„Tegul kiekvienas atiduoda visa, ką gali savo gimtajam kraštui…“ – taip gyventi savo tautiečius ragino ir taip pats gyveno akademikas, garsios LDK bajorų giminės tęsėjas, žymus mokslininkas Tadas Ivanauskas, gimęs lygiai prieš 130 metų.

Mes ne veltui didžiuojamės savo valstybės, kadaise suvaidinusios žymų vaidmenį Europoje, daugelio amžių istorija. Kiek rečiau kalbame bei rašome apie tai, kad toje istorijoje yra ir labai skaudžių puslapių, nemalonių reiškinių, atsiliepiančių mums net šiandieną. Vienas tokių – LDK bajorų išdavystė: juk beveik visi jie atitrūko nuo savosios tautos kamieno ir gebėjimus, žinias, jėgas, didesnę dalį visos tautos sukauptų materialinių bei kultūrinių turtų atidavė svetimiesiems. O tai gerokai pakenkė mūsų tautos kultūros ir ekonomikos raidai, sulėtino ją, dėl to mes atsilikome.
Užtai su didžiule pagarba ir dėkingumu prisimename tuos bajorų palikuonis, kurie liko ištikimi savo kraštui ir jo žmonėms, atidavė jiems viską, ką turėjo ir ką galėjo. Tokių, deja, buvo labai nedaug, T.Ivanauskas tarp jų – viena ryškiausių figūrų.

Gyvenimo kelio pasirinkimas

T.Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. Lydos apskrityje, Lebiodkos dvarelyje, dabartiniame Varenavo rajone. Čia lietuvių ir baltarusių paribyje prabėgo jo vaikystė. Jo protėviai buvo neeiliniai LDK bajorai – gabūs, veiklūs, plataus akiračio žmonės, todėl valstybėje užimdavo aukštus postus. Vienas jų, Mykolas Ivanauskas, Minsko prefektas, išgarsėjo tuo, kad 1669 m. atstatė rusų sugriautą Vytauto Didžiojo bažnyčią Kaune, kiti būdavo skiriami seniūnais, aukštais karališkojo dvaro pareigūnais. O jo tėvas inžinierius buvo aukštas Rusijos finansų ministerijos valdininkas, dirbo Peterburge, kaimynai jį vadindavo generolu.
Gimnaziją Tadas pradėjo lankyti Varšuvoje, o baigė Peterburge 1903 m. Nuo mažų dienų labai mėgo gamtą, todėl pasirinko gamtos mokslų studijas Peterburgo universitete, bet jų baigti čia negalėjo – dėl 1905 m. revoliucinių įvykių mokslai nutrūko. Kad negaištų laiko veltui, tėvo patartas mokslus tęsė Paryžiuje, garsiajame Sorbonos universitete, kurį baigė 1909 m. Tačiau Rusija tada užsienio diplomų nepripažindavo, tad 1910 m. T.Ivanauskui grįžus į Peterburgą visus egzaminus teko laikyti iš naujo.
Po to jis čia pat įkūrė vaizdinių mokymo priemonių – įvairių gyvūnų iškamšų ir anatominių preparatų laboratoriją, dalyvavo ekspedicijoje į Šiaurę. 1916–1918 m. dirbo Rusijos žemės ūkio ministerijoje. Karui pasibaigus T.Ivanauskas grįžo į tėviškę jau kaip apsisprendęs lietuvis, nors ir užaugęs lenkiškoje šeimoje. Kaip tai įvyko?
Atsiminimuose, rašytuose 1967 m., Tadas pabrėžia, kad tokiam apsisprendimui pradinį impulsą suteikė tėvas. Jis buvo senosios, dar Adomo Mickevičiaus apdainuotos Lietuvos patriotas: „Lietuviškai jis nemokėjo, bet buvo lietuviškai nusiteikęs, o kartu buvo opozicijoje prieš lenkus ir Lenkijos vyravimą. Aš neretai girdėdavau jį aštriai pasisakant prieš lenkus.“
Taigi T.Ivanausko posūkis į lietuvybę prasidėjo dar vaikystėje, Lebiodkoje, ir tęsėsi mokantis Varšuvos gimnazijoje, skaitant A.Mickevičiaus, Henriko Senkevičiaus, Liudviko Sirokomlės istorinio turinio knygas: „Kai kurie Mickevičiaus veikalai sakyte sakė, kad mes ir lenkai – tai ne tas pat… Aš tarytum apsisprendžiau – taip, tai mano žemė ir ta žemė vadinasi Lietuva, ir aš esu lietuvis.“
Tik lietuvių kalbos jaunasis Tadas vis dar nemokėjo ir labai nusiminė, kai medžiodamas tėviškės miške sutiko nepažįstamą žmogų, buvo jo maloniai užkalbintas, bet negalėjo jam tuo pačiu atsakyti…
Todėl apsigyvenęs Peterburge susirado lietuvių kalbos gramatiką, gerų mokytojų – Vaclovą Biržišką, Peliksą Bugailiškį ir Steponą Kairį, o per atostogas lankėsi lietuviškuose Dzūkijos kaimuose, klausėsi dainų, bendravo su vietos žmonėmis. Po karo grįžęs į tėviškę kaimynystėje, Musteikos kaime, kartu su žmona Honorata savo lėšomis įkūrė lietuvišką mokyklą, deja, 1919 m. pavasarį ją nusiaubė lenkų kavalerijos dalinys, mat prasidėjo Vilnijos okupacija…
Įdomiai susiklostė ir santykiai Ivanauskų šeimoje, kurioje užaugo keturi broliai ir sesuo. Jaunoji karta tėvams įprastoje LDK atmosferoje, laikydamasi jos tradicijų, gyventi nebegalėjo, nes laikai keitėsi, kūrėsi tautinės valstybės, tad reikėjo pasirinkti. Lengviausia, žinoma, buvo tapti lenkais: tai skatino tvirtos jų tradicijos, kultūra, spauda, knygos, dvarininkų moralinė ir materialinė parama. Todėl nenuostabu, kad į tą pusę pasuko du broliai Ivanauskai – vyriausias, Jurgis, ir jauniausias, Stasys, taip pat sesuo Helena. Jurgis kurį laiką Lenkijoje buvo ministras, o Stasys – L.Želigovskio administracijos pareigūnas Vilniuje.
Brolis Vaclovas, pakviestas vieno žymiausių baltarusių tautinio judėjimo veikėjų Vaclovo Lastovskio, nuėjo jam į talką. Jam, technokratui, technikos mokslų daktarui, teko rašyti pirmąjį baltarusišką elementorių, organizuoti baltarusiškų knygų leidybą. 1918 m. kovą paskelbus Baltarusijos liaudies respubliką buvo jos vyriausybės švietimo ministras.
Nors Ivanauskų keliai tautiniu požiūriu ir išsiskyrė, jie ir toliau gerai sutarė, vienas kitam padėjo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.