Svarstant apie švietimo reikalus susirezgė tarsi koks literatūrinis siužetas. Vargu ar tai pamaitins ilgesnį kūrinį, nes romanus žudo laiko stygius – ne vien rašytojų, bet ir skaitytojų.

Įsivaizdavau panelę, kuri gimė apie 1900 m. kokiame nors ne itin varganame Lietuvos vienkiemyje ar dvarelyje. Jei vienkiemyje – namuose kalba kokia nors lietuvių tarme, jeigu dvarelyje – veikiausiai lenkiškai, tačiau aplink visi kalba lietuviškai, todėl panelė yra „litvomanė“ jau vien todėl, kad reikia apsipirkti turguje. Kadangi mergina ne iš vargšų – kelias jai į mokslus.

Nuo 1905 m. gegužės Lietuvos valdiškose švietimo įstaigose liautasi bausti už lietuviškas šnekas tarp mokyklos sienų, kai kur imta dėstyti lietuvių kalbą. Katalikai buvo apšvietos pirmeiviai: „Žiburio“ draugijos istorija – atskira byla. Ypač trūktelėjo į priekį moterų švietimas – 1907 m. Marijampolėje įsteigta lietuviška „Žiburio“ mergaičių progimnazija, iki Pirmojo pasaulinio karo vienintelė vidurinė mokykla, kurioje dauguma dalykų dėstyta lietuviškai. Vokiečių okupacija 1915 m. išvijo iš Lietuvos ir rusų kariuomenę, ir rusišką švietimą. 2015-ieji – pirmųjų lietuviškų gimnazijų šimtmečio metai: rugsėjį–spalį minėsime dabartinių Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos jubiliejus.

Apie 1920-uosius tai mūsų archyvinei herojei tenka spręsti, kaip toliau gyventi. Žinoma, svarbu ištekėti, tačiau panelė apsišvietusi ir nelinkusi atsidėti vien šeimai. Mokytojauti! Patriotiška, pilietiška, pažangu. O ir kelias nuo panelės gimnazistės iki panelės mokytojos ne toks jau ilgas. Mokytojų seminarijos – kadrų kalvės, kuriose paskaitantieji ir parašantieji gana greitai apmokomi, kaip mokyti kitus.

Švietimas tarp 1918 ir 1940 m. – Lietuvos pergalių laukas. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, arti 33 proc. šalies gyventojų buvo neraštingi, o 1940 m. tokių  buvo tik 2 proc. – tarpukariu mokyti ne vien vaikai, bet ir suaugusieji.

Lietuvos pedagogo gyvenimas tarpukariu – daugeliu atvejų sėkmės istorija. Formuluodami sausai sakytume, kad kuriantis valstybei plečiasi tarnautojų luomas. Kada valstybė investuoja į švietimą, net ir pradinių klasių pedagogas gali tikėtis darbo vietos, ką jau kalbėti apie socialinį prestižą.

Apie 1925 m. mūsų galbūt vis dar panelė mokytoja, jaunatviškai apžvelgusi ne itin ilgus nugyventus metus, galėjo pasakyti, kad prieš kokius 10 metų įnikusi į Maironį ji padarė teisingą pasirinkimą. Žinoma, būta romantikos, tačiau kada reikia dirbti ir uždirbti, galima pasidžiaugti gebėjimu rašyti lietuviškai be to meto klaidų (dabar klaidų sąrašas kitoks).

Praleidę šeimos istoriją su karais, deportacijomis ir sovietmečiu, įsivaizduokime tos mūsų tamstos mokytojos proanūkę. Tarkime, ji irgi pedagogė, gebanti rašyti be XXI a. klaidų – ir ne kokia nors „kalbainė“, mirtinai įsikibusi „išmaniojo telefono“ beigi peikianti „smartfoną“ (televizinei Rugilei taip ir nepavyko įrodyti, kad „smartfonas“ neteiktinas – „telefonas“ irgi nelietuviškas žodis).

Dėstanti lietuvių kalbą ir literatūrą, tiek prakutusi ir konkurencinga, kad su savo „smartfonu“ laisvai naršo lietuviškuose internetuose, ji tenai randa padrikai perkeltus lietuvių kultūros fragmentus: skurdžius tekstus, mažyčius paveikslėlius bei žemėlapius ir beveik jokios animacijos. Skaitytojas miršta, jo vieton ant minkštasuolio gula žiopsotojas (nebūtinai žioplys), kuris mygtelės patrauklesnį vaizdelį, o šalia tokio veikiausiai bus angliškas arba rusiškas tekstas.

Proanūkei tenka pripažinti, kad švietimas nūnai – itin problemiška sumaišties sritis. Jei ne mirštanti, tai tikrai apmirštanti veikla: gyventojų skaičiui mažėjant turi trauktis ir pedagogų luomas. XXI a. pradžios tamsta mokytoja susimąsto, kokius strateginius pasirinkimus turėtų padaryti, kad nebūtų nustumta į kelkraštį (Rugilė pasakytų: „Kad nebūčiau ištrenkta iš barščių“).

Arūnas Brazauskas