Kvietimų skaityti pranešimus svarbiausiose pasaulio konferencijose ar galimybės išleisti knygą anglų kalba garsiausiose Europos leidyklose sulaukia tik vienas kitas Lietuvos istorikas.

Lietuvos istorijos instituto mokslininkai per metus publikuoja vos apie keturiasdešimt straipsnių užsienio moksliniuose žurnaluose. Dar mažiau straipsnių užsienio kalbomis parengia universitetuose dėstantys istorikai. Išverstų į anglų ar vokiečių kalbas monografijų gausa Lietuvos tyrinėtojai taip pat negali pasigirti. Tačiau apstu pasiteisinimų, kad mažos šalies istorija neįdomi Vakarų Europai, o tuo labiau pasauliui, kad reikia rašyti lietuviškai, nes Lietuvoje – pagrindiniai skaitytojai, arba kad tik sukaupęs didelį patirties bagažą istorikas gali save pristatyti tarptautinėje erdvėje.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas pabrėžia, kad tai išgalvotos problemos, kuriomis, deja, vis dar teisinasi didžioji dalis mūsų mokslininkų. R.Petrauskas apgailestauja, kad nemažai Lietuvos istorikų patys suvokia mūsų šalį kaip periferiją, todėl nesistengia ieškoti ryšių tarptautinėje akademinėje bendruomenėje ir pristatyti savo tyrinėjimų užsienio mokslininkams.
„Tik nuo mūsų pačių aktyvumo ir gebėjimo prisistatyti priklauso, kiek Lietuvos priešistorė, kultūra, tradicijos, kalba gali būti įdomu pasauliui, – antrina buvęs Klaipėdos universiteto rektorius, archeologas prof. Vladas Žulkus. – Lietuviai ne kvailesni už kitų šalių mokslininkus, tačiau daugelis dar bijo į nagrinėjamas problemas pažvelgti plačiau, susigūžta išgirdę apie naujas idėjas.“
R.Petrausko nuomone, tai ilgo atitrūkimo nuo pasaulio sovietiniais metais padarinys. Mat iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, priešingai nei tiksliųjų mokslų atstovai, nė vienas mūsų istorikas nebuvo išvykęs už Sovietų Sąjungos ribų. „Net į Lenkiją išvažiuoti atsirado galimybė tik paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais. Tad trūksta kontaktų, neretai trukdo menkos užsienio kalbų žinios“, – teigia VU Istorijos fakulteto dekanas.
V.Žulkaus žodžiais, ne mažiau svarbu ir tai, kad dažnai mūsų humanitarinių mokslų atstovams pritrūksta noro, užsispyrimo bei gebėjimų siekiant sudominti prancūzus, britus ar amerikiečius. O štai su tų šalių, kurių istorija glaudžiai susijusi su mūsiške, – Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Baltarusijos, Ukrainos istorikais bendradarbiaujama jau ne vienus metus. Ypač lenkų moksliniai žurnalai laukia Lietuvos istorikų straipsnių, mūsų istorikai mielai kviečiami į konferencijas, leidžiamos jų knygos.
Taigi kurių Lietuvos istorikų tyrinėjimai labiausiai žinomi ir pripažinti užsienio kolegų?

Kitų šalių mokslininkų vertinami Lietuvos istorikai

Lietuvos mokslo tarybos duomenimis, per pastaruosius dvidešimt metų dažniausiai buvo cituojamos sociokultūrinių ir politinių procesų XIX a. Lietuvoje tyrinėtojo, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Dariaus Staliūno mokslinės išvados. Tai istorikas, kurio ir straipsnių daugiausiai publikuojama užsienio spaudoje, taip pat jis kolegas gerokai lenkia ir pagal kitose šalyse skaitytų pranešimų skaičių bei dalyvavimą tarptautiniuose projektuose. Svarbu tai, kad knyga „The Vanished World of Lithuanian Jews“, kurios vienas sudarytojų yra D.Staliūnas, išleista tarptautinės akademinės leidyklos „Rodopi“ anglų kalba.
Dar viena šios leidyklos išleista istoriko knyga „Making Russians. Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863“ apie Rusijos imperijos politiką Lietuvoje ir Baltarusijoje sulaukė apie trisdešimt palankių įvairių pasaulio šalių mokslininkų recenzijų. Tad antrą kartą „Veido“ rengiamame projekte “Mini Nobelis” D.Staliūnas pripažintas labiausiai Lietuvos mokslą pasaulyje garsinančiu istoriku.
Pagal dalyvavimą užsienio konferencijose ir straipsnių publikavimą kitų šalių mokslo leidiniuose nedaug nuo D.Staliūno atsilieka buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius doc. Alvydas Nikžentaitis. Iš kitų mūsų istorikų jis išsiskiria tuo, kad itin daug straipsnių publikuoja vokiečių kalba, be to, yra kelių tarptautinių istorijos mokslo žurnalų, pavyzdžiui, leidžiamo Herderio instituto Marburge ir Torunės universiteto, redakcinės kolegijos narys, kartu su Vokietijos ir kitų šalių istorikais dalyvauja bendruose tyrinėjimuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.