Nėra nieko blogiau, nei eiti nežinia kur.

Liūdna informuoti, bet tarp Baltijos valstybių mes jau imame atrodyti nebe kaip trečia sesė, o kaip trečias brolis. Toks mažumėlę trenktas, atsilikęs, gulintis ant krosnies ir pelenais besitrinantis pilvą. Tiesa, kaip ir tam trečiam broliui, mums dar iš inercijos sekasi, tik nežinia, ar taip ilgai bus. Nes realybėje, kitaip nei pasakose, užkietėję nevykėliai ir stabdžiai atsiduria autsaiderių gretose, o pažangieji nužingsniuoja į priekį.
Taigi Estija ir Latvija turi eurą, o mes turime Rolandą Paksą ir Loretą Graužinienę, kurie apie eurą šneka vėjus. Ir jei jie ar kiti panašūs politikieriai labai pasistengs, tai ir 2015 m. euro galime neturėti. Juolab kad dauguma Lietuvos gyventojų bent šiandien į eurą žvelgia labai skeptiškai ar net kritiškai ir jo visai nenori: šiuo metu euro nori vos penktadalis apklaustųjų. Taigi atsakingų institucijų ir pareigūnų laukia įtemptas ir sunkus darbas, kad euro šalininkų Lietuvoje padaugėtų. Antraip liksime kažkokia keista salele tarp euro valstybių, į kurią užsienio investuotojai žvelgs kaip į kokią Albaniją.
Ne paslaptis, kad ir dabar esame vertinami kaip ne visai susivokiantys, o kaimynai iš mūsų jau pradeda šaipytis. Kalbėdami apie Visagino atominės elektrinės ateitį latviai ir estai visiems klausiantiems atvirai pasakoja apie lietuvių (tiksliau, jų valdžios) keistenybes ir lengvą apkvaitimą. Nors mūsų premjeras teigia laukiantis latvių ir estų apsisprendimo dėl dalyvavimo bendrame atominės elektrinės projekte, mūsų kaimynai jau nebesislėpdami sukioja pirštą prie smilkinio ir siūlo patiems nuspręsti, ko mes norime ir kur einame. Nes nėra nieko blogiau, nei eiti nežinia kur. Deja, atrodo, kad mes kaip tik ten ir einame. Per pusantrų metų apsisprendimas dėl naujos atominės elektrinės atidėtas daugiau nei dešimt kartų. Toliau jau nėra kur.
Ir kad toks atvejis būtų vienintelis. Ne, mes daugelyje sričių renkamės pusiau nėščios poziciją. Ypač kai reikia įgyvendinti stambius projektus, regis, padarome viską, kad jie neįvyktų. Štai ir praėjusią savaitę dar kartą nusipelnėme trečio brolio titulo. Nes Estijai ir Latvijai nepritarus Vilniaus prijungimui prie europinės vėžės „Rail Baltica“, mūsų susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pareiškė, kad gali žlugti visas bendras Baltijos šalių projektas. Tai primena lengvą šantažėlį, bet į trečio brolio šantažą niekas rimtai nežiūri. Vaikiškas jis.
Jau ir taip sėdime visiškame užkampyje, iš kurio šiandien traukiniu galima nuvažiuoti tik į Rusiją ir Baltarusiją (net į Lenkiją ar Vokietiją dabar traukiniu nenuvažiuosi), o mes vis tiek maivomės, atrodydami labai nesolidžiai.
Šiaip jau visas pasaulis į Baltijos valstybes žiūri kaip į vieną regioną, tad ir iš bendro veikimo tikrai daug išloštume. Bet mes manomės esantys be galo skirtingi ir unikalūs. Tik jei tas unikalumas baigiasi trečio brolio vizijomis, gal tuomet ir neverta būti unikaliems. O jau vykdant stambius projektus trečio brolio filosofija apskritai pragaištinga, nes rezultatas paprastai būna joks. Norėtųsi, kad euro įvedimo, naujos atominės elektrinės ar “Rail Balticos” atveju jis toks nebūtų.