Lietuviai užsienyje ne tik nešioja plytas statybose ir skina apelsinus, bet ir kuria įmones bei skinasi kelią tarp pasaulio verslo elito. „Veidas“ apžvelgia lietuvių emigrantų verslo sėkmės istorijas.

Šįkart nekalbėsime apie lietuvius, kuriems žiniasklaida paprastai skiria daugiausiai dėmesio, – tuos, kurie emigruoja dirbti nekvalifikuotų mažiausiai mokamų darbų, nors jie sudaro pagrindinę emigrantų masę. Kalbėsime apie tuos, kuriems pavyko pakilti gerokai aukščiau. Tai lietuviai, į kuriuos patys vakariečiai, nuo emigrantų dūstančių šalių gyventojai, žvelgia su pagarba.
Mūsų pašnekovai – užsienyje daugiausiai pasiekę lietuvių verslininkai. Daugelio jų sėkmės istorijos jus tikrai nustebins.

Lietuvių verslų pasaulyje daugėja

Lietuvą verslo pasaulyje garsina ne vien milijardierius filantropas Juozas Kazickas ar „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas, nors jų pavardės, pabandžius prisiminti iškilesnius lietuvių verslininkus užsienyje, šmėkšteli pirmiausia. Nuo nepriklausomybės pradžios vykstanti masinė lietuvių emigracija lėmė tai, kad šiandien įvairiose šalyse galima atrasti jau ne po keletą, o gerokai daugiau įkvepiančių mūsų tautiečių verslo pavyzdžių. Atsiranda naujų kazickų ir laursų, lietuvių emigrantams priklausančių verslų sparčiai daugėja visame pasaulyje.
Štai 35-erių metų buvusi kaunietė Jurga Žilinskienė šiandien vadovauja vienai sparčiausiai augančių vertimo įmonių Jungtinėje Karalystėje, kurios klientai – ir tokie žinomi vardai, kaip „Shell“ ar „Dior“, ir netgi pats Jordanijos karalius, kuris būtent lietuvės įmonei „Today Translations“ patikėjo išversti savo oficialią kalbą iš arabų į lotynų ir italų kalbas, pasakytą per Romos popiežiaus Benedikto XVI vizitą Jordanijoje. „Tekstui į lotynų kalbą išversti turėjome vos keturias valandas“, – dabar prisimena J.Žilinskienė.
Savo verslo Londone lietuvė, vietos koledže bei universitete baigusi teisės ir ekonomikos studijas, ėmėsi prieš vienuolika metų, turėdama kišenėje keliolika tūkstančių svarų sterlingų. Šiandien jos vadovaujamoje įmonėje dirba 2500 vertėjų iš 102 šalių, o vertimo paslaugos teikiamos daugiau nei 160 kalbų, kuriamas padalinys JAV, numatyta plėtra Artimuosiuose Rytuose.
Lietuvė sugebėjo rasti puikiai veikiantį vertimų verslo modelį: didžiausi „Today Translations“ pranašumai – tai greitis (internetu nusiuntę tekstą klientai atsakymą gauna jau per 20 minučių: per tiek laiko apskaičiuojama kaina ir darbų atlikimo trukmė) bei kokybė (kiekvieno vertėjo darbą peržiūri atskiras „revizorius“, kasmet atliekamas vertėjų darbo auditas). Vienas Londono laikraštis apie J.Žilinskienę rašė, kad ji yra Richardo Bransono ir Margaret Thatcher „mišinys“ bei turi charakterio panašumų su Warrenu Buffetu.
Pati lietuvė, pelniusi ne vieną Jungtinės Karalystės verslo apdovanojimą, į tai tik nusišypso. Jei prieš septyniolika metų nebūtų išvykusi iš Lietuvos, ko gero, ne ką mažiau būtų pasiekusi ir gimtinėje. Mat J.Žilinskienės polinkis į verslumą išryškėjo dar vaikystėje: būdama vos šešerių ji jau užsidirbdavo prekiaudama sėklomis Kauno turguje, o šešiolikos ėmė verstis drabužių importu iš Jungtinių Arabų Emyratų.
Klientai J.Žilinskienės dažnai teiraujasi, iš kokios šalies ji kilusi. Šviesiaplaukė moteris nėra panaši į tipišką britę, o su akcentu kalba jau tiek angliškai, tiek lietuviškai, mat lietuvių kalba moteriai vis mažiau tenka bendrauti ne tik darbe, bet ir namie. Prieš keletą metų lietuvė susituokė su britu Londono policijos vyriausiuoju inspektoriumi.
Kita mūsų kalbinta lietuvė Daiva Naravaitė, prieš trylika metų Jungtinėje Karalystėje įkūrusi aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų paieškos ir atrankos įmonę „Alpina Search“, taip pat pripažino, kad po dvidešimties metų, praleistų gyvenant užsienyje, lietuviškai kalbėti darosi vis sunkiau. Pokalbio metu kai kuriuos lietuviškus žodžius D.Naravaitė jau pakeisdavo angliškais. „Čia, Anglijoje, labiausiai užkliūva mano pavardė, ne visi gali ją ištarti. Bet visai gerai pradėti oficialų pokalbį juokais“, – šypteli pašnekovė.
Pastebėjusi savo klientų smalsumą, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalių technologijų įmonėms talentingų darbuotojų ieškanti lietuvė mielai pasakoja jiems apie Lietuvą. Šiandien D.Naravaitės įkurta „Alpina Search“ įmonė bendradarbiauja su garsiomis pasaulio kompanijomis. Kai kurioms įmonėms, kurių darbuotojų komandas suformuoti yra padėjusi lietuvė, pavyko taip padidinti savo vertę, kad jos net buvo nupirktos tokių milžinų, kaip „Google“ ar „Microsoft“.
Tiesa, verslo pradžia svetimoje šalyje, kaip prisimena pati D.Naravaitė, nebuvo lengva, o konkuruoti pasaulinėje rinkoje yra milžiniškas iššūkis. Tuo labiau kad verslo ji, Vilniaus universitete anglų filologijos studijas baigusi specialistė, nutarė imtis per 1998–1999 m. ekonomikos nuosmukį. Vis dėlto šešiomis kalbomis kalbančią ir visada ambicingų siekių turėjusią D.Naravaitę daugelyje gyvenimo tarpsnių lydėjo sėkmė. Karjeros pradžioje daug kelių jai atvėrė laimėtas „Marks & Spencer“ surengtas konkursas. Šioje įmonėje lietuvė įgijo rinkodaros žinių, kurį laiką ėjo vadovaujamas pareigas rinkodaros ir naujųjų technologijų srityje.

Pelnė pasaulinį pripažinimą

Lietuvių verslai užsienyje labai skirtingi – nuo aptarnavimo ir paslaugų iki technologijų bei gamybos, tokios pat įvairialypės ir išvykusiųjų gyvenimo istorijos. Pavyzdžiui, nemažai sėkmingos karjeros pavyzdžių rastume tarp išeivijos lietuvių. Ypač daug lietuvių kilmės įmonių savininkų arba didelių bendrovių samdytų vadovų yra Amerikoje, nes iki nepriklausomybės atkūrimo daugiausiai lietuvių emigruodavo į Jungtines Valstijas. Daugelis jų jau yra gimę ne Lietuvoje ir lietuviškai nekalba, nors tebelaiko save lietuviais.
Tarkime, 2500 darbuotojų turinčios IT bendrovės „ASYS International“ Brazilijoje savininkas 46 metų Francisco Ricardo Blagevitch (buvęs Blaževičius) sako, kad jo venomis teka lietuviškas kraujas. Lietuvos garbės konsulo Brazilijoje pareigas taip pat einantis F.R.Blagevitchius gimė Brazilijoje, San Paulo mieste, ir lietuviškai nekalba, bet didžiuojasi, kad jo seneliai buvo iš Utenos krašto kilę lietuviai. Pasak Francisco, viena genealogė iš Vilniaus sudarė jo genealoginį medį ir aptiko informacijos apie jo protėvius, gyvenusius daugiau nei prieš du šimtus metų. „Tai net ne medis, o visas miškas“, – juokauja Lietuvoje jau ne kartą lankęsis F.R.Blagevitchius.
Savo verslą jis, tada dar studentas, pradėjo prieš 25 metus visiškai neturėdamas pinigų, o šiuo metu „ASYS International“ klientų sąraše yra tokios bendrovės, kaip IBM, „Johnson & Johnson“, „Du Pont“ ar „Toyota“, įkurti padaliniai Argentinoje, Čilėje ir Jungtinėje Karalystėje.
Verslus užsienyje kuria ir emigravę lietuvių mokslininkai, medikai bei kitų sričių specialistai. Štai Remigijus Gaška (dabar JAV žinomas kaip Remis Gaska), buvęs VU Fizikos fakulteto dėstytojas, prieš dvidešimt metų išvyko į Detroitą kaip aspirantūros studentas, vėliau dirbo akademinį ir mokslinį darbą Virdžinijoje, Mineapolyje ir Niujorke, o prieš trylika metų kartu su kolega įkūrė įmonę „Sensor Electronic Technology“, kuri šiandien yra pasaulyje pripažinta ultravioletinių šviestukų (UV LEDs) kūrimo bei inovatyvių jų prietaisų gamybos lyderė. Pagrindinės lietuvio mokslininko įmonės veiklos kryptys yra puslaidininkiniai ultravioletinės šviesos šaltiniai bei naujos kartos didelės galios elektroniniai prietaisai.
Jau verslo pradžioje lietuvio įmonės pasiūlytas naujų prietaisų kūrimo programas finansavo JAV gynybos departamentas, Saugumo departamentas, NASA ir Nacionalinis mokslo fondas, pradėta prietaisų gamyba kariniams, nacionalinio saugumo, pramoniniams bei komerciniams objektams. Šiuo metu įmonėje dirba 80 žmonių, iš jų apie dvidešimt – mokslų daktarai.
Nors Lietuvoje R.Gaška – retas svečias, mokslininkas lig šiol aktyviai bendradarbiauja su buvusiais kolegomis iš Vilniaus universiteto. 2008 m. R.Gaškai ir dar trims VU Fizikos fakulteto mokslininkams paskirta Lietuvos mokslo premija. Šiemet su Lietuvos kolegomis R.Gaška ketina pradėti ilgalaikę mokslinę programą, finansuojamą JAV gynybos ministerijos. „Sukurti naujo tipo portatyviniai vandens gryninimo įrenginiai galės būti panaudoti ne tik kariniams tikslams, bet ir, tarkime, geriamojo vandens gamybai katastrofų ištiktuose kraštuose arba kosmose“, – tvirtino mokslininkas.
O štai žymus plastinės chirurgijos gydytojas prof. Rimtautas Marcinkevičius (Rim Marcinkus) Pietų Kalifornijoje, Palm Springse, yra įkūręs savo plastinės chirurgijos centrą, kuriame šiandien gražinasi milijonieriai ir įžymybės; Jonas Prunskis, JAV kolegų ne kartą pripažintas geriausiu skausmo gydytoju Čikagoje, valdo didžiausią skausmo gydymo klinikų grupę šiame mieste.

Buvęs „Vičiūnų“ akcininkas Ispanijoje stato daugiaaukščius

Pastaruoju metu lietuvių verslininkai aktyviausi Europos šalyse – čia įmones ir darbo vietas kuria naujos kartos lietuvių emigrantai. Tarp jų – ir jauni, mokslus ką tik baigę specialistai, ir išsilavinimu pasigirti negalintys laimės kūdikiai (tie, kuriems tiesiog pasisekė atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu), ir buvę verslininkai.
Štai kaunietis Valdas Simutis, buvęs „Vičiūnų“ įmonių grupės akcininkas, prieš dešimtmetį emigravo į Ispaniją. Vyras vyko į Ispaniją pailsėti, o susiklostė taip, kad įkūrė čia statybų bei nekilnojamojo turto plėtros įmonę „Inversiones Valdas“ ir ėmė statyti vilas bei daugiaaukščius gyvenamuosius namus. Ispanija visiškai pakeitė V.Simučio gyvenimą: jis gyvena viloje ant jūros kranto Gvardamar del Segūros kurorte, per siestą, kaip ir visi ispanai, eina pogulio, pastebi ėmęs daugiau šypsotis. „Grįžus į Lietuvą oro uoste į mane jau kreipiasi angliškai“, – juokauja.
Verslininkas tvirtina, kad Ispanijoje yra gerokai palankesnė verslo aplinka. Jį stebina, kaip nuoširdžiai ispanai stengiasi padėti. „Čia, priešingai nei susiduriant su žemėtvarkininkais Lietuvoje, nereikia nešti nei saldainių, nei vokelių“, – tvirtina V.Simutis.
Kad svetur verslą kurti paprasčiau, pastebėjo ir kiti mūsų pašnekovai, pavyzdžiui, Norvegijoje statybų įmonę įkūręs Saulius Balsevičius bei šioje šalyje elektros darbų verslu užsiimantis Arūnas Jankantas. Šių lietuvių verslai gal ir neišsiskiria dydžiu ar pažangiomis idėjomis, bet yra minimi tarp sėkmingiausių naujųjų lietuvių emigrantų verslo pavyzdžių Norvegijoje.
A.Jankantas turėjo verslą ir Lietuvoje, o į Norvegiją išvyko prieš trejus metus, kai dėl krizės viena po kitos ėmė žlugti statybų bendrovės, tad klimpti ėmė ir jo elektros darbus atliekanti įmonė. „Tekoda Norway“ įmonę įkūręs A.Jankantas iki šiol stebisi, kad norvegai jam su partneriu Eugenijumi Mockumi išdavė ilgalaikę darbo licenciją. „Esame pirmieji užsieniečiai, kuriems licenciją atlikti elektros instaliacijos darbus išdavė greičiausiai tik per klaidą, – šiame versle yra absoliutus norvegų monopolis, – teigia pašnekovas, neslepiantis, kad į Norvegiją atvyko vos su 3 tūkst. Lt kišenėje. – Todėl mus tikrina itin kruopščiai, privalome dirbti be jokių klaidų.“
Milijonų vertės užsakymai dabar yra lietuvių verslo kasdienybė: įmonė pelnė kokybę itin vertinančių norvegų pripažinimą, nors klaidų iš pat pradžių išvengti nepavyko. Štai pats pirmas užsakymas buvo toks nesėkmingas, kad lietuviai patyrė pusės milijono kronų (per 200 tūkst. Lt) nuostolį. „Reikėjo išvedžioti elektros laidus gyvenamajame name, viskas atrodė paprasta ir aišku, bet ne – baigėsi tuo, kad už savo pinigus teko perdarinėti sienas ir nuiminėti lubas, – prisimena A.Jankantas. – Pradžia apskritai buvo sunki: važinėdavome po du šimtus kilometrų, kad pakeistume vieną jungiklį, perėjome pragarą, bet kitaip nebūtų pavykę įsitvirtinti.“
Dabar šie rūpesčiai – jau praeitis, lietuviams puikiai sekasi, ir savo svajonę turėti jachtą Oslo fiorde, su kuria A.Jankantas atvyko į Norvegiją, jis sako galintis įgyvendinti kad ir dabar pat. „Tačiau matome, kad nebus kada ta jachta plaukioti: vos atsikvėpsi – tuoj būsi išmestas iš rinkos“, – pripažįsta verslininkas.
Su šia nuomone sutinka ir jaunas verslininkas S.Balsevičius, pagal profesiją stalius, Norvegijoje su kitu lietuviu Ramūnu Rekašiumi įkūręs statybų įmonę „Nortalija“. Jis pastebi, kad iš pradžių jiems tekdavo siūlyti darbus gerokai mažesnėmis nei rinkos kainomis, nes norvegai tiesiog nenorėjo emigrantams mokėti daugiau. Išsikovoti lygias sąlygas su norvegais lietuviams buvo didžiausias iššūkis. Šiandien „Nortalija“ Norvegijoje aktyviai stato gyvenamuosius namus bei atlieka renovacijos darbus. Lietuvių įmonė bendradarbiauja su garsiu norvegų architektu Finnu Sandmaeliu.
VšĮ „Versli Lietuva“ gen. direktorius Paulius Lukauskas apibendrina, kad po pasaulį išsibarstę lietuviai aktyviai kuria verslus, nes mūsų vidinė rinka pernelyg maža, todėl tam tikri verslo modeliai Lietuvoje tiesiog neveikia. Kad lietuviai, ypač jaunimo iki 24 metų grupėje, išsiskiria verslumu, patvirtino ir neseniai pirmąkart Lietuvoje atliktas globalaus verslumo stebėsenos tyrimas.

Matome daug įkvepiančių lietuvių verslo užsienyje pavyzdžių

Į „Veido“ klausimus atsako organizacijos „GLL | Globalios Lietuvos lyderiai“ direktorė Dalia Venslovaitė.
VEIDAS: Įprasta manyti, kad lietuviai užsienyje – tai juodadarbiai, dirbantys tokius darbus, kurių patys užsieniečiai kratosi. Dažnai išgirstame ir apie didelį lietuvių nusikalstamumą, piktnaudžiavimą socialine parama. O su kokiais lietuviais pasaulyje susiduriate jūs?
D.V.: Iš tiesų emigranto portretas žiniasklaidos piešiamas dažnai vienpusiškai. Mes susiduriame su karjeros aukštumų siekiančiais ir pasiekusiais lietuvių kilmės žmonėmis. Dažnas jų netilptų į „emigranto“ rėmus.
Vienu emigrantų vardu vadinami tiek laikinai migruojantys, studijuoti ar keleriems metams dirbti išvykstantys, globalios patirties ir žinių ieškantys žmonės, tiek mokslininkai ar menininkai, tiek dėl ekonominių priežasčių išvykstantys asmenys, nerandantys darbo Lietuvoje. Siūlome juos vadinti globaliais, arba pasaulio, lietuviais – juk šiandien dėl komunikacijos galimybių darosi vis mažiau svarbu, kur asmuo gyvena. Pasaulyje yra per 215 mln. migrantų, tai yra net 40 proc. daugiau nei 1990 m. Taigi reikėtų susitaikyti, kad talentingi žmonės ir toliau vyks iš Lietuvos. Užtikrinti ryšių palaikymą ir ekonominę bei dvasinę partnerystę su išvykstančiais – štai kur didžioji šalies užduotis.
Beje, apie kvalifikuotus ir dideliais laimėjimais galinčius pasigirti žmones – išvykusius verslininkus, gydytojus, architektus, mokslininkus, menininkus, karjeros profesionalus – Lietuvoje duomenys sistemingai nėra renkami. Paradoksas, bet jau bene dešimt metų keikiant nepriklausomos Lietuvos protų nutekėjimą duomenys apie išvykstančius talentus bei būsimus profesionalus nėra kaupiami. Dėlionės pradžią galima surinkti tik iš keleto padrikų detalių. Pavyzdžiui, tikslių duomenų apie išvykusius iš Lietuvos abiturientus nėra, tačiau, pagal 2011 m. fiksuojamus Švietimo ir mokslo ministerijos rodiklius, ES studijavo apie 7 tūkst. lietuvių. Penktadalis visų abiturientų šimtukininkų kasmet palieka Lietuvą. 2010 m. Kembridžo ir Oksfordo universitetuose studijavo 54 lietuviai. Kai minimi šie skaičiai, esame įpratę reaguoti su nusivylimu, baime, net isterija.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kiek yra lietuvių, turinčių savo verslus užsienyje?
D.V.: Tokios statistikos nėra, tuo labiau kad sunku vertinti, kas yra lietuvis: ar juo laikyti ir antros trečios kartos emigrantą, gyvenantį Amerikoje ir nekalbantį lietuviškai, bet vadinantį save lietuviu, nes iš čia jo šaknys, ar jau nelaikyti. Mūsų organizacija tuo ir užsiima: pasitelkę partnerius bandome šiuos žmones identifikuoti ir užmegzti su jais ryšį. Skaičiuoti dar anksti, bet lietuvių, kurie sėkmingai plėtoja verslus pasaulyje, iš tiesų nemažai.
VEIDAS: Kokios priežastys lemia, kad Lietuvoje mažiausiai mokamus darbus dirbę lietuviai, tik išvykę į kitą šalį, imasi verslo ir suklesti, nors neretai netgi nemoka vietinės kalbos?
D.V.: Vakaruose atliktas įdomus tyrimas parodė, kad ne savo kilmės šalyje gyvenantys žmonės yra labiau linkę į inovatyvias idėjas. Tyrimai taip pat rodo, kad devyni iš dešimties į kitą šalį išvykusių žmonių mano, jog emigracija jiems padėjo patobulėti.
VEIDAS: Kokia lietuvių verslo užsienyje istorija jums padarė didžiausią įspūdį?
D.V.: Amerikos lietuvio Gintauto Vaišnio įkurta įmonė „Defibtech“, prasiskynusi kelią į pasaulines rinkas. Neseniai ši įmonė iškopė į pirmą vietą tarp širdies ritmą palaikančių prietaisų – defibriliatorių gamintojų ir nurungė savo didžiausią konkurentę korporaciją „Philips“. G.Vaišnio pavyzdys uždegantis vien dėl to, kad ši įmonė, pradėta kurti vos ne garaže, sugebėjo įveikti tikrai stambius konkurentus. Jis pats yra pasakojęs, kaip konkurentai slapta atvykdavo fotografuoti jų nedidelio biuro, iš tiesų neturėjusio reprezentatyvios išvaizdos, ir vėliau rodydavo vaizdus klientams, kad juos atbaidytų.
Įdomių pavyzdžių iš tikrųjų daug. Visi žinome daktarą Juozą Kazicką, kurio verslo sėkmės istorija tikrai neeilinė. Verta paminėti ir 1976 m. iš Lietuvos į Kanadą išvykusį lietuvių kilmės mokslininką Fredą Sorkiną, kuris laikomas vienu sėkmingiausių Kanados verslininkų ir jau yra globalaus verslo sėkmės pavyzdys.
VEIDAS: O kokia tikimybė, kad lietuviai, padėję sėkmingo gyvenimo kitose šalyse pamatus, sugrįš?
D.V.: Užsienyje gyvenantys tautiečiai ne tik reguliariai atlieka užsienyje uždirbtų pinigų pervedimus, bet ir neša žinias, inovacijas, globalią patirtį, skatina mokslinį bendradarbiavimą, tarptautiškumą bei vertingus verslo kontaktus užsienio rinkose.
Visame tame reikia įžvelgti ir pozityvumo, o ne tik dejuoti dėl išvykstančių žmonių. Migracijos procesai Lietuvai gali tapti dideliu pranašumu ir lemti didelius pokyčius mūsų šalyje.

Juozas Kazickas – vienas iškiliausių lietuvių verslininkų pasaulyje

Viena įspūdingiausių yra JAV lietuvio Juozo Kazicko, birželį švęsiančio 94-ąjį gimtadienį, verslo sėkmės istorija. J.Kazickas su žmona į Vokietiją, o iš ten – į JAV išvyko 1944 m.
Jeilio universitete ekonomikos mokslų daktaro laipsnį įgijęs lietuvis iš pradžių užsiėmė akademine veikla, o vėliau įsitraukė į prekybą anglimis bei nafta, įkūrė didžiulius turtus jam sukrovusią įmonę „Neris“. Po daugiau nei trijų dešimtmečių J.Kazickas grįžo į Lietuvą ir 1991-aisiais įkūrė telekomunikacijų bendrovę „Litcom“ (dabar – „Omnitel“), pritraukė į šalį daug stambių investuotojų ir buvo pripažintas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.
Pastaraisiais metais verslininkas ir filantropas J.Kazickas yra pasitraukęs iš aktyvios veiklos ir dienas leidžia JAV, o Lietuvoje būna retas svečias. Kaip „Veidui“ teigė verslininko sūnus Jonas Kazickas, pagrindinės jo tėvo vertybės visada buvo sąžiningumas, darbštumas ir reiklumas sau bei kitiems. „Dėl to jį visur lydėjo sėkmė“, – apie savo tėvą sakė J.Kazickas.

Lietuvių emigracija
Laikotarpis     Emigravo lietuvių

1868–1940 m.     apie 430 tūkst.
1990–2011 m.     apie 670 tūkst.