Prieš kelias dienas teko būti tikrai garbingo ir ganėtinai skaitlingo bei žinomo visuomeninio judėjimo konferencijoje. Ten aš pamačiau daug gerų, kompetentingų ir veiklių  žmonių. Blogu žmogumi negalėčiau pavadinti nei vieno, be išimties“  tos konferencijos dalyvio.  Tačiau…Tai buvo labai marga žmonių grupė, siekianti tikrai gerų tikslų, bet dėl skirtingo požiūrio į atitinkamus tikrovės reiškinius ir dalykus gan emocingai diskutuojanti. Matėsi, kad ši maloni žmonių bendrija per mažai bendrauja ir dar nesusitarė dėl kai kurių pamatinių dalykų, ypač, dėl judėjimo dalyvavimo politikoje formų ir turinio.

Kaip tyčia, šiandien teko pabendrauti su aukštąjį išsilavinimą turinčiu bičiuliu ir miestelio keliais aktyviais kultūros baro etatiniais darbuotojais. Lyg tarp kitko, paklausiau bičiulio, kuo skiriasi tauta nuo nacijos ir tautiškumas nuo nacionalizmo. Jo atsakymas mane pribloškė.

Kultūros nešėjams pasiūliau pakalbėti apie politiką. Juos tarsi kažkas supurtė, lyg būtų žaibas trenkęs, o vienas iš jų atsitokėjęs pasakė, kad apie š…ą, jie nekalbės ir pažvelgė į mane, kaip į priešą. Tuomet aš, norėdamas atgauti jų palankumą, pritariau, kad tai tikrai „daiktas“, skleidžiantis blogą kvapą, nors pats taip nemanau.

Tad skaudama širdimi rašau šį straipsnelį. Ir mieliems minėtos konferencijos dalyviams, ir, ypač tiems, kas dar labai greitai pasiklysta tarp „trijų pušų“ – tautos, valstybės, politikos.

Trumpai apie tautą,  valstybę ir politiką.

Pažvelgę į tarptautinių žodžių žodyną rasime, kad nacija [lot. natio – tauta], žmonių bendrija, susidariusi jų istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.

Skaitant  Wikipediją jau randame etnosą arba etninę grupę , kas lietuviškai būtų etninė tauta, o trumpiau – tautybė. Ten pat randame, kad žodis „nacija“ išverstas į lietuvių kalbą jau reiškia du žodžius „moderni tauta“ ir toliau dar gražiau – jau randame terminą, kad pagaliau tai „politinė  tauta“. (matote kokia „aiški“  garbingų „mokslo jaučių“ kūryba).

Dabar be jokių „mokslinių“ vingrybių susitarkime, kad esame daugiau ar mažiau moderni, o jei moderni, tai ir politinė tauta. Niekam tuo nesigirdami (juk tuo pačiu mums gali atsakyti ir kitos tautos), paprasčiausiai, tai turėdami galvoje, vadinkimės pagal senąją klasikinę sampratą -  tauta, o žodžius:  natio, nacija, nationale ir pan. palikime kitataučiams.

Pagal Wikipediją, valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą.

Giliau nemąstant, pagal šį apibrėžimą išeitų, kad valstybė tai yra visų veikiančių politinių partijų suma – politinė organizacija. Tuomet mūsų valstybę sudaro 2-3 procentai partiečių? O kas tuomet mes, likę 97 procentai nepartinių, paniekinamai kalbančių apie partinukus ir jų partijas? O gal ir gerai būtų jei partijų nariais pūtų 60 proc. visų veiksnių šalies gyventojų? Gal tuomet partijos galėtų pretenduoti į atitinkamų socialinių sluoksnių ir kartų vedlius bei interesų gynėjus? Gal tuomet būtų vykdoma“ haveliška“, o ne „makiaveliška“ politika? Gal tuomet žodžiai tauta, politika, valstybė, politikai taptu normaliais žodžiais? Gal tuomet galėtume kultūringai pasikalbėti su kultūros nešėjais apie politiką?

O gal turima galvoje, kad visi valstybės piliečiai priklauso tai minėtai “ tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojančiai  politinei organizacijai? Gal būt.

Čia mums į pagalbą ateina  „Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas“, kurį 1999 m. išleido UAB „Gimtinė“.  Jis pateikia dvi valstybės sampratas:
- „Organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią“ ir;
- „Tokios bendruomenės valdomas kraštas“.

Paprastai, mokiniams turėtų būti duodamos labai aiškios sampratos, o, bet, tačiau ir man, manau ir Jums, dar ne viskas apie  valstybę aišku. Tiek jau to. Gal pats žodis „politika“ tai paaiškins.

Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad žodis politika [gr. politike (episteme) – valstybės valdymo menas], valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika.; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus, pvz.:vidaus, užsienio, ekonominė, finansų politika.

Pagaliau šis tas paaiškėjo. Supratau, kad aš, kaip žmogus, esu mažytė tos organizuotos politinės bendruomenės arba politinės organizacijos (pagal Wikipediją) dalelytė, tai yra visos valstybės dalelytė ir noriu ar nenoriu jau išlanksto esu pasmerktas būti organizuotoje politinėje bendruomenėje ir dalyvauju valstybės reikalų valdymo bent jau praktikoje. Taigi, aš ir minėti „kultūrtrėgeriai“ esame iki kaklo pasinėrę į šį smirdintį „daiktą“ tik aš noriu apie tai kalbėti, veikti, kad išskalbčiau šį „daiktą“, o jie to nenori. O juk jie yra kultūros nešėjai, gaunantys už tai atlyginimą. Vaje, vaje…

Pasirodo, kad mąstančiam žmogui, pats žodis politika visai nedvokia jokiu mėšlu, tai kodėl politika smirdi? Kartoju, ji nesmirdi, ji valstybės valdymo menas, o teatras yra viena iš pagrindinių meno sudedamųjų dalių, todėl apie jį ir pakalbėkime.

Dar trumpiau apie teatrą ir jame esančius žmones.

Karingi žmonės, ypač aukšto rango karininkai ir jų išauklėti filosofai, mokslininkai, menininkai, politikai ir net dvasininkai sako, kad karas yra žmonijos progreso variklis. Iki tam tikro žmonijos sąmonės lygio tai tiesa. Vėliau – melas. Nūdienos žmonijos sąmonės lygyje tai vis dar tiesa (nors ir abejotina), todėl pasiremsiu kariškių posakiu: – karo veiksmų teatre, tarkime, be pokyčių. Net išvystysiu jį kalbėdamas apie Tautos ir Jos valstybės gyvenimo teatrą.

Kaip ir kiekviename teatre, taip ir šiame yra teatro vyriausiasis režisierius, režisieriai, aktoriai,  atliekantys tam tikras spektaklių (o jų labai daug) roles ir,  žinoma, žiūrovai.

Kas yra valstybės gyvenimo teatro vyriausiasis režisierius, pagrindiniai režisieriai? Tikriausiai, Prezidentas, Seimo pirmininkas,  premjeras,  Seime esančių partijų vadai ir „sėkmingiausieji“ stambaus verslo atstovai, finansuojantys partijų veiklą.

Kas turėtų būti šio gyvenimo teatro aktoriais? Žinoma, kad visi veiksnūs piliečiai, vienu ar kitu būdu kuriantys valstybės gerovę ir kultūringai dalyvaujantys valstybės valdyme. Kas geriau įsisavino šią meno rūšį, tas vaidina svarbesnę, rolę, kas blogiau įsisavino, tas antraeilius arba tik epizodinius vaidmenis masinėse scenose. Tarkime, rinkimų į Seimą ar savivaldybių tarybas, referendumų, plebiscitų ir pan. spektakliuose. Ir nieko nepadarysi. Jokiame teatre, juolab gyvenimo, negali visi būti ir režisieriais ir pagrindiniais aktoriais, tačiau pretenduoti į šias vietas, dalyvaujant sąžiningoje konkurencinėje kovoje, tai gali visi, tačiau… Tačiau vykstant nevykusių režisierių ir pagrindinių aktorių diktatui, visi kiti pretendentai į teatro darbuotojus, ypač į režisierių pareigas ir pagrindinių aktorių roles, išstumiami iš valstybės gyvenimo teatro ir tampa žiūrovais, kurių didžioji dauguma visiškai nesidomi  vykstančiais spektakliais, jų režisieriais nei pačių teatru. Dažnai jie patys iš nesupratimo, dažniausiai dėl pagrindinių aktorių ir režisierių propagandos, slopinančios asmenybes, žalingos  švietimo, mokslo ir kultūros sistemos sutinka būti tik žiūrovais. Beveik pusė jų, atsisako dalyvauti ir masinėse scenose, režisieriams ir pagrindiniams aktoriams vaidinti vieną dieną svarbiausią rinkėjo rolę.

Kodėl taip yra? Tik todėl, kad veiklūs, tačiau nebūtinai gabūs ar talentingi, dažniausiai agresyvios vidutinybės – nedori režisieriai ir pagrindiniai aktoriai, tautos vardu įvedė tokias patekimo į valstybės teatrą taisykles. Jas jie pavadino valstybės teisės sistema, o valstybę – teisine valstybe.

Pabandyk patekti į savivaldybės tarybą, vaidinti jos nario, mero ar vicemero rolę. Nepavyks. Nes pretendentai į šių rolių atlikėjus turi būtinai būti partiečiai (ir nereikia lia-lia, bla – bla apie partijų sąrašinių ir save išsikėlusių kandidatų lygias galimybes; viskas iš anksto nuspręsta). Kaip nuspręsta? Taip, kad į savivaldos struktūrą gali patekti tik tas, kurį parenka partijos, tiksliau jų vadukai, sudarantys tik 2-3 procentus visų piliečių skaičiaus. Štai tau ir savivalda, štai tau ir politika – valstybės valdymo menas.

Analogiškas vaizdelis ir Seimo rinkimų spektaklyje. Prieš rinkimus neaišku tik viena – kokia partija (partijų koalicija) sudarys Seimo daugumą. Tačiau tautai, visuomenei, praktiškai, jokio skirtumo nėra, kokia egoistinė grupelė bus valdančiąja dauguma. Ir vieni ir kiti partiečiai, aišku, kad sieks asmeninių ir grupinių interesų, taps „nusipelniusiais gyventi geriau“ arba „nacionalinėmis vertybėmis. O tie, kuriantys nacionalines vertybes, kaip buvo, taip ir liks pilka arba oranžine mase, neverta „elito“‘ dėmesio. Blogai, baisu, čia gyventi negalima, lėksime į užsienį. Gaila, bet taip galvoja dauguma tautiečių ypač jaunimas (kur ten pensininkai pakels sparnus, nebent trumpam prižiūrėti anūkėlių).

Būsiu labai nepopuliarus, primindamas, kad kiekviena tauta nusipelno tokių valdovų, kokių ji pati verta. Kaip išeiti iš šio nelemto „voverės rato“? Tai labai sudėtinga ir kartu labai paprasta. Tereikia tik pradėti sveikai mąstyti. Suvokti savo vietą tautoje ir savo valstybėje. Nustoti niekinti politiką ar bijoti jos. Ne pati politika bloga. Blogi ją vykdantys politikai. Tai jie yra „daiktas“ nuo kurių sklinda blogas kvapas. Reikia nepatingėti retkarčiais paimti į rankas Konstituciją perskaityti Ją, o kai kuriuos straipsnius net įsiminti. Kaip antai:
- 1 str. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
- 2 str. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
- 3 str. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galiu. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
- 4. Str. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo  t i e s i o g i a i ar per  d e m o k r a t i š k a i išrinktus savo atstovus.
- 5 str. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
- 9 str. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300tūkst. piliečių…
- 25 str…(perskaitykite patys).
- 69 str…..Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.
- 71 str. …Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas…
Štai šių ir kitų Konstitucijos straipsnių rėmuose  gali dirbti susivienijusios  doros, „įkurtos iš apačios“ nevyriausybinės organizacijos, įsteigusios Koordinacinį centrą, gal geriau VAKI, o gal dar geriau Lietuvos valstybės atkūrimo tarybą (ši mintis „šovė“ į galvą rašant šį straipsnelį). Žodžiai“ Lietuvos valstybės atkūrimo“, mano galva, tikrai turi būti, ketvirtas žodis gali būti  taryba arba kongresas, arba sąjūdis ar panašiai. Sąlyginai kol kas ją vadinkime Lietuvos valstybės atkūrimo taryba (tolia LVAT).
LVAT galima įkurti, kaip jau minėjau, per Koordinacinio centro paskelbtą parašų rinkimo akciją, arba iš karto. Detales kol kas palikime paslaptyje.
Malonu, kad jau įsikūrė žaliųjų partija, atrodo greitai pamatysime ir „Drąsos kelią“. Pats gyvenimas,“ kaip pirštu į akį“ rodo ką reikia daryti.
Agurkų augimo sezonas jau beveik baigėsi, daržiukas nuravėtas, o pomidorus palaistyti reikia tik kartą per savaitę, tad aida savaitėlei į Vilnių pas bendraminčius. Su jais galėsime aptarti ir pradėti konkrečius darbus. Todėl savaitėlei „išnyksiu“ iš interneto svetainių.

Visiems gero artėjančio savaitgalio bei malonių diskusijų, polemikos, rašant komentarus.

Jonas Mažintas