"Veido" archyvas

Vargu ar įmanoma rasti žmogų, kuris bent sykį nebūtų norėjęs prasmegti skradžiai ar pagalvojęs: “Na ir koks nelabasis traukė mane už liežuvio?”, “Kur buvo mano protas?”, “Už ką tokia bausmė?” Juk ir trigrašį kartais įkišame, kur nereikia, ir nevykusiai papokštaujame, ir užsisvajojame. O tada gali nutikti visko…

Oi! Laiškas skirtas ne jums…

Viename kabinete dirbate su labai linksmų plaučių moteriškėmis. Į darbą kojos pačios neša, nes puikiai žinote, kad bus linksma nuo pat ryto: juk nuolat traukiate viena kitą per dantį, aptariate šukuosenas ar šmaikščiu liežuviu išplakate viena kitos figūrą, “senamadiškus” batus ar pagal “paskutinį mados klyksmą” pasiūtą kostiumėlį… Nenutylite, jeigu širdžiai artimesnė kolegė krapšto nosį ar romantiškai žvelgia pro langą (“Gal jau matai balto arklio karčius? O raitelio karūną? Chi, chi, chi). Tačiau geriausiai jaučiatės, jeigu pavyksta iškrėsti kokį pokštą. Pavyzdžiui, išsiunčiate bendradarbei eiliuotą laišką nuo nepažįstamo gerbėjo, o ji, užuot įtarusi klastą, iš laimės net pašoka nuo kėdės. Arba pati elektroniniu paštu gaunate ne itin padorių filmukų ar anekdotų su kolegės komentarais… Taip nutiko ir vakar: perskaitėte linksmybių sąjungininkės “dovanėlę”, prisikikenote iki soties, o paskui nutarėte šmaikščiai atsakyti.

Parašėte ir kelis riebius žodžius, kurių darbe garsiai niekada netariate. Deja, slaptą laišką išsiuntėte ne tik kolegei, bet ir visam kolektyvui, įskaitant viršininką. Tiesiog labai skubėjote ir spustelėjote ne tą mygtuką, kurį reikėjo… Vienus kolegas ištiko lengvas šokas, kiti pakikeno (garsiai ir mintyse), pasukiojo pirštą ties smilkiniu, pasibaisėjo ir netgi supyko, mat apie jus buvo geresnės nuomonės.

Kaip išsisukti iš nepatogios padėties. Psichologai tikina: nieko nuostabaus, kad mirštate iš gėdos, norite ką nors negero padaryti savo nenaudėliui kompiuteriui (jis juk – kalčiausias!) arba pagalvojate, kur gauti burtų lazdelę, kuri atsuktų laiką atgal. Deja, gyvenimas – ne pasaka, todėl turite prisiimti atsakomybę ir atlaikyti išbandymus. Geriausia išeitis – iškart nueikite pas viršininką. Jeigu žmogus perskaitys jūsų laišką anksčiau nei išgirs atsiprašymą, ko gero ilgam nusivils jūsų humoro jausmu. Dar blogiau – pamanys, kad atlyginimą jums moka už gražias akis, o ne už atliktas užduotis. Juk darbo valandomis, užuot stropiai dirbusi, krečiate visokias kvailystes, naršote internete ir užsiimate velnias žino kuo…

Jūsų taktika – surimtėkite (jokiu būdu nekikenkite, neverkite, nesiteisinkite) ir bent trumpam apsimeskite, kad … esate šiek tiek neprityrusi: “Atsiprašau, bet kažkas nutiko mano kompiuteriui. Brūkštelėjau kelis sakinius kolegei, bet taip jau išėjo, kad laišką išsiunčiau ne tik jai, bet ir jums, ir kitiems bendradarbiams. Norėčiau paprašyti, kad jo neskaitytumėte ir ištrintumėte. Pažadu, kad daugiau taip nenutiks.” Būtų gerai, jeigu atsiprašytumėte ir kolegų: “Prieš kelias minutes gavote laišką, kurį jums išsiunčiau netyčia. Prašau, ištrinkite ir pamirškite, ką matėte. Atsiprašau, kad taip nutiko, tebūnie tai pamoka visiems, kad darbe neverta krėsti pokštų.”

! Visų atsiprašysite, pripažinsite savo klaidą, tačiau išliksite ori – apie šį pokštą primins nebent tie, kas labai jūsų nemėgsta (to niekaip nepakeisite) arba tiesiog netaktiški, mėgstantys elgtis familiariai bendradarbiai.

Mūsų viršininkas toks ir anoks…

Jis – žmogus su trūkumais. Na, jo skruostai kartais parausta (puiki priežastis pasvarstyti, kodėl…), ausys šiek tiek atlėpusios, batai kartais būna nenuvalyti, nes galbūt sutuoktinė neprimena, kad reikia nusipirkti batų šepetį… Kitaip tariant, jeigu neturite ko pasakyti apie viršininko elgesį per susirinkimą, protą ar išmintį, mielai aptariate jo išvaizdą ir asmeninį gyvenimą. Šįkart su merginomis sugužėjote į virtuvę ir kol kolegės gėrė kavą ir valgė iš namų atsineštus kotletus, jūs garsiai svarstėte, kad “viršininkas tikriausiai susipyko su žmona, nes šiandien visos moterys jam bjaurios”, paskui pridūrėte mananti, kad jis “neabejingas savo sekretorei”, “sėdi po padu savo uošvei” ir t.t.

Ir nutik tu man taip – jūsų herojus girdėjo kiekvieną žodį, nes stovėjo čia pat, tarpduryje… Buvote taip įsijautusi, kad nė nepastebėjote ištįsusių bendradarbių veidų ir išsigandusių akių, kurios rėkte rėkė: “Nutilk!”. Kai pamatėte “sėdinčiojo po padu” miną, supratote, kad medalio už pasirodymą tikrai negausite…

Kaip išnešti sveiką kailį? Na, jūs – ne pirma ir ne paskutinė darbuotoja, kuri už uždarų durų paleidžia liežuvį. Žinoma, situacija – kebli. Paprastai vadovai puikiai žino, kad patinka ne visiems darbuotojams ir supranta, kad bent sykį buvo apšnekėti ar paversti pajuokų objektais. Tačiau viena – įtarti, kad esi narstomas po kaulelį, o visai kas kita – išgirsti darbuotojų pokalbį savo ausimis. Tokią akimirką gali kilti visokių jausmų – ir pyktis, ir nusivylimas, ir panieka, ir skaudu gali būti. Todėl geriausia išeitis – kuo skubiau pasitraukti iš įvykio vietos. Tiesiog pasakykite: “Atsiprašau”, – ir išeikite. Ir jūs nustosite drebėti (juk išmušė šaltas prakaitas), ir viršininkas nusiramins… Tikrai nereikėtų apsimesti, kad kalbėjote apie kokį nors Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, ar serialo herojų – yla iš maišo juk jau išlindo…

Taigi palaukite valandėlę, o paskui sukaupkite visą drąsą ir nueikite į vadovo kabinetą. Papasakokite, kaip viskas buvo: “Taip, kalbėjau apie jus, nes tokia linkme pasisuko pokalbis, buvo labai smagu – juk suprantate, žodis po žodžio ir tiesiog negali sustoti. Tuo metu buvo labai juokinga, tačiau dabar suprantu, kad elgiausi netinkamai. Apgailestauju ne todėl, kad bijau būti atleista – iš tikrųjų taip manau.” Dar galite pridurti: “Suprantu, kad darbinius reikalus ne taip reikia spręsti. Jeigu kas nors nepatinka ar susikaupia klausimų, kuriuos reikia aptarti, turėčiau kreiptis tiesiai į jus…”

Jeigu viršininkas – išmintingas žmogus, jūsų spektaklis jo savimeilės tikrai neužgaus, viską gražiai išsiaiškinsite. Jeigu ne – teks dirbti sukandus dantis ir laukti keršto. Deja, taip irgi gali nutikti.

Esate smalsi, turite puikų humoro jausmą – na ir puiku. Tiesiog savo gebėjimus lavinkite ne darbe, o kur nors kitur. Verta prisiminti ir dar vieną dalyką: net paukščiai savo lizdo neteršia, o juk darbas – tarsi antrieji namai…

Pas jus atėjo ta stora karvė…

Vadovaujate vienam iš grožio salonų tinklų ir turite ištikimų klienčių, kurios savo veido ir kūno nepatiki niekam kitam. Na, tarp jų yra visokių keistuolių: vienos mėgsta vadovauti, kitos visada lieka nepatenkintos, labai reiklios. Tikrai ne visos į saloną užsukančios moterys jums patinka, tačiau esate joms maloni, mokate gražiai šypsotis, visada elgiatės mandagiai, būnate taktiška. Deja, salono savininkas į darbą priėmė administratorę, kuri visur kiša smalsią nosį, nori jums įtikti, apsimeta geriausia drauge, kuri turi teisę visada pasakyti savo nuomonę. Beje, žodžių mergina nesirenka.

Pamačiusi tarpduryje apkūnesnę klientę, iškart raportuoja: “Ta vakarėlių liūtė raudonais plaukais jau atėjo!” ir t.t. Iš pradžių su ja bandėte tartis draugiškai, paskui davėte pastabą ir pagrasinote, kad apie nekultūringumą pasikalbėsite su salono savininku, tačiau jūsų žodžiai – kaip žirniai į sieną. Laimė, kad klientės joms skirtų epitetų negirdėjo – merginai užtenka proto kalbėti tyliai, kone jums į ausį. Tačiau vieną dieną ėmė ir nutiko toks dalykas – išėjote pietauti, o viena visuomenėje žinoma ir turtinga ponia užsuko su jumis aptarti savo veido odos problemų. Kadangi jūsų nerado, prisėdo atokiame kampe pavartyti žurnalų. Keisčiausia, kad smalsioji administratorė to nepastebėjo – pamanė, kad išėjote. Kai grįžote, išpyškino, kad “buvo atėjusi ta stora karvė, kuri visada viskuo nepatenkina”. Moteris, žinoma, viską puikiai girdėjo…

Na, ir ką tokiu atveju daryti? Iš tiesų, netaktiškai pasielgė administratorė, tačiau atsakomybę teks prisiimti jums – juk klientė užsuko pas jus, be to, jūs, o ne ji vadovaujate grožio salonui, kurio reputacijai iš tiesų pakenkta. Dar blogiau, jeigu moteris dėl tokio administratorės elgesio pasijus įskaudinta, pažeminta – juk storą odą turi ne visi, net jeigu taip ir sako…

Mandagiai klientės atsiprašykite ir pažadėkite, kad situacija nepasikartos. Jokiu būdu nepradėkite jos akivaizdoje auklėti nepraustaburnės – labai svarbu neprarasti savitvardos, neišsiduoti, kad jaučiatės nesmagiai.

Gali būti, kad moteris pasirodys ne iš kelmo spirta ir sugebės vykusiai pajuokauti, parodys, kad familiarus elgesys jos nežeidžia, privers nesmagiai jaustis tą, kuriai iš tikrųjų ir derėtų. Juk gėdytis turėtų ne “stora karvė”, o žmogus, iš kurio burnos šie žodžiai išlėkė.

Beje, gal pavyks padėtį ištaisyti apsimetus, kad puikiai žinote, apie kokią “storą karvę” kalbėjo administratorė? Esą, nė akimirką nepagalvojote, kad ji – prieš jus…

Rūta Staučytė

“Moters savaitgalis”