Kuo labiau gilinamės į švietimo sritį, tuo akivaizdžiau pastebime, kad dabartinėje sistemoje jauno žmogaus interesai ir jo ateitis yra paskutinėje vietoje.

Universitetams rūpi, kaip gauti kuo daugiau studentų krepšelių ir pritraukti kuo daugiau mokančiųjų už mokslą, rektoriams svarbu išlaikyti savo postus, pramušti maksimalų finansavimą ir pasiekti, kad jų universitetai nebūtų su niekuo sujungti, tarpininkavimo agentūroms aktualu, kaip įkalbėti kuo daugiau jaunuolių studijuoti užsienyje (ir, tiesą sakant, nesvarbu kur), Švietimo ir mokslo ministerijai svarbiausia, kaip įsisavinti kuo daugiau ES paramos ir kaip pateisinti savo aukštojo mokslo reformą, politikams maga pakalbėti apie Lietuvą, kaip apie aukštųjų technologijų šalį ir pasigirti, kiek daug įgyvendinama priemonių jaunimo nedarbui mažinti.
Ir štai visame šiame informaciniame lauke stovi sutrikęs dvyliktokas, kurį kamuoja didžiulės vidinės dramos. Juk šių laikų dvyliktokui ir taip daug sunkiau nei jo bendraamžiui prieš 20 metų. Tada jaunuolis žinodavo, kad štai pasirinks perspektyvią profesiją, įstos į universitetą, baigs jį ir bent jau baigęs magistrantūros studijas nesunkiai susiras darbą pagal profesiją. Dabar nieko panašaus nebėra.
Pirmiausia gali paaiškėti, kad šiuo metu jo pasirinktos profesijos po penkerių šešerių metų gali apskritai nebelikti, juk šiais laikais viskas keičiasi neįtikėtinai greitai. Garantuoti gali būti nebent medikai, slaugytojai, mokytojai, policininkai, o dauguma kitų profesijų transformuojasi stulbinamu greičiu.
Antra, šių laikų abiturientas jau dabar žino, kad ne tik bakalauro, bet jau ir  magistro diplomas tikrai negarantuoja darbo vietos, ir net turėdamas teisininko diplomą gali skusti žuvis Norvegijos žuvų ūkyje. Kitaip tariant, studijos ir darbo rinka atsiskyrė ir vis labiau tolsta vienos nuo kitos.
Trečia, dabar jaunuolis gali rinktis tarp Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų arba siekti gauti dvigubą ar trigubą diplomą. Galimybių neregėtai daug, o atramos taškų ir autoritetų – itin mažai. Kiekvienas kritikuoja ar net talžo savo konkurentus, todėl puikiai atsiskleidžia tiek vienų, tiek kitų universitetų trūkumai. Beje, kai kuriose gimnazijose bendraklasiai jaunuoliams daro didžiulį spaudimą kuo greičiau nešti kailį iš Lietuvos ir stoti į užsienio universitetus. Nes jei liksi Lietuvoje, esą būsi nevykėlis.
Mūsų šalies universitetų rektoriai burnoja, kad Lietuvos žiniasklaida nustotų platinti šias eretiškas mintis, nes dauguma jaunuolių iš Lietuvos įstoja ne į geriausius, o į vidutinius ar net prastus užsienio universitetus, kurie savo paslaugų kokybe nusileidžia Lietuvos universitetams. Bet šiame “Veido” numeryje rasite ne “tendencingų” žurnalistų sapaliones, o užsienyje gerame universitete studijuojančio Kerniaus Kuolio išvadas. Ir jos Lietuvos universitetams labai negailestingos.
Taigi pasirinkimų dabartiniam dvyliktokui – begalė, o realios pagalbos ir patarimų – itin mažai. Gal čia bent “Veido” universitetų reitingas bei po trijų savaičių pasirodysiantis kolegijų reitingas pagelbės. Sėkmės.