M.Kalinauskas

Savaitgalį praūžė vieną didžiausių Baltijos šalyse žaidimų kultūros paroda „GameOn“, kurioje kartu su Mykolo Romerio universitetu dalyvavo ir strateginio partnerio Dongseo universiteto (Pietų Korėja) delegacija. Kodėl tai svarbu?

Marius KALINAUSKAS, MRU žaidybinimo taikymo mokyme tyrėjas, „LevelUp Labs“ žaidimų kūrimo laboratorijos moksleiviams įkūrėjas.

Lietuva pagal plotą yra beveik dvigubai mažesnė už Pietų Korėją, tačiau pagal gyventojų tankumą savo šalyje viename kvadratiniame kilometre matytume 45 žmones, tuo tarpu Pietų Korėjoje tą patį plotą užima 507 gyventojai. Negana to, beveik visų jų rankose būtų po išmanųjį telefoną, su kuriuo jie žaistų vaizdo žaidimus. O kita nemaža dalis gyventojų žaidžiantiems šiuos išmaniuosius žaidimus kurtų.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius, kuris dėl greito gyvenimo tempo bei didžiulės vidinės konkurencijos yra viena opiausių problemų Pietų Korėjoje. Šalies siekis tapti technologijų lydere bei pasauline ekonomine galia davė ir teigiamų ir neigiamų rezultatų. Ekonominio progreso tamsiąja puse tapo stresas, kuris transformuojasi į asmenines tragedijas. Kita vertus, europiečių namai prikimšti technikos gaminių iš Pietų Korėjos. Tokie prekių ženklai kaip „LG“, „Samsung“, ar „Hyundai“ dažnam lietuviui gerai atpažįstami. Net vienas svarbiausių Lietuvos energetinio saugumo garantų – laivas-saugykla „Independence“ buvo sukurtas Pietų Korėjoje, „Hyundai Heavy Industries Co., Ltd“ laivų statykloje. Taigi pietų korėjiečiai moka gaminti bei parduoti technologijas, tačiau retas europietis yra girdėjęs apie kiek kitokį – technokultūrinį eksportą, kurį Pietų Korėja vykdo su nemažesniu užsidegimu ir produktyvumu. Antrasis pagal dydį Pietų Korėjos miestas – Busanas yra pagrindinė šio eksporto šakos ašis.

Technolkultūrinis eksportas apima sritis, susietas su skaitmeninio turinio industrija. Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Didžiosios Holivudo filmų studijos, taip pat stipriausios žaidimų leidybinės kompanijos nuolat kliaujasi Pietų Korėjos skaitmeninio turinio kūrėjais, tad nemaža dalis kino ar žaidimų produkcijos, kuri intuityviai priskiriama JAV, iš tiesų yra korėjiečių sunkaus techninio ir kūrybinio darbo rezultatas.

Skaitmeninio turinio poreikis auga daugėjant įrenginių bei paslaugų, kurių pateikimas tiesiogiai priklauso nuo vaizdo efektų, animacijos, ar interaktyvių programų. Dėl šios priežasties technokultūrinio eksporto potencialas yra didesnis nei vien technologinių produktų. Tiems, kurių akyse pradėjo suktis dolerių banknotai užuodus naują „pelningą rinką“ – patartina šiek tiek atsikvėpti. Darbas skaitmeninio turinio srityje reikalauja daug kantrybės, atsidavimo ir kūrybinės kibirkšties. Jei šie žodžiai neįtikina – „Google“ suveskite žodį „rotoscoping“ ir patys įsitikinsite kiek laiko ir pastangų kainuoja vienos seniausių ir daugiausiai kantrybės reikalaujančių animavimo technikų realizavimas.

Pietų Korėjoje vyraujantis konkurencinis klimatas bei didelė populiacija padeda iškilti geriausiems bei agresyviausiems kūrėjams. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl Pietų Korėjos kūrybinė produkcija nėra dažnai matoma Europoje – milžiniška kultūrinė takoskyra tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Mes skirtingai suprantame neverbalinius simbolius, juokiamės iš skirtingų dalykų, galiausiai  –  netgi bijome skirtingai. Norint įsitvirtinti Azijoje, nepakanka vien dirbti greičiau, geriau ir pigiau. Dar reikia išmokti storą ir dažnai – nerašytą, kultūrinių niuansų knygą.

Kultūrinės patirtys dažniausiai ateina  per asmeninį patyrimą bei išgyvenimus. Jokia knyga, filmas ar žaidimas neatstos kelių mėnesių praleistų svečioje šalyje bendraujant su vietos žmonėmis, ragaujant jų maistą, klausantis jų istorijų. Kai kurie elgsenos ir pažiūrų aspektai atrodo tokie skirtingi, jog atrodo, kad susidūrė du pasauliai. Pernai Pietų Korėjos Dongseo universiteto ir Mykolo Romerio universiteto studentų komandos „GameJam“ renginyje per itin trumpą laiką kūrė bei pristatinėjo savo žaidimų prototipus ekspertams bei plačiajai visuomenei. Kelių dienų maratone kūrėjai generavo idėjas, kūrė dizainą bei programavo tai, kas ateity galbūt galėtų tapti jų sėkmės tramplinu žaidimų industrijoje. Stebint lietuvių komandas akivaizdžiai matėsi noras nustebinti technologiniais sprendimais, sukurti veikiančias žaidimo mechanikas, paruošti pritrenkiantį vizualinį pristatymą. Tuo tarpu Pietų Korėjos kūrėjai didžiausią dėmesį skyrė… pasakojimui, kuris vėliau aplipdomas, animacija bei programiniu kodu. Pradėti nuo istorijos, o ne nuo mechanikos nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog kitoks požiūris į produkto kūrimą. Tačiau tokios smulkmenos neretai sukelia nesusikalbėjimą tarp multikultūrinių komandų, arba dar daugiau – užveria duris į nepažintas rinkas.

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Verslo pasaulis paprastai būna pirmasis tokių rinkų atvėrimo iniciatorius, tačiau kalbant apie technokultūrinį kontekstą Lietuvoje iniciatyvą į savo rankas perėmė akademinė aplinka, kuri puikiai supranta: norint kūrybinio informacinių technologijų proveržio, Lietuvoje reikia apskritai keisti požiūrį į informacinių technologijų specialistą.

Pasakyti, kad Lietuvai trūksta informatikų, reiškia nepasakyti nieko. Kai prekių bei paslaugų įvairovė tokia milžiniška, informacinių technologijų specialisto sąvoka yra plati kaip niekad. Informacinių technologijų specialistu gali būti laikomas ir programinės įrangos testuotojas, ir žaidimų kūrėjas, ir informacinių sistemų architektas. Ar jie dirba tik toje pačioje pramonės šakoje? Ne. Ar jie gauna vienodus atlyginimus? Irgi ne! Tuomet kodėl jie sukišami po vienu skėčiu, neatskiriant įvairaus pobūdžio informacinių technologijų sričių?

Sostinėje ir ne tik tviska stiklo ir plieno biurai, kuriuose įsikūrusios užsienio įmonių atstovybės. Ten už santykinai gerus startinius atlyginimus klaviatūras barškina lietuviškos rankos. Tačiau šios įmonės vadovaujasi ekonomine logika ieškodamos kainos ir kokybės derinio. Jų interesai – pragmatiški ir suprantami, tačiau valstybės galvos turėtų mąstyti plačiau. Lietuvai per brangu būti pigios darbo jėgos valstybe. Šiuo metu pats laikas susimąstyti apie idėjų eksportą, kuris galimas tik tada, jei bus išugdoma technologiškai raštingų ir kūrybinę potenciją turinčių žmonių karta, kurie savo idėjomis ir informacinių technologijų žiniomis prisidės prie globalaus pasaulio pasakojimo kūrimo.

Svarbu kuo greičiau baigti slėptis už aptakių frazių ir valstybiniu lygmeniu nustatyti šalies prioritetus. Įvardinti aiškią informacinių technologijų kryptį, o jos vystymui skirti nuoseklų finansavimą. Tokiu keliu kadaise pasuko Pietų Korėja ir per santykinai trumpą laiką visame pasaulyje tapo žinoma dėl savo paslaugų ir produktų. Ši transformacija nebuvo nei lengva, nei savaiminė. Tam reikėjo užsispyrimo, juodo darbo ir ryžto vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ypač dabar, kai vidutinio galingumo išmanus telefonas yra galingesnis už 2006-ųjų kompiuterį, o ne už kalnų išplėstosios bei virtualios realybės laikas bei daiktų interneto era.  Pietų korėjiečiai technokultūrinį eksportą suvokia kaip vieną svarbiausių savo šalies gerovės šaltinių. Tuo tarpu lietuviškas pasakojimas vis dar sukasi aplink magišką bei visa talpinantį terminą „informacinės technologijos“. Valstybinės politikos formuotojai bei visuomenė turėtų rimtai susimąstyti, ar neatėjo laikas šiam techniniam terminui tikslingai suteikti humanitarinių bruožų, o informacines technologijas vertinti kaip naujos kartos istorijų pasakojimo būdą. Nes greitai Baltijos regione jas ims pasakoti kas nors kitas.

BFL

Paplitęs įsitikinimas, kad kompiuterinius žaidimus žaidžia tik paaugliai, yra absoliučiai neteisingas. Statistika byloja, kad šis užsiėmimas gana artimas ir vyresnio amžiaus žmonėms, o vidutinis kompiuterinių žaidimų žaidėjo amžius yra net dvigubai didesnis negu įprasta manyti. Ar numanėte, jog suaugusieji sudaro 82 proc. visų kompiuterinių žaidimų žaidėjų?

"Veido" archyvas

Gyvenant modernių technologijų amžiuje tikriausiai nė vienam vaikui nepavyks išvengti pažinties su kompiuteriu ir internetu. Tad paniškai bijoti, kad mažylis prisės prie kompiuterio, tikrai nereikia. Tačiau perlenkti lazdos irgi negalima – spoksojimas kiaurią dieną į ekraną gali prišaukti rimtų bėdų.

Kompiuteris negali tapti geriausiu draugu

Mikliai spaudyti kompiuterio pelytę bei klaviatūrą šiandien yra įgudę ne tik paaugliai, pradinukai, bet ir ne vienas darželinukas. Trimatėje žaidimų erdvėje jie orientuojasi geriau nei daugelis suaugusiųjų. Tai padeda vaikams gilinti kompiuterinio raštingumo žinias, yra žaidimų, kurie lavina skaitymo, planavimo įgūdžius, loginį ir abstraktųjį mąstymą, plečia žodyną. Tačiau kasdien laiką prie kompiuterio leidžiantis vaikas patiria daugiau žalos, nei gauna naudos. Įvairios bėdos dažniausiai išlenda tik po kelerių metų.

Didelis krūvis akims ir nugarai

Jeigu vaikas ilgai neatsitraukdamas nuo kompiuterio žiūri į ekraną, akys pervargsta ir gali sumažėti regėjimo ryškumas. Ypač akys įsitempia, kai bandoma įžiūrėti mažas raides, piešinius, skaičius. O bene labiausiai jas vargina greitai besikeičiantys vaizdai žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Taip pat ilgai sėdint prie kompiuterio vargsta nugara, kaklas, riešai. Dėl to vaikams gali atsirasti kaulų ir raumenų sistemų sutrikimų – iškrypti stuburas, mausti rankų riešus, nevalingai trūkčioti pirštai. Dažnam skauda nugarą.

Viena vaikų nutukimo priežasčių

Aistrą kompiuteriui iškeitęs į žaidimus lauke, sporto treniruotes ar renginius, vaikas mažai juda. Daugelis dar ir dažnai užkandžiauja sėdėdamas prie kompiuterio. Tai bene pagrindinė mūsų vaikų nutukimo priežastis.

Pramogaudamas pervargsta

Vaikai prie kompiuterio sėda norėdami pailsėti, tačiau ilgai žaisdami jie pervargsta. Mat žaidimai reikalauja greitos reakcijos, vaikas stengiasi įveikti virtualius priešus, o tai sukelia stiprią nervinę įtampą. Manoma, kad jautresni gali net patirti emocinį stresą. Dėl to vaikai tampa išsiblaškę, dirglūs, juos pradeda varginti miego sutrikimai. Taip pat manoma, kad tiems mokyklinukams, kurie ištisas valandas kiurkso prie kompiuterio, sunkiau susikaupti ir ilgam sutelkti dėmesį į vieną objektą. O dėl to bus sunkiau išmokti skaityti, klausytis mokytojo per pamokas ir bendrauti su bendraamžiais.

Išmokykite vaikus pailsinti kūną

Psichologai įsitikinę, kad vaikams iki devynerių metų visai negalima leisti naudotis kompiuteriu. O vyresniems laikas, praleistas su šiuo “draugu”, turi būti griežtai ribojamas. Kompiuterinius žaidimus per dieną rekomenduojama žaisti ne ilgiau kaip pusvalandį. Vyresniųjų klasių mokiniai, kurie naudojasi kompiuteriu mokydamiesi, taip pat neturėtų pernelyg ilgai prie jo užsisėdėti ir nepamiršti kas 10–15 minučių pailsėti.

• Kaip pailsinti akis? Tegul vaikas plačiai atmerkia akis ir nukreipia žvilgsnį pro langą į tolį. Paskui užsimerkia ir vėl pažiūri į tolį. Tada nukreipia žvilgsnį į nosies galiuką, paskui į tolį. Pratimus reikia kartoti 4–5 kartus.

• Priminkite, kad reikia pasimankštinti. Galima kelis kartus ištiesti kaklą į priekį, pasukinėti galvą kairėn dešinėn, pirmyn atgal. Paskui pakelti ir nuleiskite dešinįjį petį, po to – kairįjį. Vieną, paskui kitą petį pasukti ratu.

Ne drauskite, o aiškinkite

Pardavus kompiuterį ar uždraudus prie jo net prisiartinti problema nedings – vaikas susiras kitų būdų, kaip prisijungti prie interneto ar sužaisti mėgstamą žaidimą. Greičiausiai jis pradės lankytis interneto kavinėse, o tada bus visai neįmanoma susekti, ką vaikas veikia prie kompiuterio.

• Parodykite, kaip galima leisti laisvalaikį. Raskite laiko vaikui nors porą valandų kas antrą vakarą ar savaitgalį. Parodykite, kad žaisti raketėmis ar maudytis ežere daug maloniau, negu lindėti tvankiame kambaryje prikišus nosį prie ekrano.

• Pasiūlykite žaisti loginius arba stalo žaidimus. Jie duos naudos vaiko raidai ir ne taip įtrauks kaip tie, kuriuose reikia vien tik šaudyti. Mat logiškai mąstyti, spręsti sudėtingas problemas ne taip įdomu. Arba pasiūlykite sužaisti tokį patį arba panašų į kompiuterinį, stalo žaidimą.

• Perspėkite vaiką apie pavojus. Griežtai įspėkite, kad negalima tartis susitikti su internetiniais pažįstamais be tėvų žinios ir leidimo. Taip pat jokiu būdu negalima niekam nurodyti savo adreso, telefono numerio, asmens kodo ir teikti kitos asmeninės informacijos.

Virtualios erdvės pavojai

Daugeliui tėvų atrodo, kad jų dešimties ar dvylikos metų vaikai dar visai maži ir tikrai nesugebėtų susirasti interneto puslapio, kuriame mirga pornografiniai vaizdai ar brutalios smurto scenos. Deja, statistika kalba ką kita – Lietuvoje net 33 proc. vaikų internetu pradeda naudotis būdami 7–10 metų amžiaus. Kokie pavojai čia slypi?

• Internete daug pornografijos ir smurto scenų. Ir berniukai, ir mergaitės labai imlūs naujovėms, jie labai gretai perpranta naujus dalykus, nori kuo daugiau sužinoti, išgyventi. Po anoniminės moksleivių apklausos paaiškėjo, kad trylikamečiai užsiiminėja seksu. Pasirodo, to jie išmoko internete. Čia sukasi tūkstančiai vaizdo klipų, kuriuose rodoma, kaip mylisi poros ar grupelės. O vaikiškas smalsumas skatina viską patiems išbandyti.

• Virtualios pažintys. Susipažinęs su virtualiu draugu, vaikas gali nueiti su juo susitikti. O tada gali paaiškėti, kad tas naujasis pažįstamas toli gražu ne vienmetis, ir jaunasis internautas gali patirti smurtą. Be to, iš vaikų įvairiose pokalbių svetainėse nepažįstami žmonės gudriai išvilioja jų ir tėvų asmeninius duomenis, namų adresą ar net tėvų banko sąskaitos numerius ir internetinės bankininkystės slaptažodžius.

• Gražesnė realybė. Interneto forumuose galima kalbėti apie ką tik nori ir išsakyti tokius dalykus, apie kuriuos nedrąsu prisipažinti net patiems artimiausiems žmonėms. Čia galima apsimesti drąsesniu, gražesniu, sąmojingesniu. Ypač tuo naudojasi kuklūs, uždari, vieniši vaikai. Tėvai gali net apsidžiaugti, kad jų vienišius sūnus pagaliau susirado draugų. Tačiau tai tik iliuzija. Internetinė draugystė visai kitokia negu tikrovėje. Naudojantis įvairiomis pokalbių programomis nereikia apsikabinti, ištarti “atsiprašau”, “pasiilgau” ir pan. Tad vaikas gali taip ir neišmokti reikšti jausmų, raiškiai dėstyti savo mintis.

Signalai, kad vaikas tapo priklausomas

Psichologai nerimauja, kad daugėja vaikų, priklausomų nuo kompiuterio. Atkreipkite dėmesį į vaiko elgesį ir atsakykite į klausimus. Jeigu daugiau bus teigiamų atsakymų, reikėtų pasikonsultuoti su psichologu.

• Tik prabudęs, net nenusiprausęs ir nepavalgęs, iš karto sėda prie kompiuterio? Grįžęs iš mokyklos irgi pirmiausia jį įsijungia?

• Valgo, geria, net kalbasi telefonu tik prie kompiuterio?

• Bent vieną naktį yra praleidęs naršydamas internete ar žaisdamas kompiuterinius žaidimus?

• Nebesidomi iki tol itin mėgtais dalykais?

• Vis mažiau laiko praleidžia su draugais?

• Būdamas prie kompiuterio atrodo patenkintas, o jį išjungęs tampa sudirgęs, nervingas, jį viskas erzina?

Programos, gudresnės už mažuosius smalsuolius

Jeigu vaikas iš mokyklos į namus grįžta anksčiau už jus ir pusdienį šeimininkauja vienas, pasirūpinkite, kad nelandžiotų po jo amžiui netinkamus interneto puslapius. Yra sukurta nemažai programų, padedančių sutramdyti mažuosius internautus.

“DansGuardian”, “SquidGuard”, “Privoxy” ir “Parental Filter”. Tai populiariausios Europoje ir kitose pasaulio šalyse programos. Jos yra nemokamos ir lengvai parsisiunčiamos iš interneto svetainės www.ivpk.lt/filtrai/lt. Čia rasite visų programų aprašymus, yra išskirti trūkumai ir privalumai. Tačiau norint parsisiųsti programas reikės prisiregistruoti šioje svetainėje, nes filtravimo programų vartotojai yra skaičiuojami.

“Naomi 3.0″. Ši programa buvo sukurta specialiai tėvams, kad jie galėtų kontroliuoti vaikus, naršančius internete. “Naomi 3.0″ programa gali nuolat stebėti kiekvieną prisijungimą prie interneto ir neleisti įeiti į nepadoraus ar smurtinio turinio, pornografinių ir erotinių vaizdų ar tekstų, populiarinančias narkotikus, azartinius lošimus, terorizmą, sektantiškas, antireligines svetaines. Tai nemokama programa, kurią galima parsisiųsti iš http://www.naomifilter.org, o įdiegimo instrukciją lietuvių kalba rasite http://web.esaugumas.lt/CD/CD/idiegimas_naomi.htm.

Interneto naršyklė “Internet Explorer 7″. Ši naršyklės versija turi nustatymus, leidžiančius nesudėtingai riboti priėjimą prie tam tikrų tinklalapių. Ją nemokamai parsisiųsite adresu http://www.microsoft.com/windows/downloads/ie/getitnow.mspx. Įdiegę “Internet Explorer 7″, naršyklėje pasirinkite “Įrankiai” (angl. “Tools”) ir paspauskite “Interneto parinktys” (“Internet options”), atsidariusiame langelyje pasirinkite skyrelį “Turinys” (“Content”), jame susiraskite “Turinio patarėjas” ir paspauskite mygtuką “Įgalinti” (“Enable”). Tuomet iššoks atskiras langelis su tinklalapių grupėmis. Pavyzdžiui, svetainės su ginklų naudojimo ar smurto aprašymais, skatinančios vartoti alkoholį, taip pat su pornografiniais ar ypač žiauriais vaizdais. Žemiau esanti slankioji juosta leis tam tikros