"Veido" archyvas

Druskos dykumos saloje augantiems 12 metrų kaktusams – tūkstantis ir daugiau metų

Turistas gali rinktis, ar kvapą gniaužiančius peizažus atmiešti bolivišku chaosu ir netvarka. Tačiau tai reikštų rinktis, ar nori matyti tik pusę realybės.

Protu nesuvokiamas grožis – kitaip neapibūdinsi šimtų rožinių Bolivijos flamingų tamsiai raudonos spalvos Spalvotojoje lagūnoje. Tačiau jei nori juos pamatyti, beveik neįmanoma išvengti gendančių visureigių, pusšvarių viešbutukų, o unikaliai prišiukšlintų apylinkių šalia tikrai unikalios druskos dykumos gali nepastebėti, nebent jei užsimerksi. Bet tokia ji – Bolivija, pirmaujanti Pietų Amerikoje ir pagal gamtos išteklius, ir pagal skurdą.

Galima ir čia rinktis prabangius viešbučius ar skraidyti vien lėktuvais. Tačiau, pirma, visur susidursi su boliviška (ne)tvarka, antra, maršrutas, bent jau kaip dažniausiai siūlo turizmo agentūros iš Lietuvos, baigsis ten, kur prasideda įspūdingiausios vietos, trečia, nepajusi tikros vis dar indėniškos Bolivijos dvasios. Reikėtų pridurti ir ketvirta – išleisi triskart daugiau pinigų, nei kainuoja keliauti savarankiškai, su kuprine ant pečių, nes taip pusketvirtos savaitės kelionės po Boliviją ir Peru kainuoja iki 7 tūkst. Lt (su lėktuvo iš Vilniaus ir atgal bilietais).

Druskos dykuma – už realybės suvokimo ribų

Nenuneigiamai pats įspūdingiausias Bolivijos stebuklas – beveik 4 km aukštyje virš jūros lygio esanti Ujūnio druskos dykuma. Akivaizdu, nors neįtikėtina: vaikštai po didžiulį – 12 tūkst. kv. km! – lyg užšalusį ežerą, tačiau vienur kliuksi druskos tyrė, bet ne dėl karščio, o dėl cheminių reakcijų kažkada buvusio ežero gelmėse, kitur nematyti nė horizonto, nes debesys atsispindi jo paviršiuje, o kai privažiuoji Žuvies salą su daugiau kaip dvylikos metrų aukščio tūkstantmečiais kaktusais, visai prarandi žadą. O kur dar lagūnos – spalvotoji, baltoji, žalioji, priklausomai nuo jose besiveisiančio planktono vis kitokio atspalvio. Čia stoviniuoja, o pabaidyti tiesiog tarsi vandens paviršiumi bėga būriai flamingų, garuoja terminiai vandenys. Greta dykumoje “užaugę” uoliniai medžiai ir kitos keisčiausių formų natūralios skulptūros. O septynių spalvų Kordiljerų kalnai dar atlieka ir natūralios sienos su Čile funkciją.

"Veido" archyvas

Spalvotoji lagūna (Laguna Colorada) siūlyta įtraukti į naujų septynių didžiųjų pasaulio stebuklų sąrašą

Riedi prieš keliasdešimt tūkstančių metų čia tyvuliavusio milžiniško ežero dugnu, kurį ugnikalnis pavertė dykuma, o šalia laksto būriai lamų ir vikunijų. Tik žmogaus gyvybės matyti nedaug: vos vos iš dykumos peizažo išsiskiria kaimeliai su iš to paties dykumos molio plytų namais, bet kaip sudrėbtais, dažnai nebaigtais statyti ar jau apgriuvusiais. Negali atsistebėti, kodėl jie nė kiek nepaveldėjo savo protėvių inkų gebėjimo pastatyti lig šiol tebestovinčius miestus.

Beje, jei Bolivijoje pamatysi tvirčiau suręstą ir dar padažytą pastatą, tai beveik garantuotai bus mokykla, o tvarkingomis uniformomis apsirengę mokinukai ir futbolo aikštės net ir mažučiame miestelyje suteikia vilties, kad bent jau vaikų ir futbolo ateitimi čia rūpinamasi.

Užtat tvarka ir švara čia rūpi nelabai. Tad jei prie druskos ežero spėji į jaukų druskos viešbutuką, kurio ne tik sienos, bet ir lovos, stalai, grindys iš druskos, – gerai, o jei patenki į pašiūrę primenantį statinį, kuriame tenka dalytis kambariu su dar penkiais visureigio bendrakeleiviais, o viena kriaukle ir tualetu – su dar trijų automobilių ekipažais, dienos įspūdžiai šiek tiek apslopsta.

Tačiau pateka saulė, ir guodiesi vėl tuoj pateksiantis į gamtos glėbį. Visureigio akumuliatorius ir vėl “prikuriamas” nuo kito, pavažiuojame porą kilometrų ir… užverda vanduo radiatoriuje. Vairuotojas supila visų turimą geriamąjį vandenį, ir su keliais sustojimais pasiekiame geizerių bei terminių “katilų” slėnį, papildytą vienu nauju – mūsų visureigiu.

Gidas-vairuotojas mosteli ranka ir ispaniškai sumurma, kad čia geizeriai, ką ir taip matome, ir kada grįžti prie mašinos. Bent jau ne taip pikta, kad žadėtasis angliškai “so so” kalbantis vairuotojas-gidas iš tikrųjų šia kalba temokėjo pasakyti OK, nes ne ką daugiau sužinojo ir ispanakalbiai. Tačiau trijų dienų kelionė (su mokesčiais už įvažiavimą į nacionalinį parką, bilietais į Žuvies salą – apie 300 Lt) tikrai yra tai, ko verta važiuoti į Boliviją.

Maudynės krokodilų upėje

Nors vadinamasis vairuotojas-gidas Ujūnyje tik vairavo, bet vairavo tikrai gerai. O štai važiuojant į garsiąsias boliviškas pampas – upės džiungles (trijų dienų išvyka čia kainuoja apie 300 Lt ir apie 100 Lt skrydis lėktuvu), vairuotojas keitė padangą, tačiau pamačius, į kokią, saugiau važiuoti neatrodė, juolab kad pasigirdo keistas barškėjimas.

Pagaliau plaukiame. Pamatęs čia pat, prie valties, plūduriuojančių akių porą, dar suabejoji, ar matai tai, ką manai matantis. Tačiau netrukus jau matai dešimtis, šimtus krokodilų ir aligatorių. Pirmą dieną baisu ir ranką virš vandens iškišti, o trečią, jau po naktinio pasiplaukiojimo valtele, pamačius, kaip iš visų krantų kaip prožektoriai šviečia krokodilų akys, po žygio ieškoti anakondų (radome tris!), po piranijų žvejybos, jau buvo įsidrąsinusiųjų šerti krokodilą iš rankos, o kiti net nėrė maudytis į upę. Tiesa, toje vietoje, kur plaukioja rožiniai delfinai, o ten paprastai būna mažiau krokodilų. Tačiau mažiau nereiškia, kad visai nėra, juolab kad juos puikiai visi matė. Tad maudynėmis susigundė mažoji dalis bendrakeleivių.

Dvi sostinės: vienoje – valdžia, kitoje – grožis

Gamtos unikumų Bolivijoje gausu ne tik turistams skirtuose bukletuose pažymėtose vietose. Šešios valandos, kurių prireikė nuvažiuoti apie 200 km iš Ujūnio į aukščiausią pasaulyje Potosi miestą, esantį 4070 m virš jūros lygio, kažkada buvusį vieną didžiausių pasaulio miestų, iš kurio užkariautojai ispanai išvežė tonas sidabro, tapo įspūdinga ekskursija.

Sėdome į autobusiukas su skambiais užrašais ant šono – “komfortas, elegancija, saugumas”, kuprinės pririštos ant jo stogo, o viduje nėra kur šapui nukristi. Kaip čia įprasta, su savo suoliukais visą perėjimą užpildė indėnės, pasipuošusios klostytais ir dar rauktais sijonais su keliais pasijoniais ir nežinia kaip ant galvų besilaikančiomis skrybėlaitėmis, bei vaikai. Autobusiukas pasisiūbuodamas juda serpantinais-vieškeliais, vienur šiek tiek užpustytais smėliu nuo kopų, kitur tokiais siaurais, kad, atrodo, tuoj pakibsime ant uolos krašto. Tačiau kvapą gniaužia ne iš baimės, o iš grožio.

Net La Pase, de facto Bolivijos sostinėje (čia įsikūrę daugiausiai valdžios institucijų, nors de jure sostinės vardą išsaugojusi ir Sukrė) kvapo neatgauni ne tik nuo smogo – visas miestas pilnas vos į kalną pūškuojančių (o miestas iš visų pusių įrėmintas kalnų) mikroautobusų išmetamųjų dujų, bet ir nuo triukšmo, nes iš kiekvieno žąsele vienas paskui kitą važiuojančio mikroautobuso išlindęs kasininkas visa gerkle šaukte iššaukia maršrutą. Tačiau kvapą gniaužia ir įspūdingi vaizdai. La Paso pakraštyje – Mėnulio slėnis, primenantis vaikų iš šlapio smėlio pajūryje statomas pilis, tik padidintas kokį tūkstantį kartų.

"Veido" archyvas

La Pasas pribloškia transporto chaosu ir triukšmu

La Pase, žinoma, verta lankyti muziejus, pasišiurpinti garsiajame raganų turguje, kuriame gali nusipirkti lamų jauniklių mumijų, ar visą dieną skirti kelionei į Tiahuanako griuvėsius, menančius VIII amžių.

Nacionaliniai turizmo ypatumai

Vis dėlto džiaugiesi, kai iš La Paso triukšmo pabėgi į Kopakabaną ant Titikakos ežero, dar vadinamo Bolivijos jūra, kranto. Titikaka – perpus Bolivijos, perpus Peru teritorijoje, tačiau pakrantė Bolivijos pusėje tikrai įspūdingesnė nei Peru. Tik neapsigaukite, kai jums čia pasiūlys aplankyti ežerą garsinančias plaukiojančias salas, – būsite nuplukdyti tik į kavinukę, plūduriuojančią ant “bambalių”. Beje, ir Peru, Pune, iš kurio plukdoma į tikrąsias salas ant plūduriuojančių surištų meldų šaknų, kilo pagrįstų įtarimų, ar turistai nemulkinami. Išplaukėme į salas pustuščiu laivu, o parplaukė jis jau pilnas – neva priglaudęs sugedusio laivo keleivius. Tik nei laivo buvo matyti, nei į turistus jie panėšėjo.

Na, bet prisiminus, kad Vilniaus taksistai turistų irgi klausia, į kurį oro uostą vežti – vietinį ar tarptautinį, beliko iš savęs nusijuokti. Bolivijoje reikia išmokti susigaudyti tarp keistos susisiekimo ir turizmo sistemos. Štai Potosi pastatyta naujutėlaitė moderni autobusų stotis, tačiau ir joje visa informacija apie reisus perduodama visu garsu rėkiant “La Pasas” ar “Sukrė”. Šaukiančiųjų daug, nes tiek skirtingų agentūrų vienu metu išlydi autobusus tuo pačiu maršrutu. Beje, ilgųjų maršrutų naktiniai autobusai tikrai patogūs. Tiesa, tie ilgieji maršrutai žemėlapyje atrodo ne tokie ilgi, tačiau čia kokius 400 km važiuojama ir dvylika, ir keturiolika valandų. Kelionių agentūrų taip pat daugybė, nors siūlo jos tą patį ir beveik už tiek pat.

Beje, jei nors kiek mokate ispaniškai, kelionė tikrai bus lengvesnė ir įdomesnė. Bet svarbiausia Bolivijoje net ne kalba – reikia be streso žiūrėti į laikrodį. Kai esi trys keturi kilometrai virš jūros lygio (o taip yra praktiškai visur Bolivijoje), lakstyti neprotinga, nes greitai uždusi, antra, čia nieko nebūna laiku. Laiku, nuvaikius deglus paršelius nuo pakilimo tako, išskrido tik 19 vietų lėktuviukas iš džiunglių. Tačiau ne visuomet čia vėluojama: kitur jis išskrido… valanda anksčiau.

Bolivijoje reikia pagyventi indėnišku ritmu – neskubant, pašokant boliviškus siautulingus šokius ir grožintis gamta, kurios neįmanoma užmiršti.