Projektas 2V (verslas ir valdžia) Lietuvoje įsibėgėja. Užteko pusmečio, kad visi galėtume pamatyti ir asmeniškai pajusti šio projekto rezultatus bei naudą. Štai tik keletas užuominų apie tai, kas vyksta.

Mokesčiai nebeslegia. Verslo skatinimo ir darbo vietų kūrimo programos paleistos visu greičiu. Vartojimas, nors ir ne toks, koks buvo prieš ketverius metus, atsigavo ir kunkuliuoja palaikydamas protingą temperatūros lygį.

Valstybė sudaro sąlygas privačiam kapitalui skaidriai investuoti į visuomeninės reikšmės turinčius projektus.

Lietuvoje registruotų įmonių savininkai, darbuotojai nesiliauja stebėtis: kas atsitiko, kad rūpestis savo žmonėmis iš politinių retorikos vingrybių nusileido ant žemės ir tapo tikrove bei kasdienybe?

Nesu didelė utopijų mėgėja ar futuristinių scenarijų kūrėja, bet apie projektą 2V, tiksliau, apie verslo ir valdžios bendradarbiavimą, kuriant gerovę savo šalies piliečiams, pamąstyti tenka dažnai.

Kodėl toks projektas labai sunkiai skinasi kelią? Pasiguosti galima nebent tuo, kad panaši padėtis susiklostė ne tik mūsų šalyje. Antai Graikijoje užvirė gerokai didesnė sumaištis.

Regis, Lietuvoje verslui ir valdžiai bendradarbiauti trukdo keletas dalykų, kuriuos galima išskirti į dvi grupes. Pirmoji – susikalbėjimo tradicijos nebuvimas, kita – nykstantys ilgalaikiai valstybinės reikšmės tikslai.

Štai grėsmingai didėjantys nedarbo rodikliai: 350 tūkst. nedirbančių žmonių tokiam mažam kraštui yra katastrofa. Akyliau pažiūrėję atrasime, kad tarp tų nedirbančių yra nemažai gerą ir valstybei nemenkai kainavusį išsilavinimą turinčių žmonių.

Tačiau pavojaus varpų negirdėti. Negi manoma, kad ko nesugebės sutvarkyti natūralioji atranka, sureguliuos emigracija? Toks mąstymas būtų pragaištingas.

Ir vėl grįžkime prie projekto 2V: jei toks egzistuotų, panašių minčių ne tik nekiltų, apie tokius dalykus būtų net nepadoru galvoti. Taip, esame girdėję ir net per televiziją matę žinią apie dabartinės Vyriausybės pasirašytą nacionalinį susitarimą. Nepavydžiu dabartiniam Ministrų kabinetui – jiems tenka griebtis įvairiausių sprendimų, kad tik būtų galima suvaldyti padėtį. Tik ar viskas taip? Su kuo tariamasi? Su kuo kalbamasi? Juk progresyvioji šalies dalis puikiai suvokė ir suvokia, kad ne ministras pirmininkas supūtė tokius kamuolinius krizės debesis, į kuriuos Lietuva įsklendė prieš pusantrų metų. Tai suvokdami daugelis tiesė ir vis dar tiestų pagalbos ranką ar pateiktų dėmesio vertų patarimų, kad mūsų šalis kuo greičiau ir sėkmingiau iš tos debesų pilkumos išvairuotų.

Bet… Kokią susikalbėjimo tradiciją su verslu turi mūsų valdžia? Su kuo kalbamasi? Su būreliu patarėjų? Taip buvo anksčiau, taip yra ir šiandien. Nauja tradicija neprigijo, nors dar prieš gerus metus prieš Vyriausybės duris teko matyti vinguriuojančią žodžiu “dialogas” tikinčių žmonių eilę.

Ir dėl šio susikalbėjimo tradicijos nebuvimo nekaltinčiau verslininkų. Jie visada buvo ir bus guvūs bei ieškantys naujų galimybių, kai kurie net taip labai, kad net nepatogu. Tačiau nieko nepadarysi – verslas kūrė ir kuria didumą to gėrio, kurį vėliau visi pasidalijame.

Manyčiau, susikalbėjimo tradicijos iniciatoriai vis dėlto turėtų būti patys politikai. Tik štai bėda – vos parodyk kam palankumą, iš karto apkaltins korupciniais ryšiais, valstybės interesų nepaisymu.

Taigi kokį susikalbėjimo foną turime? Ogi tą, kurį sukuria trumpalaikių planelių ir projektėlių spiečius, kuriame nesusigaudo niekas, net ir to spiečiaus veikėjai.

Tad lieka rūpintis savo erdve ir elgtis nebūtinai pragmatiškai, bet privalomai egoistiškai. Tačiau vargu ar tokį spiečiaus įvaizdį galima laikyti brandžios ar vis dar bręstančios visuomenės simboliu. Juk gerų prisiminimų nesukelia kraujo ištroškusių zyziančių uodų debesis…Visiškai aišku, kad reikalai tikrai pakryptų į gerąją pusę, jei projekto 2V ašimi taptų visiems svarbių ir ilgalaikių darbų planas ir skaidrus bendradarbiavimas abiem V pusėms kalbantis. Juk, tiesą sakant, toks 2V tėra simbolinė santrumpa. Iš tiesų tėra vienas V – visuomenė.