Shutterstock

Užribis. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje nusikalstamos struktūros, taip pat  ultrapatriotais vadinti asmenys bandė įbauginti visuomenę ir teisėsaugą.

Jų taikiklyje atsidūrė verslininkai, žiniasklaida, apskritai valstybės tvarka, o kai kada – ir pačių nusikalstamų grupuočių lyderiai. Kas sieja garsiuosius sprogdinimus, sukėlusius didelį atgarsį visoje šalyje?

Per 25-erius Lietuvos nepriklausomybės metus buvo įvykdyta daugybė sprogdinimų. Visuotinio nusikalstamumo laikotarpiu – nuo 1993-iųjų iki 1998-ųjų gegužės – šalyje užregistruoti 444 sprogdinimai! Vėliau šio pobūdžio nusikaltimų kasmet vis mažėjo, o pastaraisiais metais nuaidi vos vienas kitas sprogimas.

Beveik visi jie buvo išaiškinti, tačiau trys didžiausio atgarsio sulaukę sprogdinimai – Bražuolės tilto, dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcijos nebaigto statyti priestato ir saugumo pareigūno Juro Abromavičiaus – tapo neatskleistais XX amžiaus pabaigos rezonansiniais nusikaltimais.

Kai šių eilučių autorius ėmėsi tirti anuomet visą šalį sudrebinusių minėtų sprogimų užkulisius, iš Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjos Elenos Martinonienės atskriejo toks laiškas: „Atsakydama į Jūsų paklausimą galiu informuoti tik tiek, kad visi trys Jūsų minimi tyrimai šiuo metu yra sustabdyti.“

Verta pastebėti, kad pirmieji sprogimai mūsų šalyje nugriaudėjo dar gerokai prieš 1990-ųjų kovą – nepriklausomybės paskelbimą.

Per vieną privačių pokalbių buvę aukšti KGB darbuotojai prisiminė, kad dar sovietmečiu griaudėjo paslaptingi sprogimai. Vieną 1986-ųjų vakarą Kaune buvo susprogdinta sovietiniais laikais įprasta ryšio priemonė – sena telefono būdelė. Į šio sovietiniais laikais masinę paniką sukėlusio nusikaltimo vietą teko išskubėti net tuomečio Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui Marijonui Misiukoniui ir jo vadovaujamos iš talentingiausių operatyvininkų surinktos grupės sekliams. Nors manyta, kad taip galėjo pokštauti vaikai, šio nusikaltimo vykdytojai neatskleisti iki šiol.

1989 m. gegužės 20 dieną 7 val. 50 min. Tauragės miesto centre važiuojantis savo automobiliu susprogdintas 32 metų gėlių pardavėjas Jonas Liorančas. Vyriškis žuvo iš karto. Kartu važiavęs jo tėvas Augustinas Liorančas buvo sunkiai sužalotas. Nors būta įvairiausių versijų, nusikaltimo vykdytojai ir užsakovai iki šiol nesurasti. Apžiūrėję įvykio vietą tuometės milicijos darbuotojai konstatavo, kad automobilio nuolaužos dėl stipraus smūgio lėkė net 20 metrų. Verslumu garsėjusio J.Liorančo kūnas buvo smarkiai sudarkytas, o ant galinės sėdynės sėdėjęs jo tėvas neteko sąmonės. Įdomi aplinkybė: sprogstamasis užtaisas suveikė būtent tada, kai tauragiškis paspaudė stabdį. Pajudėjęs iš namų ir nuvažiavęs pusantro kilometro jis nė karto nestabdė.

Už trijų kilometrų nuo Tauragės Butkelių kaime gyvenęs J.Liorančas pats tvarkė savo ūkį, augino gėles ir jas pardavinėjo. Apsukrus gėlininkas žmonos neturėjo, tačiau apie jo meilės nuotykius ne tik kaime, bet ir visoje Tauragės apskrityje sklido legendos. Pasak kaimynų, dieną ir naktį pas jį važiuodavo mašinos, plūdo draugai.

Pasakojama, kad J.Liorančas vertėsi ir spekuliacija – supirkdavo deficitines prekes ir vėliau jas parduodavo. „Tačiau jis nebuvo joks verslininkas, kaip vėliau rašė laikraščiai. Vyras tebuvo paprastas gėlių prekeivis, savas pagrindiniame Tauragės turguje. Jis buvo apsmurgęs, nevalyvas, tikras mažo provincijos miestelio su kuklia buitimi atstovas. Tuometis vidaus reikalų ministras M.Misiukonis sušaukė pajėgiausius kriminalistus ir iškėlė versiją, kad šis įvykis – Lietuvoje galvas keliančių reketininkų gaujų išpuolis arba tarpusavyje besivaidijančių provincijos banditėlių konflikto atomazga. Bet viskas buvo gerokai paprasčiau. Siekdami išaiškinti sprogimą, su kolegomis visą vasarą praleidome Tauragėje“, – prisiminė organizuotų nusikaltėlių išpuolius tyrusio vadinamojo 6-ojo skyriaus vadovas Alvydas Sadeckas.

Patyrę kriminalistai sužinojo, kad likus mėnesiui iki J.Liorančo mirties miliciją pasiekė duomenys, jog tų pačių metų balandžio 11 ir 17 dienomis nežinomi asmenys jau kėsinosi į gėlių prekeivį. Du sykius bandyta jo atsikratyti prijungus prie automobilio elektros srovę iš Liorančų namo rūsio.

„Jo namų durys visada būdavo plačiai atvertos. Nuolat vykdavo puotos – vakarodavo visi, kas netingėjo ir turėjo sveikatos. Jis buvo gana vaišingas, nemokamai girdė visus kaimynus, aplinkinių namų merginas, moteris. Tad pirmųjų pasikėsinimų metu atsitiktinėmis aukomis galėjo tapti ir bet kuris bičiulis ar jo geidžiama simpatija“, – pasakojo A.Sadeckas, kurio vadovaujamiems vyrams buvo liepta kaip įmanoma greičiau išaiškinti paslaptingo sprogdinimo Tauragėje priežastis.

Praėjus kelioms dienoms po šio įvykio Tauragėje apsilankiusiam žurnalistui  J.Liorančo kaimynai pasakojo, kad vyriškis ne kartą guodėsi pavargęs nuo persekiojimų, dažnai būdavęs susikrimtęs, jog kažkas siekia jo mirties.

Aplinkiniams buvo aišku, kad tauragiškis nebeturėjo jėgų priešintis persekiotojams. „Jis nebuvo iš pasiturimai gyvenančių žmonių, kad kas nors jį norėtų sprogdinti dėl to, jog neva kažkam trukdęs prekiaudamas gėlėmis. Taip, jis turėjo pinigų, kuriuos, beje, laikė po čiužiniu, bet nebuvo turtingas, klestintis vietos verslininkas, galintis sudaryti rimtą konkurenciją“, – neabejojo A.Sadeckas.

Tarp pagrindinių šio tamsaus nusikaltimo tyrėjų buvo ir Visvaldas Račkauskas, tuometis Vidaus reikalų ministerijos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu valdybos Informacijos, analizės ir profilaktikos skyriaus inspektorius.

Šiandien prisimindamas prieš 26 metus Lietuvą sudrebinusį sprogimą, V.Račkauskas sako, kad šio garsaus nusikaltimo motyvas taip ir liko mįslė net didžiausią patirtį turintiems teisėsaugos vilkams.

„Šios kruvinos istorijos versijų buvo kelios. Viena jų – J.Liorančas Tauragėje užaugintas gėles realizuodavo ir Kaliningrade, iš to verslo surinkdavo didžiules pajamas. Antra, jis palaikė artimus ryšius su sovietų karininkais ir jų moterimis – žmonomis, meilužėmis ar giminaitėmis, – prisimena V.Račkauskas. – Tad tikėtina, kad galėjo būti ir pavydaus ar aistringai įsimylėjusio kariškio keršto motyvas. Neatmestina, kad gėlininkas neblogas pajamas užtikrinusia veikla galėjo sudaryti konkurenciją ir vietos nusikaltėlių veikėjams. Įdomiausia, kad sprogmuo po tauragiškio vairuojamais žiguliais buvo įmontuotas itin profesionaliai ir eiliniams banditams nebūdingu metodu – sujungtas su stabdžio svirtimi. Tą nelemtą dieną jis pajudėjęs iš namų sustojo pirmoje sankryžoje ir vos tik sustojęs susprogo.“

Pasakodamas apie Tauragėje padarytą nusikaltimą, 6-ojo skyriaus iniciatorius A.Sadeckas prasitarė, kad šią bylą iki šiol dažnai prisimena. „Tai vienas iš nedaugelio atmintyje išlikusių nusikaltimų, deja, neišsiaiškintas. Buvo apklausti žuvusiojo sugėrovai, moterys, kurios leisdavo laiką jo namuose, net jų vyrai, pažįstami, kaimynai. Tačiau taip ir nesuradome aiškaus motyvo, kuris būtų leidęs nustatyti tikrąsias tauragiškio žūties aplinkybes. Manau, buvome beveik prisikasę iki tikrojo sprogdintojo, tačiau mums kažko pritrūko. Spėju, kad taip pasielgta dėl keršto. Kokio? Sunku pasakyti. Narpliodami nusikaltimą iš kolegų Rusijoje gavome panašių bylų kopijas – viena jų taip pat ne mažiau intriguojanti. Pasirodo, kartą vieno ruso žmona skrido tolimojo reiso lėktuvu. Atskridusi nuvyko į pobūvį. Jame atidarė atskraidintą torto dėžę, ši susprogo. Jei tai būtų nutikę skrydžio metu, ko gero, niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad būtent dėl tokios priežasties susprogo lėktuvas. Moteriai sprogmenį pakišo jos vyras. Jis sakė, kad taip amžiams norėjęs atsikratyti sutuoktinės, bet kodėl – nesugebėjo suprantamai paaiškinti“, – pasakojo A.Sadeckas.

Kaip teigė Tauragės sprogdinimo bylą tyrusių kriminalistų grupėje dirbęs žmogus,  tarp įtariamų sprogdintojų buvo ir sovietų armijos majoras, kuriam J.Liorančas esą davė pinigų automobiliui pirkti. Tiriant bylą jis paslaptingai dingo Rusijos platybėse. „Buvo aptikti tam tikri nužudytojo ryšiai su Kaliningradu, keliais jo gyventojais. Tačiau tai nepadėjo išaiškinti nusikaltimo. Tai vienas tamsiausių ir mįslingiausių nužudymų per visus mano karjeros teisėsaugoje metus“, – prisipažino buvęs pirmasis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas, pirmosios privačios ir sėkmingai tebegyvuojančios saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ steigėjas A.Sadeckas.

1994 m. lapkričio 6 dieną apie 7 valandą ryto susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Verta prisiminti, jog iškart po šio, ko gero, pirmojo teroro akto nepriklausomos šalies istorijoje iš aukščiausių tribūnų liejosi skambūs žodžiai, kad ištirti tokį įvykį – Lietuvos garbės reikalas. Tačiau prabėgo daugiau kaip dvidešimt metų, o šioje byloje vis dar nėra nė vieno įtariamojo.

Tąsyk tik per plauką išvengta dviejų keleivinių traukinių katastrofos – netoliese gyvenantys žmonės, išgirdę sprogimą, spėjo sustabdyti artėjančius traukinius. Tą rudens rytą traukiniu Klaipėda–Vilnius važiavo apie 260, o Sankt Peterburgas–Kaliningradas – apie 600 keleivių.

Nors per apžiūrą kažkodėl nerasta jokių sprogstamųjų medžiagų pėdsakų, ekspertai mano, kad buvo susprogdinta bomba, prilygstanti maždaug 14 kilogramų trotilo. Viena pagrindinių versijų, iškeltų po įvykio, buvo ta, kad sprogimas vienaip ar kitaip susijęs su Rusijos armijos kariniu tranzitu per Lietuvą. Šalies politiniai radikalai buvo labai nepatenkinti vykstančiu kariniu tranzitu ir taip bandė jį sustabdyti. Kitos versijos – šalyje klestėjusių organizuotų nusikaltėlių provokacija, pačių Rusijos kariškių darbas, nepatenkinto geležinkelininko akcija, nors ir buvo tiriamos, tačiau iki šiol laikomos mažai tikėtinomis.

Galima sakyti, kad būtent šis įvykis ir išgarsino Bražuolę visos šalies mastu. Bražuolė – tai kaimas Trakų seniūnijoje, už penkių kilometrų į šiaurę nuo Trakų miesto, prie plento į Vievį. Sovietinės okupacijos metais Bražuolė buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Dabar čia gyvena bemaž 300 gyventojų.

Stebina, kad iki 1997 m. pradžios Bražuolės diversijos tyrimas vyko gana uždarai.  Viešumos nepasiekdavo beveik jokios jo detalės. Dabar jau aišku, kad tuo metu šalies specialiosios tarnybos ne tik tyrė bylą, bet ir aršiai pjovėsi tarp savęs slėpdamos informaciją, o kartu turėjo atlaikyti milžinišką dešiniųjų politikų spaudimą.

Per minėtą laikotarpį buvo sulaikytas vienas didžiausių to meto diversantų – šiaulietis Žilvinas Razminas, žinomas šalies politikos marginalas. Jis 1999 m. įkūrė Nacionaldemokratų partiją, bandė siekti politinės karjeros, tačiau nesulaukęs rinkėjų paramos padarė išvadą, kad rinkimuose dalyvauti neapsimoka. Kurį laiką Ž.Razminas buvo nacionalistines idėjas propaguojančio Mindaugo Murzos-Gervaldo bendražygis. Tačiau prieš dvejus metus šių šiauliečių nacionalistų keliai išsiskyrė – M.Gervaldas iš savo partijos gretų bičiulį pašalino.

Pernai rudenį Ž.Razminas vėl leido apie save priminti žiniasklaidai, kai siekė įrodyti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nėra Lietuvai draugiška valstybė, nepaisant, kad jos prezidentas Barackas Obama po Rusijos intervencijos Ukrainoje akcentavo įsipareigojimus savo sąjungininkėms NATO ir parodė solidarumą su Rytų Europos valstybėmis, tarp jų ir Lietuva. Nors Ž.Razminas tikino nepalaikantis nei JAV, nei Rusijos, tačiau pastarąją šis veikėjas stengėsi nušviesti kaip nekeliančią grėsmės Lietuvos saugumui.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Ž.Razmino sekėjai Panevėžio, mažesnių miestų gyventojų pašto dėžutėse pernai platino lapelius, kviečiančius sukilti prieš Europos Sąjungą ir NATO. Tiesa, pats Ž.Razminas nuo šios akcijos kategoriškai atsiribojo.

Po Bražuolės įvykių sulaikytas Ž.Razminas dirbo Šiaulių bendrovės „Rėkyva“ apsaugos tarnybos viršininku. Pirmąsyk į teisėsaugininkų akiratį šis skandalais pagarsėjęs vyras pateko dar 1990-ųjų pradžioje. Jau tada buvo gauta žinių, kad jis gali būti prisidėjęs prie Kryžkalnio memorialo susprogdinimo, tačiau tuomet valdžia ten didelio nusikaltimo neįžvelgė.

„Tada turėjome informacijos, kad prie minėto sprogdinimo pagal veikimo braižą galėjo prisidėti net ir vienas buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas, kuris vėliau susidėjo su radikaliais politikais“, – prisiminė tuometis šalies policijos generalinio komisaro pavaduotojas Benas Lazutka.

1991-ųjų vasarą driokstelėjo du sprogimai Lietuvos ateities forumo organizuotame mitinge Šiauliuose. Laimė, tada žmonės nenukentėjo. Ir vėl tarp įtariamų asmenų  ryškėjo Ž.Razmino pavardė.

1992 m. sausį iš Šiauliuose dislokuoto Rusijos karinio dalinio buvo pavogta daugiau kaip 300 nevaldomų raketinių sviedinių, daug kitų šaudmenų. Buvo įtarimų, kad šie sprogmenys pavogti Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus užsakymu. Tarp įtariamųjų – keli Šiaulių savanoriai ir Ž.Razminas.

Tų pačių metų sausio 24-ąją Ž.Razminas sulaikytas Rygoje, nes Latvijos pareigūnai pas jį ir jo bendrakeleivius aptiko tris pistoletus, granatų, dujinių balionėlių. Iš areštinės Rygoje Ž.Razminas bandė nelegaliai siųsti laiškus į Lietuvą, juose reikalavo išlaisvinimo, grasino paskelbsiąs kai kam nepatogios informacijos. Laiškuose buvo minimos Aukščiausiosios Tarybos narės Rūtos Gajauskaitės, teisininko Kazimiero Motiekos, skandalingais išsišokimais pagarsėjusio politiko Vytauto Šustausko bei kitų neblogai žinomų asmenų pavardės. Neaišku, ar kas nors iš tų žmonių Ž.Razminui padėjo, tačiau į Latvijos kalėjimą jis taip ir nepateko – atsidūrė Lietuvoje.

Tiriant Bražuolės diversiją atskleista ir pogrindinė „Juodvarnių“ organizacija, per kratas pas šios organizacijos narius rastas nemažas arsenalas sprogmenų. Paaiškėjo, kad šią nelegalią organizaciją rėmė aukščiausia tuometė Krašto apsaugos ministerijos ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) valdžia.

Kovo 11-osios akto signataras, pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, paprašytas prisiminti audringą šalies laikotarpį, pasakojo, kad garsiųjų ir politinį atspalvį turinčių sprogdinimų užuomazgų reikia ieškoti dar 1992 metais.

„Istorija prasidėjo būtent tada, kai konservatoriai patikėjo, kad visą valdžią gali perimti į savo rankas. Jie manė, kad Sąjūdis – nieko vertas, išskyrus juos pačius. Kovą su Lietuvos demokratine darbo partija jie pralaimėjo. Tai konservatoriams tapo nepakeliama našta. Tad visa Vytauto Landsbergio aplinka bandė pritraukti neformalių žmonių, – pasakojo A. Butkevičius. – 1992–1993 m. konservatorių kompanija pritilo, nes dar nepasitraukę iš Lietuvos rusų kariškiai turėjo nemažai šansų įsitvirtinti valdžioje.“

Kaip žinome, 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją iš Kauno geležinkelio stoties išlydimas paskutinis Rusijos oro desantinės kariuomenės dalinys. Tų pačių metų rugsėjo pradžioje Lietuvoje viešint Jonui Pauliui II į netoli Kauno esančius Lekėčių miškus su ginklais pasitraukia nemažas būrys Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų savanorių, vadovaujamų Jono Maskvyčio.

Po septynerių metų, 2000-ųjų spalį, J.Maskvytis bus nuteistas ketverius metus kalėti už nelegalaus rusų gamybos ginkluotės arsenalo laikymą. Kaip prisipažins teisme buvęs tariamo savanorių maišto lyderis, ginklai buvo įsigyti iš Rusijos specialiosios (žvalgybinės-diversinės) paskirties 108-ojo pulko, dislokuoto Kaune, Panemunėje, karininkų.

Kaip vėliau paaiškėjo, vadinamieji sukilėliai buvo aprūpinti ne tik Rusijos elitinio desantininkų pulko amunicija, bet ir SSRS generalinio štabo kariniais topografiniais žemėlapiais, kuriuos 1988 m., Atgimimo išvakarėse, liepęs patikslinti vienas iš sovietinės karinės žvalgybos šefų.

Pakaunės miškuose kilęs savanorių sukilimas, anot A.Butkevičiaus, – politikų suorganizuotas maištas. „Juk tai pripažino ir dabar jau amžiną atilsį Algirdas Patackas. Ne kas kitas, o būtent jis rašė manifestus savanoriams. Pagrindinis jų tikslas buvo sukurti kūną, kuris valdančiajai partijai įteigtų, kad reikalingi priešlaikiniai rinkimai. Tačiau net ir šio perversmo konservatoriams nepavyko surengti. Tuo metu sukviesti savanorių vadai tiesiai pareiškė, kad prie šio maišto neprisidės. Galiausiai J.Abromavičius viešai įvardijo neapykantos kurstytojus. Bet konservatoriai pralaimėjo daugiau nei triuškinamai, nes Algirdas Brazauskas tapo Lietuvos prezidentu“, – dėstė tais pačiais savanorių maišto metais krašto apsaugos ministro pareigas savo noru palikęs A.Butkevičius.

Jo teigimu, kai kurie veikėjai rimtai svarstė, kad skandalingas Bražuolės tilto susprogdinimas įžiebs konfliktą su Rusijos kariuomene. „Po šio įvykio kovingumu ir teisybės ieškojimu garsėjusiam J.Abromavičiui psichologinė motyvacija buvo milžiniška. Kitokio mechanizmo, kaip politinio, šioje istorijoje įžvelgti nebuvo įmanoma. Lietuvos ryšiai su Vakarais buvo pakankamai intensyvūs. Juk prorusiškoms jėgoms nebuvo tikslo sprogdinti tokio objekto. Akivaizdu, kad sprogdintojai taikėsi į karinį transportą, judantį į Kaliningradą, – vaizdžiai pasakojo A.Butkevičius. – Taigi J.Abromavičius pradėjo tyrimą. Tai buvo pavojinga, nes tyrimas kenkė konservatoriams. Kiek žinau, J.Abromavičius krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui išsiuntė faksogramą, kurioje buvo išdėstęs, kad paskelbs savo surinktą medžiagą apie tariamus Bražuolės sprogdintojus. Tačiau paskelbti šių duomenų jis nespėjo, nes po jo automobilio dugnu buvo pritaisytas sprogmuo.“

Pats A.Butkevičius buvo surinkęs unikalios informacijos apie tų dienų įvykius. Archyvų dėžės su dokumentais buvo laikomos sovietinių „Kalašnikov“ automatų dėžėse. Visa tai buvo sudėta sovietinių laikų garaže, kuris vėliau nežinomų nusikaltėlių buvo apšvarintas. „Faktas, kad visi archyvai buvo pavogti. Tačiau juose nebuvo daug aštrios informacijos apie to meto politikus ir jų neteisėtus veiksmus“, – paslaptingai šyptelėjo A.Butkevičius.

Šiandien jis neabejoja, kad prie visų trijų iki šiol teisėsaugos neištirtų sprogdinimų prisidėjo žmonės iš tos pačios grupės: „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimas – tai labai aiškiai atlikta bauginimo akcija. Kad ir kurį laiką po to žiniasklaidoje neretai linksniuotas V.Landsbergio lūpomis ištartas terminas „bombikės“ sukelia įvairiausių minčių.“

1995 m. lapkričio 16-ąją apie 23 val. 40 min. Vilniuje nugriaudi neįtikėtino stiprumo garsas – susprogdinamas „Lietuvos ryto“ redakcijos statomas naujasis priestatas pačiame sostinės centre.

Įdomu tai, kad likus kelioms savaitėms iki šio teroro akto dienraštis per kelis numerius baigė spausdinti žurnalisto Arvydo Lekavičiaus tyrimą „Kauno nusikalstamas pasaulis: įtakos sferų dalybos pažymėtos krauju“. Šiame žurnalistiniame tyrime atskleisti kriminalinių nusikaltėlių ryšiai su sovietinės armijos kariškiais. Lietuviško trikotažo kontrabandoje nusikaltėliai naudojosi desantininkų transportinės aviacijos lėktuvais Kėdainių oro uoste.

Straipsnyje buvo įvardytas ir Lietuvos kariuomenės generolas, palaikęs artimus ryšius su Kauno nusikaltėlių gaujomis. Taip pat buvo minimos pavardės kitų garsių nusikaltėlių autoritetų, kurie praeityje tarnavo sovietų desantinės žvalgybos būriuose arba vadinamuosiuose sportininkų batalionuose, kurie faktiškai būdavo GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) parengiamoji grandis.

Tomis 1995-ųjų rudens dienomis netikėtai dingsta „Lietuvos ryto“ redakcijos Kauno skyriaus automobilis, kuris netrukus paslaptingai atsiranda.

Šiandien, nuo šių įvykių praėjus beveik dvidešimčiai metų, Aleksejus Pogorelskis, buvęs ilgametis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresnysis komisaras, neslepia atlikęs operatyvinį tyrimą „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimo byloje.

Šiuo metu vadovaujantis tarptautinės saugos tarnybos „Staysafe Security Baltic“ padaliniui mūsų šalyje A.Pogorelskis dažnai įvairiais klausimas bendrauja su pagrindiniu minėtos bendrovės steigėju – buvusiu ilgamečiu Niujorko policijos departamento ir Federalinio tyrimų biuro darbuotoju Peteriu Grinenko. Šis pagarsėjo sulaikęs vieną garsiausių visų laikų kriminalinio pasaulio įžymybių. Tų pačių 1995-ųjų birželio 8-ąją, kai dviejų FTB agentų, tarp kurių buvo ir P.Grinenko, vedamas į agentūros biurą, garsusis Rusijos mafijos krikštatėvis Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas, spjaudėsi iš pykčio ir spardė fotografus. Prieš patekdamas devyneriems metams už grotų ir išsiunčiamas atgal į Rusiją, Japončikas Amerikoje aktyviai reketavo emigrantus iš buvusios Sovietų Sąjungos. Ne vienas jų už nepaklusnumą vėliau sumokėjo gyvybe.

„Pamenu, vykdydami operatyvinį tyrimą rinkome duomenis apie žmogų, kuris pardavinėjo sprogmenis. Jis buvo vilnietis, iš Šaulių sąjungos ar savanorių, dabar tiksliai neprisimenu, – pasakojo A.Pogorelskis. – Turėjome įtarimų, kad prie redakcijos sprogdinimo jis pridėjo savo rankas. Bet Vilniaus apygardos prokuratūra pasiėmė tą medžiagą, nors sulaikėme jį būtent mes, po to jis buvo nuteistas. Tačiau dėl sprogdinimo redakcijos kieme kažkaip viskas nutilo. Asmeniškai šios medžiagos taip ir neteko vartyti. Neįsivaizduoju, kaip įvykiai klostėsi toliau, bet operatyviniai darbuotojai nuo šio tyrimo buvo nušalinti“.

Prisimindamas tą laikotarpį, A.Pogorelskis pabrėžė, kad tais metais „Lietuvos rytas“  atliko ypač daug aštrių ir objektyvių žurnalistinių tyrimų. „Faktas, kad kai kuriems asmenims tai galėjo nepatikti. Bet mus po to nukreipė į kitą pusę. Tad jokio ypatingo spaudimo nesulaukėme, nes tiesiog buvome atskirti nuo operatyvinio tyrimo, – atvirai pasakojo A.Pogorelskis. – Tais laikais sprogdinimai buvo madinga nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimosi priemonė. Mums pavyko ištirti nemažai sprogdinimų, nelegalių ginklų prekybos atvejų. Ir šie tyrimai sėkmingai judėjo ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje, Šiauliuose.“

Tuometinius įvykius gerai prisimena ir viena iš nedaugelio to meto redakcijos darbuotojų – Bronė Vainauskienė, buvusi ilgametė dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistinių tyrimų autorė. Ji iškart prašneko apie galimą politinę liniją.

„Kodėl man atrodo politinė linija? Jei tai būtų profesionalų darbas, tuo metu šalies policijai vadovavę tokie asmenys, kaip V.Račkauskas ir V.Sadeckas, tikrai būtų negalėję to neištirti. Nustebino, kad tą vakarą tarsi specialiai buvo nusuktos kameros Vilniaus banke (dabartiniame SEB banke – red. past.), paprastai apimančios tą plotą, kur buvo padėtas sprogmuo. Paaiškinimas iš banko buvo toks: tą vakarą vyko remontas. Juokinga. Įdomi detalė: pirmas po įvykio į redakcijos kiemą įvažiavo M.Misiukonis. Kaip žinome, tuo metu jis ėjo apsaugos vado pareigas Vilniaus banke. Mes tada gyvenome Pilies gatvėje ir atvažiavome iškart po jo. Atvažiuoti Iš Pilies gatvės į Gedimino prospektą – juokingas atstumas“, – prisimena B.Vainauskienė.

Keisčiausia, kad sprogmuo buvo padėtas prie buhalterijos patalpų. „Iš pradžių mes, visi redakcijos darbuotojai, buvome apklausinėjami dėl savo rašinių. Koks rašinys galėjo tapti pagrindu įvykdyti teroro aktą, sukėlusį baisią kažkieno neapykantą? Kol visos versijos buvo dėliojamos, kažkodėl vyko tų versijų „gamyba“ ir prokuratūroje, – stebėjosi B.Vainauskienė. – Bet nė viena versija dėl paskelbtų rašinių nebuvo iškelta. Paskui išlindo tokia: jie susisprogdino patys, norėdami panaikinti kažkokius pėdsakus buhalterijoje. Bet buhalterijos patalpos nebuvo pažeistos. Iš jų nedingo nė vienas popierius. Tad klausimas – kodėl? Jei buhalterijoje kažko trūksta, tada suprantu – realu kelti versiją, kad kažkas kažką norėjo sunaikinti. Iš karto po įvykio atvažiavo policija ir viskas buvo užplombuota. Tai buvo antrasis išpuolis. Kiek anksčiau prieš sprogdinimą buvo ir grasinimas susprogdinti. Šitą atvejį labai gerai prisimenu. Buvo iškelta versija, kad per kiemą dienos metu atėjo žmonės. Pamenu, mūsų sūnus buvo tą vakarą prie namų ir išgirdęs sprogimą paskambino man ir pasakė: „Klausyk, kažkam nepasisekė.“ Kaip vėliau paaiškėjo, tam kažkam ir buvo mums.“

B.Vainauskienė mano, kad tai buvo kerštas. Kad buvo intensyviai ieškoma vietos, kur nepasitaikytų atsitiktinių žmonių. „Tą vakarą pastatą saugojęs budėtojas buvo netoliese, laimė, smūginė banga jo nepagriebė. Jei tai būtų nutikę, žmogus būtų ištiškęs į duris. Bet banga nuėjo į Vilniaus gatvę. Net ir pačiame kieme atsitiktinai buvęs žmogus po tokio sprogimo būtų smarkiai nukentėjęs. Vietos, kur padėtas sprogmuo, parinkimas reiškia: mes jums parodysime, mes jus užčiaupsime. Iš pradžių dar buvo įtarimas, negeras jausmas, ar tai nebus konkurentų darbas – dienraščio „Respublika“ veiksmai. Bet, man rodos, po šio įvykio į kiemą tą patį vakarą atskubėjo ir pats šio leidinio leidėjas Vitas Tomkus“, – pasakojo B.Vainauskienė.

Labai patogu buvo kažkam pateikti su finansais susijusią versiją, nes ją buvo galima tirti iki begalybės – tuo šiandien esanti tikra B.Vainauskienė. „Daugybė nesąmonių buvo prigalvota. Daug nelogiškų situacijų, kurios absoliučiai nieko bendro neturėjo su tikrosiomis priežastimis, – prisimena buvusi žurnalistė. – Ta versija, kad patys siekėme sunaikinti nusikalstamus finansinius įkalčius, tam tikrą laiką išties sklandė. Tais metais buvo didelis popieriaus stygius. Tada kažkam parūpo, iš kur tas popierius atsiradęs, ir pradėjo knibinėti įvairius niekalus. Tardymo metu pasijutau kaip nusikaltėlė. Tąsyk tardymą atliko prokuroras Dainius Baraniūnas. Jis domėjosi, iš kur atsirado papildomų akcijų. Atsakiau, kad už dividendus, iš kurgi kitur. Tai ir yra didis klausimas.“

Pareigūnai, pasak B.Vainauskienės, sugebėjo išaiškinti visus garsiausius nusikaltimus iki siūlo galo – visas mafijos grupuotes sugaudė, tačiau kažkodėl liko tik keturi nusikaltimai: Kryžkalnio motinos paminklo, Bražuolės, laikraščio redakcijos ir J.Abromavičiaus sprogdinimai.

„Aišku, kad visi šie atvejai yra sukibę į vientisą grandinę, ir kažkas tai labai gerai žino. Bet tas kažkas, ko gero, iki mirties tylės. Apie tai niekas nėra linkęs viešai šnekėti, nes kažkam tai būtų didelis politinis demaskavimas, – neabejoja B.Vainauskienė. – Išties tais laikais tarp savanorių ar kitų politinių padlaižių buvo nemažai ir fanatikų, kurie nugirdę, kad kažkam kažkas nepatinka, imdavosi neadekvačių veiksmų. Praėjus dienai po šio įvykio atėjo pranešimas policijai, kad kažkur padėtas sprogmuo. Bet jo nebuvo. Ir tai buvo pretekstas teisėsaugai įsiveržti į redakciją. Tada buvo išnešti mano asmeniniai užrašai, telefonų knygelė, kurių daugiau ir nebemačiau. Tiesiog kažkam labai parūpo iškasti kažką tokio, sužinoti, kokie ryšiai, kas, kaip ir su kuo. Reikia prisiminti, kad tai buvo sudėtingas laikas. Tada žmonės dar buvo labai įtarūs ir dažniausiai nesigaudydavo tam tikrose situacijose.“

Pasak B.Vainauskienės, daugelis to meto veikėjų ne savo noru buvo tampomi už virvučių, kažkas turėjo kažkokias pareigas atlikti. Nemažai metų žurnalistikos srityje išdirbusi moteris pasakojo, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo buvo surinkusi vertingų faktų, kiek žmonių iš Sąjūdžio buvo „pakabintų“ arba tiesiog infiltruotų.

„Žmonių, kuriuos tam tikros įstaigos šantažavo ir kurie neturėjo kito pasirinkimo. Kai rašiau knygą „Skandalingoji lito istorija“ (išleista 2003 m.; žurnalistės viešai paskelbti tyrimai apnuogino litų gamybos paslaptis. Šioje knygoje rašoma, kad Lietuva išvengė didelių finansinių nuostolių, kurie grėsė, jei valstybei būtų ilgai tekę naudotis 1990 m. pavyzdžio litais, kuriuos buvo lengva klastoti paprasčiausiu spalvoto kopijavimo aparatu – red. past.) buvo aiškus vienas asmuo, įpainiotas į šią tamsią istoriją, – pasakojo B.Vainauskienė. – Kaip vėliau paaiškėjo, jų buvo ne vienas. Antrasis taip ir nebuvo paviešintas, nes nebuvo surasti jo dokumentai. Bet aiškiai mačiau, ką jis darė. Buvo akivaizdu, kad tas žmogus labai suinteresuotas padaryti niekšybę. Nenorėjo leisti įsitikinti, kokia buvo reali popierinių pinigų padėtis. Nes tuo metu tai buvo tiksinti finansinė bomba valstybei, stovinčiai kaip ant vištos kojelės. Manau, kad tokių žmonių pasitaikė ir panašiose rezonansinėse istorijose. Nors vėliau paaiškėjo, kad garsieji sprogdinimai susiję su buvusiu Seimo nariu Algirdu Petrusevičiumi, bet tiesioginės sąsajos niekas nesugebėjo rasti. Be to, tai buvo žmogus iš politikos, su dideliu užnugariu.“

Po „Lietuvos ryto“ sprogdinimo redakcijai iš valstybės lėšų buvo paskirta finansinė kompensacija – kaip nukentėjusiai nuo teroro akto. „Tai buvo parama, kad laiku galėtume baigti statybas. Tada labai pasitikėjome teisėsauga. Bet manau, kad patys turėjome rimčiau dirbti. Galbūt iš pradžių nemanėme, kad į šią istoriją įsipainiojusi politika. Bet jei tai būtų buvęs kažkokių banditų darbas, jie būtų buvę šimtu procentų išaiškinti, – šiandien neabejoja B.Vainauskienė. – Reikėjo daugiau mesti pajėgų šiam reikalui atskleisti, bet kita vertus… Prisiminkime kad ir vėlesniais metais nutikusią „Lietuvos ryto“ krepšinio arenos (dabartinė Teatro arena – red. past.) padegimo istoriją, į ją taip pat per vėlai įsitraukėme, nes įkalčiai jau buvo panaikinti. Tai galėjo padaryti ir konkurentai, ir nepatenkinti kaimynai… Tada tikrai galėjo identifikuoti padegėjus, nes buvo pasklidusi informacija, kad prieš pat gaisrą vienoje degalinėje žmogus pylėsi degalų į bakelį. Mes manėme, kad šitą vaizdo įrašą pasiėmė policija, bet kai policininkai kreipėsi, paaiškėjo, kad vaizdo įrašas jau pašalintas. Manau, kad šitie visi sprogdinimai yra siejami su tam tikrais politiniais ekstremistais, kurie tada galėjo turėti ryšių su jėgos struktūromis. Juk Vadovybės apsaugos departamento antrajame skyriuje klestėjo keista sistema – vyko masinis šnipinėjimas. Tikslių detalių neprisiminsiu, bet buvo asmenų, kurie vėliau sulaukė įtarimų dėl ginklų ar buvimo tam tikrose vietovėse. Tiesiog reikėjo ieškoti daugiau liudininkų, bet oficialūs organai nuėjo kažkur grybauti, todėl viskas ir baigėsi.“

1997 m. sausio 31-osios vakare Kaune, Šilainiuose, Kuršių gatvėje, po Lietuvos savanorio kapitono J.Abromavičiaus vairuojamu automobiliu „Volkswagen Passat“ pakištas sprogmuo nusinešė karininko gyvybę. Dar ir šiandien per kai kurias televizijos laidas transliuojami 1993-iųjų rudenį įamžinti vaizdai iš savanorių maišto pakaunėje, kuriuose nufilmuota, kaip suvargęs J.Abromavičius miške iš vieno kario rankų išplėšia automatą ir pasileidžia bėgti.

Prieš savo žūtį J.Abromavičius aktyviai rinko informaciją apie Bražuolės diversiją. Kelios dienos prieš tai jis dar suspėjo informuoti Generalinę prokuratūrą, kad Krašto apsaugos ministerijos vadovybė turi žvalgybos ir kontržvalgybos parengtą pažymą apie 1994–1996 m. Lietuvoje įvykdytus sprogdinimus. Nors J.Abromavičiaus susprogdinimo užsakovai ir vykdytojai taip ir liko neįvardyti, 2006 m. rugsėjo 7 dieną Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamentas priima nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Valstybės saugumo departamento darbuotojo nužudymo.

Daug metų minėtam Generalinės prokuratūros padaliniui vadovavęs Algimantas Kliunka, neseniai paprašytas išsamaus komentaro šia tema, atsakė: „Apie tas bylas nelabai benoriu kalbėti. Daug nervų sugadino nuolatinis daugelį metų trukęs priekaištavimas dėl tų bylų neištyrimo, prieštaringų interesų, tarp jų ir politinių, susidūrimas, bandymas išgauti ir pasinaudoti ikiteisminio tyrimo medžiaga prieš politinius oponentus ir jos išgavimas bei pagarsinimas per laikinąsias tyrimo komisijas, priešingos pusės nepasitenkinimas ir išpuoliai, kai kurių institucijų ir pareigūnų neveiklumas bei tam tikras bailumas pirmaisiais etapais tiriant Bražuolės ir  „Lietuvos ryto“ objektų susprogdinimo bylas… Šiaip tyrėjai, jų vadovai keisdavosi, palikdavo tas bylas ar jas perduodavo mano vadovautam padaliniui. Lyg mes, prokurorai, turėjome jas vieni atskleisti.“

Buvęs aktyvus 1990-ųjų pradžios politinis veikėjas teisininkas Egidijus Bičkauskas pasakojo, kad minimu laikotarpiu, kai šalyje vienas po kito driokstelėjo garsūs sprogimai, niekam nebuvo didelių sunkumų gauti sprogstamųjų medžiagų.

„Tada iš Lietuvos besitraukiantys sovietų praporščikai galėjo įsiūlyti ką tiktai panorėjus. Nesunkiai galėjai ir seną sovietinį tanką gauti. Jau šiais laikais turiu vienos šiauliečių nusikaltėlių gaujos bylą, iš kurios matyti, kad senuose nusikaltimuose panaudotos sprogstamosios medžiagos yra paimtos iš sovietų armijos kariškių sandėlių, – pasakojo E.Bičkauskas. – Dėl Bražuolės susprogdinimo – tai buvo politinis momentas. Šis įvykis galėjo būti siejamas su dešiniaisiais patriotais, bet nereikėtų kategoriškai atmesti ir tos pačios GRU pusės, kuri Lietuvoje veikė gana aktyviai. Bet pats asmeniškai būčiau labiau linkęs tikėti, kad tai dešiniųjų patriotų provokacija. Šnekant apie „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Sakyčiau, ir šioje, ir kiek anksčiau – 1993 m. spalį įvykdytos „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės byloje galima įžvelgti politinių momentų, siekiant paveikti valdžią ir žiniasklaidą. Net jei tai ir susiję su tam tikromis to meto publikacijomis, tai galėjo būti bandymai užčiaupti žiniasklaidą, kad ji neliestų tam tikrų temų. Kartu tai buvo mėginimas perimti spaudimą vienam įtakingiausių to meto Lietuvos dienraščių. Tegul neįsižeidžia policija, bet manau, kad iš dalies dėl jos nekvalifikuotumo teroristinis aktas prieš redakciją ir nebuvo išaiškintas.“

Žvelgdamas į J.Abromavičiaus bylos užkulisius, E.Bičkauskas kaip pagrindinę bėdą  įvardijo politinių kuluarų sąsajas su kriminaliniu pasauliu. „Net ir J.Abromavičiaus atveju buvo ir tam tikri naftos, spalvotųjų metalų gabenimo į Rusiją reikalai. Juk tas laikotarpis buvo sudėtingas tuo, kad visi tarybiniai įstatymai ir normos žlugo, o naujos dar nebuvo sukurtos. Buvo tam tikras vakuumas, chaosas“, – primena E.Bičkauskas.

Jam, kaip advokatui, Lietuvos apeliaciniame teisme yra tekę ginti ir vieną garsiausių ultrapatriotų istorijose minimų veikėjų, buvusį Seimo narį, ginklų bei sprogmenų kolekcininką A.Petrusevičių. Nors iš pradžių žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad susprogdinto J.Abromavičiaus byloje vieno apklausto liudytojo parodymais minima, jog A.Petrusevičius galėjo prisidėti prie kauniečio nužudymo, vėliau esą prokurorai nepanoro tyrėjų surinktų įrodymų pateikti teismui.

Praėjus dešimtmečiui, 2007-ųjų spalį, konservatorių patriarcho V.Landsbergio 75-ojo gimtadienio minėjimas Nacionalinės filharmonijos salėje Vilniuje braškėjo nuo išsipusčiusių žinomų visuomenės veikėjų. Tarp fortepijonu skambinusio jubiliato pasiklausyti atėjusių svečių buvo pastebėtas ir A.Petrusevičius.

Po kelerių metų, 2010-ųjų balandį, Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad A.Petrusevičius pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo, prekybos šaunamaisiais ginklais, tačiau jam 2008 m. balandžio 23 d. Kauno apygardos teismo skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A.Petrusevičius pripažino kaltę ir dėl jos gailėjosi, skyrė penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į ją įskaičiuojant laiką, kurį A.Petrusevičius jau praleido anksčiau suimtas ir įkalintas.

Įdomiausia, kad lietuviško šaunamojo ginklo kūrėju ir krikštatėviu laikomas kaunietis areštinėje praleido tik dešimt dienų. Kokios aukštos jėgos visą tą laiką globojo A.Petrusevičių, taip ir liko nežinoma, tačiau minčių ir spėlionių net ir šiandien kyla pačių įvairiausių.

Paslaptingiausi sprogimai Lietuvoje

1990 ir 1991 m. Vilniuje kelis kartus pasikėsinta į „Vilniaus brigados“ reketininkų padalinio vadeivą Algis Daraškevičių, pravarde Kablukas. Vestuvių dieną buvo susprogdinta jo „Mazda“, tačiau niekas rimčiau nenukentėjo. Vėliau sprogo jo automobilis „Toyota“. Tąkart A.Daraškevičius apdegė. Išgyvenęs net du iki šiol neištirtus pasikėsinimus į gyvybę, A.Daraškevičius pastaraisiais metais yra atsiribojęs nuo nusikalstamo pasaulio ir jau daugelį metų gyvena Airijoje.

1993 m. birželio 14 d. Klaipėdoje, Kurpių gatvėje, sprogo automobilis „Alfa Romeo“, kurį vairavo banditų pasaulyje gerai žinomas Vincas Varnas, pravarde Čiangas. Jis iškart žuvo. Kalbėta, kad prieš mirtį buvęs Afganistano karo dalyvis, priklausęs specialiosios paskirties sovietų kariškių daliniams, rimtai konfliktavo su uostamiestyje tais laikais klestėjusios Gaidjurginių gaujos vadeivomis. Nusikaltimas neišaiškintas.

1995 m. liepos 26 d. Vilniuje įmestas sprogmuo į M.K.Čiurlionio gatvėje esantį tuomet leidžiamo laikraščio „Diena“ redaktoriaus Ryčio Tarailos namą. Sprogimas stipriai apgadino pirmame namo aukšte veikusios JAV bendrovės patalpas ir R.Tarailos automobilį „Mercedes-Benz“. Nusikaltimas nebuvo išaiškintas.

Dabar bombos neįdomios

1995-ųjų gegužės 26-osios vidurdienį Vilniaus centre, šalia Vyriausybės rūmų, „Mercedes“ automobilyje prieštaringos reputacijos bankininką, garsėjusį ryšiais su nusikalstamu pasauliu, Rimantą Grainį susprogdinęs buvęs garsiausias Lietuvos sprogdintojas, iki gyvos galvos nuteistas Valerijus Januškevičius prieš keletą metų išleistoje žurnalisto D.Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“ atvirai prašneko, kad kiekvienam profesionaliai dirbančiam žudikui svarbiausia ne galingas sprogmuo, ginklas ar šovinių skaičius, o laikas, greitis ir slaptumas.

Kalinys tikino, kad, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, tuometis bombų padėjimas jam neatrodo labai intriguojantis ir ypatingo proto reikalaujantis darbas. „Aš tų bombų dabar galėčiau dešimtimis prigaminti ir padėti, bet man tai nebūtų įdomu, – yra sakęs Lukiškių kalėjime bausmę atliekantis V.Januškevičius. – Ką nors apiplėšti vidury dienos būtų sunkiau, o pagrobti turtuolio sūnų ir neįkliuvus paimti iš jo tėvuko pinigus – dar gerokai problemiškiau. Juk reikia apskaičiuoti „smūgio jėgą“, kad žmogus, išgirdęs reikalavimus, nepultų į paniką, nebėgtų skambinti į policiją. Jei darbo imsis pareigūnai – operacija žlugusi. Teks arba paleisti įkaitą, arba… Negi su policija žaisi katę ir pelę. Juk su dabartine technika pagauti žmogų, perduodantį pinigus, ne taip ir sunku.“

Dailius Dargis