Ministerijos leido, kad tarp jų kontroliuojamų institucijų atsivertų milžiniška praraja.

Žinant mūsų valstybės dydį aišku viena, kad Lietuvos viešasis sektorius nepamatuotai didelis. Taip pat aišku, kad jis labai nevienalytis. Skirtumai neretai būna tokie didžiuliai, kad viena įstaiga atrodo kaip iš viduramžių, o kita – kaip iš XXI amžiaus. Ir tai pasakytina praktiškai apie visas sritis. Štai švietimo srityje palyginęs, tarkime, Kauno technologijos universitetą ir Edukologijos universitetą supranti, kad tai tas pats, kas kosminį laivą lyginti su taburete. Lygiai taip pat stulbinamai skiriasi ir mokyklų bei gimnazijų lygis. Kaip matyti iš gimanzijų reitingo, geriausių ir blogiausių mokyklų rezultatai skiriasi dešimtimis kartų.
Lygiai taip pat skiriasi ir sveikatos įstaigos: vienos, regis, jau prisivijo Vakarų Europos lygį, o kitos tebestoviniuoja kažkur sovietmetyje. Arba panagrinėkime savivaldybes. Vienos aiškina, kad iš skolų išbristi neįmanoma, o kitos – kad įmanoma netgi į skolas neįbristi. Vienos įrodinėja, kad sutvarkyti duobėtų gatvių nėra šansų, o kitos skelbia, kad tai padaryti visai nesudėtinga. Vienos sunkiai pritraukia vieną užsienio investuotoją, o kitos – nesunkiai dešimtis investuotojų.
Kartais skirtumai būna tokie, kad atrodo, jog viena institucija dirba pagal Mongolijos, o kita – pagal Švedijos standartus. Ir visa tai vyksta vienoje mažoje mūsų valstybėje. Niekam nekyla abejonių, kad taip neturėtų būti. Nes, tarkime, kokios Varėnos r. Panočių vidurinės mokyklos ar Lazdijų r. Šventežerio mokyklos vaikai nusipelno tokio paties lygio mokymo paslaugų kaip ir jų bendraamžiai Kaune ar Vilniuje, bet jų negauna. Ir ne jie dėl to kalti, o tų mokyklų vadovai, pedagogai ir, žinoma, Švietimo bei mokslo ministerija, kuri leido, kad tarp skirtingų Lietuvos mokyklų atsivertų milžiniška praraja. Ir ne tik mokyklų, bet ir profesinių mokyklų, kolegijų, universitetų, mokslo institutų.
Tiesa, aštrios kritikos nusipelno ne tik Švietimo ir mokslo ministerija, bet ir Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Aplinkosaugos, Kultūros, Ūkio ministerijos, kurios dažnu atveju leido savo kontroliuojamoms institucijoms plaukti pasroviui, regresuoti, kurios nenustatė jokių minimalių kokybės ir profesionalumo reikalavimų, kurios leidžia tų institucijų vadovams miegoti ar tyčiotis iš paslaugų gavėjų.
Nė kiek neabejoju, kad jei, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio vaikai mokytųsi visiškai atsilikusioje mokykloje, jeigu per abitūros egzaminus ne dėl savo kaltės, o dėl prasto ugdymo gautų 20 balų iš šimto ir dėl to neįstotų į universitetą, ministras užvirtų iš pykčio ir toje mokykloje nepaliktų akmens ant akmens. Bet juk dauguma Lietuvos vaikų ir mokosi prastose mokyklose, ir gal dėl to iš jų gyvenimo teliks šipuliai. O ministras gali daug ką pakeisti, gali beviltiškas mokyklas ištraukti iš liūno. Kaip? Pavyzdžių daugybė. Tarkime, kaip buvo pasielgta JAV? Tiesiog buvo iškelti reikalavimai mokyklų vadovams: jei trejus metus iš eilės rezultatai bus ypač prasti, mokykla bus paprasčiausiai uždaryta arba visa vadovybė pakeista. Ir, patikėkite, taip padarius permainos tikrai prasidėtų.
Lygiai taip pat reikalavimus galima kelti ir poliklinikų, ir teisėtvarkos institucijų, ir visokių žemėtvarkos tarnybų bei savivaldybių vadovams, taip pat ir valstybinių įmonių direktoriams. Tiesą sakant, visam viešajam sektoriui.