Žmogus – tokia būtybė, kuri būtinai save vienaip ar kitaip apsibrėžia (esu katalikas, miestietis, amatininkas ir taip toliau). Į savo sukonstruotus rėmus įspraudžiame viską, kas mums priimtina. Visa kita – užribis, kuris tai plečiasi, tai siaurėja. Tapatybės konstravime šį principą taip pat galima pritaikyti: vienus prisimename ir jiems statome paminklus, o tuo tarpu kitus leidžiame užkloti atminties dulkėms. Pavadinčiau tai istorine užmarštimi – į šalį nepelnytai nustumiamos tam tikros asmenybės ar įvykiai. Panarpliosiu dvi iš jų.

Atminties skylių lopymas

Kokią etiketę priklijuojame (reikėtų viešai paskelbti šio nelogiško veiksmo pandemiją) smuikininkui Jaschui Heifetzui (1901-1987) – lietuvis, žydas, emigrantas? Juk daugeliui žydas ir lietuvas – dvi tarpusavyje konfrontuojančios sąvokos.

Lietuva tarpukariu pasižymėjo itin multikultūriška visuomene, kurios pasekmė – multikultūriškas paveldas. Šis lietuvių kilmės žydas augo mūsų šalyje, čia brendo kaip asmenybė bei savo srities profesionalas. Ir, anot Leonido Donskio, jis buvo vienas iš tų, kurie savo veikla įrašė Lietuvos vardą į pasaulio kultūros žemėlapį. Visur, kur tik apsilankydavo šis smuiko virtuozas, būdavo įvertinamas kaip vienas geriausių savo srities profesionalų.

Lietuvoje ilgą laiką apie šią asmenybę nebuvo nei kalbama, nei juo labiau prisimenami jo nuopelnai. 1990 m. mūsų šalyje koncertavęs smuikininkas Isaacas Sternas panoro pagerbti garsųjį Jaschą Heifetzą, skirdamas jam vieną iš savo kūrinių. Paradoksalu, tačiau koncerto vedančioji nesuprato, ko iš jos norima. Tuomet I. Sternas priėjo prie scenos krašto ir kreipėsi į salėje esančius klausytojus: „Jascha… Heifetz… Wilno…“

Dar ir dabar sukame galvas, kas yra šis žmogus, praėję pro plakatus, skelbiančius apie tarptautinį smuikininkų konkursą Jaschai Heifetzui atminti. Tik 2001 m. Jaschą Heifetzą ėmėme atrasti. Nors jau nebe pirmi metai vyksta smuikininkų konkursai jo atminimui pagerbti, tačiau visuomenės savimonės keitimasis yra ne įvykis, o procesas. Pastariesiems reikia laiko, mat pakeliui pasitaikantys stereotipai ir mitai nėra taip lengvai įveikiami.

Prarastos tapatybės dalis

„Noriu papasakoti apie savo gimtąjį Vilnių ir, kodėl vilniškis toks įsimylėjęs miestą, kuriame gimė, bėginėjo basas“ – taip rašė Lietuvoje gimęs, augęs, o Izraelio valstybei susikūrus, į ją pasitraukęs ir ten pradėjęs rašyti, Abraomas Karpinovičiaus (1918-2004 m.). Jo kūriniuose įamžintas tarpukario Vilniaus žydų gyvenimas įgalina praskleisti bent kraštelį istorijos skraistės ir pažvelgti į dinamišką to laikotarpio gyvenimą. Tiesa, mano žiniomis, turime galimybę perskaityti tik vieną jo knygą – “Paskutinis Vilniaus pranašas” – mat kitos kažkodėl nebuvo išverstos į lietuvių kalbą. O vien jau jų pavadinimai („Vilniaus gatvėse“, „Vilniaus keliais“, „Vilnius, mano Vilnius“ bei kiti) ragina lietuvius imti ir skaityti, o skaitant permanyti.

Ignoravimas, nesusipratimas, nežinojimas? Nesigilinsiu, dėl kokių priežasčių negalime iš arčiau susipažinti su tarpukario Vilniumi, tačiau faktas tas, jog tokiu būdu prarandame dalį savo istorijos, savo tapatybės. Pats rašytojas, 2003 m. Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje, sakė, jog didelę dalį Vilniaus gyvenimo gabalo jis parodęs savo knygose, idant jis nebūtų pamirštas. Tačiau, pasak jo, šio istorijos laikotarpio užmiršimas būtų žala ne žydų literatūrai, bet Vilniui, nes tai priklauso jo esmei kartu su visais rabinais, rašytojais, pirkliais. Kai įsisamonsime, jog visa tai – neatskiriama mūsų kultūros dalis, tapatybės konstravimo labirintai nebebus tokie klaidinantys ir baugūs. Nesuklysime ir mes.

„veidas.lt“ redakcija publikuoja skaitytojų atsiųstus komentarus jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis „veidas.lt“ neatsako.