"Veido" archyvas

Raimundo namas, kurio interjerą papuošė Sosnovskio barštis

Jų nepažįstantys kartais gūžčioja pečiais: “Kaip galima gyventi šiaudų name?” Atsigręžti į ekologiją anksčiau ar vėliau privers tas vadinamasis chemijos pragaras, kurį patys susikūrėm. Jei mes nebespėsime, galbūt sveikai gyventi mėgins mūsų vaikai ar vaikaičiai…

O štai kažkas nuo teršalų, buitinės chemijos ir chemizuoto maisto pinklių spruko anksčiau už mus. Ir nors dirba garbingus prestižinius darbus, namie neturi televizorių. Tad tikriausiai nė nematė šviežių bauginančių televizijos laidų apie nitratų prisotintas daržoves prekybos centruose, mėsiškas dešreles, kuriose beveik nėra mėsos, nežinia kokiuose kanaluose sugautą žuvį ir kitas “baisybes”. O aš mačiau. Todėl čiupau fotoaparatą, sėdau į ratus ir išlėkiau į miškų gilumą, – vilties parvežti.

Tą dieną Japonijoje drebėjo žemė ir siautė gamtos bei žmogaus sukurtos stichijos. Žinia apie visą pasaulį sukrėtusius įvykius pasiekė telefonu. Tačiau besisvečiuojant inžinierių Evaldo ir Jurgitos Paulavičių; menininkų Domanto ir Anolitos Surkių bei verslininko Raimundo (pavardės prašė neskelbti) šeimose pasaulis atrodė taikus ir kupinas harmonijos. Nors mano pašnekovų profesijos, pomėgiai ir gyvenimo būdas skirtingi, juos vienija viena: savo pastoge pasirinko ekologiškus šiaudinius namus.

Ką duoti vaikams

Raimundas su žmona ir dviem dukrelėmis įsikūręs miškų apsuptame kaime už 30 km nuo Kauno. Nors gimė Kėdainiuose ir kasdien važinėja į darbą didmiestyje, gyvenimo nuošalioje sodyboje nekeistų į nieką. Kaip viskas prasidėjo? “Baigiau Kauno technologijos universitete informatiką, turiu mėgstamą darbą. Buvome jauna šeima, neseniai susituokę, gimė duktė. Abu su žmona ėmėme mąstyti, kaip norėtume gyventi. Ką galime duoti savo vaikams?

O norėjome duoti – švarų orą, tyrą vandenį, gyvą maistą”, – pasakojo itin jaunai atrodantis energingas vyriškis (nors jį pažįstantieji pakuždėjo, kad Raimundui – keturiasdešimt). Pasak pašnekovo, visi lietuviai traukia į gamtą bent savaitgaliais, per atostogas, vasarą. Net ir tie, kurie teigia, kad savo namus įsivaizduoja tik mieste. “Gamtoje žmogus jaučiasi geriausiai ir taip jis elgiasi intuityviai”, – paaiškino Raimundas. Todėl šeima nutarė įsigyti žemės už miesto ir įsirengti sodybą, kuri “duotų” visa, ko reikia. O žmogaus fiziniai poreikiai ne tokie jau dideli. Raimundas pabrėžė, kad jiems labai svarbu visada turėti “tikro maisto”.

“Tikras – tas maistas, kurį užsiaugini savo rankomis, – pamatęs klausiamą žvilgsnį paaiškino. – Žinai, ką pasėjai, kas užaugo, kad nenaudojai chemijos. Be to, tai maistas ne iš bet kur, o užaugęs šalia namų. Toks maistas, kuriam nereikia keliauti ant stalo iš už devynių jūrų. Ir kol jis patenka ant stalo, nuo jo nuskynimo ar iškasimo nepraeina savaitės, mėnesiai. Panorai valgyti – eini ir “pasiimi” iš lauko, pievos, daržo. Tai gyvas maistas, mat nuo jo gavimo iki patekimo į skrandį praeina minutė kita.” Raimundo nuomone, ekologiškas maistas nėra gyvas. “Žodis “ekologiškas” reiškia, kad maistas augintas geromis sąlygomis, be chemikalų, nes visas kitas – su chemija ar modifikuotas. Bet tas maistas iš parduotuvės nėra gyvas. Jis ne tavo rankomis sušildytas, ne tavo augintas, prižiūrėtas. Todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kad dukros ne saldainių prašinėja, o nubėga į lysvę, išsirauna morką ir suvalgo…”

Jaučiasi pirmokai

Raimundo šeima tarp miškų gyvena jau penkerius metus. Prieš tiek laiko įsigijo seną palaikę sodybą. Namelis buvo toks sutrešęs, kad jame šeima galėdavo gyventi tik vasaromis, rudenį ir žiemą, kol paspausdavo 15 laipsnių šaltis. O tuomet tekdavo nerti atgal į butą. Į šiaudinį namą šeima atsikraustė gruodžio mėnesį. Nuo to laiko, kai turi šiltą ekologišką namą, šeima iš jo nebėga.

Tiesa, kiekvieną dieną vyras skuba į darbą mieste, ir dukrą mokyklon nuveža. “Be pinigų neišgyvensi, – tarsi pasiteisino. – O juk sodybą galima įrengti taip, kad beveik visa, ko reikia, paimtum iš gamtos. Tačiau pagal natūralų gyvenimo būdą jaučiuosi dar esąs tik pirmoje klasėje, jei ne darželinukas.” Kai labiau įgus, ūkyje užsiaugins visko, ko reikia. O dabar čia dera moliūgai, po šiaudais auginamos bulvės, pakanka morkų, pomidorų, agurkų. Pavasarį, kai aplink ims dygti valgomos žolės, šeima valgys dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, liepų lapų ir jaunų pumpurų, balandų ir kitų augalų salotas; jau prisileido pavasarinės sulos. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens Raimundas su žmona tampa žaliavalgiai, vartoja tik termiškai neapdorotą maistą. “Per mėnesį tampi lengvas, atsiranda daug energijos, džiugina gera sveikata”, – pasakojo apie jausmą, kai pasineria į žaliavalgystės periodą, pašnekovas. – Kai valgau žalią maistą, tiesiog skraidau.” Tačiau priminė nesąs fanatikas, ir kai nepakanka žalio kokybiško maisto (o tai nutinka rudens vidury ir trunka iki pavasario), tampa tiesiog vegetaru. Kai apsilankiau, šeima buvo išsivirusi ryžių plovo su daržovėmis ir lietuviškais žolių prieskoniais be mėsos, pasigaminusi kopūstų troškinio. Pieno produktų ir daržovių, kurių neužsiaugina patys, įsigyja iš vietos ūkininkų. Daržovių patiekalus gardina aliejumi. “Vaikų neverčiame sekti mūsų pavyzdžiu, jie valgo, ką nori, išskyrus “čipsus” ir kitas panašias “gėrybes”. Bet mėsos, net jei ir pasiūlome, nenori”, – atvirai kalbėjo Raimundas. Jį ypač nustebino devynerių ir šešerių metų dukros, vieną dieną pareiškusios, kad daugiau nevalgys “batonų ir ledų”. Nors jų nei įtikinėjo, nei vertė.

“Iš pradžių mergaitės iš miesto į sodybą persikelti nenorėjo: čia nėra televizoriaus, miesto vaikams įprastų pramogų, – paaiškino pašnekovas. – Tačiau jau pirmąją vasarą atprato nuo miesto, o dabar visada susiranda, ką veikti.” Vasarą po dešimt kartų per dieną turškiasi tvenkinyje, supasi ant tėtės sumeistrautų sūpuoklių ar žaidžia miške namelyje, kurį pačios pasistatė iš eglių šakų. Mainais į miesto patogumus (tarkime, prekybos centrą po langais, kur galima imti maistą nei sėjus jo, nei pjovus) žmonės gavo puikią savijautą ir sveikatą. Ir daugelio senokai primirštą laimės jausmą, kai nubundi kupinas energijos ir noro pradėti dar vieną – depresijos ir apatijos netemdomą – dieną.

Namas – savo rankomis

Raimundo namą iš skydų su šiaudų užpildu pastatė jo pažįstamo firma. Raimundas sako, kad dabar statytų mažesnį – 150 kvadratinių metrų pernelyg daug. Ne todėl, kad gaila investuotų pinigų, o kad “keturiems žmonėms tiek daug nereikia”. Šiaudų sienos, kad negestų, neužsidegtų ir nepriviliotų pelyčių, tinkuojamos moliu. Galėjo šį darbą patikėti firmai, tačiau, pasak Raimundo, nėra nieko maloniau kaip pačiam kurti savo namus. Procese dalyvavo visa šeima.

Raimundas: “Prisimenu, tinkavau kambarių sienas, tepiau molio sluoksnį po sluoksnio. Galvojome, kaip dekoruosime – juk natūraliam namui įprasti cheminiai dažai ar tapetai netinka. Pamenu, buvo jau vakaras. Žmona kažkur išlėkė, o po kurio laiko grįžo nešina varpomis, kiečių šakelėmis ir net garsiųjų sosnovskinių barščių parsinešė.” Ji dėjo prie sienos žoles, o vyras tepė vis naują molio tinko sluoksnį. Vėliau, žoles išėmus, sienose liko įspausti augalų raštai. “Net baisusis sosnovskinis barštis nenudegino – jis pavojingas tik saulėje”, – Raimundas žino daug gamtos paslapčių. Lauko sienas taip pat gražino jo antroji pusė. Iš knygų nusižiūrėjo senovės lietuvių raštų – ir stilizuotais medžiais išpuošė namo sienas.

O iš daržinės lentų gimė originalūs baldai. Šeima griovė seną kiemo statinį ir pastebėjo, kad laiko palytėtos, saulės ir vėjo nugludintos lentos savaip žavios. Todėl Raimundas sostinėje gyvenančio dizainerio dirbtuvėse užsakė pagaminti virtuvės baldus. Iš tokių pat lentų gimė ir vonios veidrodžio rėmas, ir dar keletas interjero detalių.

“Grįžti pavargęs iš darbo, nusimaudai, iškart atsigauni, o tada dirbi kruti namie, kol sutemsta – ir jokio nuovargio, – pasakojo apie gyvenimo su gamta poveikį pašnekovas. – Vos įvažiavęs į mišką pajuntu atsidūręs lyg kitame pasaulyje: tylu, ramu, natūrali aplinka.” Vandenį siurbia iš kaltinio šulinio: tai į žemę įkaltas vamzdis, kuris bemat prisipildo vandens. Nors galėjo namus šildyti elektra ar kitais vargo nereikalaujančiais būdais, šeima pasistatė krosnį. Tiesa, šiaudinis namas labai šiltas. Ir net jei kartais šaltuoju metų laiku porą dienų neužkuria krosnies, trečią dieną šiluma dar siekia apie 18 laipsnių.

Ne paršiuko nameliai

Raimundas nemėgsta reklamuotis, ir nors ne kartą dalijo interviu kaip savo profesijos žinovas, į namus žurnalistų neįsileidžia. “Moters savaitgaliui” padarė malonią išimtį. Tačiau su žmonėmis pasidalyti šiaudinių namų statybos ar gyvenimo su gamta patirtimi jis neatsisako. Iki šiol tai būdavo “ne spaudai”.

O štai Šiaudinių namų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys ir jo kaimynas Evaldas Paulavičius, gyvenantys Zapyškyje, lankytojų neatsigina. Jurgita Paulavičienė pasakojo: “Pasistatėmė namą – ir gyvename nuolatinių ekskursijų sąlygomis. Kai įsikuri šiaudiniame name, pasirenki gyvenimo būdą: kol tokie namai beveik naujovė, aišku, kad svečių neišvengsime. Jei kitos šeimininkės savaitgalį gali patingėti: “Et, visą savaitę dirbau, dabar pagulinėsiu”, tai man tvarka reikia rūpintis nuolat. Juk bet kada gali paskambinti žmonės, kad atvažiuos pažiūrėti, nes “nori šiaudinio namo”. Jurgita ir Domanto žmona Anolita juokdamosi teigė, kad savaitgalis su šeima be svečių – brangiau už auksą. Mat tik per Kalėdas vieną dieną nebuvo lankytojų. Štai ir aš, pasisvečiavusi pas Evaldą ir pabendravusi su jo šaunia šeima, turėjau traukti į Domanto namus, nes pas kaimyną atvyko šiaudų namo žiūrėti ekskursija. “Mūsų asociacija rengia žmonėms seminarus, kur mokome, kaip pasistatyti šiaudinį namą, – pasakojo Evaldas. – Kažkodėl daugelis mano, kad šiaudinis namas – tai lyg trijų paršiukų trobelė. Dabar ir tenka savo pavyzdžiu žmonėms įrodyti, kad tai – šiuolaikiškas namas. Tad “lūšnelės” mitą paneigiame”.

Evaldo šeima beveik 300 kvadratinių metrų name gyvena metus, o Domanto – dvejus. Tai vieni pirmųjų šiaudinių gyvenamų namų Lietuvoje. Kaimynų namai – erdvūs ir moderniai įrengti, šildomi geoterminiu būdu.

Kokie žmonės įsikuria tarp šiaudų sienų?

Domantas – oreivis, groja kapeloje “Lipk ant sienų”, jo antroji pusė Anolita dainuoja folkloro ansamblyje “Lokysta” ir Kaune dirba dailės mokytoja. Šeima augina dukras 14 metų Unę ir 8 metų Aistę. Anolita pasakojo, kad įsikurti gamtos apsupty svajojo seniai: “Vos nudžiuvo plentas – vaikai su dviračiais lauke. Visa, kas gyvenant mieste glūdėdavo sandėliuke – dviračiai, riedučiai, slidės, rogės, sviediniai – apsigyvenus kaime “dirba”. Tik tenka susitaikyti su mintimi, kad gyvenant užmiestyje teks tolokai keliauti į darbus, o vaikams – į mokyklą. Kartais susikooperuoja keletas šeimų ir veža vienas visų vaikus.

"Veido" archyvas

Šiaudinių namų asociacijos pirmininkas Domanats Surkys

Namų kūrybos džiaugsmas aplankė ir Surkių šeimą. Anolita juokdamasi parodė ant molinės, natūraliomis medžiagomis nulakuotos aslos išpieštą kilimėlį prie durų: “Amžinas – nei skalbti reikia, nei purtyti, nei kas pavogs. Grįžau iš Indijos įkvėpta gražios tradicijos: ten moterys iš kartos į kartą perduoda tradicijas kas rytą anksti prie durų iš dažų ir spalvotų kreidučių išbarstyti fantastiškus, tačiau vienadienius “kilimėlius”. Gėlių, paukščių motyvai, stilizuotos saulutės gimsta vos mostelėjus ranka ir pažėrus spalvotų smilčių. Neįtikėtinai tiksliai, lygiomis linijomis ar raštais gula ant žemės “kilimėliai” – lyg namų apsaugos, susimąstymo apie būties prasmę ir laikinumo simbolis. Tačiau per dieną daugelio kojų numinti, išbarstyti, kas rytą jie vėl atgimsta naujai. Ir aš prie įėjimo nutariau nutapyti kilimėlį – molinė asla tam pasirodė labai tinkama.”

O į vieną tarsi jūros bangomis išlipdytą molio sieną “suėjo” visos šeimos “turtas”: įvairiuose pasaulio kraštuose surinkti akmenėliai, kriauklės, šeimininkės gintariniai karoliai ir net jaunystės laikų puošmena – akmenukų vėrinys. Vasarą Anolita su vaikais prie Baltijos pririnko tiek akmenėlių, kad pakako išgrįsti vonios aslą. “Dabar namie taip gera, kad kelionę į miestą kaip įmanoma ilgiau atidėliojame. Nesinori net mieste nakvoti, nors gyvena ten artimų giminių. O mus vis namo skubina nenugalima gamtos trauka”, – sakė Anolita. Jos draugė J.Paulavičienė pritarė: “Šiaudų namą žmonės pasirenka ne tam, kad gyventų, kaip iki tol. Tokiam namui subrendęs žmogus kitaip žvelgia į pasaulį, ir net kurdamas interjerą bei rinkdamasis garderobą galvoja apie ekologiškumą. Juk negali tokiame name būti plastiku laminuotų baldų ar panašių dalykų – būtų nelogiška.” Jurgita ir Evaldas – tikri kauniečiai. Susipažino studijuodami Kauno technologijos universitete. Sūnums Eligijui trylika, Žygaudui devyneri, o Gabijai pusantrų metukų.

Šeimos tvirtino, kad gyventi gamtoje ir pagal jos dėsnius – gera.