"Micasaesfeng.com" nuotr

Francine JAY

Kai tampame minimalistais, nutinka kažin kas nuostabaus: savo pastangomis aprėpiame platesnius siekius, orien­tuo­tus į teigiamus pokyčius pasaulyje. Kaskart, kai nusprendžiame atsisakyti lengvabūdiško pirkinio, pasitenkinti tuo, ką jau turime, ar pasiskolinti iš draugo, užuot pirkę, tarytum dovanojame dovanėlę planetai (ir kitiems jos gyventojams).

Oras bus kiek grynesnis, vanduo kiek švaresnis, miškai kiek tankesni, sąvartynai kiek tuštesni. Galime rinktis minimalistinę gyvenseną, tikėdamiesi sutaupyti pinigų, laiko ar erdvės namuose, tačiau iš tiesų mūsų veiksmai duoda didesnių dividendų: jie gelbsti Žemę nuo žalos aplinkai ir apsaugo žmones nuo nesąžiningų (ir nesaugių) darbo sąlygų. Mūsų noras iškuopti sieninę spintą, pasirodo, turi prasmę, tiesa?

Vartojimas daro žalos tiek aplinkai, tiek žmonijai. Panagrinėkim kiekvieno daikto, gulinčio parduotuvės lentynoje, priešistorę: gamtos išteklius, naudojamus jo gamyboje ir paskirstymo sistemoje, žmones, dalyvaujančius jo gamybos procese, atliekų padarinius aplinkai. Prieš pirkdami turime apmąstyti ištisą produkto gyvavimo ciklą, įsitikinti, ar jo pirkimas nepridarys daugiau žalos, nei duos naudos. Atsižvelgdami į paminėtus dalykus, aptarkime dar kelis minimalistinius įpročius, kuriuos galėtume išsiugdyti, – ne tik tam, kad palengvintume asmeninę naštą, bet ir tam, kad paliktume savo pėdsakus planetoje ir išsaugotume jos dovanas ateinančioms kartoms.

Tapkite minimalistiniu vartotoju

Reklamų agentūros, korporacijos ir politikai mėgsta mus vadinti vartotojais. Skatindami mus pirkti kuo daugiau, jie įsigudrina praturtėti, užsiauginti pelną ir būti perrinkti. Kur visa tai mus nuveda? Ligi išnaktų užsisėdime darbe, kurio nemėgstame, arba mokame už daiktus, kurių mums nereikia. Dirbame viršvalandžius, kad įsigytume daiktų, kurie kone per kelis mėnesius susidėvi arba tampa nebemadingi. Verčiamės per galvą, kad padengtume savo kredito kortelės skolas už daiktus, kurie griozdina mūsų namus. Alsuojame užterštu oru, geriame užterštą vandenį, kad mažmenininkai galėtų savo lentynas prikrauti dar daugiau daiktų daiktelių, o korporacijų vadovai namo parsineštų dar didesnes premijas. Hmm. Kažkas čia iš tiesų negerai…

Bet štai jums puiki žinia: minimalistinė gyvensena mus išvaduoja! Ji išlaisvina mus iš „dirbk ir išleisk“ ciklo, suteikia galimybę kurti būtį, turinčią mažai bendra su milžiniškais prekybos centrais, daiktais, kuriuos būtina turėti, ar vartojimo paskolomis. Užuot plėšęsi iki sąmonės netekimo kaip vartotojai, galime tapti minimalistiniais vartotojais: mažindami savo vartojimą iki minimumo, kuris patenkintų mūsų poreikius, mažindami savo vartojimo padarinius aplinkai ir mažindami savo vartojimo poveikį kitų žmonių gyvenimui.

Minimalistinio vartotojo statusas nereiškia, kad niekada daugiau nekelsime kojos į parduotuvę. Nežinau, kaip jūs, bet manęs netenkina rausimasis po šiukšlių konteinerius ieškant produktų ar reikalingų daiktų, o gauti ką nors nemokamai aš, žinoma, neturiu vilčių. Man patinka, kaip lengvai ir paprastai galime įsigyti būtinų prekių, patinka ir tas faktas, kad mums (priešingai nei mūsų protėviams) nereikia visą gyvenimą kovoti, kad apsirūpintume maistu, drabužiais ir pastoge. Tačiau manau, kad patenkinus šiuos poreikius vartojimą galima nukelti į antraeilį planą. Kai gyvename šiltai, kai esame saugūs ir sotūs, neturėtume jaustis priversti nardyti po prekybos centrą ar naršyti po interneto erdvę ir ieškoti dar daugiau daiktų. Verčiau tą laiką ir energiją skirti kitiems, didesnį pasitenkinimą teikiantiems pomėgiams – dvasinio, pilietinio, filosofinio, meninio ar kultūrinio pobūdžio dalykams.

Tad ką gi turime daryti, kad taptume minimalistiniais vartotojais? Iš tikrųjų ne tiek daug. Mums nereikia protestuoti, boikotuoti ar blokuoti durų į didžiuosius prekybos centrus; tiesą sakant, tam mums nereikia nė piršto judinti, eiti iš namų ar skirti papildomos savo brangaus laiko minutės. Tiesiog turime nieko nepirkti. Kai ignoruojame televizijos komercines reklamas, nė nepažvelgę pralekiame pro impulsinės paklausos prekes, imame knygas iš bibliotekos, taisome drabužius, užuot juos keitę naujais, ar atsispiriame pagundai įsigyti naujausią elektroninę įrangą, atliekame asmeninius „vartotojiško nepaklusnumo“ aktus. Tiesiog nepirkdami vykdome gerumo misiją: taip nesame priversti remti išnaudotojiško darbo praktikos ir susigrąžiname planetos išteklius – perduodami juos iš korporacijų rankų į vaikų rankas. Tai vie­nas lengviausių ir veiksmingiausių būdų, kaip pagydyti Žemę ir pagerinti jos gyventojų gyvenimą.

Pamažinti

Visi žinome šią frazę: „Pamažinti, panaudoti pakartotinai, perdirbti.“ Iš šios „P“ trijulės Perdirbti yra lyderis. Žiniasklaidoje šis žodis yra ypač mėgstamas ir be jo neapsieina nė viena aplinkosaugos kampanija ar programa. Kai nusprendžiame remti žaliuosius projektus, pa­prastai didžiausią dėmesį skiriame perdirbimui. Tačiau „pamažinimas“ šioje trejybėje yra nepelnytai primirštas – nes kuo mažiau perkame, tuo mažiau mums reikės perdirbti! Maži­ni­mas neišvengiamai nulemia visą išteklių, darbo ir energijos procesą, todėl tampa mūsų, minimalistinių vartotojų, filosofijos kertiniu akmeniu.

Kiekvienas produktas, kurį perkame, pereina tris savo gyvavimo ciklo tarpsnius: gamybos, paskirstymo ir pašalinimo. Gamybos etape produktui sukurti naudojami gamtos ir energijos ištekliai; kai kuriais atvejais į orą ir vandenį kaip gamybos proceso šalutiniai produktai patenka kenksmingų cheminių medžiagų. Paskirstymo etape energija (paprastai automobiliams, laivams ir lėktuvams skirtų degalų forma) naudojama pervežti daiktams iš gamyklos į parduotuvę; šiais laikais tai dažnai prilygsta pusei kelionės aplink pasaulį! Pašalinimo etape daiktas dažnai nukeliauja į sąvartyną, o jam yrant į aplinką gali išsiskirti nuodingos medžiagos.

Daiktai, kuriuos perdirbame, jau iki tol neigiamai veikė aplinką – jų gamybos ir paskirstymo procese išeikvota išteklių ir energijos. Perdirbdami bandome šiek tiek „sumažinti padarytą žalą“, išvengdami problemų, susijusių su daikto išmetimu, ir panaudodami jo medžiagas naujai produkcijai pagaminti. Kita vertus, vartojimo mažinimas apskritai pašalina ištisą varginantį procesą: kai atsisakome pirkti vieną daiktą, gaminamų, skirstomų ir išmetamų daiktų tampa bent vienu mažiau. Verčiau apskritai neturėti daikto, nei vėliau sukti galvą, kaip ir iš ko jis buvo pagamintas, kaip jis čia pateko ir kaip jo galiausiai atsikratyti.

Geriausias būdas mažinti vartojimą yra pirkti tik tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Užuot nerūpestingai ir beprasmiškai apsipirkinėję, turime galvoti apie kiekvieną pirkinį, kad ir kas jis būtų – drabužis, elektronikos prietaisas, baldas, dekoratyvinis elementas ar netgi maistas. Turėtume išsiugdyti įprotį prieš pirkdami klausti savęs „kodėl“. Pavyzdžiui, ar aš perku šį daiktą, nes man labai jo reikia, ar dėl to, kad mačiau jį reklamoje, pas draugą ar vitrinoje? Turėtume stabtelėti ir susimąstyti, ar galėtume išsiversti ir be jo. Tiesą sakant, eilutę prie kasos priimkite kaip gerą naujieną – nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nes per tą laiką spėsite kritiškai peržvelgti savo pirkinių vežimėlio turinį. Stabtelėjusi prie kasos susimąstyti apie galimus pirkinius, esu ne kartą atsisakiusi daugybės prekių.

Būdų, kaip sumažinti vartojimą, yra galybė. Nebijokite išmėginti alternatyvių priemonių, kaip patenkinti savo poreikius, ir, užuot lėkę į parduotuvę, ieškokite kūrybinių sprendimų. Jie gali būti labai paprasti, pavyzdžiui, pasiskolinti įrankį iš kaimyno, ir išradingi, pavyzdžiui, sukurti savo lašinio drėkinimo sistemą iš turimų medžiagų. Be to, vietoj vieną funkciją atliekančių daiktų rinkitės daugiafunkcius. Papras­tas acto ir vandens tirpalas gali atstoti gausybę valiklių, o universalūs drabužiai – tikti bet kokiai progai. Galiausiai nekeiskite veikiančio daikto nauju tik dėl to, kad įsigeidėte naujo, – didžiuokitės, kad jūsų senutis automobilis vis dar rieda ar kad jūsų vilnonis paltas dar bus tinkamas kelerius metelius. Kuo mažiau gamtos, energijos išteklių ir sąvartyno erdvės kiekvienam iš mūsų reikės, tuo visiems mums galiausiai bus geriau ateityje.

Panaudoti pakartotinai

Antras „P“ trijulės dėmuo – Panaudoti pa­kartotinai – taip pat yra labai svarbus siekiant tapti minimalistiniu vartotoju. Kuo ilgiau išlaikome galiojantį daiktą, tuo geriau, – ypač jeigu jis apsaugo mus nuo naujų pirkinių. Kadangi ištekliai jo gamybai ir skirstymui jau panaudoti, mes įsipareigojame išpešti iš jo kuo daugiau naudos. Štai kodėl esu tokia nepataisoma universalių daiktų gerbėja: kuo daugiau funkcijų daiktas atlieka, tuo mažesnė tikimybė, kad galop jis atsidurs sąvartyne.

Kaip ir pamažinti, panaudoti pakartotinai yra labiau pageidaujama nei perdirbti. Per­dirbant produkciją reikia papildomos energijos norint sukurti ką nors nauja, o pakartotiniam panaudojimui nereikia jokios. Tiesiog pritaikome produktą jo pirminiu pavidalu savo įvairiems poreikiams patenkinti. Man tobulas gebėjimo pakartotinai panaudoti daiktus pa­vyzdys yra Scarlett O’Hara: jeigu ji sugebėjo iš senų užuolaidų sumodeliuoti puošnią suknelę, mes tikrai įstengsime iš jogurtų indelių pasigaminti sodinukų vazonėlius, o iš senų savo marškinėlių – pašluostes. Mums net nereikia būti tokiems kūrybingiems. Turime daugybę galimybių visada naudoti daiktus pakartotinai: pa­vyzdžiui, pakavimo medžiagą (dėžutes, burbulinę plėvelę, putplastį), vyniojamąjį popierių, kaspinėlius ir dovanų papuošimus. Tiesą sa­kant, prieš išmesdami stiklinį indelį, kalėdinį sveikinimą ar popierines dėžutes maistui išsinešti, pagalvokite, gal būtų galima juos panaudoti dar kam nors – pavyzdžiui, kaip vazą, šven­tinį atviruką arba stalčių su skirtukais.

Žinoma, kaip minimalistai, tikrai nenorime užgriozdinti savo stalčių ir spintelių daiktais, kurių galbūt niekada nenaudosime. Todėl jeigu jums kokio nors daikto nereikia, atiduokite jį tam, kuriam jo reikia. Naudoti pakartotinai nebūtinai reiškia, kad jūs turite jį naudoti pa­kartotinai; planeta nenukentės, jeigu jį naudos kas nors kitas. Todėl parduokite senus savo daiktus per internetines parduotuves „Craigs­list“, „eBay“ arba atiduokite juos „Freecycle“ ar labdaros organizacijai. Pasiteiraukite draugų, šeimos narių ir bendradarbių, gal jiems reikia jūsų nereikalingų daiktų. Pasiūlykite juos vietos mokykloms, bažnyčioms, prieglaudoms ir senelių namams. Rasti daiktui kitus namus prireikia kiek daugiau pastangų, nei išmesti jį pro duris; tačiau taip išlaikysite daiktą apyvartoje ilgesnį laiką ir išvaduosite kitus nuo būtinybės įsigyti naują.

Lygiai taip pat apsvarstykite galimybę pritaikyti kieno nors kitą daiktą savo poreikiams. Tarkim, esate kviečiami į vestuves ir neturite tinkamo apdaro. Prieš lakstydami po parduotuves, pamėginkite paieškoti ko nors iš padėvėtų drabužių: pasidairykite po komiso ir labdaros krautuvėles, panaršykite po interneto aukcionus ir skelbimų svetaines. Jeigu nepavyktų, pasirauskite savo draugų ir giminaičių spintose ar pasinaudokite drabužių nuomos paslaugomis. Tas pats taikytina ir įrankiams, baldams, elektronikai ir veik viskam, ko gali jums prireikti; į naudotų prekių rinką žvelkite kaip į savo pagrindinį šaltinį ir tik kraštutiniu atveju pirkite naujas. Tokiu būdu apsaugosite ir taip smarkiai alinamą aplinką ir neleisite, kad koks nors naudingas daiktas atsidurtų šiukšlių konteineryje.

Perdirbti

Mūsų, kaip minimalistinių vartotojų, galutinis tikslas yra gyventi Žemėje lengvai ir nerūpestingai – naudojant kuo mažiau gamtos iš­teklių ir kuo mažiau atliekų suverčiant į sąvartynus. Pirminis mūsų siekis yra Pamažinti varto­jimą iki visiško minimumo, o antrinis – Pa­kartotinai panaudoti visa, kas įmanoma. Tačiau vis dėlto kartais susiduriame su daiktais, kurie jau nebėra naudingi; ir tais atvejais turėtume stengtis visomis išgalėmis juos Perdirbti.

Laimei, perdirbimas pastaraisiais metais ta­po daug paprastesnis. Daugelyje visuomenių vyk­domos atliekų – stiklo, popieriaus, metalo ir plastiko – surinkimo programos. Kitur veikia patogūs punktai, surenkantys antrines žaliavas. Jeigu jūsų gyvenamoje vietovėje tokios priemonės prieinamos, būtinai jomis pasinaudokite. Atminkite: kai perkame daiktą, prisiimame atsakomybę už visą jo gyvavimo ciklą – įskaitant ir deramą jo utilizavimą. Nė vienas nenorėtume, kad mūsų anūkai paveldėtų sąvartynų pasaulį; galvokite apie juos, kai kyla pagunda išmesti sodos skardinę ar laikraštį į šiukšlių dėžę. Mes siekiame sumažinti ne tik šlamšto savo namuose, bet ir šlamšto visoje mūsų visų aplinkoje.

Tiesą sakant, neapsiribokite vien įprastomis atliekų perdirbimo galimybėmis; patyrinėkite ir kitus vartojamų daiktų utilizavimo būdus. Kai kurios biuro įrangos ir elektronikos parduotuvės siūlo kompiuterių, monitorių, išorinių įrenginių, spausdintuvų, fakso aparatų, mobiliųjų telefonų ir asmeninių elektronikos priemonių susigrąžinimo paslaugas. Kitos bendrovės siūlo daiktų grąžinimo paštu programas, su iš anksto apmokėtomis dėžėmis ir tran­sportavimo etiketėmis, skirtomis naudotiems produktams grąžinti; kai pirkau naują nešiojamąjį kompiuterį, buvau maloniai nustebinta galėdama grąžinti savo senąjį gamintojui. Apsižvalgykite – ir atrasite kitų perdirbimo pro­gramų, pavyzdžiui, akinių, avalynės, baldų, elementų, spausdintuvų kasečių, drabužių, kilimų, čiužinių, lempučių ir daugelio kitokių daiktų. Iš tiesų, prieš išmesdami ką nors į šiukšlių konteinerį, apsvarstykite galimus perdirbimo variantus: paskambinkite į vietos informacijos biurą arba į savo mėgstamą paieškos sistemą įveskite žodį „perdirbti“ ir konkretaus daikto pavadinimą. Jus gali nustebinti galimybių gausa!

Galite netgi imtis perdirbimo nuosavame kieme. Užuot krovę lapus, šakeles, nušienautą žolę, pušų spyglius ir kitas kiemo atliekas į maišus ir metę į šiukšlių konteinerius, paruoškite kompostą. Į krūvą pridėkite virtuvės likučių, pavyzdžiui, augalinės kilmės atliekų, kavos nuosėdų, arbatos maišelių ir kiaušinių lukštų; kai visa tai suirs, turėsite puikią organinę me­džiagą, kuri patręš jūsų daržo žemę. So­di­nin­kystės patarimų knygoje ar internete galite rasti išsamų tinkamų atliekų sąrašą ir sužinoti, kaip sluoksniuoti ir maišyti medžiagas. Kom­postavimas aplinkai turi dvigubos naudos: ma­žiau atliekų patenka į sąvartyną ir nebereikia pirkti serijinių trąšų pakuočių.

Nors produktas perdirbamas gyvavimo ciklo pabaigoje, neišmeskite jo iš galvos nuo pat pradžių. Kai apsiperkate prekybos centruose, pirmenybę teikite produktams, kuriuos galima perdirbti; jie paprastai žymimi universaliu atliekų perdirbimo simboliu (trikampiu iš trijų strėlyčių). Įvairias polimerines medžiagas nurodo skaičius, esantis tame simbolyje; įsitikinkite, ar jūsų visuomenėje ši plastiko rūšis yra perdirbama. Jeigu ne, pagalvokite apie labiau aplinką tausojančią alternatyvą. Taip pat venkite pirkti pavojingų ir nuodingų medžiagų (pavyzdžiui, dažų, valiklių, tepalų ir pesticidų). Netinkamas tokių daiktų pašalinimas kenkia aplinkai ir kelia grėsmę žmonių sveikatai; kad jų atsikratytumėte, teks juos gabenti į specialias surinkimo aikšteles. Rinkitės paprastesnį būdą ir ieškokite saugesnių, nenuodingų produktų, kurie patenkins jūsų poreikius namų ūkyje.

„Laimė turėti mažiau“ – įkvėptai apie paprastesnį gyvenimą

Francine Jay, dar žinoma kaip Panelė Minimalistė, – amerikiečių autorė, rašanti apie tai, kaip gyventi turint mažiau daiktų. Savo interneto svetainėje www.missminimalist.com ji teikia patarimų, dalijasi patirtimi ir diskutuoja su nuolat augančia auditorija apie minimalistinio gyvenimo būdo teikiamus džiaugsmus. Be to, rašo knygas, užsiima joga ir nuolat keliauja po pasaulį su… mažyčiu kelionkrepšiu.

Ar kada jautėte, kad jūsų turimas turtas jus gniuždo – užuot džiuginęs? O gal slapta svajojote, kad kiltų viesulas ir švariai iššluotų namus? Jei taip, metas imtis paprastinti savo gyvenimą!

F.Jay knyga – smagus vadovas į minimalisto gyvenseną. Ji skirta žmonėms, kurie pavargo nuo to, kad jų daiktai valdo juos pačius. Jei gaištate laiką ieškodami, kur ką padėjote, jei išleidžiate daugybę pinigų daiktams, kurių jums iš tiesų nereikia, jei svajojate apie patogius, lengvai tvarkomus ir švarius namus, ši knyga – kaip tik jums.

Pirmoje dalyje „Filosofija“ kalbama apie džiaugsmus ir naudą, kurią teikia išsilaisvinimas nuo daiktų pertekliaus. Antroje dalyje „Kryptingas metodas“ pateikiama dešimties paprastų ir lengvai įgyvendinamų žingsnių programa, padėsianti atsikratyti šlamšto. Trečioje dalyje „Po kambarį“ nurodomi konkretūs būdai, kaip kuriame kambaryje tvarkytis. Ketvirta dalis „Gyvenimo būdas“ padės jums sutrumpinti privalomų atlikti darbų sąrašą ir taip laimėti laiko svarbesniems dalykams jūsų gyvenime.

Mūsų visuomenėje pamestas laimės jausmas, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kada jį susigrąžinsime ir prisivysime tik iš pirmo žvilgsnio nepralenkiamus lyderius skandinavus ar artimiausius kaimynus – estus bei latvius.

“Nesu laimės kūdikis ir nesijaučiu laiminga kasdien, tačiau mėginu nugalėti kylantį stresą, o kartkartėmis save stabdau, kad pastebėčiau gyvenimo grožį”, – tikina Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinta teatro bei kino aktorė Jūratė Onaitytė, mažiau išorinio blaškymosi, nerimo ir gyvenimo gelmės savyje pastebėjusi tik artėdama prie penkiasdešimtmečio slenksčio.
“Prie to prisidėjo ir Rytų išmintis, ir sėkmingai pasirinktas profesinis kelias, tačiau pragmatikas mano padėtį, matyt, vertintų šiek tiek kitaip”, – apie pastaraisiais gyvenimo metais labiau nei jaunystėje sustiprėjusį laimės pojūtį kalba žinoma aktorė.
Tuo nė kiek nesistebi psichiatrė, psichoterapeutė Jūratė Bajarūnienė: “Gyvename visuomenėje, kurioje niekas mūsų nemoko būti laimingų. Iš mūsų laukia tik gerų rezultatų. Valstybės lygiu nekeliamas uždavinys, kad būtume laiminga tauta, todėl neverta stebėtis, kad pagal pasaulinius laimės indeksus gerokai atsiliekame nuo danų, vokiečių ar švedų.”
Pažvelgus į šiuos indeksus matyti, kad juos sudarinėjantys užsienio mokslininkai įvardija net keletą skirtingų veiksnių, būtinų mūsų laimės jausmui išsiskleisti. Visų pirmą į akis krinta socialinės gerovės šalims būdingas gerokai didesnis nei Lietuvoje BVP, bendruomeniškumas, pasitikėjimas savo valstybe, gyventojų fizinis aktyvumas ir pan. Mokslininkai, išvesdami laimės indeksą, dažniausiai analizuoja keletą gerovės aspektų: ekonominį, aplinkos, fizinį, dvasinį, darbo, socialinį ir politinį. Į tyrėjų akiratį patenka daug įvairios statistinės informacijos, tačiau tik pusiausvyra daugelyje gyvenimo sričių užtikrina gyventojų pasitenkinimo jausmą vienoje ar kitoje šalyje.
Remianti naujausiais Eurobarometro duomenimis, laimingiausiais gyventojais pagrįstai vadinami skandinavai, šiek tiek mažiau, tačiau laimingesniais už lietuvius galima laikyti belgus, airius, vokiečius, taip pat ir artimiausius mūsų kaimynus – estus bei latvius.
Taigi kodėl lietuviai atsilieka nuo laimingųjų kaimynų ir vis dar nenusikrato nelaimėlių vardo?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Laimingiausi pasaulyje – danai. Kuo mes, lietuviai, už juos prastesni, jei nuolat esame priskiriami prie pasaulio nelaimingųjų?

Šiaulietis Saulius Vaupšas, Kopenhagos technikos akademijos architektūros studentas, jau daugiau nei trejus metus gyvena Danijoje. Ar danai išties atrodo laimingiausi pasaulyje, kaip juos įvardija daugelio pasaulinių laimės indeksų autoriai?
„Kad danai laimingi, iš tikrųjų matyti. Priešingai nei lietuviai, jie niekada nesiskundžia gyvenimu, o pastaroji ekonominė krizė jų visai nepaveikė, – lygina S.Vaupšas. – Kartą grįžęs žiemos atostogų į Lietuvą pastebėjau, kad visi lietuviai kažkokie susiraukę, pikti, o danai vis tiek šypsosi. Be to, jie mažai sėdi namie, daug bendrauja su draugais, eina šeimomis žaisti futbolo, lanko muziejus, renginius, mėgsta susibūrimus. Tiesiog džiaugiasi gyvenimu.“
Laimės indeksus sudarinėjantys užsienio mokslininkai teigia, kad Danija, skandinaviškos socialinės gerovės šalis, laimingiausia laikoma ne tik dėl to, kad ekonominė padėtis leidžia danams jaustis saugiai ir gyventi oriai: materialinė gerovė yra tik viena iš daugybės priežasčių, lemiančių mūsų laimę. Iš viso mokslininkai vardija bent keliolika skirtingų mūsų laimei svarbių veiksnių, pabrėždami, kad tik tuomet, kai atrandama harmonija daugelyje šių sričių, žmogus jaučiasi iš tikrųjų laimingas.
Taigi kas yra toji laimė ir kodėl lietuviai, sprendžiant iš daugelio laimės indeksų, tokie nelaimingi?

Nėra darnos – nėra ir laimės

„Laimė – tai mūsų vidinė ir išorinė darna. Tik jausdamas darną su savimi ir aplinka, patirdamas šią pusiausvyrą žmogus jaučiasi dvasiškai ramus ir saugus. Tuomet jis daug linksmesnis, turi tikslų, kurių valingai siekia, ir tai suteikia gyvenimui prasmę“, – laimės savoką apibrėžia Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis. Moksliniai tyrimai patvirtina: laimė – tai gyvenimo pilnatvė, kurią padeda susikurti daugybė dalykų, pradedant šeima, darbu, draugais ir baigiant politikų sprendimais, kurie, kaip jau įrodė mokslininkai, mūsų laimei irgi turi didžiulės įtakos.
Psichiatras V.Mačiulis įsitikinęs, kad lietuviai tokie paniurę, nesišypsantys ir nelaimingi būtent todėl, kad nei viduje, nei visuomenėje tos darnos nėra. „Vakarų pasaulis vystėsi subalansuotai, ko nepasakysi apie mūsų šalį, ten ir dabar pasiekta daugiau, požiūris į žmogų daug humaniškesnis. O mes dažnai nevertiname žmogaus, nepastebime gerų dalykų, nemokame palaikyti vienas kito, paguosti. Mūsų žmonės susvetimėję, o tai laimės pojūčiui irgi labai svarbu, – nurodo V.Mačiulis. – Na, bet kitko tikėtis, žinant Lietuvos istoriją, būtų sunku: juk buvome suskaldyti, karų, okupacijų ir vidinių konfliktų išvarginti, todėl esame ir piktesni, ir mažiau patiklūs, ir atsargesni bei liūdnesni.“
Psichologė Rita Matulaitienė papildo, kad lietuvių laimei labai trukdo vertybių neturėjimas: žmonių vertybės padrikusios, todėl dažnas blaškosi nemokėdamas įvertinti to, ką iš tiesų turi. Toks žmogus negali jaustis nei saugus, nei laimingas. „Be to, lietuviui sunku jaustis laimingam dar ir todėl, kad esame labai linkę žiūrėti, ką turi kaimynas, o aš neturiu“, – priduria psichologė.
Vytauto Didžiojo universiteto ir Socialinių tyrimų instituto prieš kelerius metus atliktas lietuvių tapatybės tyrimas iš tiesų parodė, kad pavydas – vienas esminių lietuvio tapatybės bruožų, o pavydint būti laimingam sunku. Kaip sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Arvydas Virgilijus Matulionis, todėl pas mus ir sakoma, kad lietuvis džiaugiasi tuo, kaip gražiai kaimyno namas dega.
Kita vertus, pasak profesoriaus, per Londono olimpines žaidynes aiškiai pamatėme, kad lietuviai geba pasidžiaugti ir kito laime: „Mūsų sportininkų laimėti medaliai tą akimirką padarė laimingus daugybę žmonių.“

Laimė slypi mažuose dalykuose

O ar galima išmokti būti laimingam? Ką galime padaryti, kad būtume bent truputį laimingesni? Psichologai, psichiatrai ir filosofai sako, kad išmokti būti laimingam tikrai įmanoma, tuo labiau kad laimė dažnai slypi visai paprastuose dalykuose. Daugelio specialistų nuomone, dvasinės pusiausvyros, o sykiu ir laimės, pirmiausia reikėtų ieškoti šeimoje. Pasak V.Mačiulio, šeima, vaikai turėtų būti atsvara – vidinės darnos pamatas.
A.V.Matulionis pabrėžia, kad nereikėtų laimės suvokimo sieti tik su grandioziniais dalykais, nes laukiant ko nors didingo ta laimė gali taip niekada ir neateiti. „Man laimė – tai akimirkos džiaugsmas, kai kas nors tau ar tavo vaikams, anūkams pavyko, kai kas nors prasmingo įvyko darbe, net jei tai ir visai maži dalykai. Štai žemdirbys nuima derlių, iškepa iš grūdų duoną, ir visa šeimyna susėda prie stalo – tai irgi laimė. Ir koks laimingas kartais būna paprastas stalius, padaręs ką nors labai konkretaus, ar amatininkas, nužiedęs gražų puodą. Laimę kaip tik ir lemia gebėjimas vertinti mažus dalykus, nes dabartinė visuomenė visai nebemoka džiaugtis. O kai tą akimirkos džiaugsmą patiri, svarbu nebūti pasyviam ir toliau ką nors daryti, stengtis. Tada tų mažų laimės akimirkų bus labai daug“, – apibendrina filosofas.

Laimingiausios šalys, pagal JT pasaulinį laimės indeksą

1. Danija
2. Suomija
3. Norvegija
…
11. JAV
…
18. Didžioji Britanija
…
30. Vokietija
…
53. Lenkija
…
60. Lietuva
…
72. Estija
…
106. Latvija
…
147. Bulgarija
…
154. Centrinės Afrikos Respublika
155. Beninas
156. Togas

Šaltinis: „World Happiness Report“

Svarbiausi laimės komponentai

JAV Kolumbijos universiteto mokslininkai, pirmojo šiemet Jungtinių Tautų paskelbto pasaulinio laimės indekso autoriai, teigia, kad laimė susideda iš daugybės dedamųjų. Iš išorinių veiksnių laimės jausmui daugiausiai įtakos turi pinigai, darbas, mus supanti bendruomenė, valdžia ir valstybės politika, vertybės bei religija, na, o iš labiau asmeninių veiksnių mokslininkai kaip laimės pagrindą išskiria psichinę ir fizinę sveikatą, šeimą, išsilavinimą ir netgi asmens lytį bei amžių.
Meilė, šeima
Pasak mokslininkų, mylėti ir būti mylimam yra esminės žmogaus laimės sąlygos. Be to, dauguma tyrimų patvirtina, kad susituokę žmonės laimingesni už nesusituokusius, išsituokusius, našlius ar tuos, kurie gyvena kartu santykių neįteisinę. Svarbu paminėti ir tai, kad ruošdamosi tuoktis ar susituokusios poros maždaug keletą metų patiria itin žymų laimės jausmo padidėjimą: tai laikotarpis, kai pasitenkinimas gyvenimu pasiekia piką.
Vaikai
Ar vaikai padaro tėvus laimingus? Kad ir kaip keista, mokslininkai į šį klausimą atsako neigiamai. Iš tiesų vaikų buvimas šeimoje nėra siejamas su didesniu gyvenimo džiaugsmu ir laime, o tyrimai rodo, kad tos šeimos, kurios turi mažiau vaikų, laimingesnės už tas, kurios jų turi daugiau. Taip yra todėl, kad, pasak laimės indekso autorių, gimus vaikams akivaizdžiai padaugėja atsakomybės ir rūpesčių. Tiesa, laimė būtų tėvais labai priklauso nuo vaikų amžiaus: įrodyta, kad vaikų iki trejų metų ir paauglių tėvai yra mažiau laimingi nei tie, kurių atžalos yra 3–12 metų.
Pinigai
Pinigai laimės nesuteikia, bet norint jaustis laimingam jie labai svarbūs. JAV mokslininkai pabrėžia, kad turtingieji iš tiesų yra laimingesni nei gyvenantieji skurdžiai. Na, o ar turi įtakos mūsų laimei ekonomikos augimas šalyje? Pasirodo, skirtingų šalių duomenys liudija, kad kylant ekonomikai tų šalių visuomenės dėl to laimingesnės netampa. Taip yra todėl, kad žmonės nuolat lygina save su kitais (tai daro ne tik lietuviai), ir jei visų aplinkui gyvenimas gerėja daugmaž vienodu tempu, tai ir džiaugsmo dėl to nebūna tiek daug.
Darbas
Mokslininkų teigimu, mūsų laimei labai svarbus ir darbas, nes jis ne tik yra pragyvenimo šaltinis, bet ir padeda save įprasminti, jaustis reikalingam ir svarbiam. Tad darbas gali teikti didelį pasitenkinimą, na, o darbo netekęs žmogus iš karto tampa nelaimingas. Pasak mokslininkų, šiuo požiūriu yra geriau netgi bet koks darbas, nei visai jokio.
Vertybės ir laisvė
Žmogaus laimė labai priklauso ir nuo jo vertybių. Be to, čia labai svarbu ne tik paties žmogaus, bet ir jį supančių aplinkinių vertybės. Viena svarbiausių vertybių, pasak tyrimo autorių, yra laisvė: joks žmogus negali jaustis iš tikrųjų laimingas, jei jis nėra savo gyvenimo šeimininkas. Amerikiečių mokslininkai kaip pavyzdį pateikia buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, kurių gyventojai, remiantis 1990 m. duomenis, iki sovietinio bloko žlugimo buvo vieni nelaimingiausių.
Lytis ir amžius
Laimei svarbi netgi žmogaus lytis. Pavyzdžiui, daugelyje pažangiausių pasaulio šalių moterys yra laimingesnės nei vyrai. Įdomu, kad laimės jausmas skirtingais mūsų amžiaus tarpsniais taip pat kinta. Tyrimai rodo, kad laimės kiekis mūsų gyvenime svyruoja U raidės ciklu: sulaukus 40–50 metų pasitenkinimas gyvenimu smarkiai krinta ir pasiekia minimumą, o vėliau vėl reikšmingai padidėja. Tai siejama su ateinančia branda ir išmintimi.

Šeima – laimės pagrindas. Kaip joje jaustis laimingam?
Psichologės Lauros Bratikaitės komentaras

Liberalesnis visuomenės požiūris į santuoką ir skyrybas davė žmonėms daugiau laisvės priimti sprendimus ir keisti situaciją. Viena vertus, atrodytų, kad tai turėjo labiau įpareigoti stengtis dėl santykių, nes juk partneris gali ryžtis skyryboms, tačiau praktika rodo, kad tai sudarė galimybes lengviau trankyti durimis net nežiūrint, kam tos durys prispaudžia pirštus. Anksčiau būdavo labiau stengiamasi susitaikyti su esama padėtimi, priimti padėtį tokią, kokia ji yra, o dabartinės tendencijos lėmė kitą kraštutinumą: nepatinka – skiriuosi. Santykiai tapo labiau vertinami pagal tai, ar mane myli, o ne pagal tai, ar myliu aš.
Keičiasi ir požiūris į vaikų auklėjimą: pereinama nuo „galima-negalima“ prie „vaikas pats žino, ko nori“. Tai irgi kraštutinumas, nes vaikas be ribų – tai vairuotojas be taisyklių.
Visi šie dalykai ir paaštrina esmines santykių problemas – lūkesčių neatitikimą ir požiūrių skirtingumą, su kuriais visais laikais visų tautų žmonės susidurdavo, sukūrę šeimas. Anksčiau šeimoje partneriai labiau nutylėdavo, o dabar yra linkę reikšti savo nuomonę. Tą daugelis moka puikiai, tačiau išgirsti kitą sugeba jau prasčiau, na, o gebėjimą įžvelgti kito vertingumą kol kas galima įrašyti į Raudonąją knygą.
Nelaimingi dažniausiai būna tie, kurie nemoka „draugiškai“ pyktis. Dažnai kivirčo metu tik įvardijama problema, o toliau nueinama į lankas aptarinėjant balso toną ar prisimenant praeities skaudulius. Taigi pasiliekama pirmoje konflikto sprendimo stadijoje. Todėl įgūdžių lavinimas ar bent jau žinių apie pokalbio etapus suteikimas – pirmoji pagalba šeimoms.
Chroniškai konfliktinėse porose efektyvus „pykimosi raštu“ metodas, kai spręsti problemas patariu tik raštu: vienas parašo ant lapo sakinį, tada lapą perduoda kitam ir šis atrašo. Būdas labai efektyvus, nes mokomasi išlaukti savo eilės, nepertraukiant kito, aiškiai išdėstyti mintis. Be to, rašydami žmonės būna kultūringesni ir mandagesni.
Tačiau pačios nelaimingiausios jaučiasi šeimos, kuriose apskritai nustojama bendrauti, – kai gyvendami šeimoje žmonės jaučiasi vieniši. Lyg ir viskas gerai: kartu važiuojama į svečius, dirbami namų ūkio darbai, rūpinamasi vaikučiais, paklausiama, kaip sekėsi darbe. Bet širdyje nyku ir trūksta kažko esminio. Taip yra todėl, kad žmonės nustoja domėtis vienas kitu, jie tiesiog ima gyventi „po vienu stogu“. Tik tuomet, kai iš tiesų domimasi kitu žmogumi, kai vaiko klausiama „kaip tau sekėsi mokykloje?“ ne pjaustant morkas į sriubą, o žiūrint į akis ir švelniai paglostant plaukus, kai paskambinus mamai nuoširdžiai išklausomas jos pasakojimas apie kaimynės šuns lojimą, o ne sakoma: „Mama, ir vėl tu apie tą patį… Dabar neturiu laiko, paskambink vėliau…“, tai ir yra tikrasis bendravimas. Tik tuomet, kai žmonės jaučia, kad yra vienas kitam reikalingi, jie jaučiasi laimingi.

Knygynų lentynos lūžta nuo knygų, kurių autoriai bando skaitytojams pateikti receptų, kaip tapti laimingesniems. Vieni autoriai siūlosi pamokyti laimėti ar uždirbti milijonus, kiti nori pabūti kelrodžiais dvasingumo paieškose, dar kiti kviečia laimės ieškoti kasdienybės smulkmenose. Receptų daug, tik kažin ar dėl to laimės padaugėja.

Lietuva skirtinguose laimės indeksuose nuolat atsiduria sąrašų antroje pusėje, neretai net arčiau galo. „World database of Hapiness” laimės tyrimai – ne išimtis. Kiekvienais metais Roterdamo Erasmus universiteto profesorius emeritas Ruutas Veenhovenas surenka ir apibendrina pasaulio šalių laimės tyrimų duomenis bei pateikia savo analizę. Taigi 2011 m. Lietuva užėmė 90 vietą tarp 149 šalių, tai yra surinko 5,5 balo iš dešimt galimų. Tiek pat balų surinko Vengrija, Indija, Kirgizija ir Rusija. Estai, šių tyrimų duomenimis, laimingesni ir atsiduria 68 vietoje, o latviai nelaimingesni ir dūsauja 95 vietoje.
Kodėl Lietuva, žvelgiant tiek iš šalies, tiek iš vidaus, atrodo kaip nelaimingų žmonių šalis? Gal įtakos turėjo sovietmetis, galbūt mes nemokame savo norų derinti su galimybėmis, gal esame smulkmeniški, gal mūsų vertybės išsidraikiusios, o gal laimė yra tiesiog reliatyvi ir iš principo dar be vieno Alberto Ensteino mums jos neapskaičiuoti? Juk laimę tyrinėjantys mokslininkai, apstulbinti gautų rezultatų, kartais būna priversti atsisakyti sau priimtinų hipotezių arba net pakeisti nuomonę.

Nepavyksta ištirti laimės pojūčio

Mažai yra mokslo šakų, kuriose mokslininkų nuomonė staiga kardinaliai pasikeičia, o būtent taip nutiko su Easterlino paradoksu. Priminsime, kad JAV ekonomistas Richardas Easterlinas aštuntojo dešimtmečio viduryje viename savo straipsnių skelbė apie tai, kad nors nuo 1946 iki 1970 m. JAV gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis didėjo, jie dėl to nesijautė laimingesni. Šis atradimas buvo pavadintas Easterlino paradoksu ir paklojo pamatus vadinamajai laimės ekonomikai.
Taigi mokslininkai, remdamiesi minėtu paradoksu, pradėjo teigti, kad žmonės pakankamai gerai prisitaiko prie aplinkybių, o šių įtaka pasitenkinimui gyvenimu stebėtinai maža. Esą turtingieji buvo tik truputį labiau patenkinti gyvenimu negu vargšai, vedusieji šiek tiek laimingesni už viengungius. Žmonės prisitaiko ir prie fatališkų pokyčių, pavyzdžiui, paralyžiaus ar didžiulio loterijos laimėjimo. Šie pavyzdžiai, pasak psichologo ir 2002 m. ekonomikos mokslų Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano, patvirtintų hedonistinės adaptacijos idėją – esą nuolat bėgame, tačiau liekame vietoje.
Tačiau prieš penkiolika metų D.Kahnemanui į galvą šovė mintis, kad gal vis dėlto žmonių pasitenkinimas gyvenimu nerodo tikrosios jų gerovės. Tokia idėja mokslininkui kilo diskutuojant su žmona Anne Treisman apie kaliforniečius. A.Treisman mano, kad Kalifornijoje (arba bent jau šiaurinėje jos dalyje) gyvenantys žmonės yra laimingesni nei daugelyje kitų vietų. Moters neįtikino ir daugelio apklausų rezultatai, rodantys, kad kaliforniečiai nėra taip jau labai patenkinti gyvenimu. Ji teigė, kad kaliforniečiai yra pripratę prie gero gyvenimo ir tikisi daugiau malonumų negu nelaimingi žmonės, kuriems lemta gyventi kitose valstijose.
D.Kahnemanas iškėlė idėją, kad galbūt kaliforniečiai gyvenimui kelia aukštesnius standartus, todėl jie nėra labiau patenkinti gyvenimu nei kiti, nors iš tikrųjų yra laimingesni. Tokiu atveju laimingi žmonės turi didesnių siekių, lygina savo gyvenimą su iškeltais aukštesniais reikalavimais. Mokslininkas šią hipotezę patikrino praktiškai: parengė klausimynus, kuriuose tikslinės moterų grupės prašė detaliai aprašyti vieną gyvenimo dieną: ką tą dieną veikė, kokie jausmai ir pojūčiai buvo apėmę tuo metu. D.Kahnemanas išvedė gerų pojūčių vidurkį ir tikėjosi tokių rezultatų, kurie rodytų, kad moterys, kurių gyvenimas iš išorės atrodo geresnis, per dieną patiria daugiau gerų pojūčių.
Tačiau hipotezė nepasitvirtino. Pasak D.Kahnemano, tyrimo rezultatai parodė, kad laimė, patiriama kokiu nors konkrečiu momentu, labiausiai priklauso nuo žmogaus charakterio ir nuo tuo metu atliekamos veiklos, kuri teikia daugiau ar mažiau pasitenkinimo. Pavyzdžiui, daugiau uždirbančios moterys daugiau laiko skiria malonumams, bet jos daugiau laiko skiria ir nemaloniems dalykams, tokiems kaip darbas, kuris joms nepatinka.
Pasak D.Kahnemano, gyvenimo lygis daro įtaką žmonių laiko paskirstymui, tačiau įtaka momentinei laimei yra gana įvairialypė. Taigi sąlygos, dėl kurių žmonės turėtų labiau jausti pasitenkinimą, nebūtinai daro žmones laimingus. Kitaip tariant, D.Kahnemanas buvo priverstas radikaliai pakeisti savo nuomonę, nes gauti duomenys vienareikšmiškai pakeitė jam labai patikusią hipotezę apie tikslus ir siekius.

Laimės pojūtis paveldimas

Šiuo metu kalbėti apie Easterlino paradoksą ir juo grįsti laimės tyrimus kažin ar tikslinga, nes, pasak D.Kahnemano, iš viso nebeaišku, ar šis paradoksas egzistuoja. Tai tapo ypač akivaizdu 2008 m., kai “Gallup World Poll” atliko laimės tyrimus ir apklausė 130 tūkst. žmonių 126 valstybėse. Gauti duomenys visiškai paneigė garsųjį paradoksą, mat pasitenkinimo gyvenimu koreliacija su BVP buvo labai didelė. D.Kahnemanas atkreipia dėmesį, kad visi žmonės nuo Norvegijos iki Siera Leonės savo gerovę vertina bendru materialinės gerovės standartu, kuris keičiasi pagal tai, kaip auga šalies BVP. Taigi žmonės neprisitaiko prie savo turto lygio ir iš tikrųjų geresnis gyvenimas jiems patinka. Ši išvada prieštarauja viskam, kuo mokslininkai tikėjo prieš penkiolika metų. „Mes buvome neteisūs ir dabar tai žinome”, – prisipažįsta D.Kahnemanas.
Easterlino paradoksą yra kritikavęs ir R.Veenhovenas, ir ekonomistai Betsey Stevenson bei Justinas Wolfersas. Ekonomistai teigia, kad finansinė gerovė lemia ne tik žmonių, bet ir šalių laimės lygį. Tokia išvada visiškai atitinka ir Lietuvos R.Veenhoveno „World database of Hapiness” laimės tyrimus, ypač žvilgtelėjus į grafiką, rodantį, kaip laimės pojūtis Lietuvoje kito dešimtmetį nuo 2001 m. Nelaimingiausi lietuviai buvo 2001 m. – surinko 4,6 balo iš dešimties galimų ir 2010 m. – 5 balus iš dešimties, o laimingiausi – sočiais prieškriziniais 2007-aisiais, surinkę 5,7 balo. O štai pradėjus krapštytis iš krizės duobės ir gyvenimui po truputį gerėjant – 2011 m. lietuvių pasitenkinimas gyvenimu šoktelėjo net 0,4 balo.
Įdomu, kad laimė priklauso ne tik nuo šalies ekonominio išsivystymo, žmonių pajamų ar išsilavinimo, bet ir nuo kitų veiksnių. Pavyzdžiui, priešingai dažnai pasitaikančiai nuomonei, jog laimingi žmonės gyvena šiltuose kraštuose, palmių lapais dengtuose nameliuose, pasak R.Veenhoveno, apklausų rezultatai rodo, kad iš tiesų laimingesni jaučiasi vėsesnio klimato juostų gyventojai. Beje, svarbu ir tai, kad laimės pojūtis, pasirodo, yra paveldimas.
Tačiau visada buvo ir bus tokių, kurie bet kokius laimės tyrimus kritikuos, nes, jų nuomone, laimės pojūtį sunku išmatuoti – juk tai subjektyvus dalykas, priklausantis ne tik nuo žmogaus nuotaikos, užsiėmimo, bet ir nuo svajonių bei troškimų. Be to, laimė ir jos dydis skirtingose valstybėse ir kultūrose gali būti skirtingai suvokiami, tad ir lyginti šalis pagal laimės indeksus gana sudėtinga. Tokią idėją pagrįstų ir psichologo Jonathano Haidto tyrinėjimai. “Kiekviena kultūra ugdo ypatingą kompetenciją tam tikrais žmogiškosios būties klausimais, tačiau nė viena kultūra negali būti kompetentinga visais klausimais”, – teigia šis mokslininkas.
Todėl idėjų, kaip tapti laimingam, J.Haidtas ieško senovės išmintyje, kurią bando perkelti ir pritaikyti šiems laikams, o visus atradimus surašė knygoje “Laimės hipotezės”. Šis psichologas tyrinėja protą, mąstymo niuansus, žmonių santykius, asmenybės brendimą, gyvenimo prasmės suvokimą. Vienas įdomesnių autoriaus pastebėjimų yra tas, kad žmogus laimingas būna gavęs tai, ko trokšta, tačiau tokia laimės būsena trumpalaikė. “Kur kas daugiau vilčių teikia hipotezė, kad laimės būsena kyla iš vidaus ir negali būti pasiekta, priverčiant pasaulį paklusti mūsų norams”, – tikina J.Haidtas. Juk esą lengviau pačiam pakeisti mąstymą, nei pakeisti visą pasaulį.
Taigi psichologas siūlo vadovautis darnia, pusiausvyrą išlaikančia išmintimi, tai yra tarp seno ir naujo, Rytų ir Vakarų ar liberalių ir konservatyvių pažiūrų, kurios laikydamiesi pasieksime pasitenkinimą ir palaimingą būseną.

Žmonių gebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių

O štai ekonomistui Arnoldui Klingui nepatinka įvairūs mokslininkų tyrinėjimai apie laimės paieškas. Jo manymu, knygos, pagrįstos tyrimais, kuriais bandoma nuspėti žmonių elgesį, knygynuose turėtų rikiuotis socialinių mokslų lentynose, o tos, kurios moko, kaip turėtume ar galėtume tapti ar būti laimingi, turėtų būti savipagalbos, arba “New Age”, skyriuje.
Kitas ekonomikos profesorius Bryanas Caplanas su tokia nuomone nesutinka, nes esą “New Age” ir savipagalbos lentynos skirtos žemos kokybės literatūrai, o laimės tyrinėjimų tikslas yra pritaikyti tikrai patikimus socialinių mokslų metodus naujam tyrinėjimo objektui – žmonių laimei.
Profesorius atkreipia dėmesį į Shane Frederick ir George’o Loewenstaino straipsnį „Hedonistinė adaptacija”. Esą nustatyta, kad iš tiesų dauguma žmonių prisitaiko prie aplinkybių, kurios šiaip jau būna labai sunkios. Pavyzdžiui, pusbadžiu gyvenantys vaikai atrodo laimingi, linksmai žaisdami šiukšlynuose, be to, tikriausiai žinome, kad nemažai neįgaliųjų į gyvenimą žiūri pozityviai.
Taip pat išsiaiškinta, kad žmonės geriau prisitaiko prie situacijos, jei apie būsimas problemas sužino iš anksto, pavyzdžiui, lengviau prisitaikyti prie mylimo žmogaus mirties, kai yra laiko prie šitos minties priprasti. Taip pat žmonėms lengviau prisitaikyti prie įvykių, kurie tikrai įvyks, negu paliekant nors kelių procentų viltį jų išvengti.
Taigi laimės vertinimų begalė, taip pat ir receptų, kaip tapti ar kaip būti laimingiems. Tačiau laimės jausmą labiausiai lemia genai ir asmenybės struktūra. Jūs žinote, kokia jūsų asmenybės struktūra, be viso to, jums dar naudinga būtų žinoti, kad apskritai laimingi jaučiasi būtent tie žmonės, kurie visą gyvenimą nenustoja tos laimės siekti. Ir laimingas jaustis žmogus ima tada, kai jaučia augimą. Visiškai nesvarbu, kokia tai sritis: intelektinė, finansinė ar tiesiog darbinė. Paradoksalu, bet pasiekus pačią viršūnę laimės jausmas ima menkti, nors daugumai žmonių kaip tik atrodė, kad va tada jie jau tikrai taps laimingi.

18 tūkst. studijų apie laimę
Iki šiol pasaulyje parašyta jau daugiau nei 18 tūkst. studijų apie laimę. Skirtingi mokslininkai vis bando nustatyti, kada ir kodėl žmogus jaučiasi laimingas. Juk išsiaiškinus, kokios visuomenės formos ir ūkio sistemos gali padaryti piliečius laimingesnius, įvyktų tikras mokslo perversmas.
Tačiau kol kas mokslininkai daugiau mažiau sutarė tik dėl keleto dalykų: vienas jų – pats laimės apibrėžimas. Pasirodo, laimė susideda iš trijų komponentų: malonumo, įsitraukimo (ryšio su šeimos nariais ir darbu stiprumas, mėgstami užsiėmimai) ir prasmės (asmeninių stiprybių pasitelkimas tarnaujant aukštesniam tikslui). Iš šių trijų kelių, vedančių į laimingą, patenkintą gyvenimą, malonumas yra pats nesvarbiausias.
Dar viena išvada, dėl kurios dauguma mokslininkų jau nebesiginčija, yra ta, kad žmogus labiau patenkintas ne tuo, ką turi, o tuo, ką veikia. Tarkime, naujas automobilis, kad ir koks būtų brangus, dėmesio ilgai neprikausto. Visai kas kita yra bendravimas su draugais – jis kiekvieną sykį išgyvenamas iš naujo ir laimės jausmą pastiprina beveik visuomet.
Praktiškai nebeabejojama ir dėl to, kad žmogus jaučiasi daug laimingesnis, gyvendamas darnioje šeimoje. Priklausyti draugų būreliui, klubui, draugijai, bendra veikla užsiimančiai grupei ar religinei bendruomenei – visa tai irgi smarkiai lemia, kiek žmogus patenkintas gyvenimu. O štai praradus sutuoktinį gali prireikti net iki aštuonerių metų, kol grįš ankstesnė žmogaus būsena.
Fizinis grožis ar jaunystė laimės neprideda, geras išsilavinimas – irgi. Tačiau labai praverčia, jei turi talentą (dažniausiai paveldėtą kartu su genais) būti laimingam. Kai kurių mokslininkų vertinimu, genų indėlis į žmogaus nuostatas sudaro iki 50 proc. Lygiai taip pat neabejojama, kad polinkis jaustis laimingam ar nelaimingam priklauso ne tiek nuo aplinkos įvykių, kiek nuo asmenybės struktūros, o ji, kaip žinoma, formuojasi vaikystėje.
O štai filosofai į laimę bei jos paieškas niekada nesiūlė žvelgti rimtai ir patys, kalbėdami šia tema, gana stipriai ironizavo. Tarkime, Sigmundo Freudo manymu, iš visko sprendžiant, Kūrėjo planuose nebuvo ketinimų žmogų padaryti laimingą. Friedrichas Nietzsche, apibendrinęs daugumos mąstytojų samprotavimus apie gyvenimą, padarė išvadą, kad iš gyvenimo negalima laukti nieko gera. Na, o Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs: “Nežinau, kodėl mes čia esame, tik esu įsitikinęs, jog esame čia ne dėl to, kad galėtume džiaugtis.”

Ekonomistai nustatė: žmonės dažnai renkasi geriau apmokamus darbus, netgi jeigu žino, kad tie darbai jiems laimės nesuteiks, skelbia telegraph.co.uk. Žmonės sąmoningai renkasi sunkesnį kelią, nes yra įsitikinę, jog tokiu būdu galutinis rezultatas bus geresnis – nors jis ir nebus susijęs su asmenine laime.

Cornell universiteto (JAV) ekonomistai daugiau nei 2500 žmonių klausė, kuomet jie būtų laimingesni: 1) dirbdami darbą už 200 000 Lt siekiantį metinį atlyginimą ir „protingomis“ darbo valandomis, leidžiančiomis išsimiegoti 7,5 val. kasnakt ar 2) dirbdami darbą su 360 000 litų metiniu atlyginimu ir „neįprastomis“ valandomis, kurios reikštų, kad miegoti būtų galima tik šešias valandas per parą.

Tuomet žmonių buvo klausiama kurį iš variantų žmonės iš tikrųjų rinktųsi.

Nustatyta, kad geriau apmokamą darbą rinktųsi daugiau respondentų nei buvo įsitikinusiųjų, jog dirbdamas geriau apmokamą darbą esi laimingesnis. Tai rodo, jog kai kurie žmonės geriau apmokamą darbą rinkosi suvokdami, jog tuomet jų gyvenimas būtų ne toks laimingas.

Nors autoriams kilo pagunda rašyti išvadą, jog žmones užvaldęs materializmas, tiesa nėra tokia paprasta.

Užduodami papildomus klausimus apie tai, kas žmones motyvuoja rinktis laimės neteikiantį darbą, mokslininkai nustatė štai ką: kartais taip pasirenkama dėl žmonių įsitikinimo, kad toks darbas jiems suteiks stipresnį naudingumo visuomenei jausmą ar užtikrins geresnę socialinę padėtį. Kiti žmonės sunkesnį kelią rinkosi, nes norėjo, jog laimingesnės būtų jų šeimos.

Cornell universiteto studentas doktorantas Alexas Rees-Jonesas sakė, kad tyrimo rezultatai turėtų būti svarbūs politikams, bandžiusiems formuoti „laimės“ politiką.

„Mūsų tyrimas rodo, kad jeigu vyriausybės rinktųsi kurti tokią politiką, kurios tikslas yra maksimalizuoti laimę, aprašytą jų apklausose, gali būti, kad žmonės tokia politika iš tiesų nebūtų patenkinti“, – tvirtino jis.

Tyrimo rezultatai bus pristatomi Ketvirtajame ekonomikos mokslų susitikime Lindau (Austrija), kuris prasidės antradienį. Be to, jie bus publikuojami leidinyje „American Economic Review“.

Technologijos.lt