Arūnas BRAZAUSKAS

Vos ne kasdien ausyse nuskambantis žodis „tapatybė“ atrodo paprastas kaip pasas ar asmens kortelė. Taukšt antspaudą, ir viso gero. Viskas aišku, kol nepradedi narplioti. Tai dažniausiai atsitinka dviem atvejais: kada dėl tapatybės turi papildomos naudos arba žalos.

Pavyzdžiui, kiekvienas Vilniečio kortelės turėtojas galėjo išbandyti jos naudą sausio 28 d. Kaune. Kai kurie Laikinosios sostinės restoranai ir kavinės tądien darė nuolaidų vilniečiams Vilniaus gimtadienio proga. Turi reikiamą tapatybę – sutaupei.

Bet juk nutinka, kad dėl tapatybės gali sulaukti nemalonumų per valdiškus namus. Antai šiomis dienomis septynių musulmoniškų valstybių piliečiai gali iš tolo aplenkti taškus, iš kurių galima nuvykti į JAV. Prezidento Donaldo Trumpo valia 90 dienų jiems nebus leista įvažiuoti į JAV. 280 mln. žmonių gali patrepsėti prie slenksčio – tiek tose šalyse gyventojų.

Pasaulis dėl to šurmuliuoja, bet nepamirškime, kad draudimas imigruoti tam tikros tapatybės žmonėms – istorinė JAV praktika. 1870 m. JAV Kongresas priėmė įstatymą, ribojantį kinų imigraciją, Kalifornijoje jiems drausta įsigyti žemės. Ribojimas kinams įsikurti JAV galiojo iki 1943 m.

1907 m. JAV ir Japonijos vyriausybės džentelmeniškai susitarė, kad Japonija neduos pasų norintiems išvykti į JAV. Greta to Amerika įvairiu laiku ribojo atvykėlių iš Rytų ir Pietų Europos skaičių, darė kliūčių atvykti psichikos sutrikimų turintiems žmonėms bei sergantiems užkrečiamomis ligomis.

Kartais tapatybę sunku nustatyti – tada galima bent jau išvengti žalos. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą daugumai Amerikos vakarų pakrantėje gyvenusių JAV piliečių japonų jokių landų neliko. Pašneki japoniškai – keliauk į lagerį, kur gyvensi kaip kurorte, – taip skelbė propagandiniai filmai. Pragmatiškas sprendimas siekiant nukenksminti pavojingą terpę, kurioje karo sąlygomis galėjo laisvai slėptis japonų šnipai ir diversantai.

Pavojų keliančioms bendruomenėms klijuojama kolektyvinę atsakomybė. Ne juridinė, bet, sakytume, praktinė, kuri prasideda nuo neigiamos viešosios nuomonės. Manoma, kad visi tos aibės individai turi kokią nors bjaurią charakterio savybę ar yra pavojingi valstybei.

Lietuviams dėl jų lietuviškos tapatybės kol kas neuždrausta įvažiuoti į jokią šalį. Galėtume neretoriškai paklausti: ko labiau turėtų saugotis Londono lietuvis – tautiečio ar policininko? Pastarasis neretai gali būti išgelbėtojas. Prieš kelerius metus vienas Londono policininkas pareiškė, kad lietuvių tapatybės išskirtinumas – girtuoklystė. Pasigeria, paskui susimuša tarpusavyje. Neaišku, kas labiau kaltas – smurtautojas ar auka.

Pernai Skotland Jardas paskelbė labiausiai Jungtinėje Karalystėje ieškomų nusikaltėlių sąrašą. Lietuviai parodė trečią rezultatą: greta aštuonių lenkų, keturių rumunų sąrašą praturtino du lietuviai: Mantas Jurgšatas ir Algimantas Ringaila. Sąraše – nė vieno esto. Jie pralenkti ir tuo atžvilgiu, kad, kaip teigia šaltiniai, Londono policijos požiūriu, estų emigrantų terpė nėra kriminogeninė, o, pavyzdžiui, lietuvių ar albanų bendruomenės – kriminogeninės. Kitaip tariant, lietuvis, kuris svetur per daug bendrauja su lietuviais, rizikuoja patekti į blogą kompaniją.

Sausio 24 d. Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje vykusioje diskusijoje apie tapatybę prof. Alfredas Bumblauskas priminė apklausos duomenis, pagal kuriuos, 70 proc. lietuvių su nepasitikėjimu žiūri į tautiečius (diskusija nušviesta šiame „Veido“ numeryje, 32 p.). Galėtume pasvarstyti, kas yra priežastis, kas pasekmė. Ar nepasitikėjimas vienų kitais kyla iš prigimtinio lietuvių bjaurumo, ar lietuviai kažkodėl nepasitiki tautiečiais ir dėl to tampa vis bjauresni?

Tame pačiame Londone gyvenanti sikhų bendruomenė labiau pasitiki savimi nei policija. Tą parodė 2011 m. Londono riaušės, kad sikhai susibūrė ginti savo verslų ir šventyklų.

Tapatybė gali tapti našta dėl svetimų kalčių. Koks nors arabas dabar negali įvažiuoti į JAV todėl, kad jo bendratikiai musulmonai vis dažniau tapatinami su agresyvia ir žiauria mažuma – islamistais. Šiuo požiūriu lietuviai gali manyti, kad turi didžiulį rezervą. Matyt, lietuviai emigrantai svečiuose turėtų išprievartauti ir nužudyti šimtus merginų, pačioje Lietuvoje nuo kvaišalų apsinešę tėvai turi negyvai uždaužyti šimtus vaikų, kad lietuviams, pavojingų maniakų tautai, būtų uždarytos kokių nors valstybių sienos.