Ne vienas juos keikia, galbūt vadina neišmanėliais, bet jei pasijunta pažemintas ar nori pasigirti savo laimėjimais, skuba pas juos. Be jų sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikišką ir demokratinę visuomenę. Kas jie? Žurnalistai.
Siūlome ištrauką iš naujos dr. Žyginto Pečiulio knygos „Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai“, kurioje atskleidžiama ne tik žurnalisto profesijos subtilybės, bet ir visa žiniasklaidos virtuvė.

1. Kas vis dėlto yra žurnalistas?
Tai – profesija. Patys žurnalistai dažnai mėgsta sakyti, kad gyvenimo būdas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, čia yra tiesos. Jis bendrauja su daug žmonių – eilinių ir žinomų. Jis yra labai informuotas, tačiau tai jam brangiai atsieina. Žurnalistas gyvena nuolatinėje įtampoje ir nedirba tik kai miega. Nors… Ir sapnuose jis dažnai mato savo reportažų ar straipsnių herojus, nepavykusių interviu, žlugusių filmavimų košmarus. Žiūrėdamas kino filmą, jis mąsto, kad galėtų ištrauką panaudoti laidoje, skaitydamas knygą, pasibraukia citatą – gal prireiks. Vesdamas į darželį sūnų, ant tako pamato po lietaus išlindusias sraiges. Tema!
Štai kaip žurnalistą apibūdina belgas psichologas Roger Moysonas: “Žurnalistas nėra žvaigždė. Tik mažas tarnybos sraigtelis, dažniausiai liekantis už kadro. Jis kartais nieko nežino ir yra kupinas stereotipų. Jis nežino, kaip veikia atominis reaktorius, bet gali valandą kalbėti apie jo pavojų. Vis dėlto klausykite jo, gerbkite jį, nes jis atstovauja visuomenei.”
Bruno Leprat įžvelgia tokius žurnalisto pranašumus: pasitikėjimas, budrumas, tikslumas, mandagumas. Ir trūkumus: inertiškumas (atrodo, kad jam niekas neįdomu, nesupranti, ko jis iš tikrųjų nori), plepumas (tarsi neturėtų su kuo namie pasikalbėti), agresyvumas (nedomina jokie argumentai, nes yra iš anksto jus nuteisęs). Pratęskite patys.
2. Kam reikia žurnalisto?
Kad būtume informuoti. Tiesa, daug ką sužinome iš savų šaltinių (šeima, draugai, bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, nemarioji agentūra VPS – viena ponia sakė). Vis dažniau kalbama apie naująją piliečių žurnalistiką, kai vieni kitus informuojame apsieidami be žurnalistų.
Vis dėlto žurnalistų reikės. Dar ilgai, o gal ir amžinai. Kodėl? Nes jie, kad ir kokie būtų, yra komunikacijos profesionalai, žinantys, kas yra naujiena, kaip ją rasti, parengti ir perduoti. Jie budi lyg kokie ugniagesiai, greitoji pagalba, policija, gamtos patruliai drauge sudėjus. Kai prieš auštant močiutės eina melžti karvių, į gatves išvairuojami troleibusai, kastuvais brūžuoja kiemsargiai, paštininkai jau meta į mūsų dėžutes laikraštį, naujienomis atgyja internetas. Mes dar miegame, o radijo ir televizijos informacijos tarnybos jau perduoda naujienas.
Kas čia tokio, sakysite? Kai kam atrodo – geriau tegul jie nebudi, nevargsta, nerašo, ir nieko neatsitiks. Bet pamėginkite nors dieną išgyventi be informacijos (ne per laukines atostogas, kai savaitę gyvenate izoliuoti). Informacija žmogui reikalinga kaip oras, maistas, vanduo. Jeigu vis dėlto tvirtinate, kad galite išgyventi nekvėpuodami ir nesimaitindami, esate unikalus. Kaip dar jumis nesusidomėjo žurnalistai?
3. Iš ko žurnalistas gyvena?
Iš savo profesijos. Dauguma žiniasklaidos priemonių (laikraščiai, žurnalai, interneto tinklalapiai, radijas, televizija) yra privačios, o parduoti informaciją (naujienas, patarimus, pramogas) yra jų verslas. Žurnalistas yra samdomas darbdavio ir atlieka pavestas funkcijas. Istoriškai susiklostė, kad žiniasklaidai yra keliami ypatingi reikalavimai, tam tikri įsipareigojimai visuomenei. Demokratinėse šalyse ji neoficialiai laikoma ketvirtąja valdžia, kontroliuojančia kitas tris – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, teismus. Tradicinė žiniasklaida formuoja mūsų darbotvarkę (klausimus, kurie turėtų būti aptariami viešai), ji ne tik informuoja, bet ir atlieka ugdymo, švietimo misiją.
Profesionaliai žurnalistikai keliami objektyvaus informacijos pateikimo (naujienas atskirti nuo nuomonių ir komentarų, pateikti įvairių požiūrių) reikalavimai, etikos kodeksai nustato žurnalistinės veiklos normas (elgesio, visuomenei žalingos informacijos ribojimo). Deja, rimta, objektyvi, analitinė, tiriamoji informacija nėra labai populiari, kaip ir elitinio meno kūriniai. Didumai auditorijos susidomėjimą kelia skandalai ir populiarioji kultūra. Tai liudija nemaži vadinamosios bulvarinės spaudos tiražai ir komercinių televizijų produkcija, surenkanti daug gausesnę auditoriją nei kultūros programos. Nori nenori šios bulvarėjimo ar geltonėjimo tendencijos veikia ir rimtesnio turinio žiniasklaidą, nes auditorija yra svarbiausias išgyvenimo veiksnys.
[...]