Viena geriausių Lietuvos jaunųjų chemikių Vytautė Mačiulskytė prieš porą savaičių iš tarptautinės chemijos olimpiados parsivežė antrą medalį.

Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos vienuoliktokė šiemet Vašingtone vykusioje tarptautinėje mokinių chemijos olimpiadoje iškovojo bronzos medalį. Pernai varžydamasi su vienais ir dvejais metais vyresniais chemikais iš viso pasaulio taip pat pasipuošė bronzos medaliu. Pasak Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekano prof. Rimanto Raudonio, jau vien dešimtokės patekimas į tarptautinę olimpiadą yra itin retas atvejis, mat dėl teisės atstovauti Lietuvai Vytautei teko įveikti vienuoliktokus.
„Pastarąjį kartą tokio amžiaus mokinys su kitų šalių atstovais rungėsi prieš daugiau nei penkiolika metų“, – primena jaunuosius chemikus olimpiadoms rengiantis R.Raudonis.
„Mokiniai spėja sudalyvauti dviejose tarptautinėse olimpiadose, o Vytautė važiuos ir kitąmet. Per mano aštuoniolikos metų darbo praktiką ji antra Klaipėdoje gali pasigirti tokiais laimėjimais“, – antrina Vytautės chemijos mokytoja Rima Grabauskienė.
Taigi kokia Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos moksleivės sėkmės paslaptis?

Laimėti padeda kryptingas darbas

R.Raudonio nuomone, sėkmė ateina, kai žmogus jai būna pasirengęs. Tad aukščiausių rezultatų padeda pasiekti kryptingas darbas ir, žinoma, užsidegimas. Vytautei netrūksta nei užsispyrimo baigti pradėtus darbus, nei gebėjimo susikoncentruoti, nei noro sužinoti kuo daugiau. Taip pat jai atseikėta ir išskirtinių gabumų tiksliesiems mokslams.
„Yra vaikų, kurie nori kažko pasiekti, tačiau negali. Kiti užmiršta žodelį “reikia”. O Vytautė nori, gali ir žino, kad dar yra “reikia“, – giria savo mokinę R.Grabauskienė.
Pati Vytautė sako niekada nejautusi, kad yra išskirtinių gabumų. Be to, prisipažįsta, kad pernai neplanavo ir nesitikėjo įveikti vyresnius chemikus, tad patekimas į tarptautinę olimpiadą jai buvo labai netikėtas. „Turėjau tikslą tik šiemet išvažiuoti į tarptautinę olimpiadą, tačiau norėdama kuo geriau pasirengti pradėjau metais anksčiau ir nutariau pasitikrinti žinias. Taip visai netikėtai pavyko laimėti atranką“, – pasakoja nelinkusi girtis klaipėdietė.
Beje, ir Vytautės mokytojai nesitikėjo, kad ji pateks į tarptautinę olimpiadą. Mat tarp devintokams bei dešimtokams ir vienuoliktokams skiriamų olimpiadinių užduočių yra labai didelis atotrūkis. Taigi peršokti vienų metų olimpiadą nėra lengva. „Kai reikia, sugebu labai daug dirbti. Esu užsibrėžusi, kiek kiekvieną dieną turiu išmokti, ir savo plano tikslingai laikausi. Be to, chemija man labai patinka“, – sėkmės paslaptį atskleidžia Vytautė.
Tiesa, jis pripažįsta šiemet kur kas mažiau dirbusi, todėl dar prieš olimpiadą žinojusi, kad kitos spalvos medalio neparsiveš. Įgimtais talentais gabi mergina neplanuoja pasikliauti ir kitąmet. „Trečią kartą jau nebenoriu bronzos, tad reikės labai daug mokytis, kad patekčiau į tarptautinę olimpiadą iš iškovočiau sidabrą ar auksą“, – vieną savo tikslų atskleidžia Vytautė.
Vis dėlto vykstant į olimpiadas septyniolikmetei svarbi ne tik iškovota vieta, bet ir pati kelionė bei užduotys. Ypač ji laukia kitais metais Maskvoje vyksiančios tarptautinės chemijos olimpiados, nes ten teks įveikti kur kas sudėtingesnes ir visai kitokias užduotis nei per pastaruosius dvejus metus.

Labiausiai domina procesai, vykstantys ląstelėse

Vytautė pabrėžia, kad galimybė susipažinti su kita šalimi – taip pat didelis stimulas stengtis įveikti kitus jaunuosius Lietuvos chemikus. „Kai jau patenku į olimpiadą, apie uždavinius nedaug galvoju. Bene labiausiai džiaugiuosi, kad galėsiu pakeliauti. Užduotis atliekam vos du pusdienius, o toje šalyje svečiuojamės aštuonias devynias dienas, tad daug pamatom“, – dalyvavimo olimpiadose pranašumus dėsto jaunoji chemikė.
Štai prieš dvi savaites grįžusi iš Amerikos, ji džiaugiasi ne tik iškovotu bronzos medaliu, bet ir patirtais įspūdžiais. Vytautė turėjo galimybę išvaikščioti Vašingtono centrą, aplankyti muziejus, atrakcionų parką ir net stadione stebėti beisbolo rungtynes.
Nors iš olimpiadų ji grįžta praplėtusi akiratį, pasitikrinusi, kiek žino, palyginti su kitais jaunuoliais, be to, taip kaupia balus stojamiesiems į Kembridžo ar kitą Didžiosios Britanijos universitetą, tačiau ir nori, kad pasirengimas konkursams kuo greičiau baigtųsi. Mat nekantrauja vietoj olimpiadinių užduočių pasinerti į biochemiją. Gilinimasis į procesus, vykstančius ląstelėje, į tai, ko negalima pamatyti plika akimi, – Vytautei šiuo metu įdomiausia sritis. Su biochemijos moksliniais tyrimais klaipėdietė planuoja susieti ir tolimesnę ateitį. Dabar svarbiausias jos tikslas – įstoti į užsienio universitetą, o vėliau padirbėti keliose skirtingose šalyse.
Vytautės atsakymas į klausimą, kaip užsikrėtė chemija, nustebina: „Atsitiktinai. Nuo aštuntos klasės labai traukė fizika. Buvau nusprendusi gilintis į šį mokslą, tačiau kai įstojau į Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnaziją, kurioje didelis dėmesys skiriamas tiksliesiems mokslas, paaiškėjo, kad nėra fizikos būrelio, papildomi matematikos užsiėmimai nepatiko, tad liko chemija. Dar pusmetį lankydama chemijos būrelį galvojau tik apie fiziką, tačiau pradėjau laimėti chemijos olimpiadas, supratau, kad sekasi, ir užsikabinau.“

Niekada nebuvo pirmūnė

Beje, tėvai niekada neskatino Vytautės papildomai gilintis į tiksliuosius mokslus. „Jau nuo darželio nevaržėm jos pasirinkimo, leidom savarankiškai priimti sprendimus. Tiesa, pirkom daug knygų, skatinom skaityti, tačiau nekreipėm jokia linkme. Ir dabar mokosi tik tai, kas jai įdomu“, – pasakoja Vytautės mama Vitalija Mačiulskienė.
Nespaudžia tėvai gabios merginos ir dėl prastesnių lietuvių ar geografijos pažymių, nes jiems svarbiau, kad dukra mokytųsi ne dėl įvertinimų, o tai, kas patinka.
R.Grabauskienės nuomone, būtent todėl, kad tėvai gerbia Vytautės pasirinkimą ir nuo mažų dienų leido pačiai daug ką spręsti, šiandien ji yra savarankiška, sugeba pati protingai susidėlioti prioritetus.
„Mano lietuvių metinis pažymys – septyni, geografijos – aštuoni, nes nesistengiu visose srityse būti tobula, nenoriu blaškytis. O štai gilindamasi į chemiją esu maksimalistė“, – sako Vytautė. Ir priduria, kad per chemijos pamokas ji jau seniai neturi ką veikti. Žinodama tiek, kiek pirmųjų kursų chemijos specialybės studentai, mokykloje sprendžia savo atsineštus uždavinius.
Beje, ji mano, kad ne tik olimpiadininkams, bet ir kitiems mokiniams mūsų bendrojo lavinimo mokyklose dėstomas chemijos kursas yra nuobodus ir mažai naudingas. Mat perkrautas faktinėmis žiniomis, reikalaujama įsiminti daug sausos informacijos, o ne skatinama mąstyti sprendžiant uždavinius.

Tarp pomėgių – ne tik chemija, bet ir piešimas, kulinarija

Vytautė pasakoja, kad net ir vasarą kasdien skaito įvairią mokslinę literatūrą apie chemiją anglų kalba, nes dega noru kuo daugiau sužinoti, tačiau randa laiko ir  kitokiai veiklai. Pasirodo, ji turi ne tik mokslininkės, bet ir menininkės gyslelę.
Vytautė niekada nelankė nei dailės mokyklos, nei būrelio, bet nuo mažų dienų mėgo piešti, o internete radusi informacijos apie fotorealizmo kryptį, kai nuotraukoje užfiksuotas vaizdas tiksliai teptuku perkeliamas ant popieriaus ar drobės, pradėjo tapyti.
Tokia technika tapydama portretus ar įvairius objektus, Vytautė geriausiai pailsi. „Tapau savo malonumui, tik tada, kada noriu, tad būna savaičių, kad nė karto neprisiliečiu prie dažų. O kai užeina noras, ir visą dieną neatsitraukiu. Tik naktį niekada nesėdžiu nei prie knygų, nei prie paveikslų“, – pasakoja gimnazistė.
Kitas jos pomėgis, kuriuo mėgaujasi norėdama pailsinti galvą nuo cheminių procesų, formulių ir uždavinių, – kulinarija. Vytautei patinka ieškoti receptų ir kaskart pagaminti ką nors naujo. Anksčiau ji dažniau kepdavo pyragus, o dabar išbando ir mėsos, daržovių patiekalus. Vis dėlto jaunoji chemikė šiuo metu piešimui ir maisto gaminimui negali skirti tiek laiko, kiek norėtų. „Dabar man labiau rūpi kuo geriau pasirodyti olimpiadose ir įstoti į gerą Didžiosios Britanijos universitetą, o tada galėsiu dažniau ir pomėgiais užsiimti“, – tikisi Vytautė.