Irako ginkluotosios pajėgos ir jų sąjungininkai pradėjo Mosulo išlaisvinimo operaciją. Mosulas laikomas „Islamo valstybės“ sostine šioje šalyje. Kodėl šis mūšis gali tapti lemiamu?
Technologijos.lt
Mosulas
Antrasis pagal gyventojų skaičių Irako miestas – iki karo ten gyveno >2 mln žmonių, šalies šiaurės pramonės, prekybos ir finansų centras, išsidėstęs abiejose Tigro upės pusėse. Praeityje tai buvo itin margas miestas, kuriame gan taikiai sugyveno arabai sunitai, šiitai, kurdai ezidai, krikščionys, asirai, turkomanai, armėnai ir kitos, smulkesnės etnokonfesinės grupės. Tačiau dėl Sadamo Huseino vykdytos arabizacijos politikos, mieste neliko didžiosios dalies kurdų ir ezidų, o sunitų bendruomenė smarkiai išsiplėtė.
Po amerikiečių įsiveržimo Mosulas tapo pagrindine okupacinės kariuomenės ir naujos Irako valdžios atspara šiaurėje. Miesto prieigose pridygo daugybė karinių bazių, arsenalų ir kuro saugyklų. Aktyvus miesto ekonominis gyvenimas ir tai, kad jis santykinai toli nuo karinių veiksmų zonų, lėmė tai, kad jame įsikūrė centrinio šalies banko padalinys, kuriame, be viso kito, saugoma ir dalis šalies aukso ir valiutos atsargų.
Užgrobimas
„Sirijos ir Irako islamo valstybės“, vėliau sutrumpintos iki tiesiog „islamo valstybės“ kovotojų 2014 metais įvykdytas miesto užgrobimas visam pasauliui tapo staigmena. Atleistų S. Huseino armijos bei specialiųjų tarnybų karininkų ir radikaliųjų islamistų simbiozė buvo netiktai sėkminga.
Irako nacionalinės armijos daliniai, susidūrę su ideologiškai motyvuotu, gerai organizuotu ir profesionaliai parengtu priešininku, paniškai traukėsi. Miestas, jo bankai su šimtais milijonų dolerių, amerikiečių įrengtos kovinės bazės, kupini ginkluotės arsenalai ir, žinoma, žmonės, buvo palikti islamistams.
Kalifas ir kalifatas
Šeichas Abu Bakr al-Baghdadi al-Qurashi – žmogus, sugebėjęs daugelio kartų tikinčiųjų svajonę paversti realybe. Užgrobęs Mosulą, jis paskelbė kalifato – „vienintelės teisingos“ politinės žmonių organizacijos formos, likviduotos 1924 metų kovo 3 dieną, panaikinus Osmanijos kalifatą – atkūrimą. Jis pasiskelbė „pranašo vietininku“, tai yra, kalifu. Iki „paaukštinimo“ šis žmogus keletą metų sėdėjo amerikietiškuose filtravimo stovyklose Irake, skirtose sugautų kovotojų, Sadamo karininkų ir teroristų laikymui.
Savo protu ir šventųjų tekstų žiniomis jis tarp sulaikytųjų įgijo svarbą, autoritetą ir įtaką. Amerikiečiai vežiojo jį iš stovyklos į stovyklą spręsti konfliktų ir raminti itin aršių sulaikytųjų, taip būsimasis kalifas sudarė ištisą vienminčių tinklą. Kai amerikiečių pajėgos pasitraukė iš Irako, jis jau buvo viską parengęs.
Paraidžiui interpretuojant šventuosius islamo tekstus, Allahui priimtina tik viena valstybinės santvarkos forma: pranašo Mahometo įpėdinio valdomas kalifatas. Visa kita – nuo žiauraus totalitarizmo iki tiesioginės demokratijos – velnių įteigtos žmonėms erezijos. Al-Baghdadi pasiskelbė kalifu Ibrahimu – pranašo įpėdiniu (iš čia „al-Qurashi“ naujajame jo varde), tiesos atkūrėju ir kovotoju už dorybingumą ir teisingumą. Labai nemenkai daliai viso pasaulio musulmonų ši naujiena tapo tikra laime. Jiems atgijo viltis, kad dievas visgi nepamiršo jų ir jų bėdų, ir išties atstato teisingumo karalystę vietoje krikščionių (Vakarų) finansinėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis palaikomų viso islamiškojo pasaulio despotiškų režimų, kuriems sienas po Pirmojo pasaulinio karo ir nubrėžė tos pačios Vakarų valstybės.
Karas
Pranašas visą savo žemiškąjį gyvenimą plėtė savo karalystės ribas. Ir jį nuolatos lydėjo sėkmė. Tad, ir visi vėlesni kalifatai taip gyveno – kariavo dėl naujų žemių. Šis karas gali būti išlaisvinimo (jei musulmonai engiami pagonių ar kitatikių) arba užkariavimo (jei pagonys ar kitatikiai užima gerą žemę), tačiau Dar al-Islam (islamo, t.y. paklusnumo teritorijos) plėtra turi nesibaigti. Tas karas nebūsiąs itin sudėtingas, mat Aukščiausiasis savo žmonėms padės. Pergalė jiems garantuojama netgi pačioje beviltiškiausioje situacijoje. Taigi, kalifatas, jeigu jis tikras, privalo plėsti savo valdas, karas gali būti pristabdytas, tik jei kafirų pajėgos daug stipresnės. Tada galima tartis dėl hudno – laikinų paliaubų, kurios turi būti panaudotos jėgų kaupimui ir netikėtam netikėlių puolimui.
Iki tam tikro meto ši technika veikė, tačiau į karą įsitraukus aukštąsias technologijas naudojantiems amerikiečiams ir brutaliems rusams, ji ėmė strigti. Ir tie, ir kiti visiškai negalvojo apie jėgas, kalifato statytojų religinį entuziazmą ir siekį plėsti sienas. Per porą metų, dėl jų teikiamos pagalbos IV priešams ir jų pačių aktyvių veiksmų, smulkių diktatorių – itin piktų ir neteisingų žmonių – armijos atsidūrė prie Mosulo sienų. Kalifatui, teoriškai privalančiam plėsti savo valdas, teko ginti turimas. Mitologija pralaimėjo prieš technologijas.
Dabiqas
Likus dienai iki Mosulo puolimo, islamistai be mūšio paliko Dabiqą – miestelį Sirijos šiaurėje, vaidinusį pagrindinį vaidmenį jų ideologijoje. Jų pačių tvirtinimu, čia turėjo įvykti paskutinysis mūšis tarp musulmonų ir „kryžiuočių“, pradėsiantis pasaulio pabaigos ir, eventualiai, tikratikių persikėlimo į rojų procesą.
Patys kovotojai tvirtina palikę miestą dėl neaiškios oponento priklausomybės: juos atakavo turkų sunitų palaikomi sirų sukilėlių daliniai – irgi sunitų. Pasak IV adeptų, ši publika, su visa derama pagarba, nė iš tolo neatitiko „Romos kariaunos“ aprašymo, minimo Pranašo gyvenimo aprašymuose (hadisuose). Paaiškinimas logiškas, tačiau menkai tikėtinas: veikiausiai islamistai tiesiog pabūgo pralaimėti susirėmimą, ir taip galutinai sugriauti išskirtinio viešpaties palankumo jų kalifato versijai mitą. Kaip bebūtų,IV ideologinio centro praradimas negalėjo nepaveikti Mosulo – išties svarbaus karino ekonominio centro – gynėjų motyvacijos ir kovinės dvasios.
Penkių kariaunų mūšis
Irako vyriausybinė armija pietinėje „šiaurinės sostinės“ pusėje sutelkė ~30 tūkstančių karių. Dar 10–15 tūkstančių pasirengę suteikti kurdai – jų būriai, optimistiškai pavadinti „Peshmerga“ („einantys mirti“) susibūrė prie Mosulo šiaurinės ir šiaurrytinės pusės. 5-7 tūkstančiai šiitų kovotojų, kuriuos surinko ir treniravo Irano Islamo revoliucijos sargyba, įsitvirtino į vakarinėje pusėje. Jie prisiekinėja nešturmuosiantys miesto, o tik gaudys iš Mosulo link Sirijos sienos bėgsiančius kovotojus. Trys tūkstančiai Turkijos apmokytų ir ekipuotų sunitų, rengiasi į miestą žengti iš šiaurės vakarų, nors Irako šiitų vyriausybė tam aršiai priešinasi. Na, ir svarbiausia: šturme ruošiasi dalyvauti būtent tos „Romos pajėgos“ (tai yra, Vakarų), kurios nepasivargino pasirodyti prie Dabiqo. Operacijoje dalyvaus daugiau nei penki tūkstančiai amerikiečių karių, prancūzų ir vokiečių artileristai su technika, ir netgi Australijos specialiųjų pajėgų grupė.
Kiek IV kovotojų rengiasi pasipriešinti visiems šiems gerbiamiems džentelmenams, tiksliai nežinoma. Dažniausiai sutinkamas skaičius – šeši tūkstančiai žmonių.
Dėl milžiniškos prie Mosulo sutelktų koalicijos pajėgų gyvosios jėgos persvaros, neįtikėtino technologinio pranašumo ir smukusios oponentų motyvacijos praradus Dabiqą, nekyla abejonių, kad miestas bus paimtas. Žinoma, taikių gyventojų aukų išvengti nepavyks (be jų neapsieina nei viena karinė operacija), žus daug miestą šturmuosiančių žmonių, tačiau iš visko sprendžiant, užduotis bus įvykdyta. Tačiau tai nereiks istorijos laimingos pabaigos. Vakarykščiai sąjungininkai turės išsiaiškinti, kam turėtų atitekti miestas. Jį sau priskiria ir kurdai, ir arabai sunitai. Irako šiitų vyriausybė irgi nesirengia atsisakyti antrojo šalies miesto. O ir Turkija kariuomenę šiaurvakarinėse Mosulo prieigose ne parodai laiko – ji miesto perspektyvą irgi saviškai regi. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, išvaduotam nuo islamistų miestui atsivers visos galimybės tapti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Beirutu, kur visi kariavo prieš visus. Tam kelią užkirsti galės tik tie patys penki tūkstančiai amerikiečių, kuriems teks stumdyti puses į ringo kampus.
Kad ir kokie niūrūs įvykiai lydėtų Mosulo šturmo užbaigimą, žmonijai IV kovotojų išvarymas iš ten bus neabejotinai naudingas. Idiosinkrazinė vienos iš pagrindinių pasaulio religijų versija, kultivuojama ir ugdoma jos adeptų, praras galimybę daugintis ir plėstis. Smūgis į stipriausią ir tuo pat metu labiausiai neapsaugotą kalifato vietą – jo ideologiją – žada būti triuškinamas. Islamo valstybė savo dabartiniu pavidalu nustos egzistuoti. Geriausiu atveju, ji, kiek pasipriešinusi, tyliai nusibaigs. Blogiausiu – taps dar viena įprasta teroristų gauja, visame pasaulyje rengiančia sprogimus ir užpuolimus. Tačiau organizuota karine jėga, kontroliuojančia didžiules teritorijas ir masiškai eksportuojančia terorizmą, po Mosulo kritimo ji tikrai netaps. Ir tai – gerai.
Šis straipsnis buvo publikuotas portale technologijos.lt
Loading ...