Irako pajėgos

Irako ginkluotosios pajėgos ir jų sąjungininkai pradėjo Mosulo išlaisvinimo operaciją. Mosulas laikomas „Islamo valstybės“ sostine šioje šalyje. Kodėl šis mūšis gali tapti lemiamu?

Technologijos.lt

Mosulas

Antrasis pagal gyventojų skaičių Irako miestas – iki karo ten gyveno >2 mln žmonių, šalies šiaurės pramonės, prekybos ir finansų centras, išsidėstęs abiejose Tigro upės pusėse. Praeityje tai buvo itin margas miestas, kuriame gan taikiai sugyveno arabai sunitai, šiitai, kurdai ezidai, krikščionys, asirai, turkomanai, armėnai ir kitos, smulkesnės etnokonfesinės grupės. Tačiau dėl Sadamo Huseino vykdytos arabizacijos politikos, mieste neliko didžiosios dalies kurdų ir ezidų, o sunitų bendruomenė smarkiai išsiplėtė.

Po amerikiečių įsiveržimo Mosulas tapo pagrindine okupacinės kariuomenės ir naujos Irako valdžios atspara šiaurėje. Miesto prieigose pridygo daugybė karinių bazių, arsenalų ir kuro saugyklų. Aktyvus miesto ekonominis gyvenimas ir tai, kad jis santykinai toli nuo karinių veiksmų zonų, lėmė tai, kad jame įsikūrė centrinio šalies banko padalinys, kuriame, be viso kito, saugoma ir dalis šalies aukso ir valiutos atsargų.

Užgrobimas

„Sirijos ir Irako islamo valstybės“, vėliau sutrumpintos iki tiesiog „islamo valstybės“ kovotojų 2014 metais įvykdytas miesto užgrobimas visam pasauliui tapo staigmena. Atleistų S. Huseino armijos bei specialiųjų tarnybų karininkų ir radikaliųjų islamistų simbiozė buvo netiktai sėkminga.

Irako nacionalinės armijos daliniai, susidūrę su ideologiškai motyvuotu, gerai organizuotu ir profesionaliai parengtu priešininku, paniškai traukėsi. Miestas, jo bankai su šimtais milijonų dolerių, amerikiečių įrengtos kovinės bazės, kupini ginkluotės arsenalai ir, žinoma, žmonės, buvo palikti islamistams.

Kalifas ir kalifatas

Šeichas Abu Bakr al-Baghdadi al-Qurashi – žmogus, sugebėjęs daugelio kartų tikinčiųjų svajonę paversti realybe. Užgrobęs Mosulą, jis paskelbė kalifato – „vienintelės teisingos“ politinės žmonių organizacijos formos, likviduotos 1924 metų kovo 3 dieną, panaikinus Osmanijos kalifatą – atkūrimą. Jis pasiskelbė „pranašo vietininku“, tai yra, kalifu. Iki „paaukštinimo“ šis žmogus keletą metų sėdėjo amerikietiškuose filtravimo stovyklose Irake, skirtose sugautų kovotojų, Sadamo karininkų ir teroristų laikymui.

Savo protu ir šventųjų tekstų žiniomis jis tarp sulaikytųjų įgijo svarbą, autoritetą ir įtaką. Amerikiečiai vežiojo jį iš stovyklos į stovyklą spręsti konfliktų ir raminti itin aršių sulaikytųjų, taip būsimasis kalifas sudarė ištisą vienminčių tinklą. Kai amerikiečių pajėgos pasitraukė iš Irako, jis jau buvo viską parengęs.

Paraidžiui interpretuojant šventuosius islamo tekstus, Allahui priimtina tik viena valstybinės santvarkos forma: pranašo Mahometo įpėdinio valdomas kalifatas. Visa kita – nuo žiauraus totalitarizmo iki tiesioginės demokratijos – velnių įteigtos žmonėms erezijos. Al-Baghdadi pasiskelbė kalifu Ibrahimu – pranašo įpėdiniu (iš čia „al-Qurashi“ naujajame jo varde), tiesos atkūrėju ir kovotoju už dorybingumą ir teisingumą. Labai nemenkai daliai viso pasaulio musulmonų ši naujiena tapo tikra laime. Jiems atgijo viltis, kad dievas visgi nepamiršo jų ir jų bėdų, ir išties atstato teisingumo karalystę vietoje krikščionių (Vakarų) finansinėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis palaikomų viso islamiškojo pasaulio despotiškų režimų, kuriems sienas po Pirmojo pasaulinio karo ir nubrėžė tos pačios Vakarų valstybės.

Karas

Pranašas visą savo žemiškąjį gyvenimą plėtė savo karalystės ribas. Ir jį nuolatos lydėjo sėkmė. Tad, ir visi vėlesni kalifatai taip gyveno – kariavo dėl naujų žemių. Šis karas gali būti išlaisvinimo (jei musulmonai engiami pagonių ar kitatikių) arba užkariavimo (jei pagonys ar kitatikiai užima gerą žemę), tačiau Dar al-Islam (islamo, t.y. paklusnumo teritorijos) plėtra turi nesibaigti. Tas karas nebūsiąs itin sudėtingas, mat Aukščiausiasis savo žmonėms padės. Pergalė jiems garantuojama netgi pačioje beviltiškiausioje situacijoje. Taigi, kalifatas, jeigu jis tikras, privalo plėsti savo valdas, karas gali būti pristabdytas, tik jei kafirų pajėgos daug stipresnės. Tada galima tartis dėl hudno – laikinų paliaubų, kurios turi būti panaudotos jėgų kaupimui ir netikėtam netikėlių puolimui.

Iki tam tikro meto ši technika veikė, tačiau į karą įsitraukus aukštąsias technologijas naudojantiems amerikiečiams ir brutaliems rusams, ji ėmė strigti. Ir tie, ir kiti visiškai negalvojo apie jėgas, kalifato statytojų religinį entuziazmą ir siekį plėsti sienas. Per porą metų, dėl jų teikiamos pagalbos IV priešams ir jų pačių aktyvių veiksmų, smulkių diktatorių – itin piktų ir neteisingų žmonių – armijos atsidūrė prie Mosulo sienų. Kalifatui, teoriškai privalančiam plėsti savo valdas, teko ginti turimas. Mitologija pralaimėjo prieš technologijas.

Dabiqas

Likus dienai iki Mosulo puolimo, islamistai be mūšio paliko Dabiqą – miestelį Sirijos šiaurėje, vaidinusį pagrindinį vaidmenį jų ideologijoje. Jų pačių tvirtinimu, čia turėjo įvykti paskutinysis mūšis tarp musulmonų ir „kryžiuočių“, pradėsiantis pasaulio pabaigos ir, eventualiai, tikratikių persikėlimo į rojų procesą.

Patys kovotojai tvirtina palikę miestą dėl neaiškios oponento priklausomybės: juos atakavo turkų sunitų palaikomi sirų sukilėlių daliniai – irgi sunitų. Pasak IV adeptų, ši publika, su visa derama pagarba, nė iš tolo neatitiko „Romos kariaunos“ aprašymo, minimo Pranašo gyvenimo aprašymuose (hadisuose). Paaiškinimas logiškas, tačiau menkai tikėtinas: veikiausiai islamistai tiesiog pabūgo pralaimėti susirėmimą, ir taip galutinai sugriauti išskirtinio viešpaties palankumo jų kalifato versijai mitą. Kaip bebūtų,IV ideologinio centro praradimas negalėjo nepaveikti Mosulo – išties svarbaus karino ekonominio centro – gynėjų motyvacijos ir kovinės dvasios.

Penkių kariaunų mūšis

Irako vyriausybinė armija pietinėje „šiaurinės sostinės“ pusėje sutelkė ~30 tūkstančių karių. Dar 10–15 tūkstančių pasirengę suteikti kurdai – jų būriai, optimistiškai pavadinti „Peshmerga“ („einantys mirti“) susibūrė prie Mosulo šiaurinės ir šiaurrytinės pusės. 5-7 tūkstančiai šiitų kovotojų, kuriuos surinko ir treniravo Irano Islamo revoliucijos sargyba, įsitvirtino į vakarinėje pusėje. Jie prisiekinėja nešturmuosiantys miesto, o tik gaudys iš Mosulo link Sirijos sienos bėgsiančius kovotojus. Trys tūkstančiai Turkijos apmokytų ir ekipuotų sunitų, rengiasi į miestą žengti iš šiaurės vakarų, nors Irako šiitų vyriausybė tam aršiai priešinasi. Na, ir svarbiausia: šturme ruošiasi dalyvauti būtent tos „Romos pajėgos“ (tai yra, Vakarų), kurios nepasivargino pasirodyti prie Dabiqo. Operacijoje dalyvaus daugiau nei penki tūkstančiai amerikiečių karių, prancūzų ir vokiečių artileristai su technika, ir netgi Australijos specialiųjų pajėgų grupė.

Kiek IV kovotojų rengiasi pasipriešinti visiems šiems gerbiamiems džentelmenams, tiksliai nežinoma. Dažniausiai sutinkamas skaičius – šeši tūkstančiai žmonių.

Dėl milžiniškos prie Mosulo sutelktų koalicijos pajėgų gyvosios jėgos persvaros, neįtikėtino technologinio pranašumo ir smukusios oponentų motyvacijos praradus Dabiqą, nekyla abejonių, kad miestas bus paimtas. Žinoma, taikių gyventojų aukų išvengti nepavyks (be jų neapsieina nei viena karinė operacija), žus daug miestą šturmuosiančių žmonių, tačiau iš visko sprendžiant, užduotis bus įvykdyta. Tačiau tai nereiks istorijos laimingos pabaigos. Vakarykščiai sąjungininkai turės išsiaiškinti, kam turėtų atitekti miestas. Jį sau priskiria ir kurdai, ir arabai sunitai. Irako šiitų vyriausybė irgi nesirengia atsisakyti antrojo šalies miesto. O ir Turkija kariuomenę šiaurvakarinėse Mosulo prieigose ne parodai laiko – ji miesto perspektyvą irgi saviškai regi. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, išvaduotam nuo islamistų miestui atsivers visos galimybės tapti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Beirutu, kur visi kariavo prieš visus. Tam kelią užkirsti galės tik tie patys penki tūkstančiai amerikiečių, kuriems teks stumdyti puses į ringo kampus.

Kad ir kokie niūrūs įvykiai lydėtų Mosulo šturmo užbaigimą, žmonijai IV kovotojų išvarymas iš ten bus neabejotinai naudingas. Idiosinkrazinė vienos iš pagrindinių pasaulio religijų versija, kultivuojama ir ugdoma jos adeptų, praras galimybę daugintis ir plėstis. Smūgis į stipriausią ir tuo pat metu labiausiai neapsaugotą kalifato vietą – jo ideologiją – žada būti triuškinamas. Islamo valstybė savo dabartiniu pavidalu nustos egzistuoti. Geriausiu atveju, ji, kiek pasipriešinusi, tyliai nusibaigs. Blogiausiu – taps dar viena įprasta teroristų gauja, visame pasaulyje rengiančia sprogimus ir užpuolimus. Tačiau organizuota karine jėga, kontroliuojančia didžiules teritorijas ir masiškai eksportuojančia terorizmą, po Mosulo kritimo ji tikrai netaps. Ir tai – gerai.

Šis straipsnis buvo publikuotas portale technologijos.lt

Technologijos.lt

Hamedano bazė

Rima JANUŽYTĖ

Antradienį Rusijos bombonešiai smogė džihadistų forpostams netoli Alepo. Prieš kelias dienas Rusija buvo skelbusi, kad drauge su ja džihadistus atakuoti sutinka ir vėl draugauti norinti Turkija, o dabar Rusijos partnere tapo ir Iranas.

Rusija karą “Islamo valstybei” paskelbė po to, kai džihadistai virš Sinajaus pusiasalio numušė Rusijos keleivinį lėktuvą. Tačiau ši kova tapo dar ir priedanga pliekti Sirijos režimo priešus. Štai kodėl Rusijai taip sunku susirasti kovos su ISIS partnerių tarp Vakarų valstybių, nors siūlymų vienyti jėgas Rusija buvo pateikusi ne tik Turkijai, bet ir Prancūzijai. Net JAV.

Tačiau į Rusijos pasiūlymą bendradarbiauti, sutapk tu man taip, su didžiausiu entuziazmu atsiliepė tos šalys, kurios labiausiai tikisi ne sunaikinti ISIS, o numalšinti Sirijos sukilėlius ir atstatyti Sirijos režimą.

Rusijos bombonešius įsileido Iranas

Nuo 1979 m. revoliucijos Iranas pirmą kartą leido pasinaudoti savo teritorija kitos užsienio valstybės pajėgoms. Šia užsienio šalimi tapo Rusija: jos bombonešiai su užduotimi smogti džihadistams  antradienį kilo būtent iš Irano oro pajėgų bazės Hamedane ir atakavo džihadistų grupuotes Sirijoje.

Nuo bombonešių Tu-22M3 ir atakos lėktuvų Su-34 kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje. Bombardavimo taikiniais tapo ir trys džihadistų vadavietės netoli Džafros miestelio ir Deir ez Zoro.

Kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje.

Atakų metu, kaip skelbiama, buvo sunaikinti penki dideli sandėliai, kuriuose buvo ginklų, šaudmenų ir degalų. Vis dėlto Vakarų analitikai jau kelia klausimą, ar atakuoti buvo tik džihadistai, ar ir JAV remiami sukilėliai. Tokių kaltinimų Rusija sulaukia nuolat, nors pati tvirtina kovojanti tik su „Islamo valstybe” ir „Jabhat al Nusra” ekstremistais.

Šį kartą įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad Rusijos lėktuvai kilo iš Irano – juk kaip tik Rusija ir Iranas yra svarbiausi Sirijos prezidento Basharo al Assado sąjungininkai kovoje prieš Vakarų palaikomus sukilėlius.

Beje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pirmadienį paskelbtame interviu kaip tik tvirtina, kad Rusija ir JAV  artimiausiu laiku gali pradėti bendras operacijas prie Alepo miesto, kur Sirijos režimo pajėgos, palaikomos Rusijos aviacijos, kovoja dėl kontrolės su sukilėliais. Šiame interviu S.Šoigu tik kelis kartus pamini džihadistus, o klausantis, galima susiadryti įspūdį, kad Rusijos tikslas yra įveikti būtent sukilėlius.

Sukilėlių pozicijos pastaruoju metu ir taip yra susilpnėjusios, ypač – aplink Alepą. Jų padėtis dar labiau komplikavosi režimo pajėgoms liepos viduryje atkirtus paskutinį sukilėlių kontroliuojamų rajonų aprūpinimo kelią.

Atkirto kelią į Europą

Nors sukilėliai šiuo metu užima gynybos pozicijas, gera žinia ta, kad silpnėja ir ISIS. Antai šį savaitgalį ISIS po kelis mėnesius trukusių kovų galiausiai neteko svarbaus ir net porą metų kontroliuoto Mandžibo miesto, kuris buvo jų “vartai į Europą”. Pro šį miestą veda ir keliai į Alepą ir ISIS sostinę Raką. Keliai, einantys pro Manbidžą yra gyvybiškai svarbūs ISIS galimybėms transportuoti kovotojus, ginklus ir kitus išteklius į Siriją ir iš jos.

Šį miestą iš ISIS atkovojo kurdų ir arabų kovotojai. Mūšiai truko 73 dienas, o jų metu buvo išlaisvinta 2 tūkst. civilių, kuriuos ISIS naudojo kaip gyvuosius skydus.

Karui Artimuosiuose Rytuose viskas paruošta: Vakarų šalys pasirengusios atakuoti Iraną, šis laukia progos smogti Izraeliui. Karo tikimybę mažina vienintelis dalykas – galimos milžiniškos finansinės išlaidos.

Jungtinių Tautų branduolinių programų priežiūros agentūra TATENA prieš savaitę paskelbė ataskaitą, kurioje keliama prielaida, kad Iranas mėgino pasigaminti branduolinį ginklą. Kol Vakarų šalių vadovai svarsto, kokių naujų sankcijų sugalvoti šiai šiitų valstybei, Izraelis sureagavo žaibiškai. Praėjusią savaitę britų žvalgybos atstovai paskelbė turį informacijos, kad Izraelis gali dar iki Kalėdų pradėti karinius veiksmus prieš Iraną, siekdamas sustabdyti branduolinio ginklo gamybą.

Praėjusią savaitę panaši informacija pasirodė ir Izraelio spaudoje. Publikacijose teigiama, esą premjeras Benjaminas Netanyahu mėgina užsitikrinti daugumos svarbiausių ministrų paramą karinei akcijai prieš Teheraną.

Manoma, kad pagalbą, bent jau logistinę, Izraeliui yra pasirengusios suteikti Jungtinės Valstijos. „JAV prezidentui Barackui Obamai teks palaikyti žydus. Antraip jis rizikuotų prarasti ypač svarbią JAV žydų paramą per artėjančius prezidento rinkimus“, – teigia britų tarnybos.

Kad žydai nejuokauja, o Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos nemeluoja, matyti ir iš Londono veiksmų. Tiesa, britai kol kas atmeta tiesioginės karinės pagalbos galimybę, nes abejoja, kad tikslas šiuo atveju pateisina priemones. Esą Irano branduolinis ginklas gal ir egzistuoja, tačiau tikimybės, kad jis bus panaudotas, beveik nėra. Nepaisant šio gražbyliavimo, Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos atstovai patvirtino turintys netgi veiksmų planą ypatingų aplinkybių atvejui, „jei Londonas nuspręstų palaikyti Izraelio karinius veiksmus“.

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as teigia, kad per ateinančius mėnesius bus siekiama dar labiau didinti taikų spaudimą Iranui. Tačiau jei Iranas nebus linkęs derėtis, „gali ateiti eilė ir kitokiems pasirinkimams“.

Padėtis atrodo dar grėsmingesnė ir dėl to, kad kariniam konfliktui rengiamasi ne tik Izraelyje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, bet ir kitoje barikadų pusėje.

Iranas turėtų sąjungininkų

„Izraelis bus sunaikintas, jeigu išdrįs smogti Irano branduoliniams objektams“, – Irano televizijos kanalui „Al Alam“ praėjusią savaitę pareiškė šalies ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas generolas Masoudas Jazayeri.

Jis dar kartą išdėstė nuolat Irano kartojamą poziciją: Izraelio valstybė yra dirbtinis darinys, neturintis teisės egzistuoti, tad anksčiau ar vėliau vis tiek bus sunaikintas, ir tai esą atsitiks jau labai greitai. Pasak M.Jazayeri, kilus kariniam konfliktui pirmučiausias Irano raketų taikinys bus Izraelio branduolinis centras „Dimone“. „Mūsų galimybės tuo nesibaigia. Jei Izraelis imsis net menkiausių priešiškų veiksmų, jis bus sunaikintas“, – pabrėžia generolas.

Ir nors anksčiau Vakarų šalys į Irano grasinimus niekada nežiūrėjo per daug rimtai, manydamos, kad ši šalis neturi sąjungininkų arabų valstybėse, pastaraisiais mėnesiais ši nuomonė sparčiai keičiasi, nes į žaidimą įsitraukė dar viena šalis – Sirija. Jos santykiai su Vakarų valstybėmis pastaruoju metu sparčiai šąla, o su Iranu ji randa vis daugiau bendros kalbos.

Priminsime, kad Sirijoje jau kelis mėnesius nerimsta protestai, kuriuos žiauriomis priemonėmis malšina šalies prezidentui Basharui al Assadui pavaldžios karinės pajėgos. Jungtinių Tautų duomenimis, iki šiol Sirijoje jau žuvo per 3500 protestuotojų, dar keliolika tūkstančių suluošinti ar įkalinti.

Tokia padėtis kelia didžiulį Vakarų šalių nepasitenkinimą, o Sirija įtraukta į tokį pat juodąjį sąrašą kaip ir Iranas. Štai praėjusią savaitę ES šalių lyderiai pritarė siūlymui nebeleisti Sirijai naudotis Europos investicijų banko fondais.

Beje, prie Irano Sirija šliejasi dar ir dėl patiriamo kitų arabų šalių spaudimo. „Turi būti padaryta viskas, kad skerdynės Sirijoje būtų nedelsiant sustabdytos“, – pagrasino Arabų lygos generalinis sekretorius Nabilas al Arabi, o jo žodžius sekė ir veiksmai. Prieš savaitę 22 valstybes vienijanti Arabų lyga paskelbė stabdanti Sirijos narystę ir pasiuntė į šią šalį apie 500 stebėtojų, o daugelis Arabų lygos narių atšaukė Sirijoje dirbančius savo šalių ambasadorius, mat Sirijos protestuotojai atakavo Maroko, Jungtinių Arabų Emyratų ir kitų valstybių ambasadų pastatus.

Tad vienintelė Sirijai šiuo metu draugiška valstybė, regis, yra Iranas. Šios šalies užsienio reikalų ministras Ali Akbaras Salehi pareiškė, kad arabų šalys neturėtų kištis į Sirijos „vidaus reikalus“, ir dar sykį Irano vardu išreiškė paramą Sirijos prezidentui.

„Šios dvi valstybės tampa vis priešiškesnės JAV ir vis labiau sutaria tarpusavyje. Galima daryti prielaidą, kad jei Iraną atakuotų Vakarų pajėgos, Sirija neliktų nuošalyje“, – svarsto JAV analitikas Shibley Telhami.

Paskelbtas karo planas

Dviejų Vakarų nemalonėn patekusių diktatūrų – Irano ir Sirijos suartėjimas yra ne vien logiška politologų išvada. Apie tai, kad karinio konflikto su Vakarais atveju abi šalys laikytųsi išvien, byloja ir kai kurie atskleisti faktai apie jųdviejų karinį sąmokslą.

Turkijos leidinys „Milliyet“ paskelbė turįs informacijos apie slaptą Irano ir Sirijos strateginį planą užsienio intervencijos atveju. Plane numatoma, kad atsakas būtų smūgiai Izraeliui, Turkijai ir JAV karinėms bazėms Artimuosiuose Rytuose.

Portalas „Topwar“ skelbia, kad į pagalbą Iranas ir Sirija pasitelktų dar ir sąjungininkus iš kurdų kovotojų dalinių, kuriuos Teheranas ir Damaskas planuoja „tinkamai apginkluoti“. „Turkijai bus smogta iš karto trimis frontais – nuo sienos su Sirija, Iraku ir Iranu. Tuo pat metu sukilimą pradės Turkijos pietryčiuose esantys kurdai. Kurdų taikiniais taps Turkijos kariuomenė bei JAV karinės bazės Turkijos teritorijoje. Esant būtinybei, prie kovos prisidės ir Irano bei Sirijos sausumos karinės pajėgos“, – skelbiama Sirijos ir Irano plane.

Prasidėjus šiems kariniams veiksmams, esą ateis eilė „Hamas“ grupuotei, kurios užduotis būtų destabilizuoti padėtį Sueco kanalo apylinkėse. Ji stengtųsi sustabdyti JAV ir Europos Sąjungos ginkluotės tiekimą per šį strategiškai svarbų kanalą. Pietuose grupuotės veiksmus turėtų dubliuoti islamistai iš Jemeno ir Somalio, kurie siektų blokuoti kelią per Raudonąją jūrą. Persų įlankos rajone Irano jūrų pajėgos atakuotų prekybinius ir krovininius laivus, gabenančius naftos ir kitokius išteklius.

Proiranietiškos grupuotės tuo pat metu pultų JAV karines bazes Bahreine, Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o juk šiose valstybėse išdėstytos vienos svarbiausių JAV karinių bazių regione ir didžiausios degalų atsargos.

Pagal šį planą, Irano specialiosios pajėgos imtų organizuoti didelio masto atakas prieš NATO pajėgas Afganistane, o Teheranas paremtų kovotojus prieš JAV ginklais ir pinigais. Galiausiai Libane mobilizuota „Hezbollah“ organizacija užimtų visą Libano teritoriją ir pradėtų karinius veiksmus prieš Izraelį.

Kol kas sunku pasakyti, ar tokio karo grėsmė tikrai reali. Neatmetama, jog Sirijos ir Irano planas buvo paskelbtas tyčia, siekiant pasiųsti signalą Izraeliui, JAV ir visam Vakarų pasauliui apie tai, kad vietoje pasyvios gynybos Iranas ketina smogti rimtus atsakomuosius smūgius, o Vakarams Irano ir Sirijos nepavyks įveikti po vieną, nes teks pradėti didelio masto karą milžiniškoje teritorijoje nuo Šiaurės Afrikos iki pat Afganistano.

Vis dėlto neatmetama galimybė, kad tokią informaciją galėjo paskleisti ir patys Vakarai, siekiantys kurti atitinkamą Irano ir Sirijos įvaizdį, – esą tai monstrai, pasirengę agresijai ir bet kokiems veiksmams, siekiant išgelbėti autoritarinius režimus. Juk visuomenė turi būti atitinkamai nuteikta ir parengta, kad neimtų reikšti nepasitenkinimo, jei JAV ar Didžioji Britanija iš tiesų paremtų Izraelį ir pradėtų karinius veiksmus Sirijoje bei Irane. Juolab to parengimo reikia turint omenyje, kiek naujas karas gali kainuoti ir ką reikšti JAV, Europos bei viso pasaulio ekonomikai.

„Karas Atimuosiuose Rytuose – tai ir staigus naftos kainų šuolis, ir karinės išlaidos, ir didžiuliai nuostoliai viso pasaulio ekonomikai, kuriuos labiausiai pajustų Europos šalys ir JAV. Tai labai didelė kaina, kurią tektų sumokėti, tad gali būti, kad Vakarų šalims vis dėlto parankesnis branduolinis Iranas, nei toks rizikingas ir brangus karas“, – finansines grėsmes apibendrina Izraelio agentūros „Clal Finance“ vyriausiasis ekonomistas Amiras Kahanovichius.