Trys vienos Afrikos valstybės veidai: laukinės gamtos, rojaus žemėje ir neparadinis.

Kai „Egyptair“ lakūnas, padaręs geroką lankstą nuo skrydžio tiesės, pasiūlo žvilgtelėti į didžiausią Afrikos kalną Kilimandžarą, vaizdas užgniaužia kvapą: iš debesų išnyra vienišas 5896 m aukštyje balta staltiese padengtas „stalas“. Deja, staltiesė kasmet vis menksta (dalies ekspertų vertinimu, ne tiek dėl visuotinio atšilimo, kiek dėl aplink kalną esančių miškų kirtimo, kuris sutrikdė normalią ekosistemą), tad norintys pamatyti Kilimandžarą dar su baltu apdaru turi paskubėti – prognozuojama, kad 2020-aisiais jo jau nebeliks.

O kažin ar iki to laiko tebebus Ruahos nacionaliniame parke 12 tūkst. dramblių? Ar auskaruoti plikakojai masajai vis dar klajos su gyvulių bandomis ir vis dar nešiosis su savimi kad ir menką lazdelę – ginklo simbolį? Ar vis dar, kaip kad dabar, nacionaliniuose parkuose nebus nė vienintelės šiukšlelės, bet purve ir šiukšlėse skęs trimilijoninis Dar es Salamas? Ar tebebus kas ketvirtas tanzanietis neraštingas, o gamtos turtų pertekusi šalis – tarp pasaulio skurduolių?

Šiandien Tanzanija tokia kontrastinga, lyg tai būtų kelios skirtingos valstybės. Bet kiekviena jų tokia savaip egzotiška, kad neapleidžia jausmas, jog stebi kino filmą, o ne visa tai iš tikrųjų matai, jauti, užuodi.

Nacionaliniai parkai, arba laukinis Afrikos veidas

Kai per „National Geographic“ stebėdavau visai šalia visureigių vaikštinėjančius liūtus ar zebrų kaimenes Afrikos nacionaliniuose parkuose, įsivaizduodavau, kad norint nufilmuoti tokį kiekį žvėrių tykoti reikia ne vieną mėnesį. Tad horizonte įžiūrėję gazelę ilgai stebeilijome į ją pro žiūronus. Tačiau jau už kelių posūkių akys netikėjo, kad kažkas vėduojantis it sparnas – tai čia pat, už poros metrų, ramiai kramsnojančio dramblio ausis. Šalia – visa jų giminė ir su mažučiukais drambliukais, ir su mušeika, kimbančiu varžytis su kitais subedus iltimis.

Paskui lyg antenos išlindo keliolikos žirafų galvos ant nesuprantamai ilgo kaklo – juk slankstelių jame tiek pat, kiek turi ir kiti gyvūnai. Upeliuose purškė hipopotamai, ežerai atrodė rožiniai nuo flamingų. Liūtas išsipūtusiu pilvu tingiai šnopavo išdribęs vidury kelio šalia liūtės nukauto buivolo, mat medžioja tik patelės. Netoliese skuodė hienos – sunku pavadinti jas simpatiškomis ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl niekingumo: jos, priešingai nei kiti žvėrys, kremta ir vienos kitas. O kur dar stručiai, įvairiaspalviai paukštukai ar raudonai mėlyni driežai, ką jau kalbėti apie įvairias beždžiones, kurios net ropščiasi ant sustojusių automobilių kapoto.

Ir, žinoma, tai, kas visiškai atima žadą – didžioji migracija: kaip stambaus ūkininko banda, tik padauginta kelis šimtus kartų, žvėris prie žvėries, kiek akis užmato, antilopių gnu (kurių Serengetyje apie milijoną), zebrų su žindančiais mažyliais ir kitų žvėrelių. O jei kur didesnis plyšys, gerai įsižiūrėjęs pamatysi aukos tykantį liūtą. Apie tris milijonus kanopinių žvėrių nuo amžių tuo pačiu maršrutu keliauja ten, kur tuo metu daugiau žolės, o paskui vėl grįžta atgal.

Net ketvirtadalis Tanzanijos teritorijos – nacionaliniai parkai. Populiariausias vadinamasis Šiaurės žiedas. Kiekvienas parkas skirtingas ir peizažu, ir augmenija. Pavyzdžiui, Serengetis – savana, Ngorongoras – 260 kv. kmkrateris su beveik 3 km šlaitais ir ežeriukais (čia nėra žirafų, nes jos neužsiropščia tokiais aukštais šlaitais), Maniara – ežeras ir miškas su storapilviais baobabais ir gausybe kitų egzotiškų medžių.

Žinoma, aukščiausiam safario efektui pasiekti reikia nakvoti palapinėje nacionaliniuose parkuose. Negali sakyti, kad nebaugu, kai susiruošę nakvoti negalėjome pasinaudoti tualetu, nes pamatėme keturių dramblių siluetus.

Belieka pridurti, kad safaris – brangus, bet tikrai to vertas malonumas. Paros su nuostabiu gidu-vairuotoju (patekti į gidus – didelė atranka, prieš tai reikia pusę metų mokytis teorijos ir dar pusę praktikuotis su parkų reindžeriais), nakvyne ir maitinimu, jei keliauji trise, kaina kiekvienam prasideda nuo 150–170 JAV dolerių. O safariui reikia skirti bent jau tris keturias dienas.

Zanzibaras – santarvės sala, rojus žemėje

Kitas privalomas kelionės Tanzanijoje maršrutas, Zanzibaras, galima sakyti, ne tik nelabai tanzanietiškas. Nenuostabu, nes anksčiau savarankiška valstybė su tuomete Tanganika susijungė į vieną Tanzanijos valstybę vos prieš 48-erius metus. O prekybos, taip pat ir juodaisiais vergais, ašyje buvusioje saloje ir dabar stovi krikščionių bažnyčios, visu garsu melstis kviečia musulmonų mečetės, savito kolorito prideda spalvoti indų šventyklų bokštai. Dera ne tik statiniai, bet ir šias religijas išpažįstantys skirtingų tautybių žmonės.

Zanzibaras pelnytai laikomas rojaus žemėje sinonimu. Balto smėlio su nuostabaus grožio kriauklelėmis paplūdimiai pripažinti vienais gražiausių pasaulyje, Indijos vandenyno spalva – ryškaus turkio, o salą supa koralų rifas, tad nuo kranto horizonte matai baltą bangų mūšą ir net girdi gaudesį. Prisipažinsiu, maniau, kad tokie vaizdai – „fotošopo“ menas.

O kokia atrakcija – dukart per parą po gerus porą kilometrų „nueinantis“ ir „pareinantis“ vandenynas. Jambianio kaimelyje ryte atsibudęs garsiąsias afrikietiškas burines valtis matai sausumoje, o kaimo moterys, kaip pas mus į daržus, čia eina vandenyno dugnu rinkti dumblių (juos džiovina ir parduoda, jie naudojami maistui, kosmetikai, vaistams). Popiet vandenynas taip įsisiautėja, kad bangos taškosi į pakrantėje esančių namelių prieangį. Vakarop vanduo vėl traukiasi, palikdamas vis platesnę promenadą į ryškiaspalvius kartūnus įsisiautusių moterų pasivaikščiojimams ir futbolo aikštėms kaimo vyriškajai pusei. Tada iš vandenyno pusės gali patekti ir į pakrantės kavinukes – atviras stogines tiesiai ant smėlio su palmių stogais. O naktį vėl žadina bangų mūša.

Žinoma, Zanzibare porą dienų būtinai reikia skirti dar vienam UNESCO sąrašo (į jį įtraukti ir keli Tanzanijos nacionaliniai parkai) puošmenai – Stountaunui, Akmeniniam Miestui, su gatvelių labirintais ir garsiųjų Zanzibaro prieskonių kvapais.

Neparadinė Tanzanija. Privaloma ar ne?

Žinoma, jos galima išvengti – iš Dar es Salamo į Zanzibarą galima skristi arba nusileisti tiesiai į Serengečio nacionalinį parką ar prie Kilimandžaro. Tačiau bent kiek pavažiuoti vietos transportu – viena iš turistinių atrakcijų. Populiariausiais susisiekimas Zanzibare – „dalla-dallas“, sunkvežimiukas atvirais šonais, į kurį telpa tiek, kiek į jį lipa, o ant stogo kraunama mediena, vaisiai ir dar nežinia kas. Žemyninėje valstybės dalyje keliavome su visa masajų gimine, o po autobusą vaikštinėjo ir višta.

Tanzanija laikoma palyginti saugia šalimi, o tanzaniečiai – labai draugiškais turistų atžvilgiu. Ir iš tiesų, kad ir kur eitum, nuolat girdi „jambo“, „karibu“ (suahelių kalba – “labas”, “sveiki atvykę”) ir siūlymąsi pagelbėti. Artėjant prie bet kurio miesto autobuso stoties prie tavęs iš karto prilimpa kokie dešimt žmogystų, kurie tikina esą geriausi tavo draugai ir tau padėsią. Beje, niekada nežinai, kiek ir kam reikės mokėti už bilietą, nes visos autobusų stotys veikia keistu principu: kažkas tave griebia, veda prie pašiūrių – atskirų kompanijų kasų, ten išrašo bilietą, bet pinigus dalijasi su tave atvedusiu asmeniu.

Ir taip visur. Arušoje, iš kurios keliaujama į Šiaurės žiedo safarius, gatvėje jus apspis siūlytojai rinktis jų kompaniją, kiš savo vizitines korteles su tikrai rimtų turizmo bendrovių logotipais, nors dažniausiai tie žmonės jose nedirba, arba įtikinės čia pat pirkti safarį iš neegzistuojančios firmos. Arba, negana to, žingsniuos šalia, ims kažką pasakoti, o paskui pareikalaus susimokėti už ekskursiją.

Skurdas, nešvara, chaosas, triukšmas, ištisinis turgus, gatvėje kūrenamas žaizdras, ant kurio verdamas ugalis (nacionalinis patiekalas – manijokų, bananų ir bulvių miltų košė) čia pat ir valgomas rankomis – taip atrodo didžioji ir Dar es Salamo, ir Arušos, ir visų turistinės trasos miestelių dalis. Vietiniai čia gyvi smulkia prekyba, skirta turistams, ir jų apgaudinėjimu. Dauguma, pradedant mažamečiais, jei nenori ko pirkti, sako – jei neperki, bent paremk, duok pinigų.

Mokslas lyg ir privalomas, bet turgavietės pilnos vaikų, o iš masajų atžalų į mokyklą eina geriausiu atveju kas antras, nes juk reikia ganyti gyvulius.

Daug labdaros organizacijų: vien Jambianio kaimelyje – ir moterų keramikos mokykla, ir moterų centras, ir ligoninė su baltaodžiais medikais. Norinčiųjų pakeisti gyvenimą Tanzanijoje daug, bet neatrodo, kad daug kas norėtų keistis.

Štai kolonizatoriai vokiečiai Tanzanijoje paliko geležinkelį. Nors daugelio miestų istorijoje minima, kad jie būtent dėl to ir suklestėjo, šiandien naudojama tik maža geležinkelio atkarpėlė, nors bėgiai likę. Kolonizatoriai britai paliko važiavimą priešinga nei pas mus juosta ir gražios architektūros pavyzdžių. Eismas tebėra britiškas, bet statybos meno vietiniai tikrai nepasimokė.

Bandė Tanzaniją keisti tautos tėvu vadinamas buvęs prezidentas Julius Nyerere: beraščių sumažėjo, bet specifinė jo socializmo ekonomika šalį buvo privedusi iki bado. Ir dabar Tanzanija – tarp skurdžiausių pasaulio šalių.

Kai matai molinius apgriuvusius namukus ir pusnuogius vaikus šalia jų, atrodo, žiūri kokį pusšimčio metų senumo filmą, būdamas safaryje – kaip „National Geographic“ kanalą, bet dažniausiai – kaip filmą apie žalią, kvapią, dar tikrą, ne “makdonaldinę” Afriką.