Irako pajėgos

Irako ginkluotosios pajėgos ir jų sąjungininkai pradėjo Mosulo išlaisvinimo operaciją. Mosulas laikomas „Islamo valstybės“ sostine šioje šalyje. Kodėl šis mūšis gali tapti lemiamu?

Technologijos.lt

Mosulas

Antrasis pagal gyventojų skaičių Irako miestas – iki karo ten gyveno >2 mln žmonių, šalies šiaurės pramonės, prekybos ir finansų centras, išsidėstęs abiejose Tigro upės pusėse. Praeityje tai buvo itin margas miestas, kuriame gan taikiai sugyveno arabai sunitai, šiitai, kurdai ezidai, krikščionys, asirai, turkomanai, armėnai ir kitos, smulkesnės etnokonfesinės grupės. Tačiau dėl Sadamo Huseino vykdytos arabizacijos politikos, mieste neliko didžiosios dalies kurdų ir ezidų, o sunitų bendruomenė smarkiai išsiplėtė.

Po amerikiečių įsiveržimo Mosulas tapo pagrindine okupacinės kariuomenės ir naujos Irako valdžios atspara šiaurėje. Miesto prieigose pridygo daugybė karinių bazių, arsenalų ir kuro saugyklų. Aktyvus miesto ekonominis gyvenimas ir tai, kad jis santykinai toli nuo karinių veiksmų zonų, lėmė tai, kad jame įsikūrė centrinio šalies banko padalinys, kuriame, be viso kito, saugoma ir dalis šalies aukso ir valiutos atsargų.

Užgrobimas

„Sirijos ir Irako islamo valstybės“, vėliau sutrumpintos iki tiesiog „islamo valstybės“ kovotojų 2014 metais įvykdytas miesto užgrobimas visam pasauliui tapo staigmena. Atleistų S. Huseino armijos bei specialiųjų tarnybų karininkų ir radikaliųjų islamistų simbiozė buvo netiktai sėkminga.

Irako nacionalinės armijos daliniai, susidūrę su ideologiškai motyvuotu, gerai organizuotu ir profesionaliai parengtu priešininku, paniškai traukėsi. Miestas, jo bankai su šimtais milijonų dolerių, amerikiečių įrengtos kovinės bazės, kupini ginkluotės arsenalai ir, žinoma, žmonės, buvo palikti islamistams.

Kalifas ir kalifatas

Šeichas Abu Bakr al-Baghdadi al-Qurashi – žmogus, sugebėjęs daugelio kartų tikinčiųjų svajonę paversti realybe. Užgrobęs Mosulą, jis paskelbė kalifato – „vienintelės teisingos“ politinės žmonių organizacijos formos, likviduotos 1924 metų kovo 3 dieną, panaikinus Osmanijos kalifatą – atkūrimą. Jis pasiskelbė „pranašo vietininku“, tai yra, kalifu. Iki „paaukštinimo“ šis žmogus keletą metų sėdėjo amerikietiškuose filtravimo stovyklose Irake, skirtose sugautų kovotojų, Sadamo karininkų ir teroristų laikymui.

Savo protu ir šventųjų tekstų žiniomis jis tarp sulaikytųjų įgijo svarbą, autoritetą ir įtaką. Amerikiečiai vežiojo jį iš stovyklos į stovyklą spręsti konfliktų ir raminti itin aršių sulaikytųjų, taip būsimasis kalifas sudarė ištisą vienminčių tinklą. Kai amerikiečių pajėgos pasitraukė iš Irako, jis jau buvo viską parengęs.

Paraidžiui interpretuojant šventuosius islamo tekstus, Allahui priimtina tik viena valstybinės santvarkos forma: pranašo Mahometo įpėdinio valdomas kalifatas. Visa kita – nuo žiauraus totalitarizmo iki tiesioginės demokratijos – velnių įteigtos žmonėms erezijos. Al-Baghdadi pasiskelbė kalifu Ibrahimu – pranašo įpėdiniu (iš čia „al-Qurashi“ naujajame jo varde), tiesos atkūrėju ir kovotoju už dorybingumą ir teisingumą. Labai nemenkai daliai viso pasaulio musulmonų ši naujiena tapo tikra laime. Jiems atgijo viltis, kad dievas visgi nepamiršo jų ir jų bėdų, ir išties atstato teisingumo karalystę vietoje krikščionių (Vakarų) finansinėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis palaikomų viso islamiškojo pasaulio despotiškų režimų, kuriems sienas po Pirmojo pasaulinio karo ir nubrėžė tos pačios Vakarų valstybės.

Karas

Pranašas visą savo žemiškąjį gyvenimą plėtė savo karalystės ribas. Ir jį nuolatos lydėjo sėkmė. Tad, ir visi vėlesni kalifatai taip gyveno – kariavo dėl naujų žemių. Šis karas gali būti išlaisvinimo (jei musulmonai engiami pagonių ar kitatikių) arba užkariavimo (jei pagonys ar kitatikiai užima gerą žemę), tačiau Dar al-Islam (islamo, t.y. paklusnumo teritorijos) plėtra turi nesibaigti. Tas karas nebūsiąs itin sudėtingas, mat Aukščiausiasis savo žmonėms padės. Pergalė jiems garantuojama netgi pačioje beviltiškiausioje situacijoje. Taigi, kalifatas, jeigu jis tikras, privalo plėsti savo valdas, karas gali būti pristabdytas, tik jei kafirų pajėgos daug stipresnės. Tada galima tartis dėl hudno – laikinų paliaubų, kurios turi būti panaudotos jėgų kaupimui ir netikėtam netikėlių puolimui.

Iki tam tikro meto ši technika veikė, tačiau į karą įsitraukus aukštąsias technologijas naudojantiems amerikiečiams ir brutaliems rusams, ji ėmė strigti. Ir tie, ir kiti visiškai negalvojo apie jėgas, kalifato statytojų religinį entuziazmą ir siekį plėsti sienas. Per porą metų, dėl jų teikiamos pagalbos IV priešams ir jų pačių aktyvių veiksmų, smulkių diktatorių – itin piktų ir neteisingų žmonių – armijos atsidūrė prie Mosulo sienų. Kalifatui, teoriškai privalančiam plėsti savo valdas, teko ginti turimas. Mitologija pralaimėjo prieš technologijas.

Dabiqas

Likus dienai iki Mosulo puolimo, islamistai be mūšio paliko Dabiqą – miestelį Sirijos šiaurėje, vaidinusį pagrindinį vaidmenį jų ideologijoje. Jų pačių tvirtinimu, čia turėjo įvykti paskutinysis mūšis tarp musulmonų ir „kryžiuočių“, pradėsiantis pasaulio pabaigos ir, eventualiai, tikratikių persikėlimo į rojų procesą.

Patys kovotojai tvirtina palikę miestą dėl neaiškios oponento priklausomybės: juos atakavo turkų sunitų palaikomi sirų sukilėlių daliniai – irgi sunitų. Pasak IV adeptų, ši publika, su visa derama pagarba, nė iš tolo neatitiko „Romos kariaunos“ aprašymo, minimo Pranašo gyvenimo aprašymuose (hadisuose). Paaiškinimas logiškas, tačiau menkai tikėtinas: veikiausiai islamistai tiesiog pabūgo pralaimėti susirėmimą, ir taip galutinai sugriauti išskirtinio viešpaties palankumo jų kalifato versijai mitą. Kaip bebūtų,IV ideologinio centro praradimas negalėjo nepaveikti Mosulo – išties svarbaus karino ekonominio centro – gynėjų motyvacijos ir kovinės dvasios.

Penkių kariaunų mūšis

Irako vyriausybinė armija pietinėje „šiaurinės sostinės“ pusėje sutelkė ~30 tūkstančių karių. Dar 10–15 tūkstančių pasirengę suteikti kurdai – jų būriai, optimistiškai pavadinti „Peshmerga“ („einantys mirti“) susibūrė prie Mosulo šiaurinės ir šiaurrytinės pusės. 5-7 tūkstančiai šiitų kovotojų, kuriuos surinko ir treniravo Irano Islamo revoliucijos sargyba, įsitvirtino į vakarinėje pusėje. Jie prisiekinėja nešturmuosiantys miesto, o tik gaudys iš Mosulo link Sirijos sienos bėgsiančius kovotojus. Trys tūkstančiai Turkijos apmokytų ir ekipuotų sunitų, rengiasi į miestą žengti iš šiaurės vakarų, nors Irako šiitų vyriausybė tam aršiai priešinasi. Na, ir svarbiausia: šturme ruošiasi dalyvauti būtent tos „Romos pajėgos“ (tai yra, Vakarų), kurios nepasivargino pasirodyti prie Dabiqo. Operacijoje dalyvaus daugiau nei penki tūkstančiai amerikiečių karių, prancūzų ir vokiečių artileristai su technika, ir netgi Australijos specialiųjų pajėgų grupė.

Kiek IV kovotojų rengiasi pasipriešinti visiems šiems gerbiamiems džentelmenams, tiksliai nežinoma. Dažniausiai sutinkamas skaičius – šeši tūkstančiai žmonių.

Dėl milžiniškos prie Mosulo sutelktų koalicijos pajėgų gyvosios jėgos persvaros, neįtikėtino technologinio pranašumo ir smukusios oponentų motyvacijos praradus Dabiqą, nekyla abejonių, kad miestas bus paimtas. Žinoma, taikių gyventojų aukų išvengti nepavyks (be jų neapsieina nei viena karinė operacija), žus daug miestą šturmuosiančių žmonių, tačiau iš visko sprendžiant, užduotis bus įvykdyta. Tačiau tai nereiks istorijos laimingos pabaigos. Vakarykščiai sąjungininkai turės išsiaiškinti, kam turėtų atitekti miestas. Jį sau priskiria ir kurdai, ir arabai sunitai. Irako šiitų vyriausybė irgi nesirengia atsisakyti antrojo šalies miesto. O ir Turkija kariuomenę šiaurvakarinėse Mosulo prieigose ne parodai laiko – ji miesto perspektyvą irgi saviškai regi. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, išvaduotam nuo islamistų miestui atsivers visos galimybės tapti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Beirutu, kur visi kariavo prieš visus. Tam kelią užkirsti galės tik tie patys penki tūkstančiai amerikiečių, kuriems teks stumdyti puses į ringo kampus.

Kad ir kokie niūrūs įvykiai lydėtų Mosulo šturmo užbaigimą, žmonijai IV kovotojų išvarymas iš ten bus neabejotinai naudingas. Idiosinkrazinė vienos iš pagrindinių pasaulio religijų versija, kultivuojama ir ugdoma jos adeptų, praras galimybę daugintis ir plėstis. Smūgis į stipriausią ir tuo pat metu labiausiai neapsaugotą kalifato vietą – jo ideologiją – žada būti triuškinamas. Islamo valstybė savo dabartiniu pavidalu nustos egzistuoti. Geriausiu atveju, ji, kiek pasipriešinusi, tyliai nusibaigs. Blogiausiu – taps dar viena įprasta teroristų gauja, visame pasaulyje rengiančia sprogimus ir užpuolimus. Tačiau organizuota karine jėga, kontroliuojančia didžiules teritorijas ir masiškai eksportuojančia terorizmą, po Mosulo kritimo ji tikrai netaps. Ir tai – gerai.

Šis straipsnis buvo publikuotas portale technologijos.lt

Technologijos.lt

Konstantinas Andrijauskas / tspmi.vu.lt nuotr.

Globalizacijos amžiuje Europoje kartu su didėjančiu imigracijos srautu, vertybių ir ideologijų susidūrimu stiprėja ir radikalizmas bei ekstremizmas. Jie dažnai suvokiami kaip grėsmė vidaus ir tarptautiniam saugumui, tačiau, kalbant apie ideologijų susidūrimą, atsiveria plati erdvė terminą „radikalizmas‟ vartoti interpretacijoms ir propagandai.

„Radikalizmas – tai sąvoka, neegzistuojanti pati savaime, ji natūraliai apima sąveiką su kitu. Tai reiškia buvimą radikaliu tam tikru atžvilgiu ar aspektu“, – teigia dr. Konstantinas Andrijauskas. Anot jo, ši sąvoka turi tam tikrą idėjinį svorį, dažniausiai neigiamą. O neįprastą politinį dalyvavimą ir smurtinę, neteisėtą veiklą skiria itin plona riba.

Radikalizmas tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip politinė srovė, reikalaujanti reformuoti esančią santvarką, ginant ir panaudojant radikalius metodus. Tačiau ji gali reikštis ir socialiniame, kultūriniame, religiniame kontekste. Ne visuomet radikalizmas siejamas su grėsme ar pavojumi: radikalumas gali būti tiek smurtinis (skleidžiant radikalias idėjas smurtiniais ar kitais agresyviais metodais), tiek pasyvus (laikantis radikalių politinių idėjų). Ekstremizmas (lot. extremus) – polinkis į kraštutines pažiūras ir priemones, dažnai tapatinamas su terorizmu ar terororistine veikla, išauga būtent iš smurtinio radikalizmo.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) išskyrė nemažai priežasčių, skatinančių polinkį į radikalujį ir smurtinį ekstremizmą. Dokumente minimas demokratijos trūkumas, civilių teisės ir teisės normos; silpnos valstybės; sparti modernizacija; ekstremistinės ideologijos sklaida; ankstesni politinio smurto pavyzdžiai (pilietinis karas, revoliucija, diktatūra, okupacija); hegemonija ir netolygus galios pasiskirstymas; korumpuota ir neteisėta valdžia; stiprūs išoriniai politiniai veikėjai, palaikantys neteisėtą valdžią; okupacijos ir kolonializmo represijos pasekmės; religinė ir etninė diskriminacija; valstybės negebėjimas integruoti skirtingų socialinių klasių; socialinė nelygybė; charizmatiškų ideologinių lyderių iškilimas; iššaukti politiniai įvykiai.

Interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Konstantinas Andrijauskas pasakoja apie radikalizmą, kaip jis gimsta ir kas gali jam užkirsti kelią.

– Koks ryšys tarp aktyvizmo, radikalizmo ir ekstremizmo?

– Perėjimas nuo aktyvizmo prie radikalizmo ir ekstremizmo susijęs su socialinėje ir politinėje terpėje susiklosčiusiomis politinio elgesio bei išraiškos formų konvencijomis ar nuostatomis. Šiame kontekste reikėtų kalbėti apie konkrečią įstatymų bazę valstybėje, kuri apibrėžia politinio viešo elgesio formų normas ir nustato politinio arba nepolitinio elgesio legalumo ribas.

Politinė kultūra ir skirtinga politinė istorija lemia valstybės suvokimą – koks elgesys yra normalus, o koks ne.

Europos Sąjungoje visos valstybės yra liberalios, demokratiškos ir turi bendrą bendrą suvokimą apie žmogaus teises, visuomenės ir valstybės tarpusavio ryšį. Tačiau politinė kultūra ir skirtinga politinė istorija lemia valstybės suvokimą – koks elgesys yra normalus, o koks ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – revoliucijų tėvynėje, kur radikalizmas yra betarpiškai susijęs su politine istorija, ši sąvoka įgauna kitą prasmę ir tam tikri veiksmai, kurie kitose visuomenėse būtų laikomi radikaliais, joje gali būti pateisinami ir suprantami.

Taigi radikalizmas kaip sąvoka yra išplaukusi kategorija ir jos vertinimas gana sudėtingas, nes tai glaudžiai susiję su politinėmis preferencijomis. Jeigu pažiūrėsime į Europos modernią šiuolaikinę politinę istoriją, kur akcentuojamas ideologinės skalės radikalizmas – kraštutinė dešinė, kraštutinė kairė, rastume tų apraiškų kiekvienoje valstybėje.

– Kas skatina radikalizuotis?

– Žmones radikalizuotis skatina krizės. Bendra socioekonominė daugelio valstybių krizė, auganti nelygybė, pajamų nelygybė, didėjantis skurdas – visa tai žmonės laiko nukrypimu nuo normos ir ieško būdų, kaip šias problemas spręsti. Kai pamato, kad instituciškai, įstatymiškai įtvirtintų būdų gali neužtekti, dalis jų eina į tokias politinio dalyvavimo formas, kurios yra pirmiausia nekonvencinės, netradicinės, o paskui – ir nelegalios. Kraštutiniais atvejais tai pereina į nusikalstamą veiklą ir terorizmą.

Valstybė turi kiek galima leisti reikštis kitoms nuomonėms, nes tai yra vienas iš demokratijos pagrindų.

Tačiau tai gali būti susiję ne tik su kolektyvinėmis, bet ir su asmeninėmis problemomis – pavyzdžiui, kaip atskiras individas suvokia visuomenės problemą. Vis dėl to jo suvokimas gali būti neadekvatus (prisiminkime Anderso Breiviko išpuolį Norvegijoje 2011 metais).

– Kokios priemonės neleistų radikalizmui peraugti į ekstremizmą?

– Švietimas. Ir kultūrinis raštingumas. Bandymas suteikti žinių apie pliuralizmą, kad egzistuoja įvairios visuomenės grupės ir kad jos turi teisę egzistuoti. Dešiniųjų pažiūrų eitynės man netrukdo, nes tai yra priemonė labai konkrečioje vietoje, konkrečiu metu išreikšti savo poziciją valstybės rėmuose. Valstybė turi kiek galima leisti reikštis kitoms nuomonėms, nes tai yra vienas iš demokratijos pagrindų.

– Tačiau iki kokio lygio?

– Tai priklauso nuo kiekvienos visuomenės struktūros, istorijos ir kultūros savitumų. Bet dažnai pasitaiko, kad valstybės represijos veda prie radikalizacijos, kuri galų gale veda prie ekstremizmo ir nusikalstamos veiklos. Čia nėra universalaus atsakymo.

ES turėtų gerbti nuomonių pluralizmą ir neužimti visažinių pozicijos dėl svarbiųjų klausimų, pavyzdžiui, migracijos, multikultūralizmo. Užuot bandant atstovauti vienai pozicijai, reikia vystyti diskusiją. Tokiu atveju skirtingos pusės jausis išgirstos, o radikalizacijos galimybė bus sumažinta. Ir atvirkščiai – alternatyvios stovyklos atstovai turėtų atsižvelgti į kito nuomonę. Kartais nebūtina juos suprasti iki galo, pakanka bent žinoti jų norus ir kokiai pozicijai atstovauja.

Kai nesikalbama, vadovaujamasi pačiais blogiausiais įsivaizdavimais ir net demonizavimu. Galiausiai tai veda prie įvairių problemų, socialinės atskirties tarp skirtingų visuomenės grupių ir net tarp valstybių.

Europoje dešiniųjų politinis radikalizmas kontroliuojamas politinėmis priemonėmis ir nesulaukia gausaus visuomenės palaikymo, todėl pagrindinė radikalizmo ateitis įžvelgiama islamo kultūroje.

– Kaip islamas susijęs su radikalizmu Europoje?

– ES gana sunku veikti kaip vientisam veikėjui, nes skirtingų valstybių, ypač kolonijinių. patirtys ir modelis, kaip įtraukti į savo visuomenes atvykėlius, yra labai skirtingas. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės modeliai labai skiriasi. Nors jie dažnai kritikuojami kaip neveiksmingi, pasižiūrėjus į statistiką galime pastebėti, kad radikalizacijos ir kraštutinio ekstremizmo rodikliai šiose šalyse palyginti nedideli.

Islamas su mumis buvo visada ir tai yra Europos kultūros bei Vakarų civilizacijos dalis.

Kalba eina apie tai, kad radikalizacija yra užburtas ratas, kad tai virsta visuomenine saugumo dilema, kadangi kiekvienos pusės pozicijų stiprėjimas galų gale nulems jos žlugimą. Tai veda prie spiralės, kai abi pusės vis labiau radikalizuojasi ir vis labiau krypsta viena nuo kitos. Galų gale jos neberanda sąlyčio taškų, todėl diskusija be galo svarbi. Grįžtant prie islamo Europoje reikia pabrėžti, kad islamas su mumis buvo visada ir tai yra Europos kultūros bei Vakarų civilizacijos dalis.

– Kokia radikalizmo ateitis Europoje?

– Deja, šviesi. Mes matome, kad radikalizuojasi labai skirtingos grupės, net mažai tikėtinos. Tai susiję su dviem esminiais dalykais: jos mato kitų radikalizacijų grėsmę (minėta spiralės metafora), kita vertus, jos nemato valstybės ir visuomenės institucijų kaip veiksmingų, galinčių tą atskirtį sumažinti ir skatinti dialogą, bet tai yra daugelio valstybių problema.

Politikai akcentuoja kai kuriuos dalykus, kad įtiktų daugumai savo visuomenėje, o ta dauguma kartais nėra tokia apšviesta, kaip norėtume tikėtis. Todėl žaidžiama primityviais, atskirtį ir neapykantą skatinančiais argumentais.

Modernybė, sparti urbanizacija ir technologinės inovacijos sudaro naują erdvę radikalų idėjoms plisti.

Radikalizacija skatinama ir iš išorės. Tai priklauso ne tik nuo Europos – atsiranda tokie veikėjai, kaip „Daesh‟ ar net Rusija, remiantys kraštutines partijas, kad tik jos kvestionuotų, kas yra Europa, kas yra Europos idėja, kas yra multikultūriškumas, tolerancija, žmogaus teisės – visa, kas gali išklibinti Europos vertybinius, sisteminius ir institucinius pagrindus.

Modernybė, sparti urbanizacija ir technologinės inovacijos sudaro naują erdvę radikalų idėjoms plisti. Medijų platforma, kaip laisvo žodžio ir saviraiškos erdvė, padeda platinti ideologinę propagandą ir radikalias-ekstremistines idėjas, kurios gali būti paveikos ir prienamos kiekvienam. Radikalizmas rado palankią erdvę Vakarų ir Rytų civilizacijų susidūrimo taške, todėl siekiant išvengti politinių, kultūrinių ir etninių kraštutinumų Europoje neišvengiamai svarbu apibrėžti multikultūrinės ir pluralistinės visuomenės viziją bei vystyti daugiapusį dialogą.

"Scanpix" nuotr.

Turkija pranešė, kad teroro išpuolį Stambule įvykdė “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). 8 vokiečių ir dviejų turkų gyvybę nusinešęs išpuolis turistų pamėgtame rajone – dar vienas ISIS kruvinas darbas.

Nuo 2014 m. rugsėjo “The New York Times” suskaičiavo 68 teroro išpuolius, kurie priskiriami ISIS ar jos simpatikams. Vien pernai buvo įvykdytas 61 toks teroro aktas. Pateikiame pastarųjų kelių mėnesių kruviną statistiką:

2016 m. sausio 8 d. išpuolis surengtas Hurgados (Egiptas) viešbutyje, kuriame taip pat buvo lietuvių. Nukentėjo du turistai. Lietuviai nenukentėjo.

2016 m. sausio 7 d. ISIS prisiėmė atsakomybę už išpuolį Kairo (Egiptas) viešbutyje. Niekas nenukentėjo.

2016 m. sausio 7 d. Filadelfijoje (JAV) vyras, “ISIS vardu”, šovė policininką ir jį sužeidė.

2016 m. sausio 4 d. Libijoje “Daesh” kovotojai bandė užimti naftos uostą. Per mūšius žuvo mažiausiai 7 žmonės.

2015 m. gruodžio 2 d. pora, įkvėpta ISIS, surengė žudynes Kalifornijos mieste San Bernardine (JAV). Žuvo 14 žmonių.

2015 m. lapkričio 24 d. ISIS teroristai užpuolė viešbutį šiaurės Sinajaus pusiasalyje (Egiptas). Žuvo 7 žmonės.

2015 m. lapkričio 13 d. per kelis koordinuotus išpuolius Paryžiuje žuvo daugiau nei 100 žmonių. Atsakomybę prisiėmė “Daesh”.

2015 m. lapkričio 12 d. per dvigubą savižudžių išpuolį Libane žuvo mažiausia 43 žmonės.

2015 m. lapkričio 4 d. su ISIS susijusi grupuotė prisiėmė atsakomybė už savižudžio išpuolį Egipte. Žuvo 4 policininkai.

2015 m. spalio 31 d. su “Daesh” susijusi grupuotė susprogdino Rusijos keleivinį lėktuvą, skridusį iš Egipto kurorto. Žuvo 224 žmonės.

2015 m. spalio 10 d. per du sprogimus Turkijos sostinėje Ankaroje žuvo daugiau nei 100 žmonių.

Visą originalų straipsnį rasite čia

Irako pajėgos giriasi pergale prieš ISIS / "Scanpix" nuotr.

Irako pajėgos trimituoja apie pirmą didžiulę pergalę prieš Islamo valstybę (ISIS arba “Daesh”) – atkovotas Ramadžio miestas centriniame Irake. Ar tai ilgai laukta ISIS žlugimo pradžia?

“The New York Times” rašo, kad pabėgėliai iš “Daesh” teritorijos tvirtina, jog islamistams sunkiai sekasi tvarkytis ir jie praranda visuomenės paramą.

Mes manėme, kad jie nori atsikratyti režimo, bet jie tapo vagimis.

Kai Sirijos vyriausybė nustojo jam mokėti atlyginimą, ilgametis naftos pumpavimo technologas gavo pasiūlymą pumpuoti ISIS kontrabandinę naftą į sunkvežimius už tris kartus didesnę algą. Vyras neatsispyrė pasiūlymui, bet dažnos egzekucijos dėl įtarimų šnipinėjant ir oro antskrydžiai gyvenimą pavertė nepakenčiamu. Jis taip pat nesusitaikė su mintimi, kad naftos pinigais naudojasi islamistai, o mokyklos ir ligoninės lieka uždarytos.

“Mes manėme, kad jie nori atsikratyti režimo, bet jie tapo vagimis”, – pabėgęs iš Sirijos teigė technologas.

Pasak jo ir kitų pabėgėlių, aviacijos antpuoliai bei antžeminės kurdų ir šiitų atakos spaudžia ISIS į kampą.

Kai kuriems islamistų kovojams buvo sumažintos algos, dalis jų pasitraukė. Pagrindinės paslaugos neteikiamos, o mažėjant pelnui iš naftos kontrabandos, “Daesh” bando atsigroti didinama mokesčius jų kontroliuojamų teritorijų gyventojams. Tai sukelia nepasitenkinimą net tarp simpatizuojančių islamistams.

“Tiek daug žmonių pabėga, – teigė mokytoja iš Sirijos, kuri pabėgo į Turkiją. – ISIS nori sukurti naują visuomenė, bet viskas baigsis tuo, kad jie liks vieni.”

Kai Sirijos vyriausybės išlaikomos mokyklos buvo uždarytos, ji atidarė neoficialią. Tačiau dėl nuolat vykdytų egzekucijų ji išsigando, kad anksčiau ar vėliau ateis jos eilė.

Kalifatui “dar labiau nei kada reikia ekspertų, profesionalų ir specialistų, kurie padėtų sustiprinti jo struktūrą ir patenkintų jų brolių musulmonų poreikius”, – buvo rašoma pernai oficialiame islamistų žurnale “Dabiq”, kuris leidžiamas anglų kalba.

Visuomenės parama yra svarbi ir jie jau nebeturi jos. Žmonės girdėjo gražius pažadus iš jų, bet nemato, kad jie būtų įgyvendinami.

Tačiau šis raginimas, regis, liko neišgirstas. Islamistams sunkiai sekasi surasti žmones, kurie galėtų prižiūrėti naftos gavybą, taisyti elektros tinklus ir teikti medicinines paslaugas. ISIS neoficialioje sostinėje Rakoje buvo uždaryta ligoninė, nes dauguma medikų pabėgo. Dėl draudimo vyrams medikams gydyti moteris, moterys nebeturi, kur kreiptis dėl sveikatos problemų.

“Visuomenės parama yra svarbi ir jie jau nebeturi jos, – kalbėjo anksčiau minėtas naftos technikas. – Žmonės girdėjo gražius pažadus iš jų, bet nemato, kad jie būtų įgyvendinami.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Nepaisant JAV ir kitų šalių vykdomų bombardavimų, kurių taikinys išimtinai Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) pajamų šaltiniai – naftos gavybos ir logistikos objektai, islamistai nesiruošia bankrutuoti… bent kol kas, rašo “Foreign Policy”.

Pasak “Thomson Reuters” 2014-ųjų studijos, ISIS valdo 2 trln. JAV dolerių turtą, kasmetinės pajamos siekia 2,9 mlrd. dolerių.

Jie tai vadina mokesčiais, bet mes tai vadiname prievartavimu.

Didelė dalis pinigų ateina per mokesčius, kuriais “Daesh” apkrovė gyvenančius jų valdomoje teritorijoje. Pavyzdžiui, 800 dolerių sunkvežimiui, įvažiuojančiam iš Jordanijos ir Sirijos, 5 proc. rinkliava socialinei gerovei ir atlyginimams, 200 dolerių kelių mokestis vairuotojams Irako šiaurėje; 50 proc. rinkliava už leidimą plėšti archeologinius paminklus Rakoje ir 20 proc. už tokią veiklą Alepe. Be to, ne musulmonai privalo mokėti religijos apsaugos mokestį, žinomą kaip “jizya”.

“Jie tai vadina mokesčiais, bet mes tai vadiname prievartavimu”, – “Foreign Policy” teigė Hansas-Jacobas Schindleris, JT Saugumo Tarybos grupės, kuri seka “Al Qaedos”, ISIS, talibų ir kitų teroristinių grupuočių veiklą, koordinatorius.

Anot Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesoriaus Fawazo Gergeso, kiekviena paslauga labai smarkiai apmokestinta. Tai ir šiukšlių išvežimas, ir elektros generatoriai, imami mokesčiai už nuomą ir net už vaikų mokyklas. Iš to ISIS surenka maždaug 30 mln. dolerių per mėnesį, teigia ‘Thomson Reuters”.

Kol nebus identifikuoti atskiri individai, kurie užsiima verslu su “Daesh”, tol nepavyks užkirsti kelio islamistų verslui.

2015 m. ‘The New York Times” ataskaitoje teigiama, kad mokesčių surenkama gerokai daugiau  - 2014 m. ši suma siekė 600 mln. dolerių.  Ta pati studija teigia, kad pajamos iš naftos – tik 100 mln. dolerių. Kiti ekspertai iki šiol manė, kad pajamos iš naftos yra pagrindinis “Daesh” pajamų šaltinis.

Ekspertė iš Naujosios Amerikos saugumo centro Elizabeth Rosenberg teigia, kad JAV sankcijos yra neveiksmingos. Kol nebus identifikuoti atskiri individai, kurie užsiima verslu su “Daesh”, tol nepavyks užkirsti kelio islamistų verslui.

"Scanpix" nuotr.

Pasak Irako ambasadoriaus prie Jungtinių Tautų Mohamedo Ali Alhakimo, ISIS vien iš prekybos archeologinėmis vertybėmis gauna iki 100 mln. dolerių.

“Nuotraukos iš palydovų rodo, kad plėšikavimas archeologinėse vietose yra pramoninio lygio”, – pranešė JAV Federalinis tyrimų biuras.

Libija – strategiškai svarbi ISIS, dėl savo georgrafinės padėties ji yra kryžkelėje tarp Artimųjų Rytų, Afrikos ir Europos.

Praėjusią gegužę JAV specialiosios pajėgos perėmė tikrą lobį per reidą ISIS naftos prekyba prižiūrėjusio Abu Sayyafo namuose. Tarp radinių – senoviniai tekstai, rašyti aramėjų kalba, kuria kaip manoma kalbėjo Jėzus Kristus.

Kartu “Daesh” dairosi kitų būdų užsidirbti. Vienas iš taikinių – Libija, kuriai priklauso didžiausi naftos ištekliai Šiaurės Afrikoje.

“Libija – strategiškai svarbi ISIS, dėl savo georgrafinės padėties ji yra kryžkelėje tarp Artimųjų Rytų, Afrikos ir Europos”, – teigiama JT grupės ataskaitoje.

“Daesh” lyderis Abu Bakras al-Baghdadi nusiuntė į Libiją keletą savo emisarų, kad šie suformuotų aljansus su vietos grupuotėmis ir galėtų įsitvirtinti šalyje. Šiuo metu Libijoje ISIS turi daugiau nei 2 tūkst. karių. Ir jei kol kas negali pasinaudoti Libijos naftos ištekliais, tai bent jau gali rengti išpuolius prieš juos išgaunančius.

“Mūsų vertinimu, jie negali iš to gauti pinigų, bet jie gali pabandyti padaryti, kad niekas kitas irgi negalės uždirbti”, – teigė H.J. Schindleris.

Jie gali ateiti ir atimti vieną ar dvi ožkas, bet ateis diena, kai nebebus ožkų.

Kita vertus, ekspertai abejoja, kad ISIS pavyks stabiliai išlaikyti savo pajamas. Adamas Chodorow, teisės profesorius iš Arizonos valstijos universiteto, kuris gilinosi į ISIS gebėjimą valdyti, mano, kad islamistų laukia liūdnos finansinės perspektyvos.

“Jie gali ateiti ir atimti vieną ar dvi ožkas, bet ateis diena, kai nebebus ožkų, – kalbėjo ekspertas. – Aš nemanau, kad jie sugebės surinkti dar daugiau pinigų.  Jie gali prievartauti, gali vogti , bet jei kalbame apie mokestinę sistemą – jų galimybės labai ribotos.”

"Scanpix" nuotr.

F.Gergesas, kuris šiuo metu rašo ISIS istoriją, prognozuoja, kad žmonių santaupoms išsenkant, jie pradės bendradarbiauti su priešiškomis islamistams grupuotėms.

“Klausimas yra ne toks: Ar ISIS pralaimės? Klausimas, kiek ilgai tai užtruks. Ar tai 6-9 mėnesiai? Metai ar du? Va, koks yra tikrasis klausimas”, – optimistiškai kalbėjo jis.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia