E.Digrytės nuotr.

Nuo pirmadienio pradėti naudoti taromatai tik Lietuvoje yra naujiena. Vokietijoje jie jau seniai tapo neatskiriama bent didesnių parduotuvių dalimi ir niekada nestovi be darbo. Žmonės butelius į juos tempia ir po vieną, ir maišais ar dėžėmis – juk smagu gauti eurą kitą, atrodytų, už nieką. Kas pamena, kad anksčiau patys tuos eurus buvo sumokėję kaip užstatą už tarą…

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Rikiuojasi eilės

Pirmas dalykas, kurį išmokau persikėlusi į Vokietiją, – rūšiuoti atliekas. Šiukšlės namie užima kone pusę virtuvės. Į didžiulius geltonus maišus, kuriais nemokamai ir neribotai aprūpina savivaldybė, metame plastiką ir metalą, į drabužių parduotuvėje gautą popierinį maišą ar kokią dėžę – popierių. Vienas kibiras po kriaukle – organinėms atliekoms, kurias išnešame bent porą kartų per savaitę, kitas – perdirbti netinkančiam šlamštui, kurio maišas prisipildo tik per mėnesį.

Vokiečiai mėgsta vienu ypu atitempti vieną, du, tris… ir daugiau maišų plastikinių ar keletą dėžių stiklinių butelių.

Lyg to negana, koridoriuje dažnai išsirikiuoja keletas stiklainių ir butelių. Vieni keliauja į konteinerius, skirtus žaliam, baltam ar rudam stiklui, kiti grįžta į parduotuvę. Tokia sistema nuo šio vasario pradeda veikti ir Lietuvoje. Nors kol kas ir mašinų tarai surinkti (taromatų) pavadinimas, ir visas procesas lietuviams turbūt skamba neįprastai bei gremėzdiškai, viskas vyksta kur kas paprasčiau nei grąžinant butelius pagal ligšiolinę tvarką.

Parduotuvėje tereikia susirasti taromatą (vienur jie įrengti vos įėjus, prieš kasas, ar atskiroje patalpoje, kitur – jau greta prekių) ir sukišti į jį atsineštus butelius. Čia rūšiuoti nebereikia – į specialią skylę plastikiniai ir stikliniai buteliai gali keliauti bet kokia tvarka, tik vienas po kito.

Pasukiojusi butelį, mašina susiranda brūkšninį kodą, nuskaičiusi patikrina, ar gėrimas buvo pirktas Vokietijoje, o už butelį buvo sumokėtas užstatas, ir išspjauna čekį. Jį pateikus kasoje, galima arba atgauti užstatą, arba atitinkama suma mažiau sumokėti už pirkinius.

Vienintelė bėda – kartais reikia palūkėti eilėje. Nes vokiečiai mėgsta vienu ypu atitempti vieną, du, tris… ir daugiau maišų plastikinių ar keletą dėžių stiklinių butelių. Taip, jie išgeria daug alaus, bet ir mineralinį vandenį plempia litrais – dažnas perka pakuotėmis. Kadangi buteliai į taromatą keliauja po vieną, procesas yra lėtas ir nuobodus.

Užtat finansiškai atsiperkantis. Dėl vieno alaus butelio gal ir nesivargintum (kas tie 8 euro ct), bet jei turi gerą maišą kolos butelių (už kiekvieną sumokėta po 25 ct), palūkėti verta. Lietuvoje alaus ar giros butelius, net jei būdavau sumokėjusi užstatą, dažnai palikdavau prie konteinerio benamiams, užtat Vokietijoje stropiai renku ir juos, ir stiklainius nuo, pavyzdžiui, jogurto ar raugintų agurkėlių.

Šalyje kasmet prisikaupia 30 mln. tonų atliekų, tad jie tiesiog priversti rūšiuoti, jei nenori gyventi lyg Neapolyje.

Vokietija – turtinga šalis, bet čia irgi esama benamių ar šiaip bėdžių, kurie patikrina šiukšliadėžių turinį ar pereina parkelius ir surenka paliktus butelius. Tačiau tiek, kiek Lietuvoje, gatvėse paliktų butelių nematau. Akivaizdu, kad taromatai prie to prisideda. Švara, ekologija, efektyvesnis energijos panaudojimas ir resursų taupymas, jų nešvaistant buteliams rinkti bei rūšiuoti yra bene svarbiausios priežastys, kodėl ši sistema buvo sugalvota.

Nereikia stebėtis tokiu vokiečių racionalumu. Jų šalyje kasmet prisikaupia 30 mln. tonų atliekų, tad jie tiesiog priversti rūšiuoti, jei nenori gyventi lyg Neapolyje. Čia detaliai išaiškinta, kaip tai daryti.

Apgauti nepavyks

Būdama lietuvė, įžvelgiau verslo galimybę – priduoti butelius, už kuriuos užstato nemokėjau. Tiesa, su taromatais biznio neprasuksi – jie iš brūkšninių kodų viską puikiai supranta. Bet kai kuriose nedidelėse parduotuvėse butelius priima pardavėjai. Sukrauni visą lauknešėlį po nosimi, jie paskaičiuoja ir atiduoda pinigus. Sykį taip bandžiau „grąžinti‟ porą „Vytautų‟.

Atstovėjau eilėje, ištraukiau buteliukus iš kuprinės, sumurmėjau „Pfand‟ (vok. užstatas) ir jau rengiausi mesti juos į greta kasos pastatytą dėžę. Pardavėjas iškart užuodė klastą ir pasiteiravo, iš kur buteliai atkeliavo. Be didelio skandalo (nors juk bandžiau apgauti parduotuvę ir valstybę) pakratė galvą, tad teliko spūdinti lauk.

Tačiau pelno vis tiek galima sulaukti. Jau parašiusi šį tekstą užsukau į vieną prekybos centrą nufotografuoti taromatų ir atsitiktinai pastebėjau iš vieno kyšantį čekį (jis matyti ir nuotraukoje). Negalėjau jo palikti liūdėti taromate… Sprendimas buvo teisingas – čekyje radau įrašytą 8,75 euro sumą! Anksčiau yra buvę panašių atvejų, bet laimikis būdavo kuklesnis – 25 ct. O šį kartą ir apsipirkau, ir dar gavau iš pardavėjos saujelę monetų.

Už perdirbti skirtus butelius (pavyzdžiui, mineralinio vandens ar vyno), nepriklausomai nuo jų dydžio, Vokietijoje mokamas ir vėliau atgaunamas 25 ct užstatas. Kartais jų turinys kainuoja pigiau, tad grąžinti butelį tikrai apsimoka.

Paprasti alaus buteliai (tiek 0,33 l, tiek 0,5 l) įvertinti po 8 ct, o turintys specialų plastikinį kamštį su metalo laikikliu (Lietuvoje į tokius pilamas, pavyzdžiui, midus) – po 15 ct (kai kur užstatas gali siekti ir 25 ct ar 50 ct).

Už pakartotinai naudoti galimus stiklinius arba plastikinius indus (pavyzdžiui, stiklainius nuo jogurto arba sulčių, sidro butelius) mokamas 15 ct užstatas.

Bakalėjos pardavėjai įpareigoti priimti iš stiklo, plastiko, metalo ir pan. pagamintas pakuotes, už kurias buvo sumokėtas užstatas. Kad ši sistema veiktų sklandžiau, vokiečių prekybos ir gėrimų gamintojų atstovai prieš dešimtmetį įkūrė specialią bendrovę „DPG Deutsche Pfandsystem GmbH‟.