“Virvytės” folkloro ansamblio narių Inetos ir Valdo Zajančkauskų namuose kasdien skamba lietuvių liaudies dainos, o vakarais vaikai – septynerių Adelė ir dvejų Pijus – neužmiega be lopšinės, net jei prieš tai būna klausęsi pasakos.

"Veido" archyvas

Šiuose namuose vaikai žaidžia su medinukais ir mamos siūtais žaislais

Ne paslaptis – mes, lietuviai, suremiame pečius ir užtraukiame liaudies dainą tik tada, kai savo kelyje susiduriame su priešu. Ir vos tik jam atsitolinus vėl pradedame keikti valdžią ir burbėti, kaip mums bloga gyventi Lietuvoje, o patriotiškumas ima ir kažkur išgaruoja. Inetos ir Valdo Zajančkauskų namuose lietuvių liaudies daina skamba kasdien, jie didžiuojasi esą lietuviai ir apie jokias laimės paieškas svečiuose kraštuose net nesvajoja. “O kaipgi kitaip? – klausiamai tarsteli Ineta. – Mums gera gyventi ten, kur mes esame”.

Suvedė liaudies daina

Ineta ir Valdas susipažino dar būdami studentai folkloro ansamblyje “Ratilio”. Tada, kai pirmąkart ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė juokais Inetai mestelėjo, ko ji atėjusi – dainuoti ar vyro susirasti, net neįtarė, kad juodu taps pora. Ineta rimtų rimčiausiai atsakė, kad dainuoti, o išėjo taip, kad dar ir vyrą susirado. Ir ne tik ji – iš tuo metu ansamblyje dainavusiųjų bei šokusiųjų net septynios šeimos susikūrė.

Vėliau buvę “Ratilio” ansamblio dalyviai susibūrė į “Virvytės” folkloro ansamblį, kuriam dabar vadovauja “Gero ūpo!” vedėja Loreta Sungailienė. Skirtumas tik tas, kad dabar į repeticijas visi keliauja su vaikais. Ir ne tik todėl, kad neturėtų su kuo jų namie palikti. Pasak Inetos, visų ansamblio narių vaikai nuo mažumės dainuoja ir šoka kartu su tėvais. “Nors repetuoti su mažaisiais  gerokai sunkiau, bet taip vaikai perima tėvų puoselėjamas tradicijas”, – įsitikinusi pašnekovė. Štai ir Zajančkauskų Adelė buvo pirmas ansamblio vaikas, o vos keturių mėnesių Pijus, padabintas mamos siūtu tautiniu kostiumu, tapo Dainų šventės folkloro dienos simboliniu kūdikiu.

Be specialių patriotizmo pamokėlių

Ineta ir Valdas neabejoja, kad vaikams nereikalingos specialios patriotiškumo pamokėlės. Užtenka augti šalia tėvų, puoselėjančių tikrąsias tautos vertybes. Štai patys Zajančkauskai, kaskart sėsdami prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo, susikimba už rankų ir sugieda giesmelę, taip atsidėkodami Dievuliui už tai, ką jie dabar turi. Kas kita, pasak pašnekovų, kai tokios aplinkos šalia nėra. “Tuomet reikėtų ją dirbtinai sukurti – supažindinti mažuosius su tautos papročiais, dainomis, šokiais einant į renginius, skaitant knygas, klausantis kompaktinių plokštelių. Nes be savo šaknų esi niekas”, – leidžiasi į apmąstymus dviejų vaikų mama, pati augusi nedideliame Akmenės miestelyje, kur žmonės dar buvo išlaikę senąsias tradicijas.

“Pažinau savo senelį, girdėjau žemaitišką tarmę, liaudies dainas. Tiesa, švenčių išskirtinai mūsų šeima nešvęsdavo, bet tradicijų visada laikydavomės. Ir šieno Kūčių vakarą po linine staltiese padėdavome, ir kiaušinius Velykų išvakarėse margindavome, ir Morę pasipuošę pačių darytomis kaukėmis per Užgavėnes degindavome. Pamenu, kai pradėjo belstis Atgimimas, artėjant Vasario 16-ajai skambinau tetai, prašydama, jog ši padainuotų lietuvių liaudies dainą “Oi neverk, motušėle”, nes norėjau šią dainą išmokyti dar ir klasės draugus, kad galėtume atėjus šventei visi kartu padainuoti. Buvau tikra – teta tikrai mokės, nes jos lūpose nuolat skambėjo dainos ir pasakojimai apie anuos, geresnius laikus, kurių mes, jaunimas, nepažinome. O įsikūrus folkloro ansambliui net nedvejodama nuėjau į jį”, – prisimena savo pažintį su lietuvių liaudies šokiais, dainomis ir tradicijomis Ineta.

Nėštukė su tautiniu kostiumu

Pašnekovė juokauja: juodu su vyru, kuris taip pat nuo mokyklos laikų dainuoja, šoka ir dar griežia smuiku folkloro ansamblyje, yra šiuolaikiški žmonės, tokie patys kaip daugelis iš mūsų. Pažįsta pinigus, žino, kaip daryti verslą, jų namuose yra radijas ir televizorius, tik pastarasis žiūrimas itin retai. Ineta – medikė, mikrobiologė, dirbanti vienoje sostinės farmacijos įmonių. Valdas, baigęs architektūrą, dirba pramoninio dizaino srityje. Taigi abu į darbą apsiavę vyžomis tikrai nevaikšto! Tačiau Ineta išties labai mėgsta apsirengti tautiniu kostiumu, kuris jos pačios rankomis siūtas bei išdailintas, ir kartu su kitais ansamblio nariais traukiant sutartinę žingsniuoti Vilniaus gatvėmis.

“Tautinio  kostiumo nepakabinau į spintą ir besilaukdama mažųjų. Klostelės, gumytės, raukinukai – kiekviena kostiumo detalė pritaikyta kiekvienam moters gyvenimo tarpsniui. Ir nieko keista – juk mūsų močiutės apie specialius nėščiosios drabužius net nesvajojo. Sakote, dabar tautiškumas nemadingas? Juo geriau! Vadinasi, mes dar labiau išskirtiniai. O gal tiesiog savo keliu einame ne dėl mados, o kur veda širdis”, – šypsosi nuotraukų cikle apie moters gyvenimo ratą, kuriam buvo fotografuojama ir netekėjusi mergina, ir būsima mama, ir vyresnio amžiaus moteris, nėštukė, įamžinta pašnekovė.

Lietuvaitė! Tikra lietuvaitė!

O mažieji? “Jie taip pat labai mėgsta savuosius tautinius kostiumus, ypač jais džiaugiasi būdami šalia kitų taip pasipuošusių ansamblio narių. Kartą, kai gastrolėse nenorėdama žadinti Pijaus jo neužvilkau, pirmas pabudusio sūnaus klausimas buvo: “O kur mano kostiumas?” – šypsosi mama.

Nors vėliau prasitaria, kad per dukters pirmąjį kalėdinį karnavalą M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje dėl to vos nepersistengė… “Adelė vaidino birželį. O dar turėjo deklamuoti eilėraštį apie Jonines. Šeimoje pasitarę nusprendėme, kad labiausiai jai tiktų tautinis kostiumas. Tačiau nuėjusi su dukra į mokyklą ir pamačiusi “kvalbonuotas” ir pūstomis suknelėmis jos klasės drauges sunerimau – galbūt šį kartą perlenkiau lazdą. Juolab kad ir Adelė akivaizdžiai pasijuto nekaip. Tačiau Kalėdų Senelio šūksniai “Lietuvaitė! Tikra lietuvaitė!”, pamačius Adelę, visas mudviejų dvejones ir nerimą tarsi burtų lazdele kažkur pradangino”, – neslepia džiaugsmo moteris.

Patriotiškumas kasdienybėje

Pasak Zajančkauskų, patriotiškumas – ne vien tautiniai drabužiai ar liaudies dainos. Patriotiškumas jų šeimai – dar ir tai, kad pirkdami daiktus ar maisto produktus jie renkasi tik lietuvišką produkciją. Pasak Inetos, net širdis apsąla nuo iš rūsio parneštų namie raugtų agurkėlių, kurie yra tikra vitaminų bomba, o vaikams skaniausios močiutės pagal senovinį receptą keptos bandelės. Vasarą jie visi renka žoleles, iš kurių žiemą verda gardžią arbatą. O mažieji vos gimę buvo apgobti močiutės, Inetos mamos, dovanotais namuose austais lininiais rankšluosčiais ir nuo pat kūdikystės žaidžia tik su mediniais ar mamos siūtais žaislais.

Net pavardės, atūžus moteriškų pavardžių keitimo madai, Ineta nekeitė ir vietoj Zajančkauskienės netapo Zajančkauske. “O kodėl turėčiau? Kad nežinotų, ar aš esu ištekėjusi? Bet juk man gera, kad aš ištekėjusi moteris, kad esu mama. Be to, tai juk irgi mūsų tautos tradicijų dalis”, – įsitikinusi lietuviškų tradicijų puoselėtoja “Virvytės” ansamblio narė.