Iš esmės mūsų miestai labiau primena amerikietišką modelį, kuris pritaikytas ne vaikščioti po jį pėsčiomis ar naudotis visuomeniniu transportu, o susisiekimui automobiliais.
Darbas, gyvenimas ir poilsis vis dažniau planuojamas vienoje zonoje
„Pagal urbanizacijos laipsnį, arba miestų užstatymo tankumą, Lietuvos rodikliai yra žemesni už daugumos Europos valstybių. Miestų kompaktiškumas, didesnė urbanizuotų teritorijų koncentracija leistų taupiau, mažesnėmis sąnaudomis jas eksploatuoti ir prižiūrėti. Išdrikę Amerikos miestai bent jau pritaikyti susisiekimui automobiliais, ten netgi pėsčiųjų takų daug kur nėra. Tuo tarpu mūsų miestai faktiškai yra neekonomiški. Juos reikėtų tankinti, tačiau tankinimas, aišku, susilaukia gyventojų pasipriešinimo.
Kita vertus, mūsų žalio miesto įvaizdis yra išskirtinis ir pabrėžiamas kaip išskirtinis užsienio turistams, todėl visgi reikėtų ieškoti aukso vidurio“, – svarstė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjas Sigitas Čereškevičius.
Urbanizacijos fenomenas
Anot jo, urbanistinių sistemų ir miestų vystymosi fenomenas gyvuoja per 5 tūkst. metų. Miestai – tai gyvi organizmai, kuriuose daug procesų vyksta nepriklausomai nuo mūsų, pagal objektyvius dėsnius – miestai auga, keičiasi plano struktūra, kinta atskiros funkcinės zonos ir jų dydžiai, sudėtingėja gatvių tinklas, aptarnavimo infrastruktūra. Tačiau daugelį procesų miestų raidoje įtakoja ir subjektyvios priežastys: politikai, ateinančios didelės investicijos, konkretūs specialistai mokslininkai, urbanistai ir architektai.
Pašnekovo teigimu, racionaliausias yra kompaktiško miesto su integruota funkcine struktūra modelis. Kadangi atsiranda vis daugiau netaršių darbo vietų, jos integruojamos į gyvenamąją struktūrą.
Taigi darbo vietos priartinamos prie gyvenimo, poilsio, aptarnavimo zonų, kuriami centrai, kuriuose yra viskas, ko žmogui gali prireikti. Tai ir yra vienas iš darnios plėtros principų. Tuo tarpu Vilnius nėra kompaktiškas miestas, be to, pakankamai nevienalytis. Jį sudaro mišrių funkcijų centrinė dalis su periferiniais gyvenamaisiais miegamaisiais rajonais bei kompleksiniai pramoniniai gyvenamieji rajonai (Naujoji Vilnia, Grigiškės).
Anot S. Čereškevičiaus, didelį postūmį miestų funkcinės ir erdvinės struktūrų kaitai davė Antrasis pasaulinis karas.
Senieji pramoniniai rajonai, kurie, išaugus miestų teritorijai, iš esmės tapo miestų centrinių dalių sudėtine dalimi, nebetenkino naujų poreikių, tačiau diegti naujas technologijas senose įmonėse neapsimokėjo, todėl gamyklos išsikeldavo į miestų pakraščius, o buvę pramoniniai rajonai tapo apleistomis dykromis su savo socialinėmis problemomis. Taigi iškilo problema, ką daryti su tomis teritorijomis.
Vieni statiniai būdavo rekonstruojami į netaršias įmones, kiti tapdavo mokyklomis, darželiais, bibliotekomis, jaunimo centrais. Dalį pastatų tiesiog nugriaudavo ir palikdavo žalias erdves. Bet kuriuo atveju atsirasdavo labiau humaniškos erdvės su ekologiškomis gyvenimo sąlygomis, kurios ypač būdavo patrauklios menininkams.
Tokie miestų centre esantys kvartalai modernizuojami iki šiol. Jiems stengiamasi suteikti daug funkcijų, išryškinant specifines išskirtines zonas ar erdves, kurios pritrauktų žmones.
Loading ...