62-asis Berlyno tarptautinis kino festivalis buvo kupinas kardinalių kontrastų.

Pavydėtinai galinga žiuri ir stebėtinai silpnas konkursas; džiaugtis įkvepiantis lankomumas su fantastišku bilietų pardavimu ir dažni nusivylimai po seansų; daugybė aukščiausio lygio žvaigždžių ir išankstinio ažiotažo nepateisinusios premjeros; rekordinį skaičių dalyvių sutraukusi Europos kino mugė ir keistai kuklus domėjimasis festivaliui atrinktais filmais. Tokių kontrastų buvo kupinas visas šiųmetis Berlyno kino festivalis.
Pernai Berlynas turėjo bent vieną ryškų favoritą – Irano dramą “Skyrybos” bei stiprų varžovą Vengrijos dramą “Turino arklys”, bet šiemet beveik visiems “Auksinio lokio” medaus užsigeidusiems kandidatams galėtume pritaikyti tą patį apibūdinimą: tuščias filmas apie nieką. Pirmasis metų prestižinis festivalis nedavė faktiškai nė vieno reikšmingesnio filmo, kuris būtų prisimenamas po kelių mėnesių ar galėtų konkuruoti su Kanų ir Venecijos pasirinkimais.

Televizinio kino triumfas

Paradoksalu, bet vienintelis originalus ir nenuspėjamas konkurso filmas “Tabu” turėjo tenkintis mažiausiai reikšmingu “Berlynalės” įkūrėjo Alfredo Bauerio vardo prizu už išradingumą. Portugalų kino kritikas Miguelis Gomesas siekė suplakti senamadiškus nespalvoto ir begarsio kino ingredientus, tačiau, jo nenaudai, hiperpopuliarus prancūziškas “Artistas” debiutavo beveik metais anksčiau. “Tabu” geriausiu filmu išrinko “Fipresci” asociacijai priklausantys kino kritikai, bet pagrindinei žiuri tikriausiai nesinorėjo lygiuotis prie “Artisto” melodijų.
Svarbiausiu nugalėtoju netikėtai tituluota realaus gyvenimo drama “Cezaris privalo mirti” idealiai atitinka Berlyno festivalio ketinimus suformuluoti skambų politinį pranešimą, bet geba atsibosti vos per 76 minutes. Broliai veteranai Paolo ir Vittorio Taviani neturi pakankamai intriguojančios medžiagos, tad trumpametražiam filmui priimtiną idėją ištempia kartodami tas pačias scenas.
Dokumentiniu stiliumi nufilmuota vaidybinė drama atveria griežtai saugomo kalėjimo Romoje kameras ir suteikia unikalią progą nuteistiems iki gyvenimo pabaigos vyrams pasijusti aktoriais. Jie paprašomi po du kartus suvaidinti tą pačią situaciją su skirtingomis emocijomis, gauna konkrečius vaidmenis ir įsijaučia į eksperimentinėmis sąlygomis statomo spektaklio “Julijus Cezaris”  repeticijas. “Auksinio lokio” draugija akivaizdžiai ragins nepriklausomo kino gerbėjus pamatyti filmą, kuris tiesiog neišlaikys pernelyg didelių lūkesčių egzamino. Televizijos eteriui labiau tinkamas kūrinys bus greitai pamirštas ir sudomins tik socialines temas tyrinėjančius žiūrovus.

Kalėjimo aktorių teatras

Lietuva vis dar mato sveikintiną precedentą – viename TV muzikiniame šou dainuojantį Panevėžio pataisos namų merginų chorą. Mūsų šalyje dabar tarsi būtų pats tinkamiausias metas bent epizodiškai parodyti filmą “Cezaris privalo mirti”, bet taip greitai nepavyks sutvarkyti leidimų ir temos aktualumas greitai išgaruos. “Skaitydami Šekspyrą, mūsų aktoriai, tai yra nuteistieji, kalba apie laisvę, politinę galią, korupciją, smurtą ir nužudymą. Parašytuose dialoguose jie įžvelgė daug gilesnę prasmę ir savotiškai pritaikė tekstus. Raginu nepamiršti, kad net baisiausią nusikaltimą padaręs kalinys pirmiausia yra žmogus”, – sakė vyriausias “Berlynalės” konkursantas 82-ejų metų V.Taviani.
Filmo autentiškumą užtikrina savarankiškas kalinių sprendimas prisistatyti tikrais vardais ir papasakoti skaudžias asmenines istorijas. “Neplanavome kurti grynos dokumentikos, todėl leidome jiems išsigalvoti alternatyvius vardus ir pameluoti biografijos faktus, bet nė vienas siūlymu nepasinaudojo. Vyrai suprato, kad filmą tikriausiai pamatys draugai, artimieji, kurie galbūt juos pamiršo. Tai buvo jų šansas sušukti: mes esame čia! Mes gyvi!”, – papildė dvejais metais už brolį jaunesnis P.Taviani.
Įmanoma suprasti, kodėl už “Cezarį” Italijos kalėjime balsavo lietuvių kilmės žiuri prezidentas Mike’as Leigh (jo pastarasis filmas “Dar vieneri metai” po ilgų įtikinėjimų bus parodytas “Kino pavasaryje”). Jis dažniausiai pradeda savo filmus be konkretaus scenarijaus, leidžia aktoriams improvizuoti pagal nurodytas užduotis ir eigoje atranda herojų charakterius. Bet kad verdiktas priimtas vienbalsiai, tai jau tikra mistika. Sunku patikėti, kad tituluoti prancūzai Francois Ozonas ir Charlotte Gainsbourg, Holivudo svečias Jake’as Gyllenhalas, neeilines nuotraukas darantis fotografas ir režisierius Antonas Corbijnas, į “Oskarą” pretenduojantis iranietis Asgharas Farahadi geriausiu pripažino banaliausiomis priemonėmis suręstą tipišką televizinį eksperimentą.

Rasizmas prieš Vengrijos čigonus

Antroje vietoje su “Sidabriniu lokiu” likusi jauno vengrų režisieriaus Benedeko Fliegaufo provokuojanti drama “Tai tik vėjas” daug labiau nusipelnė aukso ir palietė skausmingesnes problemas – antipatiją romų tautybės žmonėms ir jų brutalias žudynes šiuolaikinėje Vengrijoje. 2010 m. išbandęs save anglakalbėje klonų dramoje “Įsčios” (šio filmo su aktore Eva Green taip pat ieškokite artimiausiame “Kino pavasaryje”) režisierius atsigręžė į prieštaringą ir jautrią temą, kurioje išgalvotą scenarijų įkaitina tikri įvykiai, kai vietiniai gangsteriai be ypatingų priežasčių susidorojo su emigruoti į Kanadą ketinusia neturtingų romų šeima.
Tikrus istorinius įvykius įdomiai interpretavusi ir karališką meilės istoriją atskleidusi romantinė drama “Karališkos meilės romanas” buvo, ko gero, vienintelis konkurso filmas su komercine gyslele ir tikimybe sudominti rimtesnės kino pramogos išsiilgusius žiūrovus. Jį galima drąsiai rekomenduoti platintojams.
Vokiečių kritikų galingai palaikoma ir “Sidabriniu lokiu” už geriausią režisūrą įvertinta drama “Barbara” pasižymėjo kokybe ir išlaikyta įtampa, tačiau nedavė jokių naujų įspūdžių žiūrovui, mačiusiam daugiau filmų apie šaltojo karo laikotarpį ir gyvenimo pavojus į Rytus bei Vakarus perskeltoje Vokietijoje. “Kitų gyvenimų” šešėlyje nuobodi ir lengvai nuspėjama “Barbara” atrodo lyg blyški kopija, kurią traukia virtuoziška aktorės Ninos Hoss vaidyba.
Garsiajai vokietei taip pat buvo prognozuojamas “Sidabrinis lokys”, bet jis atiteko neprofesionalei keturiolikmetei debiutantei Rachel Mwanzai, vaidinančiai tėvus sušaudyti priverstą ir kariauti traukiamą afrikietę paauglę, besilaukiančią kūdikio nuo vyresnio gaujos lyderio. Kanadiečių dramai “Karo ragana” aktorių ieškojęs režisierius Kimas Nguyenas pastebėjo mergaitę Kinšasos (Kongo Demokratinė Respublika) gatvėje.
Regis, žvaigždingoji žiuri principingai susitarė apdovanoti ir suteikti trampliną šuoliui į populiarumą niekam nežinomiems naujokams, nes kaip geriausias aktorius triumfavo aktoriaus meistriškumo vis dar besimokantis danas Mikkelis Boe Folsgaardas, įtikinamai ir siautulingai įkūnijęs šizofreniką Danijos karalių Christianą VII istorinėje romantinėje dramoje “Karališkos meilės romanas”.
Smarkiausiu nusivylimu Berlyne baigėsi ir itin laukta filipiniečių režisieriaus Brillante Mendozos tikrų įvykių inscenizacija “Pagrobtieji”, kurios jis pernai nespėjo užbaigti Kanams, o vėliau kažkaip įtartinai nepateko į Veneciją. Jeigu aukščiausio kalibro filmas apie įkaitus dėl išpirkos grobiančius islamo teroristus atsidūrė Berlyne, tai festivalių ekspertai aiškiai suprato svarbiausią žinią, kad šiemet Kanai jo tikrai nenorėjo ir iš anksto pasakė “ne”.
Sausakimšai užpildytas pirmasis seansas įrodė, kad režisierius šaudo tuščiais šoviniais. Jam vertėjo įteikti kokį nors “Auksinį meškiną” už nesugebėjimą išnaudoti prancūzų megažvaigždės Isabelle Huppert, kuri tik vaikšto džiunglėmis, stebi “National Geographic” televizijos kanalui tinkamus gamtos vaizdus ir neturi ko veikti, išskyrus vienintelę įsimintiną sceną (išsekusi moteris bando parodyti jautrų žmogiškumą jai į sūnus tinkančiam teroristui).

Lietuvių duoklė korėjiečiams

Vienintelis oficialiai atrinktas lietuviškas filmas “Draudžiami jausmai” (režisierius Deimantas Narkevičius) mūsų šaliai atstovavo “Jaunojo kino forume”, bet daugiausiai lietuviškų pavardžių žibėjo prabangiausios visų laikų korėjiečių karinės dramos “Mano kelias” titruose.
Ambicingų užmojų reginys perteikia Antrojo pasaulinio karo batalijas azijiečių akimis. Įspūdingas filmas įrodo, ką įmanoma pasiekti kaimyninėje Latvijoje už dosnių korėjiečių pinigus. Rygoje studiją atidaręs lietuvių kilmės prodiuseris įtikino kolegas iš Pietų Korėjos, kad Baltijos šalių kino meistrai geba daryti stebuklus. Kuriant filmą dalyvavo bene visi “Tado Blindos” kaskadininkai, Artūro Nemanio žirgai, vykdomasis prodiuseris Tomas Makaras, Lietuvos vaizdo efektų dailininkai ir unikalų šansą su Azijos žvaigždėmis (korėjietis Jang Dong-Gunas, japonas Jo Ogadiri, kinė Fan Bing Bing) pasirodyti gavę lietuvių aktoriai.
Rolandas Boravskis puikiai išnaudoja vienintelį jam skirtą epizodą, o Remigijus Sabulis pagirtinai atlieka didžiausią ir reikšmingiausią legionieriaus vaidmenį. Lietuviui teko ryškus neigiamas personažas – brutalus ir negailestingas rusų kariuomenės generolas. Kalbama, kad apie gigantomaniškus korėjiečių užmojus išgirdę lietuviai ir latviai pirmiausia griebėsi už galvų, bet galiausiai įveikė visas neįmanomas kliūtis.
Beje, gausiai aplankytoje Berlyno kino mugėje antrus metus iš eilės veikęs ir VšĮ “Versli Lietuva” pastangomis finansuotas savarankiškas Lietuvos kino stendas vėl skleidė būtiniausią informaciją apie mūsų šalyje sukurtus ar kuriamus filmus, reklamavo organizuojamus festivalius, 2011 m. pabaigoje įsteigtą Vilniaus kino biurą ir patrauklias galimybes filmuoti Lietuvoje. Džiugu pripažinti, kad lietuviško stendo “Lithuanian Films” dizainą, aplinką ir atmosferą kaip pavyzdį fotografavo kolegos latviai ir estai.
Vis dėlto kitų metų stendo organizatoriams reikėtų pagalvoti apie strategiškai palankesnę ir pastebimesnę vietą. Dabar mūsų kinas prisiglaudė giliame Berlyno kino mugės užkampyje – viešbučio “Marriot” salėje, kurioje nebuvo justi realaus mugės šurmulio. Tikriausiai vertėtų investuoti daugiau ir prasiskverbti į esminį renginio sūkurį (būtent ten buvo latviai ir estai), o ne vien tik laukti pasiūlymų dažniausiai pustuščiame viešbutyje.

Edvinas Pukšta