"Veido" archyvas

Nors visi akcentuoja, kad šalmas turi tikti, o ne patikti – tai ne visai tiesa… Jei šalmas vaikui nepatiks – jis ant galvos atsidurs retai

Iki pat pirmųjų šalnų kiemuose ir parkuose zuja ratuoti vyrukai ir panelytės.  Riedučius aunasi kone kiekvienas, kuris mėgsta greitį ir aštresnius pojūčius. Net mažieji pipirai tempia tėvus už skverno, prašydami nupirkti ratukus. O šie vis bando juos įtikinti, kad dar per anksti – juk važinėjimasis riedučiais labai pavojinga sporto šaka.

Išbandžiusieji šį malonumą sako, kad tai ne daugiau pavojinga nei, pavyzdžiui, važinėjimasis dviračiu dviem ratais ar lėkimas slidėmis su vėjeliu nuo aukštesnio kalno. Važinėjimasis riedučiais – puiki koordinacijos ir ištvermės treniruotė, per kurią dirba kojų, pilvo, nugaros, rankų ir klubo raumenys. Taigi pasistengti išmokti jais riedėti tikrai verta! Kokio amžiaus mažieji jau gali mėgautis šiuo malonumu, vieno vienintelio atsakymo nėra ir negali būti – juk vaikai skirtingi, net ir vaikščioti vienas pradeda anksčiau, o kitas vėliau. Mažiausias riedučių bato dydis – 27, ieškant dar mažesnio dydžio teks gerokai paprakaituoti.

Svarbu ir batai, ir ratai

Jei kada nors bandėte ieškoti riedučių, turbūt pastebėjote, kad jie iš pažiūros yra panašūs, tik kaina skiriasi. Bet tai aktualu renkantis jau paaugusio vaiko riedučius. Patiems mažiausiems brangiausių pirkti tikrai dar neverta.
Riedučių batai.

XNei per maži, nei per dideli. Per maži batai spaus, trins ar netgi deformuos pėdą, o per dideli nebus stabilūs ir tvirtai prigludę ties keltimi bei blauzda, leis kojytei pakrypti ne taip, kaip reikėtų. Jei mažasis riedutininkas važinės su vilnone kojinaite, su ja batus ir matuokitės. Koja neturi judėti iš vieno šono į kitą arba pasislinkti į priekį ar atgal.

Pirštai tik lengvai pačiais galiukais turi liestis su batu, tačiau jokiu būdu neturi būti suspausti arba suriesti. Norėdami tuo įsitikinti, paprašykite mažylį pajudinti ar pasukioti pirštukus. Visų mažųjų riedučių dydis reguliuojasi, o tai reiškia, kad tarnaus ilgiau nei vieną sezoną.

X Užsegimai būna trijų tipų: vien tik sagtys (riedutis blogai priglunda prie kojos), vien tik raišteliai (sunku tvirtai suveržti riedučius) ir populiariausias – mišrus (viršuje sagtis arba kelios sagtys tvirtai suveržia koją, o žemiau surišti raišteliai tolygiai prispaudžia riedutį prie kojos).

X Stabdys paprastai tvirtinamas ant dešiniojo riedučio kulno. Norėdamas juo pasinaudoti mažasis čiuožėjas turi pakelti dešinės kojos pirštus ir jį vilkti per kelio dangą, vis stipriau spausdamas. Beje, kartais stabdys gali trukdyti – važiuojant nelygiu paviršiumi jis paprasčiausiai gali užkliūti (pavyzdžiui, už akmens). Nebijokite, jei stabdys ir “nusidrožia” – jį galima pakeisti.

Ratukai. Geriau guminiai nei plastikiniai. Jie minkštesni, todėl lygiau ir minkščiau važiuoja. Jei labai nerimaujate dėl vaikučio saugumo, galite įsigyti riedučius, kurių ratukų vietą galima keisti – bus tas pats, kas iš pradžių važiuoti sdviratuku, turinčiu papildomus ratukus, kuriuos vėliau galėsite nuimti.

Ratukiniai batai. Jei mintis apie tikruosius riedučius jums kelia siaubą arba nerandate tinkamo dydžio, galite įsigyti ratukinius batus. Šie bus su keturiais ratukais ir tvirtinami ant mažylio avimų batų. Geriausia rinktis reguliuojamo dydžio ratukinius batus – šie tarnaus ilgiau.

Du ratai ant kulno

Dabar labai populiarūs du ratai, tvirtinami prie galinės bato dalies – juos galima pabodus ar įėjus į parduotuvę nusiimti, o paskui lengvai vėl prisitvirtinti (jie pakeitė prieš kelerius metus madingus “batus – ratus”, kuriuose vienas ratukas įmontuotas į bato padą). Tačiau ikimokyklinukams tokių “žaislų” nerekomenduojame. Visų pirma sunkiau išmokti išlaikyti pusiausvyrą. Antra – važiuoti perkėlus svorį ant kulno yra gerokai pavojingiau, nei stovint ant ratukų visa pėda. Trečia – tas faktas, kad ratukai pritvirtinami ir nuimami lengvai, taip pat reiškia, kad koja nėra labai gerai įtvirtinta, o tai vėlgi pavojinga. Nesvarbu, kad tokie ratukai paprastai dar ir linksmai žybsi…

Judėjimo pradžiamokslis

• Leiskite iš pradžių išbandyti, kaip riedučiai rieda. Tegu mažylis įsikimba į tvirtai stovintį daiktą ir pabando pajudinti kojas, tarsi atkartotų žirklių judesius.

• Nelaikykite vaiko už pažastų – antraip jis neišmoks koordinuoti judesių ir visą laiką tik ir žiūrės, kur atsiremti. Geriau prilaikykite už rankos, bet tik prilaikykite, o ne tempkite jį.

• Kūnas turėtų būti pasviręs į priekį. Net virsti į priekį yra patogiau ir saugiau, nei griūti atgal. Juk tam pritaikytos ir riedutininkų apsaugos. Todėl ne sykį pakartokite, jog pajutęs, kad kris, mėgintų griūti į priekį.

• Kojos turi būti viena šiek tiek priekyje kitos ir truputį sulenktos per kelius. Tokia padėtis tolygiai paskirsto svorio centrą abiem kojoms ir leidžia išlaikyti pusiausvyrą.

• Atsispirti pradedant riedėti reikėtų ne vien priekiniais ratukais, o visais keturiais.

• Įspėkite, kad nevažiuotų per smėlį ir balas – gal ir smagu, kai vanduo tyška, bet tai kenkia riedučiams. Mat vanduo ir purvas patenka į guolius, prilenda į rėmo vidų ir dėl to atsiranda papildoma trintis, kuri gadina riedučius. O jei kito pasirinkimo nėra, tegul pereina žingsneliu per šią kliūtį, o tada patrepsi, kad nukristų purvai.

• Užvažiavus ant nestandartinio paviršiaus (tarkime, nuo asfalto užlekiant ant žvyro, žolės), riedučiai gali pradėti staigiai stoti, o kūnas ir toliau judės tuo pačiu greičiu, todėl vers vaiką į priekį. Tad jis turi žinoti, kad to reikia vengti, o jeigu taip jau nutiko, geriausia pradėti bėgti. Ant tokio paviršiaus ratukai sunkiai sukasi, todėl atsispirti ir bėgti jam sudėtinga.

Be šalmo ir apsaugų – nė iš vietos

Kad ši treniruotė nesibaigtų traumatologijos punkte, nepasiduokite mažylio maldavimams leisti nenaudoti apsaugų. Paprastai jos tvirtinamos ant kelių, alkūnių, delnų. Jei neturite delnų apsaugų, o vaikas dega nekantrumu greičiau apsiauti riedučius, nepagailėkite senų odinių pirštinių, kurių pirštus teks nukirpti.

Ne mažiau svarbus ir šalmas – jis padės išvengti galvos traumų. Pirkti šalmo eikite kartu su mažuoju riedutininku – jį, kaip ir riedučius, reikia matuotis, kad nebūtų nei per didelis, nei per mažas. Antraip iš šios apsaugos priemonės bus mažai naudos. Šalmas neturi spausti galvos, kaktą dengti iki vidurio, o jo dirželiai turi gerai priglusti. Uždėtas ant galvos šalmas neturi slysti atgal net ir tuomet, kai dirželis nėra tvirtai užveržtas. Gerų firmų gamintojų šalmai “auga” kartu su vaiku – jį galima nesunkiai padidinti, todėl mažylis jo taip greit neišaugs. Tik tuomet reikėtų pirkti tą šalmą, kurio nurodytas mažiausias dydis vaikui yra tinkamas. Tiesa, “augantys” šalmai bus brangesni, bet ir tarnaus ne vienus metus. Pačių pigiausių šalmų dar vienas trūkumas – nors iš pirmo žvilgsnio atrodo taip pat, jų plastikas yra prastesnės kokybės, todėl neretai turi šiokį tokį anaiptol ne “Chanel” kvapą, o galvytė juose labiau prakaituoja.

"Veido" archyvas

Žinoma, kiekvienas vaikas  skirtingas! Ir vis dėlto…  mokslo įrodyti skirtumai leidžia nuspėti, kaip jūsų mažylis, priklausomai nuo jo ar jos lyties, augs ir vystysis. Įdomu, ar ne?

Ponaičių ir panelių sveikat

• Klubų displazija (šlaunikaulio išnirimas iš klubo sąnario) – mergaitėms diagnozuojama net 4-6 kartus dažniau, nei berniukams. Požymiai: nevienodo ilgio kojytės, sąnarių braškėjimas ir kt. Diagnozuojama ultragarsiniu tyrimu ir gydoma ortopedinėmis pagalvėlėmis.

• Kirkšnies išvarža. Berniukų su kirkšnies išvaržomis gimsta net 8 kartus daugiau. Taip yra todėl, kad vyriškos lyties vaisiaus sėklidės susiformuoja pilve, iš kur vėliau kirkšnies kanalu nusileidžia į kapšelį. Tačiau tas kanalas ne visuomet užsidaro, palikdamas kirkšnytėje tuščią ertmę. Tam sutvarkyti prireikia operacijos.

• Estrogenai. Per devynis pilvelyje praleistus mėnesius visus mažylius  veikia dideli mamytės estrogeno kiekiai, kurie užsibūna vaikučio organizme iki kelių savaičių po gimimo. Dėl to iš krūtelių gali tekėti pienukas – gerokai dažniau tai nutinka mergaitėms, nes jos turi daugiau krūties audinio. Jei ši būklė tęsiasi ilgiau nei du mėnesius, pasitarkite su pediatru.

• Autizmas net keturis kartus dažniau yra berniukų bėda. Naujausi tyrimai atrado galimą ryšį su genu, kuris sąlygoja kalcio pusiausvyros smegenyse sutrikimą. Deja, kol kas nežinoma, kodėl berniukams taip pat triskart dažniau diagnozuojamas hiperaktyvumo sindromas ir dėmesio sutrikimai, arba kodėl jie vėliau pradeda kalbėti bei turi polinkį disleksijai.

• Šlapimo trakto infekcijos labiau atakuoja mergaites – paprasčiausiai todėl, kad jų šlapimo takai yra trumpesni, ir bakterijoms lengviau patekti į pūslę. Šią riziką sumažinsite, apiplaudamos (valydamos servetėle) dukrytės lytinius organus iš viršaus į apačią. Simptomai: skausmas šlapinantis, drumstas šlapimas ir pakitęs jo kvapas.

• Astma. Jei jūsų sūnus susirgo astma, galite atsikvėpti – nors berniukai ja serga dažniau, bet dažniau ir iki pilnametystės išauga. Todėl moterys jau šia liga serga dukart dažniau už vyrus. Galimas paaiškinimas – didesni testosterono kiekiai atpalaiduoja kvėpavimo takų raumenis.

• Hemangiomos (arba gandro žnybiai – raudoni kraujagysliniai dariniai) mergaites „puola“ net penkis kartus dažniau. Apie 9-tą mėnesį šios žymės paprastai išnyksta, tačiau kartais prireikia operacijos arba gydymo lazeriu. Pasaulio mokslininkai aptiko galimą ryšį su širdies problemomis, todėl pasiteiraukite pediatro, ar jums nereikia kardiologo konsultacijos.

• Hemofilija, daltonizmas ir kitos su genetiškai pakitusia X chromosoma siejamos ligos gerokai dažniau kliūna berniukams. Mergaitės X chromosomų turi dvi, taigi, jei viena „serga“, ją saugo kita, todėl jos būna tik nešiotojos.

Marso ir Veneros elgesio ypatumai

• Skausmas. Naujagimės mergaitės aštriau jaučia skausmą ir diskomfortą, nei berniukai, todėl jos gali dažniau verkti ar zirzti, kai joms šalta ar šlapia… Tačiau neskubėkite klijuoti savo princesei „reikliosios“ etiketės. Jos lytėjimo pojūtis yra stipresnis, todėl ją lengviau užčiūčiuoti ir nuraminti.

• Girdėjimas. Leisdama sūneliui klausytis muzikos, pagarsinkite grotuvą. Berniukai gimsta su trumpesniu ir lankstesniu vidinės ausies kanalu (spirale susisukusia sraige, kurioje yra klausos receptoriai), todėl jie blogiau girdi. Kita vertus, jie tiksliau nustato garso šaltinį. Girdėjimo skirtumai išsilygina baigiantis kūdikystei, tačiau vyrų ir moterų klausa skiriasi visą gyvenimą – pirmieji geriau girdi žemo dažnio garsus, antrosios – aukšto.

• Mažosios globėjos… Mergaičių organizmas gamina daugiau oksitocino – hormono, kuris siejamas su socialiniais ryšiais, prieraišumu, bei serotonino – malonumo hormono. Tai padeda paaiškinti, kodėl jos mieliau žaidžia su lėlėmis, myluoja pliušinius žaislus arba labiau domisi mažaisiais broliukais/sesutėmis. Pasak tyrimų, lėlių mylavimas, glaudimas – tai veikla, kuri aktyvuoja mergaičių malonumo centrus smegenyse.

• Mažieji laužytojai. Tai ne tik stereotipas: berniukai tyrinėja labiau fiziškai, nei mergaitės – štai kodėl jie laužo žaislus, šokinėja ir mušasi. Jie nuo mažumės linkę nevaldomai išlieti energijos perteklių. Visa laimė, kad jie turi ir daugiau smegenų skysčio, kuris padeda apsaugoti kaukolę nuo lūžių.

• Ramesni, mažiau aktyvūs žaidimai – juos, aišku, labiau mėgsta mergaitės. Jos dažniau šliejasi prie suaugusiųjų, leidžiasi į fantazijas ir žaidžia mažomis grupelėmis, kai tuo tarpu berniukus traukia kuo didesnis būrys bendraamžių, pageidautina – kad visi bėgiotų ir gaudytų kits kitą… Evoliucijos tyrinėtojai sieja tai su per amžius ištobulintais vyrų medžiotojų įgūdžiais.

• Kas juos traukia? Mergaites – spalvingi, įdomios tekstūros objektai, berniukus – judantys.

Raida: liepaitės ir ąžuoliukai

• Ūgis. Berniukai – vėlyvoji veislė… Savo būsimą suaugusiojo ūgį pasiekia vidutiniškai tik sulaukę 24 mėn., kai tuo tarpu mergaitės – 20. Berniukai bręsta maždaug dvejais metais vėliau, nei mergaitės, ir tįsta į ūgį trejais metais ilgiau už jas.

• Svoris. Berniukai gimdami sveria vidutiniškai dviem šimtais gramų daugiau, nei mergaitės. Kodėl?  Teigiama, jog papildomą svorį jie nuvelbia iš mamyčių: paskaičiuota, jog nėštukės, kurios laukiasi berniukų, suvartoja apie 10 proc. daugiau kalorijų, nei būsimos mergyčių mamos.

• Motorika. Dukrytės greičiau už sūnelius pradeda pirštukais pasiimti maistą, vėliau jos pirmos išmoksta užsirišti batų raištelius. Sūnaičiai gi pirmieji pademonstruoja stambiosios motorikos pasiekimus – kai reikia toliau nušokti ar užkopti.

• Sudėtingus judesius (ką nors mesti į taikinį, spirti kamuolį, statyti kaladėlių piramidę)- berniukai pradeda anksčiau, nei dauguma mergaičių. Galbūt todėl, kad smegenų dalis, atsakinga už erdvinį regėjimą, berniukų yra didesnė.

• Kalba. Mergaitės kalbėti pradeda gerokai anksčiau, mat jos veiksmingiau išnaudoja kalbos centrus abiejuose smegenų pusrutuliuose. Pusantrų metų mergaitės žodyne vidutiniškai jau yra apie 90 žodžių, o tokio pat amžiaus berniukų – tik 40.Tačiau sulaukus trejų, dauguma jų nebeatsilieka nuo plepučių draugių.

• Sauskelnių atsisakymas. Remiantis statistika, ant puoduko mergaitės išmoksta reikaliukus atlikti anksčiau už berniukus. Deja, niekas negali paaiškinti kodėl, nors teorijų sklando nemažai – pvz., viena jų teigia, jog mergaitės šlapinasi taip pat, kaip jų mamytės, kurios dažniausiai ir moko šio triuko…

"Veido" archyvas

Žinokite, kad tėvams atsiplėšti nuo mažylio netgi sunkiau, nei jam – nuo jūsų…

Kiekvieną vasarą daugybės tėvų širdyse apsigyvena jauduliukas, nes artėja diena, kai vaikas iškeliaus į darželį. Mažasis taip pat jaudinasi… Mažiems vaikams nepatinka kaita. Ypač, kai ta kaita reiškia palikti namus, tėvelius, įprastą dienos ritmą pakeisti kitu. Todėl išėjimas į darželį yra procesas, kuriam jūs turite pasiruošti ir kurį turite išgyventi, o ne vienos dienos įvykis.

Pradėkite nuo pokalbių apie darželį. Neužtenka pasakyti: “Už penkių miegelių eisime į darželį”. Pasakokite vaikui, kokius jis žais žaidimus, su kokiais vaikais susitiks, kaip jūs kasdien ateisite jo pasiimti ir t.t. Tik neperlenkite lazdos! Juk kai važiuojate pas močiutę arba atostogauti, vaikui pasakojate, ką darysite, tačiau jo neklausiate kas penkiolika minučių, ar jis svajoja ten važiuoti, ar ne? Todėl neklauskite to ir apie darželį. Be to, nežadėkite to, ko jūs nekontroliuojate (kad jis ten susiras daug draugų). Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad vaikui reikia atskleisti visą tiesą ir pasakoti jums žinomas nemalonias darželio istorijas: būkite ramus ir skleiskite pasitikėjimą, kad darželyje bus viskas normalu. Vaikui bus smagu ir gera, jei pasidalysite savo gerąja darželio patirtimi: papasakokite, kad ir jums iš pradžių buvo nedrąsu, papasakokite, kaip pirmas išmokote skaityti, kaip su draugais žaidimų aikštelėje ieškojote lobio ir pan.

Iš mažo – tapti didesniu

Ugdykite tuos gebėjimus, kurių mažyliui darželyje prireiks. Paskubėkite atpratinti nuo sauskelnių, išmokykite laikytis paprastų, jo amžiui tinkamų taisyklių – susitvarkyti drabužėlius, nusinešti indus. Be to, stenkitės pastebėti tas akimirkas, kai vaikas elgiasi taip, kaip yra pageidaujama darželyje, ir nepamirškite jo pagirti. Pvz., pamatę, kad jis pasidalina žaislą su broliu, pasakykite: “Brolis taip nudžiugo! Neabejoju, kad tavo naujieji draugai darželyje irgi džiaugsis, kai tu su jais pasidalinsi”. Šitaip vaikas pamažu įsisąmonins, ko iš jo bus tikimasi darželyje. Dar vis galima perskaityti straipsnių apie tai, kad nereikia vaikų pergirti. Aš asmeniškai manau, kad konkrečių pagyrų už konkretų pageidautiną elgesį niekada nėra per daug!

Apsilankykite darželyje!

Padarykite tai su mažuoju likus kelioms savaitėms iki darželio lankymo pradžios. Pažįstant aplinką, lengviau joje adaptuotis. Susitarkite su auklėtoja, kad jūs ateisite ir pabūsite, pvz., vaikams žaidžiant lauke. Kitą kartą ateikite ir tyliai pasėdėkite grupėje “Ryto rato” metu. Žodžiu, keletą kartų apsilankykite, kad vaikas pajustų, jog ši erdvė – saugi. Galite atkreipti mažylio dėmesį į tai, kas yra grupėje, ką veikia vaikai ir ką galės veikti jis. Jeigu jūsiškis mėgsta skaityti knygeles, apžiūrėkite grupės bibliotekėlę. Pirmą dieną ateidamas vaikas gali atnešti ir padovanoti darželiui keletą knygelių! Jeigu jūsų vaikui patinka piešti, parodykite, kur yra piešimo priemonės.

Be to, į savo keliones vis įtraukite atsitiktinį pravažiavimą pro darželį. Važiuodami pro šalį vis atkreipkite vaiko dėmesį: Ar matai – važiuojame pro tavo darželį?

Nepaprastai naudingas yra vaiko išankstinis susitikimas su auklėtoja. Susitarkite  susitikti, pvz., prieš pat dienos pabaigą, kai jau beveik visi vaikai pasiimti ir nebevyksta aktyvi veikla. Leiskite pedagogui pakalbinti jūsų vaiką ir neatsakinėkite už jį. Tiesiog būkite šalia, o jiems leiskite užmegzti savą ryšį. Prieš vaikui savarankiškai pasiliekant darželyje, priminkite sutiktos auklėtojos vardą bei tai, kad jie jau buvo susitikę ir smagiai leido laiką.

Ne darželis prie jūsų taikysis…

Susitaikykite su tuo, kad darželio rutina taps pagrindine vaiko gyvenime. Taigi iš anksto pasistenkite jos elementus įtraukti į savo kasdienybę. Tarkime, pavakarių valgymą. Arba piešimą tik piešimo kampelyje. Atrodo, smulkmena, tačiau vaikui darželyje bus daug lengviau prisitaikyti, jei taisyklės namie ir darželyje bus panašios. Jeigu į darželį reikia ką nors atsinešti (o paprastai reikia), važiuokite apsipirkti drauge. Vaikui bus daug smagiau, jei darželyje persiaus savo išrinktomis šlepetėmis. Žodžiu, išnaudokite visas galimybes, kai galite vaikui parodyti, kad darželis yra smagu dėl vienų ar kitų priežasčių – net jeigu tai yra tik proga įsigyti naujas šlepetes!

Likus kelioms savaitėms iki darželio pradžios, keletą kartų per savaitę vaiką palikite tai seneliams, tai auklei, tai draugams. Tas kelias savaites darykite tai dažniau nei įprastai. Taip vaikas pratinsis būti be jūsų, prie kitų žmonių taisyklių bei vis geriau supras, kad jūs visada grįžtate (nes didžiausia būsimų darželinukų baimė – kad tėvai gali negrįžti).

Atsisveikinimo ritualas

Svarbu, kad tai būtų būtent ritualas. Pavyzdžiui, susitarkite, kad apsikabinsite tik keturis kartus arba duosite tik tris bučiukus. O gal perskaitysite drauge ant kilimėlio vieną knygelę? Aš vis tėvams kartoju, kad jokiu būdu nepabėgtų vaikui nusisukus!!! Nedarykite to nei pirmą, nei antrą dieną, nei po mėnesio. Juk nenorite, kad vaikas galvotų, jog brangūs jam žmonės gali tiesiog… išnykti? Net jeigu vaikas verkia, ryžtingai jį pabučiuokite, nustumkite savo ašaras į nematomą kampelį, o vaikui nusišypsokite, atiduokite jį auklėtojai į glėbį ir eikite. Bet atsisveikinkite. Ir patikinkite, jog tikrai grįšite!

Būkite kantrūs

Yra vaikų, kurie pripranta prie darželio per keletą dienų (turim net du tokius vaikus namuose), yra ir tokių, kurie pratinasi ir verkia keletą metų (turim ir tokį vieną), tačiau duokite vaikui bent šešias savaites. Prisimenu, net keletas mano pažįstamų vėliau stebėjosi, kad aš taip taikliai pasakiau, jog adaptacija užtruks maždaug 6–8 savaites. Tačiau čia joks stebuklas – juk daugybė mokslininkų jau ne vienus metus atlieka įvairius tyrimus ir gali pasakyti, kas yra maždaug norma! Jeigu jūsų vaikas ima verkti, kai ateinate jo pasiimti, neišsigąskite: tiesiog jis atpalaiduoja savo emocijas, nerimą, nes labai apsidžiaugia, kad jūs atėjote!

Pirmoji diena – šventė!

Būtina pirmąją išėjimo į darželį dieną paversti ypatinga. Pirmasis kartas, kai vaikas iškeliauja iš jūsų glėbio į pedagogo, yra net svarbesnis už tą rugsėjo pirmąją, kai jis eis į pirmą klasę. Pasistenkite sukurti savo rugsėjo pirmosios tradiciją. Kai aš buvau maža, mano abu tėvai visada pasiimdavo laisvadienį ir mes keliaudavome į “Neringos” restoraną: kalbėdavome apie rugsėjo pirmosios šventę ir apie tai, kokių metų tikiuosi – būdavo nepaprastai smagu. Dabar su savo vaikais irgi turime tokią tradiciją. Jeigu negalite pasiimti laisvadienio, kiekvienais metais galite vienodai nusifotografuoti, išsikepti “rugsėjo pirmosios” pyragą, kartu valgyti ypatingus pusryčius ir panašiai.

Kas tėveliams atrodo smulkmenos…

• Išmokite “grupiokų” vardus. Bendravimo specialistai it susitarę tvirtina, kad labai svarbu žinoti žmonių, su kuriais bendrauja vaikas, vardus. Mažyliui bus drąsiau, jei atėję pasakysite: Štai, žiūrėk, Eglė varto knygeles – gal ir tu norėtum?”. “Mergaitė” ar “berniukas” yra abstraktu, o štai “Eglė” ir “Joris” – pažįstama, konkretu ir saugu.

• Susiorganizuokite pažaidimą drauge. Vaikai iškart pasijaučia saugūs, jei pažįsta bent vieną vaiką grupėje. Jeigu turite tokių pažįstamų, kurių vaikai eis į tą pačią grupę, suorganizuokite pažaidimą drauge: namuose, žaidimų aikštelėje, žaidimų kambaryje – visai nesvarbu, kur. Viena mama pasakojo, kad jos dukrelė daug labiau atsiskleidė ir atsipalaidavo darželyje, kai tėvai visą grupę pakvietė pas save į namus. Susirinkite tėvų el. pašto adresus, telefonus – jei turite laisvą pusdienį, skambtelėkite ir susitikite kur nors parke. Pamatysite, kad tokia iniciatyva atsipirks šimteriopai!

• Būkite šalia, net kai… nesate! Tai nėra taip sunku, kaip atrodo! Galite nupirkti pakabuką, į kurį įklijuosite šeimos nuotrauką; galite pabučiuoti į delniuką ir pasakyti, kad jeigu jam bus liūdna – galės priglausti delniuką prie širdies ir pajusti jūsų bučinį. Galite įdėti į kuprinę (jei į darželį negalima neštis savo žaislų) jo mylimą žaisliuką ir susitarti su auklėtoja, kad jis nueis prie savo spintelės ir pamyluos kuprinėje esantį žaisliuką. Žodžiu, yra daugybė būdų sudaryti vaikui galimybę turėti dalelę namų ir darželyje.

• Nevažiuokite į darželį paskutinę minutę. Vaikams patinka, kai iš vienos veiklos į kitą pereinama laipsniškai. Todėl turėkite keletą “ekstra” minučių ryte, kad nereikėtų išlėkti vos vaikui įžengus į grupę. O vakarais nevėluokite pasiimti – aišku, nutinka visko, tačiau nereiktų vaiko pasiimti paskutinio nuolat. Visai nesvarbu, jei jums atrodo, kad vaikui labai patinka, jam neskaudu ir pan. Neapgaudinėkite savęs. Niekam nepatinka jaustis nereikalingam. Net jei darželyje labai smagu.

• Nepamirškite, kad vaikus gali jaudinti labai paprasti dalykai. Ir įtampa sumažės juos aptarus. Pvz.: “Ką daryti, kai norėsiu į tualetą?” Pažadėkite pirmą dieną parodyti, kur tualetas, tualetinis popierius, kaip užsidaryti duris ir pan. Taip pat pasakykite, kad spintelėje yra atsarginiai drabužėliai, kuriais auklėtoja padės persirengti, jei kartais atsitiktų nelaimė. “O jeigu auklėtoja bus pikta?” Patikinkite mažylį, kad pedagogai pasirenka šį darbą, nes myli vaikus, todėl jie turi būti geri, kantrūs ir smagūs. Taip pat pasakykite, kad auklėtoja – kaip ir mama bei tėtis – gali ir supykti, tačiau ji niekada ilgai nepyks ir atleis lygiai taip pat, kaip atleidžia ir mama bei tėtis! “O jeigu auklėtoja paklaus, o aš nežinosiu, ką sakyti?” Mokykite vaiką, kad jis visada gali pasakyti “aš nežinau”, ir čia nėra nieko blogo, nes visi mes visą gyvenimą mokomės. Taip pat mokykite paklausti, jei jam kas nors neaišku.

"Veido" archyvas

Uogytė po uogytės ir, ir mažylis bus neįveikiamas virusams ir bakterijoms

Daugelis tėvų iš anksto pasirašo nuosprendį – kai vaikas ims lankyti darželį, prasidės ir ligos. Ir, neva, nieko jau čia nepakeisi. Netiesa – šis tas ir mūsų rankose!

Nors vasara laikoma atsigavimo ir imuniteto stiprinimo laikotarpiu, dažnai tai nėra visai tiesa. Prisipažinkime, per tas atostogas vaikai valgo, kas papuola, dažniau privargsta, nei pailsi… Atėjus rugsėjui, kai vėl reikia grįžti prie režimo, tiek suaugusiesiems, tiek ir mažiesiems tai kainuoja daug nervų ir pastangų. Po vasaros įpratę eiti miegoti labai vėlai, vaikai tampa irzlūs, kai vėl reikia  anksti keltis. Taigi, į darželį ateina ne rausvaskruostis akių džiugsmas, o pablyškęs, juosvais paakiais, neišsimiegojęs zirzena, su visu maišu psichologinių problemų. Be to, neilgai trukus juos pasiveja ligos – dažni peršalimai, besikartojanti Herpes infekcija. Silpną imunitetą rodo ir pasikartojančios pūlingos infekcijos (furunkuliozės, abscesai, pūlingos anginos ir kt.). Tad pirmiausias patarimas – vasarą ilsėtis ir nepamiršti režimo! Stenkitės kiek įmanoma riboti laiką, praleidžiamą prie televizoriaus ar kompiuterio. Skatinkite daugiau judėti, būti gryname ore.

Prieš griebiantis vaistų

Geriausia visų peršalimo ligų profilaktika –  stipri imuninė sistema. Jeigu imuninės sistemos atsakas į ligos sukėlėjus per silpnas, mikroorganizmai nugalės – mažylis susirgs. Sustiprinti imunitetą galima duodant mažyliui kuo įvairesnio maisto. Žinoma, vasarą tegul prisikerta vitaminų, kurių gausu vaisiuose ir daržovėse. Tad vasarą netinginiaukite – derėkitės dėl kiekvienos suvalgytos uogos, spauskite mažyliams morkų, obuolių, burokėlių sultis ir griebkitės triukų, kad jie jas gertų… Kita vertus, mažyliams geriau duoti sugraužti morkytę, nei gerti jų sultis, nes tuomet jis gaus daugiau ląstelienos, be to, kramtant dirba galvos raumenys, gerėja smegenų kraujotaka.

Imuninę sistemą stiprina daugelis augalų, nuo seno vartojamų liaudies medicinoje –  arnika, tuja, alavijas, mėtos, šeivamedis, erškėtuogės vaisiai, ženšenis, jonažolė, ramunėlė, šalavijas ir kt. Šie augalai turi bakterijas ir virusus naikinančių medžiagų, vadinamųjų fitoncidų, kurie palengvina organizmo užduotį gintis, mažindami patekusių sukėlėjų kiekį.

• Svogūnas ir česnakas –  populiariausi fitoncidų atstovai. Jie pasižymi antibakteriniu poveikiu, panašiu į antibiotikų, o česnakų dar nemėgsta ir virusai. Česnakas ne tik didina atsparumą, bet ir susilpnina neigiamą radiacijos bei streso poveikį, veikia antialergiškai.

• Kambarinės gėlės! Fitoncidus išskiria ir kambarinės gėlės. Patalpų, kuriose auga citrusiniai augalai, rozmarinas, mirta, pelargonija, alijošius, ore žymiai mažiau mikrobų. Fitoncidus išskiria ir margalapė difenbachija.

• Ežiuolės – paprastai būtent iš jų gaminami imuninę sistemą stiprinantys preparatai, ji lengvina ir peršalimo ligų sukeltus simptomus. Ežiuolėje yra inulino ir eterinių aliejų, kurie stimuliuoja imuninę sistemą, o tiksliau –  baltųjų kraujo ląstelių, kurios atsakingos už organizmo atsparumą, kiekį. Ežiuolės šaknyse esančiuose baltymuose yra subalansuotas aminorūgščių kiekis, o jos lapuose daug provitamino A. Šio augalo šaknyse ir žieduose yra vitamino C.

Vasarą – arbatos iš lauko

Vasara – puikus metų laikas sustiprinti organizmą Lietuvos pievose ir miškuose augančiais vaistiniais augalais. Tam puikiai tiks šaltalankiai (ir uogos, ir lapai), erškėtuogės, medetkos, šermukšnių, dilgėlių, beržų pumpurų, saulėgrąžų žiedlapių arbatos bei nuovirai. Labai naudingas yra alijošius: palaikykite 2 cm alijošiaus juostelę  šaldytuve, po to labai plonai supjaustę užpilkite cukrumi ar medumi – išsiskyrusios sultys padės gerinti mažylio virškinimą ir sustiprins imunitetą. Ligas atbaidysite kasdien duodami jam po šaukštą trintų spanguolių su medumi. Jei mažylis pablyškęs – girdykite kraujažolių arbata.

Gydyti vaikus vaistingaisiais augalais reikia lygiai taip pat kaip ir suaugusiuosius, tik visko reikia duoti mažiau.

Pavyzdžiui, jeigu suaugęs žmogus paprastai užsipliko puodelį arbatos, vaikui užtektų trečdalio. Žoleles galima gerti jas sumaišius arba atskirai. Svarbu nenaudoti kokios nors vienos žolės ilgai ir daug, tada galima sulaukti ne tik naudingo, bet ir šalutinio poveikio. Geriau žoleles kaitalioti ir girdyti nestiprias arbatėles.

Žarnynas ir… imunitetas?

Taip, tai labai tarpusavyje susiję dalykai. Tinkamai subalansuota žarnyno mikroflora svarbi ne tik žarnyne vykstantiems procesams – ji sudaro apsauginį gleivinių barjerą “blogiems” mikrobams, taip pat palaiko organizmo ginybines jėgas, aktyvina imuninę sistemą. Gerosios žarnyno bakterijos – probiotikai – gaunamos valgant rūgščių pieno produktų (kefyro, jogurto). Kad žarnyno bakterijos turėtų kuo maitintis, svarbu valgyti ir skaidulingo maisto – jo esti grūdų produktuose, daržovėse, vaisiuose, ypač jų luobelėje.

Vaiko organizmo gerąją mikroflorą “žudo” ir jam sergant vartojami antibiotikai, todėl paskui mažyliui verta duoti žarnyno bakterijų “bendruomenę” atkuriančių gerųjų bakterijų preparatų.

“Žinote, jūs esate vienintelė mama, kuri nesineša kūdikio autokėdutėje”, – pastebėjo klinikos registratorė. Tuo metu mano dukra buvo kelių savaičių, o automobilinę kėdutę palikau mašinoje dėl to, kad nenorėjau temptis jos laiptais į kliniką. Apsižvalgiau laukiamajame ir supratau, kad čia mes esame vienintelės keistuolės.

Ir taip buvo beveik visur, kur tik mes ėjome. Kūdikiai visur buvo nešiojami automobilinėse kėdutėse – jose jie leido laiką padėti šalia gydytojų laukiamųjų kėdžių, ant tam pritaikytų vežimėlio ratukų, įdėti į parduotuvės vežimėlius arba nešami rankose, iš paskos velkant vilnonį apklotėlį…

Nešiojamoji automobilinė kėdutė jau nebėra vien įtaisas, užtikrinantis kūdikio saugumą automobilyje. Ji tapo apskritai “keliavimo sistemos” dalimi.

Pirkimo manijos aukos

Kūdikių kėdutės šiandien dažnai parduodamos kartu su ratukais, ant kurių jos tvirtinamos, dar dažniausiai turi apklotą kojoms, esant šaltam orui, pagalvėlę galvai prilaikyti ir pagrindą, tvirtinamą automobilyje. Dauguma jų tinka naudoti tik tol, kol vaikas sveria iki devynių kilogramų, – o taip gali nutikti ir apie trečią mėnesį. Dažniausiai jos kainuoja beveik tiek pat, kiek ir daug ilgesniam laikui tinkamos apsukamos automobilinės kėdutės, kurias galima tvirtinti tiek veidu į priekį, tiek į galą ir kurios tinka vaikui nuo dviejų iki penkiolikos kilogramų. Tačiau šeimai, kuri mano, jog nešiojamoji kėdutė tiesiog būtina pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, tai – ne priežastis jos nepirkti.

Dauguma tėvų daug negalvoja, prieš naudodami automobilinę kėdutę kaip universalią nešiojimo priemonę. Tačiau, pasak specialistų, yra rimtų priežasčių, kodėl kėdutę reikėtų palikti automobilyje. Mat už patogumą ir mobilumą tenka mokėti nemažą kainą – ir ne tik pinigais…

Plokščios galvos sindromas plinta

Medikai ėmė pastebėti nerimą keliančią tendenciją – kūdikių kaukolės deformacijos atvejų vis daugėja. Tai vadinama plokščios galvos sindromu, arba plagiocefalija, kuri gali atsirasti dėl nuolatinio spaudimo į vieną ir tą pačią vietą. Tai labiau kosmetinė deformacija, bet ji gali išlikti visą gyvenimą, jeigu nebus imtasi priemonių.

Dažniausiai palgiocefalijos priežastimi įvardijamas patarimas miegui guldyti kūdikius ant nugaros, nes pastebėta, kad tokia padėtis mažina staigios kūdikių mirties riziką. Jeigu kūdikio galvavisada yra tokioje padėtyje, kaukolė gali deformuotis.

Deja, miegojimas ant nugaros nėra vienintelė priežastis. Ilgas buvimas automobilinėje kėdutėje taip pat prisideda prie galvos suplokštėjimo, kaip ir ilgas gulėjimas vežimėlyje, sūpynėse ir kituose įrenginiuose, kuriuose kūdikis guldomas ant nugaros.

"Veido" archyvas

Mašinai sustojus, pasiimkite tik mažylį, o kėdutę palikite

Štai JAV daktaras Timothy Littlefieldas, dirbantis klinikoje, kurioje gydoma būtent plagiocefalija, apskaičiavo, jog 30 proc. gydytų kūdikių praleisdavo automobilinėse kėdutėse ar sūpynėse nuo 1,5 iki 4 valandų kasdien. Taip pat pastebėta, kad kaukolės iškrypimas, atsiradęs dėl sėdėjimo automobilinėse kėdutėse ir sūpynėse, yra sudėtingesnis ir sunkesnis, nei tais atvejais, kai atsiranda dėl gulėjimo ant čiužinio.

Logiška išvada – pagal galimybes mažinti kūdikio buvimo automobilinėje kėdutėje ar sūpynėse laiką. Amerikos pediatrų draugija, susirūpinusi dėl plagiocefalijos plitimo, dar 2003 metais išplatino patarimą, kad kūdikiai “turėtų praleisti minimaliai laiko automobilinėse (kai jie nėra automobilio keleiviai) ar kitose kėdutėse, palaikančiose gulėjimą ant nugaros”. Kai kūdikiai miega ar tiesiog guli ant nugarytės, reikėtų retkarčiais pakeisti galvos padėtį, kad būtų išvengta plokščios vietos susidarymo.

Prasta padėtis kūdikiams

Plagiocefalija nėra vienintelė bėda, susijusi su ilgu buvimu automobilinėje kėdutėje. Pasak dr. Jeanne Ohm, chiropraktikos (speciali stuburo korekcijos metodika) specialistės, dauguma kūdikių kėdutėse ir vežimėliuose pakreipia galvą į vieną pusę. “Tai rodo, kad jų stuburo viršutinė dalis netiesi”, – sako J.Ohm. Trumpai pabūti automobilinėje kėdutėje – puiku, tačiau ilgai laikyti kūdikius padėtyje, kurioje jų galva lengviausiai nusvyra į šoną, – nusikaltimas, kuris ateityje turės įtakos stuburo sveikatai. Pasak gydytojos, verčiau tėvai nešiotų vaikus ant rankų ar įvairiose nešioklėse, jei jos užtikrina taisyklingą vaiko vystymąsi atitinkančią padėtį.

Fizinis krūvis tėvams

Kūdikio kėdutė gali sverti panašiai tiek, kiek ir pats mažylis. Nepaisant to, žmonės dažnai tąsosi kūdikius jose po parduotuves. Tai didelė apkrova kiekvieno žmogaus nugarai, o neseniai gimdžiusios mamytės yra ypatingai pažeidžiamos.

Moters kūne hormonas relaksinas išlieka beveik devynis mėnesius po gimdymo. Jis skirtas atlaisvinti sąnariams, kad gimdymo metu atsipalaiduotų dubens kaulai. Tačiau dėl to moteriai labiau kenkia sunkių daiktų nešiojimas. Nors automobilinių kėdučių gamintojai skelbiasi kuriantys vis patogesnius nešioti modelius, iš tikrųjų… visos kėdutės, stuburo specialistų teigimu, yra labai nepatogios nešti. Kėdutę reikia laikyti toli nuo kūno, kad su koja jos nedaužytume, dėl to išlinksta visa viršutinė stuburo dalis. Ne viena mama dėl tokio nešiojimo kenčia skausmus. Tad be reikalo joje mažylio nenešiokite. Jei norite, pvz., kelionėje įmigusio kūdikio nežadinti, verčiau pasinaudokite ratais, ant kurių tvirtinamos automobilinės kėdutės.

Dar viena našta prie kūdikio bagažo

Ne kūdikių svoris pirmomis savaitėmis po gimimo labiausiai išvargina naujus tėvus – vidutiniškai naujagimis sveria apie 3,5 kilogramo. Tačiau sunkus krepšys su vystymo reikmenimis, vežimėlis, papildomi drabužiai – visa tai, ką tėvai jaučia pareigą nešiotis su savimi. Ir šio bagažo dalimi tampa automobilinė kėdutė.

Viena iš priežasčių, kodėl tėvai perka nešiojamąsias automobilines kėdutes, yra ta, kad joje galima iš mašinos išimti vaikelį ir jo neprižadinti. Be abejo, kartais tai būna labai patogu, bet lazda turi du galus. Aš pamenu kelis kartus, kai pasiėmiau dukrą, miegančią automobilinėje kėdutėje, į parduotuvę, bet po dešimties minučių ji atsibusdavo ir reikalaudavo būti paimta ant rankų. Apsipirkimas baigdavosi nešant dukrą ir kėdutę atskirai. Aš patyriau, kad daug paprasčiau pažadinti ją ir įsidėti į slingą, kur ji dažniausiai vėl užmigdavo.

Maža to, automobilinė kėdutė yra nesaugus būdas gabenti kūdikius ne mašinoje. Padėta ant grindų gydytojo laukiamajame ji gali būti netyčia paspirta ar praeinantis žmogus gali ant jos suklupti. Lygiai taip pat nesaugu padėti kėdutę ant stalo – to nepataria nė vienas gamintojas. Išimta iš automobilio kėdutė tampa dar vienu daiktu, kurį tenka nešiotis su savimi. Palikite ją ant galinės sėdynės ir greičiausiai pasijusite be galo lengvi ir laisvi.

Prisilietimų trūkumas

Neseniai pas mus svečiavosi draugai su šešių savaičių sūneliu. Jis užmigo mašinoje, taigi tėvai jį atsinešė su kėdute ir pasidėjo prie pietų stalo. Kai vaikelis prabudo, tėvai jį linksmino sūpuodami kėdutę ir rodydami žaislus. Kai po pietų nusprendėme išeiti pasivaikščioti, jie pritvirtino kėdutę su vaiku prie ratukų. Galiausiai, kai atėjo laikas atsisveikinti, jie įsidėjo vaiką su kėdute į automobilį ir išvažiavo. Jų sūnus automobilinėje kėdutėje praleido tris valandas be pertraukos…

Taigi, automobilinė kėdutė atima iš kūdikių prisilietimo ir stimuliacijos galimybę. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei mūsų draugai būtų palikę kėdutę mašinoje. Jų sūnus būtų buvęs laikomas kieno nors glėbyje, sūpuojamas, nešiojamas aplink, galbūt paguldytas ant grindų su keliais žaislais. Akivaizdu, kad jis būtų buvęs daugiau kalbinamas ir daugiau žiūrima jam į akis. Būtų buvę daugiau darbo jo tėvams, bet… visokeriopai naudingiau ir įdomiau vaikui.

Todėl nemažai tėvų, net jau auginusių pirmuosius vaikus automobilinėse kėdutėse, vis dažniau renkasi nešiokles. Tai intuityvus arba sąmoningas jų sprendimas, skatinantis tėvų ir vaikų prieraišumą. Beje, tai patvirtinta daugybės mokslininkų – nešiojimas ugdo vaiko saugumo jausmą, o vėliau – pasitikėjimą savimi.

Automobilinės kėdutės labai gerai atlieka tą darbą, kuriam jos yra sukurtos: apsaugo vaikus įvykus automobilio avarijai. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad automobilinė kėdutė kuo nors naudinga kūdikiui, kelionei jau pasibaigus.

"Veido" archyvas

Įsivaizduokite vaiką turint du indus: mėlyną ir raudoną. Skystis mėlynajame  – pareigos, tvarka, drausmė, moralė. Raudonasis indas skirtas meilei, rūpesčiui, švelnumui, globai. Skystis iš mėlynojo garuoja lėtai, o raudonas tuštėja labai greitai. Tėvų ir kitų vaiką globojančių suaugusiųjų užduotis – palaikyti raudonąjį indą pilnesnį už mėlynąjį.

“Tai vaikų auginimo, auklėjimo metafora. Jei šeimoje ar vaikų kolektyve atsiranda vaikas-problema, pakelkite akis į suaugusiuosius. Problema yra ne vaikas, bėda yra su suaugusiais. Jie, ir tik jie yra visu šimtu procentų atsakingi už gerą atmosferą ir šiltus tarpusavio santykius”, – sako garsus norvegų pedagogas Ivaras Haugas, kuris kažkada metė teisę ir ryžosi atsidėti savo pašaukimui.

Jis pabrėžia, kad garsus esąs ne jis, o jo metodas KELK (norv. k. lшft – kilstelėjimas, pakylėjimas). Išpopuliarėjo, nes yra paprastas, logiškas ir įgyvendinamas. O svarbiausia – jis veikia! Jau penkerius metus I.Haugas važinėja su KELK seminarais po Norvegijos darželius bei mokyklas, dešimt metų veikia jo su bendraminčiais sukurtas tinklalapis bei forumas pedagogams, o šiemet pasirodė jo knyga “KELK vaikams”.

Visą laiką Ivarą domino sunkios situacijos, sudėtingo charakterio ir elgesio vaikai. Neapleido jausmas, kad priežastis glūdi ne vaikuose. Lyg į vaiko ir suaugusiojo ryšį būtų įsimetusi giluminė klaida, ardanti harmoniją ir iš vidaus trikdanti  taikų, draugišką, pasitikėjimu grįstą sugyvenimą.

Po ne vienus metus trukusių tyrinėjimų Ivaras suprato, kad klaidingas yra pats suaugusiųjų požiūris, jų nuostatos. Iš jų kyla destruktyvus elgesys. Taip pat ir klaidingas vaikų, kaip asmenybių, suvokimas, vertinimas bei pernelyg svarūs lūkesčiai, slegiantys jų mažus pečius.

Spindulių medžioklė

Jūs esate spindulių medžiotojas. Tai turėtų tapti jūsų gyvenimo būdu. Jūs ieškote, kas šviesu, gera ir teisinga. Kiekviena jūsų diena yra skirta tam, kad rastumėte bei garsiai užfiksuotumėte šviesius ir šildančius vaikų bruožus, elgesį, intencijas.

“Puiku, Ingute. Šaunuolė, kad paskolinai savo lėlytę pažaisti. Raselė dabar labai džiaugiasi”. Tris savaites Ingutė nepaleido savo naujos lėlytės iš rankų. O štai dabar sugebėjo pasidalinti. Garsiai pagirkite savo mergaitę, nors ir rizikuojate, kad ji tuoj pat panorės susigrąžinti savo numylėtinę. Vis dėlto svarbu, kad progresas yra pastebėtas ir užfiksuotas. Tapęs nuolatiniu įpročiu, šis skatinamasis elgesys leis jums pastebėti daugiau vaiko vystymosi niuansų ir labiau jį motyvuoti.

Maža to, 3–6 metų vaikai kopijuoja suaugusiuosius. Greitai pastebėsite, kad jie taip pat pradėjo savo spindulių medžioklę, tad nenustebkite, jei ir pats dažniau sulauksite pagyrimo, padėkos, o seserų ir brolių santykiai gerokai sušils. Tai elegantiškas būdas neprikišamai auklėti.

Pagyrimai be “uodegų”

Jei jau pastebime vaiko pasiekimus, garsiai juos užfiksuokime. Leiskime sau, vaikui ir aplinkiniams pasidžiaugti mažojo sėkmėmis. Pagyrimų nori ir laukia visi vaikai. Tai yra taip trokštamo dėmesio dalis. Geroji dalis. Išreikšti savo teigiamus pastebėjimus vaiko atžvilgiu, rodos, nesunku, tačiau ir pagirti reikia mokėti tinkamai.
Štai kelios paprastos nuorodos. Pagyrimas turi būti:

• asmeniškas;

• konkretus ir nukreiptas į veiksmą;

• paprastas ir suprantamas vaikui;

• patiektas dar “karštas”;

• išsakytas entuziastingai ir energingai;

• pateiktas viešai;

• be jokios “uodegos”.

Visų pirma reikia kreiptis tiesiai į vaiką ir kreiptis vardu – tai labai asmeniška. Įvardyti konkrečiai, kas jus nudžiugino, ir nesileisti į filosofijas bei apibendrinimus. Tebūnie tai tik paprastos, aiškios frazės. Gali pakakti ir nykščio aukštyn ar linksmo akies pamerkimo, patartina susikurti savo ženklą, jis puikiai tarnaus per atstumą ar didesniame žmonių būryje.

“Jonai, kai tu statei bokštą, pro šalį bėgo Marius. Ir tada, Jonuk, tu jį pakvietei žaisti kartu. Jis labai apsidžiaugė, ir aš manau, kad tu pasielgei labai draugiškai. Ar pastebėjai, koks laimingas buvo Marius?”

Pasakykite tai iškart po to, kai viskas įvyko, neleiskite situacijai “ataušti”. Ir nugalėkite norą pridurti: “Tikiuosi, kad ir su broliuku šįvakar taip pat gražiai žaisi”. Tokia “uodegėlė” išties gadina visą iniciatyvą.

Kaip šauksi, taip atsilieps

Yra tokia dėmesio taisyklė: vaikai reikalauja dėmesio. Pozityvaus arba negatyvaus. Bet koks dėmesys jiems yra geriau negu jokio. Tai pastebės visi tėvai. Dėmesys vaikams yra būtinas ir gyvybiškai svarbus, todėl nebandykite nuo jo išsisukti. Visų pirma jums vis tiek nepavyks. Be to, atminkite mėlynąjį ir raudonąjį indus. Jei matote, kad vaikas piktas, ožiuojasi ar elgiasi agresyviai, susimąstykite, ar sklidinas jo raudonasis indas. Išgirskite jo dėmesio, meilės, rūpinimosi prašymą. Tik apgaubę jį savo šiluma imkitės vadinamojo auklėjimo. Gali būti, kad ir neprireiks.

Ivaro įsitikinimu, pagyrimas yra geriau nei elgesio korekcija: kritika, draudimai ar barimas. Pozityvus dėmesys vaikų ir tėvų santykiuose signalizuoja, kas jums yra svarbu. Jei jums svarbiau, ką vaikas sugeba, ko pasiekė, kas jam sekasi, aiškiai ir atvirai tai parodykite – tegul apie tai būna daugiau šnekos nei apie jo niekdarbius. Įsidėmėkite: daugiausiai iš vaikų gausite to, kam skiriate daugiausiai dėmesio. Kai vaikas laužo taisykles, neklauso, užsispiria, neeikvokite daug energijos, kad keistumėte jo elgesį ir požiūrį. Kai vaikas stengiasi, pasiekia progresą – skirkite daug savo dėmesio ir energijos, kad parodytumėte, kaip jus tai džiugina, koks jūs dėl to laimingas ir patenkintas. Vaikas suvoks, kas jame bei apskritai gyvenime yra svarbiausia, ir ims tikėti, kad jam pavyks.

Žodeliai “ne” – mažomis dozėmis

Patarimas paprastas, bet nėra paprastai įvykdomas, nes juk norisi “paauklėti”.

Klasikinė situacija – vaikas nuskriaudė kitą, o jūs prieinate ir… automatiškai norite nubausti kaltininką, ar ne? Ivaras čia sako “stop” – pirmiausia paguoskite ašarojantįjį, tuomet paguoskite dar truputį, o tada dar šiek tiek. Nuo skriaudiko galite gana demonstratyviai nusisukti. Štai nuskriaustasis jau nusiramino, o skriaudiko auklėjimas tik prasideda. Įdėmiai stebėkite jį, ir vos vaikas padarys ką nors draugiško ar gero – pagirkite. Jūs suteikiate vaikui pasirinkimo galimybę. Siunčiate jam aiškų signalą: “Aš matau, kad tu gali, mažyli, žinau, kad tu moki draugauti, ir parodysiu tau daug dėmesio ne tada, kai tu mane nuvili, o tuomet, kai tu mane nudžiuginsi savo elgesiu”.

Nesupraskite klaidingai, pagyrimas turi sekti tam tikrą pasiekimą, sėkmę, pastangas. Ir toliau galima, net reikia sakyti “ne”, “negalima”, “pakaks”. Tai neišvengiama, tačiau mažesnės dozės veikia efektyviau, todėl kaip vaistus vartokite atidžiai pasvėrę būtinybę. Lygiai taip ir pagyrimai neturi piltis kaip iš kiauro ąsočio. Vaikui galiausiai gali susidaryti “imunitetas” liaupsėms, atsiras rizika, kad jis apskritai ims neadekvačiai save vertinti ir vystysis egocentrizmas.

Vadinkite vardu

Atmenate, pasakoje drąsuolis raganą nugalėjo, kai ištarė jos vardą. Legendose dažnai herojui tenka užduotis atspėti priešininko ar kokio piktavalio vardą – šitaip jis nuginkluojamas. Vardas labai svarbus bendraujant. Tai asmeniškiausia, ką vaikas turi, ir vienas pirmųjų dalykų, kuriuos įsisavina. Jis lydi žmogų visą gyvenimą ir sudaro centrinę dalį identiteto – savęs suvokimo. I.Haugas pataria išnaudoti vaiko vardą, kaip malonų ir pozityvų jo identiteto elementą. Todėl kreipkitės į vaiką vardu, kai jį giriate, skatinate. Kažko iš jo norėdami, visų pirma atkreipkite jo dėmesį, geriausias būdas tai padaryti – pašaukti vardu. Kreipkitės į jį vardu, kai susitinkate, ką nors kartu veikiate.

Yra ir situacijų, kai pravartu vengti vardo, pvz., kai kritikuojate (nes koreguojate juk tam tikrą veiksmą, bet ne vaiką), sakote “ne” (nes jis skirtas veiksmui, o ne vaikui), esate piktas ar susinervinęs.

Logika tokia – “pririškite” vaiko vardą prie jam malonių, teigiamų situacijų, asociatyvinis mąstymas kels jo pasitikėjimą savimi. Ypač kai girdi kiti. Kaip tėvas ar motina, to juk ir norite, tiesa?

Ypatingi pokalbiai

Psichologai dažnai pataria skirti dėmesio vaikui individualiai – pabūti tik dviese, nuveikti ką nors malonaus kartu. Tai labai svarbu formuojant ateities santykį su vaiku, kuriant artumo, pasitikėjimo ryšį. Verta susikurti ir augant vaikui kuo ilgiau išlaikyti šią “tet-a-tet” tradiciją.

KELK metodas siūlo dar vieną atmainą – ypatingą pokalbį, jaukią gerumo valandėlę, kai jūs dviese susėdate ir pasikalbate ne šiaip, o tik apie gerus dalykus. Iš anksto sutariate ir vaikas žino, kad tai bus jūsų supervalandėlė. Tuo metu juo džiaugsitės, girsite ir būtinai  pasidalinsite, kaip jautėtės pastebėję, kad jis paguodė pargriuvusią sesutę, pasidalijo su draugu triratuku, paliko broliui šokolado, nuskynė jums gėlyčių. Ir jūs, ir vaikas žinote, kad šios valandėlės metu bus nutylėta, kad vakar jis broliui pakišo koją ar tempė sesei už kasos. Tai liks už jūsų pokalbio durų.

Užsidegti ant stalo žvakutę ar susiplakti pienišką kokteilį – irgi gera idėja. Tai jūsų šviesiausias laikas. Ne per dažnai, bet geriau, jei galite atsiminti, kada kalbėjotės paskutinį kartą…

Kasdien vis geriau

Ivaras pataria ir labiau išnaudoti kasdienį kalbėjimąsi. Šįryt Agnytė pati apsirengė ir susidėjo žaisliukus į darželį. Laiku ir tvarkingai. Mama grupėje pagiria dukrytę auklėtojai. Ši nustemba ir nudžiunga. O jei ji ir tėčiui vakare papasakos! “Spėkite, – linksmai klausia Ivaras, – ar per kitą dieną nebus daugiau gerų naujienų. Greičiausiai bus”.

Tokį kalbėjimą Ivaras pavadino pagyrutėmis. Būtų puiku, jei toks naujadaras prigytų ir lietuvių kalboje, o fenomenas tvirtai apsigyventų mūsų santykiuose.

Viena svarbiausių Ivaro nuostatų – kiekvienas vaikas turi teisę vystyti geriausią savo paties versiją. Ne kurio kito vaiko, ne idealią, bet geriausią, koks jis gali būti. Ir galiausiai jis tokiu taps, jei tik jam bus talkinama.

Trys banginiai

Ar jūsų požiūryje į vaiką karaliauja meilė, pagarba ir pasitikėjimas? Tai trys banginiai, ant kurių tykiai supasi vaiko saugumas – pamatinis žmogaus poreikis, einantis iš karto po fiziologinių. Tik paskui eina draugystė, prisirišimas, meilė, dar paskiau – pasitikėjimas savimi, ambicijos, pagarba kitiems. Pedagogas pabrėžia, kad vaikams saugumas yra daug svarbesnė vertybė nei suaugusiems.

Tad koks šiuolaikinių tėvų vaidmuo? Jų pusėje yra patikimumas, jie tvirtai laiko vairą rankose ir suka kryžkelėse, apdairiai skaito žemėlapį ir seka kelio ženklus bei tuo pat metu mato vaikus, kurie gali ramiai žiūrėti filmuką ant galinės sėdynės, tačiau privalo žinoti, kaip elgtis automobilyje. Taigi sprendžiate jūs – tebūnie tai aišku, ir vienas jūsų sprendimų yra parodyti, savo veiksmais bei žodžiais pademonstruoti vaikams, kas yra svarbu. Modelį sustiprina tėvų vienybė, kai vieno žodis negali būti paneigtas antrojo žodžiu ar veiksmu. O visų svarbiausia vaikams, kad tėvai būtų nuspėjami – jų elgesys nuoseklus ir be netikėtų protrūkių. Jei imate nervintis, pasakykite apie tai vaikui, įspėkite, kad būsite priverstas imtis priemonių ir kad kartojate savo prašymą paskutinį kartą. Įspėjimas paverčia jūsų elgesį nuspėjamu, o žodžio laikymasis – nuosekliu.

Vaikai nėra suaugusieji, jie paprasčiau suvokia priežastingumą, todėl daug tiesmukiau suvokia savo elgesio pasekmes, dar nemodeliuoja situacijų ir dažnai neįžvelgia paralelių. Be to, mokytis iš savų klaidų vaikai ima tik būdami 12–13 metų, o, pvz., 8-erių progresuoja faktiškai tik giriami.

Nėra idealių šeimų, tėvų, gyvenimų. Todėl visiškai pakanka orientuotis į čia ir dabar. Labai gerai, jei šiandien nuspręsite, kad rytoj bent penkias minutes skirsite vaikui pagirti ir paskatinti, kilstelėti jo savivertei. Dar geriau, jei ryt taip ir padarysite. Nepamirškite už mažytį progresą pagirti ir savęs – pasakykite sau prieš miegą saldžių sapnų pagyrutę.

"Veido" archyvas

Daugeliui tėvelių profilaktinis sveikatos patikrinimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tik laiko gaišimas, tačiau iš tikrųjų jis suteikia daug informacijos apie vaiką ne tik auklėtojoms, mokytojams ar ugdymo įstaigose dirbančioms slaugytojoms, bet ir patiems tėvams. Kai kuriems vaikams privalomai patikrinti sveikatą – vienintelė jų galimybė bent kartą per metus būti atidžiai apžiūrėtiems gydytojo.

Profilaktiniai patikrinimai yra patikimas būdas laiku nustatyti ligą, kuri yra daug lengviau išgydoma pradžioje, nei jai įsisenėjus. Tėveliai dažnai negali pastebėti tų sveikatos sutrikimų, kuriuos nustato gydytojas, išklausęs nusiskundimų ir atlikęs tyrimus. Tuomet, esant reikalui, jis siunčia vaiką pas specialistus. Todėl nesižavėkite formaliai išduodamomis pažymomis, bet stenkitės kuo daugiau sužinoti apie savo vaiko sveikatą.

Atminkite, jog pasitikrinti geriausiai likus ne daugiau kaip 2 mėnesiams iki pradedant lankyti įstaigą, nes duomenys apie sveikatą gali keistis. Kita vertus, nereiktų laukti paskutinės minutės, kad netektų jaudintis dėl susidariusių eilių poliklinikose.

Ne tik pasvertas ir pamatuotas

Be pažymos mažojo darželinuko nepriims joks darželis – nei valstybinis, nei privatus. Norint ją gauti, reikia apsilankyti pas pediatrą arba šeimos gydytoją. Jis surenka informaciją apie vaiko persirgtas ligas, alergijas maisto produktams ar kitoms medžiagoms, atliktus skiepus. Be to, vaiką pasveria, pamatuoja, patikrina regėjimą, klausą, pažiūri, ar neiškrypęs stuburas, ar nėra plokščiapėdystės, pamatuoja kraujospūdį, apžiūri dantukus. Trejų metų amžiaus vaikus privalo patikrinti šie specialistai: odontologas, logopedas ir akių gydytojas. Jeigu yra sveikatos skundų arba gydytojui kyla įtarimų, jis vaiką nukreipia pasitikrinti pas kitus specialistus. Apibendrinęs tyrimų duomenis, pediatras ar šeimos gydytojas parašo išvadas, rekomenduoja fizinio ugdymo grupę, o esant reikalui parašo papildomas rekomendacijas.

Mokinukams – išsamesnė pažyma

Būsimiesiems pirmokėliams išduodama “Moksleivių raidos istorija”, kurioje daug išsamios informacijos apie vaiko sveikatą – ją vėliau pildys mokyklos slaugytoja.  Būsimuosius pirmokus ne tik patikrina pediatras ar šeimos gydytojas, bet juos privalo apžiūrėti ir kiti specialistai: chirurgas, odontologas, akių gydytojas, traumatologas-ortopedas. Prieš mokyklą taip pat įvertinama vaikų mokyklinė branda.

Mažiesiems mokinukams (ne pirmokėliams) taip pat kiekvienais mokslo metais privalu pateikti sveikatos pažymą, kuri yra šiek tiek išsamesnė nei darželinukų. Pediatras arba šeimos gydytojas ne tik pasveria vaiką ir pamatuoja jo ūgį, bet dar įvertina kūno masės indeksą (KMI). Taip pat patikrina visas organizmo sistemas – širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, nervų, virškinimo, endokrininę, urogenitalinę, skeleto raumenų, taip pat kartą atliekamas kraujo ir šlapimo tyrimai. Jeigu yra sveikatos skundų arba šeimos gydytojui kyla įtarimų, jis paskiria papildomus tyrimus, jei reikia – vaiką nukreipia pasitikrinti pas specialistus. Apibendrinęs tyrimų duomenis, gydytojas parašo išvadas, rekomenduoja fizinio ugdymo grupę, nurodo priežastis, dėl kurių vaikui mokykloje gali prireikti skubios pagalbos (pvz., alergija, lėtinės ligos – cukraligė, širdies yda).

Ką būtina patikrinti

• Kraujo ir šlapimo tyrimai. Kartą per metus netgi visiškai sveikam vaikui būtina atlikti kraujo ir šlapimo tyrimą. Kraujo tyrimas padeda nustatyti mažakraujystę ir kitas kraujo ligas, ūmias ir lėtines infekcijas, alergiją, uždegimines, parazitines ir kt. ligas. Ištyrus šlapimą galima nustatyti inkstų ir šlapimo takų infekcijas, cukrinį diabetą ir kt. ligas. Atlikus tyrimus ir radus juose pakitimų, šeimos gydytojas skiria papildomus tyrimus, nukreipia pas specialistus.

• Akių patikrinimas. Krūvis mažylio akims nuolat auga – juk šiais laikais jau darželinukai naudojasi kompiuteriu, ką jau kalbėti apie televizoriaus pagundas. Dažniausiai pasitaikančios regėjimo ydos – trumparegystė, toliaregystė, astigmatizmas – yra pagrindinės akių nuovargio priežastys. Akių nuovargis gali sukelti galvos ir akių skausmą, ima lietis ar dvejintis vaizdas, pradeda svaigti galva ir net pykinti. Neretai vaikas pats nesuvokia, kad blogai mato, ypač jei sutrinka vienos akies regėjimas. Todėl tokie profilaktiniai patikrinimai gali tapti ne itin maloniu, bet labai reikalingu tėveliams atradimu. O laiku nustačius trumparegystę ar kitas ligas ir jas laiku pradėjus gydyti, galima užbėgti už akių sveikatos pablogėjimui arba netgi sulaukti pagerėjimo.

• Virškinimas. Pastaruoju metu labai padaugėjo nutukusių vaikų. Nutukimą sukelia endokrininės sistemos sutrikimai, paveldimumas, bet dažniausiai – blogi maitinimosi ir judėjimo įpročiai. Kūno svoris didėja, kai energijos gaunama daugiau, nei jos išeikvojama: mažėja fizinis aktyvumas, daugiau laisvalaikio praleidžiama sėdint, valgoma daugiau energijos ir riebalų turinčio maisto. Todėl svarbu laikytis maitinimosi režimo, tinkamai paskirstyti energinę paros raciono vertę. Pusryčiai turi sudaryti 25 proc., pietūs 35–40 proc., pavakariai 10 proc., o vakarienė 20–25 proc. paros maisto energinės vertės. Kuo įvairesnį maistą vaikas valgys, tuo geriau bus patenkinami visi jo organizmo poreikiai. Maitinant vienos rūšies produktais, vaiko organizmui kenkiama, sumažėja jo apetitas, susilpnėja imunitetas. Tinkama mityba turi įtakos ne tik fizinei ir protinei vaiko raidai, bet ir jo darbingumui.

"Veido" archyvas

Dauguma vaikų laukia naujų mokslo metų su džiaugsmu, ypač jei mokyklos slenkstį teks peržengti pirmąkart. Bet būna ir taip, kad vaikas kategoriškai pareiškia: “Į mokyklą neisiu, nenoriu!” Kodėl taip nutinka ir kaip tuomet elgtis?

Kodėl mažieji nebedega noru?

Liūdna statistika: nenorinčių į mokyklą vaikų procentas nuolat didėja. Vieni jų mato prastą vyresnių brolių ir seserų patirtį, kitiems taip pabodo kasryt keltis į darželį, kad šį negerą jausmą jie automatiškai susieja ir su mokykla. Yra ir tokių vaikų, kurie pasirodo esą paprasčiausiai nepasirengę mokyklai, nes tiesiog dar neatsižaidė – neturėjo galimybės bendrauti su bendraamžiais, o gal ikimokyklinukams būtinus vaidmenų žaidimus buvo pakeitusi televizija. Tokiam vaikui būna  neišsivystęs gebėjimas elgtis pagal taisykles. Jis psichologiškai nepasirengęs mokyklai, jam nepakanka įgūdžių, būtinų prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Pirmas pavojus, laukiantis pirmoko mokykloje, – kad mokytojas su juo elgsis kaip su vienu iš daugelio. Juk pradėjus lankyti mokyklą keičiasi visas pasaulis, kuriame ankstesnis “aš” atsistoja ant to paties laiptelio su dvidešimčia kitų “aš”.

Vaikui, ypač apgaubtam perdėto suaugusiųjų dėmesio, toks ištirpimas kolektyve gali atsigręžti smarkiu smūgiu savimeilei, smukusiu pasitikėjimu savimi. Todėl anksčiau buvęs gyvas ir linksmas vaikas susigūžia, tampa vienišas ir kompleksuotas.

Kam vaikui mokykla

Gamtos taip sutvarkyta, kad mažam žmogui malonu pažinti pasaulį. Būtent todėl paprastai vaikai su malonumu išsiruošia į mokyklą. Be to, ji ir aukštesnis socialinis laiptelis, dar vienas žingsnis iki išsvajoto suaugusiųjų gyvenimo. Jei vaikas šeimoje laikomas amžinu kvailiuku, kurį reikia nuo visko saugoti, jis veržte veršis į mokyklą, kur pasijus bent šiek tiek labiau nepriklausomas.

Dažnai kalta pernelyg paviršutiniška vaikų motyvacija: “Man nupirks naują kuprinę!” Kad pareigomis užkrautas mokyklinis pasaulis neatstumtų vaiko, jis turi labai norėti mokytis. Kitaip tariant, galbūt praleidote svarbų momentą įteigti, kam reikalingos žinios ir dėl ko jų verta siekti. Dar nevėlu susigriebti!

Dažniausiai nenoras mokytis atsiranda ne prieš rugsėjo pirmąją, o vėliau, kai vaikas pats įsitikina, kaip smarkiai spalvingi lūkesčiai skiriasi nuo pilkos kasdienybės. Svarus indėlis į vaiko nusivylimą mokslu tenka ir pačiai mokyklai – nedidelės pedagogų algos ir menkas prestižas kaltas, kad mokyti vaikų lieka tik tie, kuriems patinka pats šis procesas. Deja, dažnai tai būna žmonės, kurie veržiasi turėti bent šiek tiek valdžios…

Pažymys pažymiui nelygu

Vaikui labai svarbu nuo pirmųjų dienų vaikiškame kolektyve įgyti tam tikrą statusą. Iš pradžių, kai vaikai dar nepajėgia įvertinti, kas ko iš tiesų vertas, tas statusas pelnomas suaugusiųjų vertinimu. Nors pradinukams pažymiai nerašomi, bet nemeluokime sau – juos atstoja visokie šypsniukai ir spalvos. Ir jei pirmaklasis buvo įvertintas prastai, jam buvo pareikšta vieša pastaba, ypač jei ji nepelnyta, mažasis gali į mokyklą ir nebenorėti.

Labai dažnai nenoras mokytis susijęs su atsiradusiomis žinių spragomis, kai vaikui tampa sunku pasivyti klasės draugus. Dėl spragų kaltos ne vien ligos – prie to prisideda ir nesantarvė namie. Kilus stresinei situacijai vaikams būdingą tyrinėjimo refleksą keičia savigynos refleksas: kai pajutęs pavojų mėgini nuo jo slėptis, nebe mokslai galvoj. Kartais vaikas atsilieka ir dėl pasislėpusių sveikatos sutrikimų, kurių nepastebi nei tėvai, nei mokytojai, pavyzdžiui, dėl suprastėjusio regėjimo.

Ką daryti?

• Neišsigąskite, jei vaikui nesiseka bendrauti. Pasiseks. Jūsų užduotis – ne saugoti jį nuo konfliktų, o išmokyti protingai su jais susidoroti.

• Nesiverskite dėl vaiko per galvą. Tik jei nesusigriebėte anksčiau, nuo šios akimirkos pradėkite jį ruošti tam, kad gyvenime nebus pildomos visos jo užgaidos. Pavojingas ir kitas kraštutinumas – dėmesio stoka.

• Nepuoselėkite tėviškų vilčių, kad jūsų mažasis bus apskritas pirmūnas. Visų pirma taip auginsite ne visapusišką asmenybę, o paprasčiausią “zubrylą”. Antra, jokiu būdu neatimkite iš vaiko teisės klysti. Dėl šios priežasties jie vėliau ir suaugę trokšta bet kokiomis, netgi ne visai garbingomis aplinkybėmis pelnyti pritarimą. Ir trečia – šis kompleksas visiems laikams užmuša lyderio savybes.

• Neatimkite iš vaiko noro tapti suaugusiu, netvirtinkite, kad tai – vieni rūpesčiai ir bėdos. Pradėkite nuo savęs – jei pasistengsite būti laimingi, ir vaikas norės sekti jūsų pėdomis. Ir mokykla, kaip laiptelis į suaugusiųjų gyvenimą, atrodys jam maloni, svarbi ir būtina!

• Nenuvertinkite daiktelių galios – vaikai daug ką vertina iš išvaizdos. Kuo ryškesnių spalvų ir kuo gražiau supakuotas daiktas, tuo labiau jis primena žaisliuką ir tuo patrauklesnis tampa procesas, susijęs su to daikto naudojimu. Todėl stimuliuoti norą mokytis galima ir paprasčiausiais būdais – nuperkant gražią ryškią kuprinę, leidžiant “įsisukti” į kanceliarinių prekių skyrelį.

Kartais kaltos nesubrendusios smegenys

Kartais pradinukui kyla sunkumų ne dėl socialinių problemų ar blogos mokytojos, bet tiesiog dėl to, kad dar nepakankamai susiformavusios jo smegenų funkcijos. Beje, nuo to kenčia labai nemažai vaikų, ir jų tėvai gali neskubėti kaltinti savęs. Jaunas neuropsichologijos mokslas tvirtina, kad smegenys susideda iš trijų blokų. Pirmasis atsakingas už energijos tiekimą į du aukštesniuosius. Antrajame vyksta informacijos perdirbimas ir saugojimas – tai atminties ir visumos suvokimo blokas. Trečiasis atsako už elgesio kontrolę. Pasak tyrimų, visi jie vystosi netolygiai it kokia mozaika.

● Dažniausiai pagal brandą atsilieka pirmasis energijos blokas. Toks vaikas nesugeba ilgai sutelkti dėmesio į tą pačią veiklą dėl elementaraus nuovargio. Mokytojai su tokiais vaikais vargo nepatiria, tačiau grįžę namo jie dažnai be jokios priežasties verkia. Jei mėgindami nuraminti tėvai klausia, ko jie norėtų, vaikas reikalauja neįmanomo, tarkime, močiutės katino. Bet pasiūlius nuvažiuoti pas močiutę įsirauda dar labiau: “Nenoriu!” Tokie mokinukai dažnai serga, tad bendraklasiai nuo jų atpranta, o jų reagavimas į viską ašaromis apskritai atstumia bendramokslius.

● Rečiausiai sutrinka antrojo bloko vystymasis. Bet jeigu sutrinka, tada mokyklinukas kenčia dėl atminties, prastai orientuojasi erdvėje – netiksliai rašo raides ir skaičius, nesugeba tvarkingai rašyti sąsiuvinyje. Tai labiau atsiliepia mokslams, tačiau ne taip stipriai paveikia adaptaciją.

● Jei nespėjęs išsivystyti trečiasis blokas, vaikai nesugeba laikytis bendrų taisyklių, nesuvokia elgesio normų. Jie gali pakilti iš suolo vidury pamokos ir trukdyti kitiems, pamiršta, kad norint paklausti reikia pakelti ranką. Prisitaikyti prie bendraamžių jiems dar sunkiau – draugų beveik neturi, nes patys visai nesuvokdami pasielgia taip, kad vaikai tai vertina neigiamai. Pažymiai varijuoja nuo dvejetų iki dešimtukų. Namie jų poelgiai ir žaidimai dažnai neturi prasmės, pavyzdžiui, tokie vaikai gali apsivynioti gumyte liežuvį ir susižavėję vaikščioti jį iškišę…

Ramybės!

Jei vaikas nejaukiai jaučiasi naujoje aplinkoje ar neišsėdi per pamokas, neverta mėginti patiems derinti jo reikalų su kolektyvu. Nesijaudinkite ir dėl jo nervų bei namie nesudarykite ypatingų sąlygų. Vaiko elgesys gali būti susijęs su nuo gimimo padidėjusiu arba sumažėjusiu raumenų tonusu, o tai ir gali būti nesusiformavusių psichinių procesų priežastis. Visų pirma nusiraminkite – ši bėda išaugama, juk ar matėte septintoką, kuris dar verktų vakarais ar vaikštinėtų per pamokas (na, o jei taip, tai tik jau ne dėl išsiblaškymo). Jei vis dėlto labai neramu, protingiausia kreiptis į specialistus – jie nustatys problemą ir patars, kaip elgtis, pasiūlys, kaip trūkumus kompensuoti privalumais.

"Veido" archyvas

Gyvenant modernių technologijų amžiuje tikriausiai nė vienam vaikui nepavyks išvengti pažinties su kompiuteriu ir internetu. Tad paniškai bijoti, kad mažylis prisės prie kompiuterio, tikrai nereikia. Tačiau perlenkti lazdos irgi negalima – spoksojimas kiaurią dieną į ekraną gali prišaukti rimtų bėdų.

Kompiuteris negali tapti geriausiu draugu

Mikliai spaudyti kompiuterio pelytę bei klaviatūrą šiandien yra įgudę ne tik paaugliai, pradinukai, bet ir ne vienas darželinukas. Trimatėje žaidimų erdvėje jie orientuojasi geriau nei daugelis suaugusiųjų. Tai padeda vaikams gilinti kompiuterinio raštingumo žinias, yra žaidimų, kurie lavina skaitymo, planavimo įgūdžius, loginį ir abstraktųjį mąstymą, plečia žodyną. Tačiau kasdien laiką prie kompiuterio leidžiantis vaikas patiria daugiau žalos, nei gauna naudos. Įvairios bėdos dažniausiai išlenda tik po kelerių metų.

Didelis krūvis akims ir nugarai

Jeigu vaikas ilgai neatsitraukdamas nuo kompiuterio žiūri į ekraną, akys pervargsta ir gali sumažėti regėjimo ryškumas. Ypač akys įsitempia, kai bandoma įžiūrėti mažas raides, piešinius, skaičius. O bene labiausiai jas vargina greitai besikeičiantys vaizdai žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Taip pat ilgai sėdint prie kompiuterio vargsta nugara, kaklas, riešai. Dėl to vaikams gali atsirasti kaulų ir raumenų sistemų sutrikimų – iškrypti stuburas, mausti rankų riešus, nevalingai trūkčioti pirštai. Dažnam skauda nugarą.

Viena vaikų nutukimo priežasčių

Aistrą kompiuteriui iškeitęs į žaidimus lauke, sporto treniruotes ar renginius, vaikas mažai juda. Daugelis dar ir dažnai užkandžiauja sėdėdamas prie kompiuterio. Tai bene pagrindinė mūsų vaikų nutukimo priežastis.

Pramogaudamas pervargsta

Vaikai prie kompiuterio sėda norėdami pailsėti, tačiau ilgai žaisdami jie pervargsta. Mat žaidimai reikalauja greitos reakcijos, vaikas stengiasi įveikti virtualius priešus, o tai sukelia stiprią nervinę įtampą. Manoma, kad jautresni gali net patirti emocinį stresą. Dėl to vaikai tampa išsiblaškę, dirglūs, juos pradeda varginti miego sutrikimai. Taip pat manoma, kad tiems mokyklinukams, kurie ištisas valandas kiurkso prie kompiuterio, sunkiau susikaupti ir ilgam sutelkti dėmesį į vieną objektą. O dėl to bus sunkiau išmokti skaityti, klausytis mokytojo per pamokas ir bendrauti su bendraamžiais.

Išmokykite vaikus pailsinti kūną

Psichologai įsitikinę, kad vaikams iki devynerių metų visai negalima leisti naudotis kompiuteriu. O vyresniems laikas, praleistas su šiuo “draugu”, turi būti griežtai ribojamas. Kompiuterinius žaidimus per dieną rekomenduojama žaisti ne ilgiau kaip pusvalandį. Vyresniųjų klasių mokiniai, kurie naudojasi kompiuteriu mokydamiesi, taip pat neturėtų pernelyg ilgai prie jo užsisėdėti ir nepamiršti kas 10–15 minučių pailsėti.

• Kaip pailsinti akis? Tegul vaikas plačiai atmerkia akis ir nukreipia žvilgsnį pro langą į tolį. Paskui užsimerkia ir vėl pažiūri į tolį. Tada nukreipia žvilgsnį į nosies galiuką, paskui į tolį. Pratimus reikia kartoti 4–5 kartus.

• Priminkite, kad reikia pasimankštinti. Galima kelis kartus ištiesti kaklą į priekį, pasukinėti galvą kairėn dešinėn, pirmyn atgal. Paskui pakelti ir nuleiskite dešinįjį petį, po to – kairįjį. Vieną, paskui kitą petį pasukti ratu.

Ne drauskite, o aiškinkite

Pardavus kompiuterį ar uždraudus prie jo net prisiartinti problema nedings – vaikas susiras kitų būdų, kaip prisijungti prie interneto ar sužaisti mėgstamą žaidimą. Greičiausiai jis pradės lankytis interneto kavinėse, o tada bus visai neįmanoma susekti, ką vaikas veikia prie kompiuterio.

• Parodykite, kaip galima leisti laisvalaikį. Raskite laiko vaikui nors porą valandų kas antrą vakarą ar savaitgalį. Parodykite, kad žaisti raketėmis ar maudytis ežere daug maloniau, negu lindėti tvankiame kambaryje prikišus nosį prie ekrano.

• Pasiūlykite žaisti loginius arba stalo žaidimus. Jie duos naudos vaiko raidai ir ne taip įtrauks kaip tie, kuriuose reikia vien tik šaudyti. Mat logiškai mąstyti, spręsti sudėtingas problemas ne taip įdomu. Arba pasiūlykite sužaisti tokį patį arba panašų į kompiuterinį, stalo žaidimą.

• Perspėkite vaiką apie pavojus. Griežtai įspėkite, kad negalima tartis susitikti su internetiniais pažįstamais be tėvų žinios ir leidimo. Taip pat jokiu būdu negalima niekam nurodyti savo adreso, telefono numerio, asmens kodo ir teikti kitos asmeninės informacijos.

Virtualios erdvės pavojai

Daugeliui tėvų atrodo, kad jų dešimties ar dvylikos metų vaikai dar visai maži ir tikrai nesugebėtų susirasti interneto puslapio, kuriame mirga pornografiniai vaizdai ar brutalios smurto scenos. Deja, statistika kalba ką kita – Lietuvoje net 33 proc. vaikų internetu pradeda naudotis būdami 7–10 metų amžiaus. Kokie pavojai čia slypi?

• Internete daug pornografijos ir smurto scenų. Ir berniukai, ir mergaitės labai imlūs naujovėms, jie labai gretai perpranta naujus dalykus, nori kuo daugiau sužinoti, išgyventi. Po anoniminės moksleivių apklausos paaiškėjo, kad trylikamečiai užsiiminėja seksu. Pasirodo, to jie išmoko internete. Čia sukasi tūkstančiai vaizdo klipų, kuriuose rodoma, kaip mylisi poros ar grupelės. O vaikiškas smalsumas skatina viską patiems išbandyti.

• Virtualios pažintys. Susipažinęs su virtualiu draugu, vaikas gali nueiti su juo susitikti. O tada gali paaiškėti, kad tas naujasis pažįstamas toli gražu ne vienmetis, ir jaunasis internautas gali patirti smurtą. Be to, iš vaikų įvairiose pokalbių svetainėse nepažįstami žmonės gudriai išvilioja jų ir tėvų asmeninius duomenis, namų adresą ar net tėvų banko sąskaitos numerius ir internetinės bankininkystės slaptažodžius.

• Gražesnė realybė. Interneto forumuose galima kalbėti apie ką tik nori ir išsakyti tokius dalykus, apie kuriuos nedrąsu prisipažinti net patiems artimiausiems žmonėms. Čia galima apsimesti drąsesniu, gražesniu, sąmojingesniu. Ypač tuo naudojasi kuklūs, uždari, vieniši vaikai. Tėvai gali net apsidžiaugti, kad jų vienišius sūnus pagaliau susirado draugų. Tačiau tai tik iliuzija. Internetinė draugystė visai kitokia negu tikrovėje. Naudojantis įvairiomis pokalbių programomis nereikia apsikabinti, ištarti “atsiprašau”, “pasiilgau” ir pan. Tad vaikas gali taip ir neišmokti reikšti jausmų, raiškiai dėstyti savo mintis.

Signalai, kad vaikas tapo priklausomas

Psichologai nerimauja, kad daugėja vaikų, priklausomų nuo kompiuterio. Atkreipkite dėmesį į vaiko elgesį ir atsakykite į klausimus. Jeigu daugiau bus teigiamų atsakymų, reikėtų pasikonsultuoti su psichologu.

• Tik prabudęs, net nenusiprausęs ir nepavalgęs, iš karto sėda prie kompiuterio? Grįžęs iš mokyklos irgi pirmiausia jį įsijungia?

• Valgo, geria, net kalbasi telefonu tik prie kompiuterio?

• Bent vieną naktį yra praleidęs naršydamas internete ar žaisdamas kompiuterinius žaidimus?

• Nebesidomi iki tol itin mėgtais dalykais?

• Vis mažiau laiko praleidžia su draugais?

• Būdamas prie kompiuterio atrodo patenkintas, o jį išjungęs tampa sudirgęs, nervingas, jį viskas erzina?

Programos, gudresnės už mažuosius smalsuolius

Jeigu vaikas iš mokyklos į namus grįžta anksčiau už jus ir pusdienį šeimininkauja vienas, pasirūpinkite, kad nelandžiotų po jo amžiui netinkamus interneto puslapius. Yra sukurta nemažai programų, padedančių sutramdyti mažuosius internautus.

“DansGuardian”, “SquidGuard”, “Privoxy” ir “Parental Filter”. Tai populiariausios Europoje ir kitose pasaulio šalyse programos. Jos yra nemokamos ir lengvai parsisiunčiamos iš interneto svetainės www.ivpk.lt/filtrai/lt. Čia rasite visų programų aprašymus, yra išskirti trūkumai ir privalumai. Tačiau norint parsisiųsti programas reikės prisiregistruoti šioje svetainėje, nes filtravimo programų vartotojai yra skaičiuojami.

“Naomi 3.0″. Ši programa buvo sukurta specialiai tėvams, kad jie galėtų kontroliuoti vaikus, naršančius internete. “Naomi 3.0″ programa gali nuolat stebėti kiekvieną prisijungimą prie interneto ir neleisti įeiti į nepadoraus ar smurtinio turinio, pornografinių ir erotinių vaizdų ar tekstų, populiarinančias narkotikus, azartinius lošimus, terorizmą, sektantiškas, antireligines svetaines. Tai nemokama programa, kurią galima parsisiųsti iš http://www.naomifilter.org, o įdiegimo instrukciją lietuvių kalba rasite http://web.esaugumas.lt/CD/CD/idiegimas_naomi.htm.

Interneto naršyklė “Internet Explorer 7″. Ši naršyklės versija turi nustatymus, leidžiančius nesudėtingai riboti priėjimą prie tam tikrų tinklalapių. Ją nemokamai parsisiųsite adresu http://www.microsoft.com/windows/downloads/ie/getitnow.mspx. Įdiegę “Internet Explorer 7″, naršyklėje pasirinkite “Įrankiai” (angl. “Tools”) ir paspauskite “Interneto parinktys” (“Internet options”), atsidariusiame langelyje pasirinkite skyrelį “Turinys” (“Content”), jame susiraskite “Turinio patarėjas” ir paspauskite mygtuką “Įgalinti” (“Enable”). Tuomet iššoks atskiras langelis su tinklalapių grupėmis. Pavyzdžiui, svetainės su ginklų naudojimo ar smurto aprašymais, skatinančios vartoti alkoholį, taip pat su pornografiniais ar ypač žiauriais vaizdais. Žemiau esanti slankioji juosta leis tam tikros

"Veido" archyvas

Tikriausiai niekas nesusimąsto, kutenti savo vaiką ar ne? Aišku, kad taip! Bet va, kaip rodo nemažai tyrimų, vaikas šypsosi ne todėl, kad jam labai patinka, o tiesiog dėl to, jog jam smagu su jumis bendrauti! Jei vaikas šypsosi, juokiasi, mums automatiškai atrodo, kad jam linksma.

Kur tiesa? Matyt, kaip visada, kažkur per viduriuką. Viena vertus, juk nekankiname mes savo vaikų. Kita vertus, niekas nepaneigs, kad kartais lazda yra perlenkiama. Viename forume net 95 proc. apklaustų tėvų tvirtina, kad kutenimą prisimena kaip vieną vaikystės klaikybių.

Kutenti ir dar kartą kutenti!

• Humoro jausmo pradmenys. JAV mokslininkų teigimu, kai kūdikis pradeda įsisavinti emocijas, kutenimo sukeltas juokas tampa viena pirmųjų jo reakcijų į aplinkinį pasaulį. Vėliau šis refleksas pereina į humoro jausmą, kuris savo ruožtu padeda vaikui adaptuotis jį supančiame pasaulyje. Lengvai pralinksminamas vaikas dažniau užmezga stiprius draugystės ryšius, yra mėgstamas draugų, užaugęs gerai sutaria su kolegomis darbe, sugeba valdyti stresą, konfliktus, mažiau kenčia nuo depresijos. Humoro jausmas taip pat siejamas su intelektu, pasitikėjimu savimi, kūrybingumu ir problemų sprendimu. Kai vaikas supranta pokštą, tai ženklas, kad vystosi reikšmingi jo protiniai įgūdžiai. Dažnai su vaikais besijuokiantys tėvai supranta, kad humoras – neįkainojamas auklėjimo įrankis, jį galima pasitelkti drausminant be jokių konfliktų. Neatmetama galimybė, kad kai kurie žmonės per daug uždari, niūrūs, nesuprantantys juokų tik dėl to, kad juos vaikystėje per mažai kuteno.

• Geros nuotaikos nebūna per daug. Vaikų ir tėvų pasikutenimas gerai nuteikia ir sukuria linksmą nuotaiką, kurios įprastoje kasdienybėje nebūna per daug. Tai stiprina vaikų ir tėvų ryšį (naudinga santykiams), sukelia teigiamų emocijų (naudinga psichikai, asmenybei). Kūno sąlytis – prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, paglostymai, kutenimas – ypač svarbus vaikams.

• Mažina įtampą. Kutenimas – gera priemonė nuleisti garą, nukreipti mintis ir t.t. Taigi tam tikru požiūriu tai neblogas poilsis.

• Auklėjimas švelnumu. Žmogus, nepatyręs švelnumo, yra dirglus, jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas, užauga silpnos sveikatos, neretai turi psichologinių bėdų (nepasitiki savimi, jaučia nerimą, depresiją, kurią dažnai lydi alkoholizmas, agresija ir pan.). Taigi teigiamos emocijos ir auklėjimas švelnumu yra labai svarbūs! Gerų auklėjimo rezultatų galima pasiekti tada, kai vaikas žino, jaučia ir tiki, jog yra MYLIMAS, ir artimi žmonės jį priima tokį, koks jis yra. O tas žinojimas tikrai padidėja, kai esti pakankamai švelnaus fizinio sąlyčio.

• Stimuliuojamos smegenys. Majamio universiteto pediatrijos skyriuje jau kelerius metus atliekamos kutenimo procedūros. Naujagimiams tris kartus per dieną atliekami penkias minutes trunkantys kutenimo seansai. Amerikos gydytojų nuomone, kutenant suaktyvėja sensorinės reakcijos ir stimuliuojama galvos smegenų veikla. Kitaip tariant, tokie vaikai užaugę būna protingesni.

Kutenti – tai kankinti!

Dar Renė Dekartas manė, kad kutenimo prigimtis yra metafizinė, nes sukelia ir dvasios, ir kūno kančią arba “malonumą, nepaneigiantį kančios”. Viduramžiais kutenimas buvo tapęs baisiu kankinimo būdu. Pasirodo, ilgai kutenamam žmogui traukuliai ir juokas sukelia siaubingą skausmą ir kvėpavimo takų spazmus. Kutenimas neįtikėtina jėga persmelkia visą kūną, sukelia mėšlungį, žmogus krinta ant žemės ir miršta nuo oro trūkumo. Inkvizitoriai kankiniui kutendavo jautrias kūno vietas rankomis arba plunksnomis.

Kartais pėdas įtrindavo drėgna druska ir prie aukos pastatydavo ožką, kad gyvūnas laižytų skanumyną nuo pėdų šiurkščiu liežuviu, o kutenamas nelaimingasis tuo tarpu net raitydavosi. Savo darbą atlikdavo ir smulkus vabaliukas, uždengtas kevalu – po poros valandų šis kutenimas tapdavo toks nepakenčiamas, kad kankinys dėl visko prisipažindavo.

Kas per daug – tas nesveika

Geriausi patarimai visad atrodo labai nuvalkioti, bet ir šiuo atveju nieko naujo neišrasime. Tiesiog neperlenkite lazdos! Kutenkime savo mažuosius, tačiau įsijautę nepamirškime, kad efektas, kurį norime pasiekti, tai ne dūstantis vaikas, klykiantis: “Gana!” Įsidėmėkime šiuos siūlymus:

• Stimuliuoti yra gerai, bet trumpą laiką. Na, minutę ar dvi. Kai tik vaikas jau sukasi nuo kutenimo, reikia liautis.

• Juokas – ne rodiklis, kad vaikui gera. Suaugusieji įsitikinę, kad pastebės, kada vaikas norės baigti, bet dažnai mažieji tarsi pakliūva į spąstus. Juokas – automatinė reakcija į kutenimą. Vaikas gali tiek juoktis, kad net negalės paprašyti liautis.

• Tėvams patinka kutenti, nes tai – tiesus kelias prajuokinti ir pralinksminti vaiką. Juk užlieja malonus jausmas, kad vaikas yra laimingas ir myli mus. Iš tiesų, kutenimo priešininkų nuomone, yra vertingesnių alternatyvų (nors joms reikia daugiau laiko ir pastangų). Pavyzdžiui, kurkite juokingą pasaką, žaiskite gaudynių, slėpynių, jodinėkite ant nugaros ir t.t.

• Pats prašosi. Sakoma: kaip gali kenkti, jei vaikai patys prašosi būti kutenami? Argumentai: vaikas nori bet kokia kaina būti artimas, teikti tėvams malonumo. Be to, kai kurie jau suaugę sako, kad tai buvo vienintelis būdas pritraukti tėvus. Tokie vaikai kutenami dažnai dar ir dirbtinai, perdėtai kvatojasi, norėdami įsiteikti tėvams.

• Kutenimas nebūtinai turi virsti užkutenimu. Geriausia tiesiog pirštų galiukais liesti vaiką arba net neliesti, bet sakyti, kad jį niurkote, kutenate ir t.t. Galima žaisti žaidimą “Stop”: vaikas užsimerkęs bando atspėti, kada kutenantys mamos pirštai palies vidinį alkūnės linkį. Arba žaiskite “Vorą” – abiejų rankų nagais kilkite nuo pėdos ligi šlaunies, o vaikas turi nesusijuokti – praplyšęs juokas ir reikš, kad gana.

Nepalikime be nieko…

Vaikams itin svarbus fizinis sąlytis. Šį faktą puikiai žino visi, kurie nors kiek domisi tėvyste. Fizinis ryšys, artumas – puikus būdas parodyti savo meilę. Žmogaus kūnas turi daug jautrių vietų, įvairus elgesys gali sukelti juoką: na, tarkim, vieni vaikai labai mėgsta ir krykščia, kai purškiate jiems į pilvą, kiti – kai “valgomi” jų pirštukai ir pan.

Atkreipkite dėmesį į tai, kada jau reikia sustoti. Geriausiai vaiką visaip “kutulioti” su pauzėmis, paniurkom ir žiūrim – jei vaikas laukia, o gal net sako DAR, kodėl nepakartojus dar truputėlį. Bet jei vaikas sukasi, keičia padėtį – geriau jo nebekutenti.

Vienas perspėjimas. Tiesiog nesiliaukite žaidę su vaiku, kai jis nebenori būti kutenamas, nes iš tiesų jam gali imti atrodyti, kad tik kutenamas gaus jūsų dėmesio: juk dar galite pagaudyti, pajodyti ant nugaros, tiesiog pažaisti ką nors drauge. Tada vaikas supras, kad kutenimas – tik vienas iš daugybės būdų leisti laiką kartu su tėvais!

Taigi būkime sąmoningi tėvai. Žinoma, neįmanoma iki smulkmenų apgalvoti kiekvieno poelgio, be to, privalo likti vietos spontaniškumui, bet labai svarbi yra pusiausvyra.

"Veido" archyvas

Kalbame ne apie elgesį su vaikais, o su kitais suaugusiaisiais… Šeimoje augant vaikui, kartais tenka išmokti naujų elgesio taisyklių, apie kurias anksčiau nė nesusimąstydavome.

Vaikams susipažinti lengviau

Smėlio dėžėje žaidžia kelių aplinkinių namų vaikai. Daugelis jų mamų – pažįstamos, bet mane jos ignoruoja. Trimetė Austėja tempia mane prie savo “chebrytės”, bet aš ten jaučiuosi klaikiai. Kaip elgtis?

Vienas kažkuris suaugęs žmogus turėtų pademonstruoti brandą ir pralaužti ledus. Aišku, kuo puikiausiai juo galėtumėte tapti ir jūs. Prieiti prie kaimynų gali būti sunku, bet pabandyti verta. Kas žino, gal jiems atrodo, kad jūs užrietusi nosį ir pati nenorite bendrauti. Be to, kas gali nutikti blogiausio? Nebent paaiškės, kad egzistuoja kažkoks blondinių klubas, į kurį jūsų nepriima. Na, bet šaligatviu, einančiu šalia dėžės, jums vis tiek teks dalytis. Susiraskite veiklos, kuri tiktų lauke – pasiimkite knygą, kryžiažodžių žurnalą, virbalus. Pasistenkite nekreipti dėmesio į kitas ir tiesiog džiaukitės grynu oru.

Nesibučiuoja su giminaičiais

Kai mano tėvas nori apkabinti trejų metų anūką, jis stumia ir šaukia: “Nenoriu mylu mylu su seneliu!”

Fizinis kontaktas negali būti prievartinis, todėl neverskite mažylio to daryti. Verčiau pasikalbėkite su tėčiu – paaiškinkite, kad nors anūkas jį dievina, jam užplaukusi “nesiglamžymo” fazė. Ir gal verčiau kitąsyk susitikęs pasiūlytų ne apsikabinti, o mažam vyrukui duoti penkis. Dar viena galimybė – paprašykite tėtį apie apsilankymą įspėti iš anksto, kad vaikas nesijaustų užkluptas netikėtai. Mat tuomet tokio amžiaus mažieji iš drovumo linkę sulįsti į savo namelius kaip sraigiukai. Žinodama, kada sūnaus laukia susitikimas su mylinčiais giminaičiais, parenkite jį ir pati – patikinkite, kad jam visai nebūtina kišti lūpų “šlapiems” bučkiams, pakanka atsukti žanduką, o jei nenori, gali tiesiog mandagiai atsisakyti glėbesčiavimosi ir atkišti ranką.

Draugės žodžiai bado…

Mano draugė namų šeimininkė neužsičiaupdama trata, kad ji nė neįsivaizduoja, kaip klaikiai jaustųsi, jei tektų palikti mažus vaikus ir kasdien kulniuoti į darbą. O aš esu dirbanti mama ir mane tokie jos žodžiai žeidžia (ir žemina…). Kaip man priversti ją užsičiaupti?

Jei nenorite su tuo žmogumi nutraukti santykių ir esate linkusi verčiau vengti didelio sprogimo, yra dvi išeitys. Pirma – tegul sau laido tas savo pastabas. Labai tikėtina, kad jūsų draugė pati jaučiasi nesaugi dėl savo padėties ir nėra tikra dėl pasirinkimo. Be to, pripažinkite – ir pati galbūt per jautriai reaguojate dėl savo, kaip dirbančios mamos, statuso. Jei visomis kitomis prasmėmis ji išties gera draugė, nepriimkite jos šnekų asmeniškai ir neleiskite “mamyčių karams” sugriauti tilto tarp jūsų. Antra – sukaupkite ryžto ir pasikalbėkite apie jūsų draugystę. Galite pamėginti šitaip: “Gal tu ir nenorėjai to pasakyti, bet mane žeidžia paslėpta mintis, esą jei aš praleidžiu su vaikais mažiau laiko, vadinasi, esu blogesnė mama”. Toliau viskas priklausys, kaip į jūsų atvirumą reaguos draugė. Spėjame, kad viskas gali baigtis ašaromis ir apsikabinimais.

Į kavinę – be lauknešėlio

Ar gražu pietaujant kavinėje šešiametį vaiką maitinti iš namų pasiimtu maistu?

Vienareikšmiškai – ne. Kai tik vaikas sulaukia maždaug metukų, patiekalus jam jau reikėtų rinkti iš valgiaraščio. Čia vis tiek rasite bent jau sriubytės. Personalas neprivalo valyti jūsų vaiko trupinių ar balučių, nebent iš anksto pažadėsite arbatpinigių. Be to, argi ne visa pietavimo ne namie esmė ir yra ta, kad nieko nereikia ruošti?

Alutis prie vaikų?

Kaimynai kartu su vaikais mus pasikvietė į jų atžalų gimtadienį prie ežero. Nustebome, kai kiti svečiai ėmė traukti iš maišų alutį. Atkišo ir mums… Mes prie vaikų stengiamės negerti. Kaip tokiu atveju suktis iš padėties?

Gerdami alkoholį suaugusieji nebesielgia kaip žmonės, šalia kurių vaikams saugu. Beje, įrodyta,   kad vaikai pasikeitusį tėvų elgesį pastebi kur kas anksčiau nei jie patys. Todėl nesijauskite kaip baltos varnos, nes šiuo atveju, kad ir baltos, bet teisios. Tiesiog mandagiai atsisakykite. Mūsų tautiečiai dažnai reikalauja ir pasiaiškinti, o nuo “pareigos” atleidžia tik tuos, kurie laukiasi arba vairuoja. Kodėl bijome pasakyti tiesiai, kad prie vaikų negeriame? Todėl, kad bijome tapti kitų auklėjimo kritikais. Tačiau visiškai normalu apie alkoholio vartojimą pasiteirauti prieš iškylą – tai tas pats, kas paklausti, ar vaikams pasiimti maudymosi kostiumėlius. Jei taip nutinka, kad suaugusieji prie vaikų smarkiai nusigeria, galima ir nenutylėti. Tik ne per šventę – tada verčiau susitelkite į vaikus ir žaidimus su jais. Be to, ir su tėvais lengviau šnekėtis, kai jie blaivūs.

"Veido" archyvas

Žaislai turi būti gražūs, spalvoti, atsparūs. Daugelis šių savybių priklauso nuo naudojamų cheminių medžiagų: pigmentų, dažų, degumą mažinančių medžiagų, minkštiklių, antioksidantų ir stabilizatorių, tirpiklių bei kitų cheminių medžiagų. Itin vaikų mėgstami minkšti plastikiniai žaislai, kuriuos mažyliai čiulpia ir kandžioja, kai dygsta dantukai.

Iš šių žaislų grupės dažniausiai tėveliai perka minkštus cypsinčius kūdikių žaisliukus, paplūdimio kamuolius, plaukioti skirtus žaislus, minkštas lėles. Paprastai jie gaminami iš polivinilchlorido (PVC), į kurį dedama minkštiklių, kad žaislas būtų minkštas ir lankstus. Veiksmingiausi minkštikliai – ftalatai, tačiau jie kelia didžiausią pavojų, nes daugelis ftalatų gali sukelti vėžines ligas, pažeisti kepenis, inkstus, jie neigiamai veikia lytinių organų vystymąsi, trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, vaikams gali sukelti astmą. Ftalatai linkę kauptis maiste, gyvuose organizmuose, motinos piene, dulkėse ir teršia orą.

Be to, ftalatai nėra susieti su plastiku ir iš gaminio išsiskiria nuolat, ypač čiulpiant žaislus, todėl Europos Sąjungoje daugumą jų draudžiama naudoti.

Žaislai gali būti nudažyti dažais, kurių sudėtyje yra sunkiųjų metalų – švino, kadmio. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai nuodingi, o didesni jų kiekiai gali sukelti vėžį.

Pripildyti dekoratyvaus skysčio puodeliai, raktų pakabukai gali būti labai pavojingi, nes juos galima išardyti, o skystį nuryti. Šiame skystyje dažnai būna mineralinių alyvų, organinių tirpiklių, kuriuos nurijęs mažylis gali susirgti plaučių uždegimu.

Kreidelėse, pieštukuose, dažuose, klijuose, modeliavimo molyje, surenkamosiose mašinose, lėktuvuose, laivų modeliukuose gali būti pavojingų pigmentų – sunkiųjų metalų, o dažuose ir klijuose – tirpiklių, dirginančių odą ir kvėpavimo takus.

Vandens pagrindu pagamintose priemonėse (klijuose, dažuose) gali būti konservantų, jautriems vaikams sukeliančių alergiją, tačiau bet kokiu atveju tai kur kas geriau negu tirpikliai!

Į modeliavimo molį dažnai dedama minkštiklių ir įvairių priedų. Kai kurie gali būti gaminami iš PVC (jų sudėtyje paprastai yra ftalatų).

Tėveliams patariama atsisakyti šiuo metu madingų žaislų iš latekso, nes mažyliai vis anksčiau jiems įsijautrina, gali prasidėti kontaktinis dermatitas. Kadangi lateksas – natūralios kilmės baltymas, įsijautrinusiam vaikui gali atsirasti kryžminės alerginės reakcijos, todėl jis tampa jautrus ir kai kuriems vaisiams (bananams, kiviams).

Nors pakenkti galinčių medžiagų (sunkiųjų metalų, ftalatų ir kitų pavojingų cheminių medžiagų) kiekis žaisluose ribojamas, pastaruoju metu vis dažniau sužinome apie kenksmingus žaislus, kurių galima nusipirkti tiek turguje, tiek parduotuvėje.

Per pirmąjį šių metų pusmetį Valstybinė ne maisto produktų inspekcija nustatė 43 pavadinimų žaislus, neatitinkančius saugos reikalavimų. Penkiolikos pavadinimų žaisluose, pagamintuose iš minkšto plastiko, ftalatų kiekis viršijo leistiną ribą. Pavojingi žaislai skelbiami inspekcijos interneto puslapyje www.inspekcija.lt (skyrelyje “Pavojingi gaminiai”).

Kaip saugiai pradžiuginti vaiką

Stenkitės pirkti Europos Sąjungoje sertifikuotus žaislus. Jie saugesni, nes ES reikalaujama, kad visi žaislai, skirti vaikams, mažesniems kaip 14 metų, būtų paženklinti CE ženklu. Šis ženklas rodo, kad gamintojas ar importuotojas laikosi teisinių reikalavimų, keliamų žaislams, todėl:

• dekoratyviuose skysčiuose neleidžiama naudoti mineralinių alyvų ir organinių tirpiklių;

• ribojamas nikelio kiekis, esantis papuošaluose;

• draudžiamas ar ribojamas ftalatų naudojimas gaminant plastikinius žaislus, kuriuos vaikai gali įsidėti į burnytę ir čiulpti;

• netyčia prarijus tokį žaislą ar jo detalę, gali išsiskirti tik labai mažas pavojingų medžiagų (pvz., švino, kadmio, gyvsidabrio) kiekis.

• venkite minkštų plastikinių žaislų. Dygstant dantukams duokite vaikui medinį žaislą ar audinio skiautę.

• pirkite gerų firmų brangesnius, bet iš gero plastiko pagamintus žaislus. Jie į Lietuvą dažniausiai vežami iš Vokietijos, Švedijos, Italijos ir kt.

• patys padarykite arba pirkite medinius, nelakuotus ir nedažytus žaislus.

• pradžiuginkite vaiką medžiagine arba megzta lėle ar kitu žaislu.

• jeigu mažylis nori tapyti – pirkite ne aliejinių, o akrilinių dažų.

• jeigu vaikas nori minkyti – duokite jam paprasto molio!