Kažkokia paradoksų kupina ta lietuvių tauta. Čia nuolat imamasi visokių prieštaringų veiksmų – tiek mus skiriančių, tiek suvienyti bandančių. Štai prisikuriam patys apie save visokių posakių, kurie, atrodo, gerokai nemielą mūsų paveikslą piešia. Kad ir tas visiems puikiai žinomas lietuviško “geranoriškumo” apibūdinimas: “Dega kaimyno namas. Atrodo, kas gi čia tokio? Bet vis tiek malonu…” Arba kitas – mūsų “vienybę” apibrėžiantis: “Trys lietuviai – penkios partijos…” O, žiūrėk, kitą dieną kartu Tautišką giesmę visame pasaulyje sugiedam ar liepos 15-ąją Žalgirio mūšio metines broliškai pažymim.
Maža to, kažin ar kuri kita tauta turi tokią įsimintiną dieną, kaip mes liepos 17-ąją turim. Skambiai Pasaulio lietuvių vienybės diena vadinamą. Tai kas po to ir besupaisys tą mūsų tautos charakterį ar mentalitetą, jei vieną dieną su kaimynu šventę švenčiam, o kitą dieną jau, žiūrėk, nuo stalo butelį pagriebę to paties kaimyno kakton žiebiam.
Taip ir gyvenam išorinių ir vidinių prieštaravimų saistomi. Bepigu būtų viską girtavimui nurašyti. Bet kad ir be alkoholio ganėtinai susipainioję esame. Užtenka dar kartą žvilgtelėti į mūsų istoriją, ir taip puoselėtas mūsų didvyriškumas gerokai blankti ima. Štai kad ir Vytautas, garsus valdovas, ne vieną kaimyną drebėti vertęs. Bet saviems, matyt, ir nemažai įsipykęs. Prisiminkime kad ir tai, kiek kartų žemaičius Ordinui pardavęs, dovanojęs ar į jo pagalbą išmainęs buvo… Sakysit, politika, diplomatija, išorinės sąlygos vertė. Gal ir taip, bet kodėl su mirtinais priešais susidėti reikia? Ar ne dėl valdžios ir sosto tai vyko? Gražu, kad Lietuva tokia didinga tapo, bet kažin ar ne ta didybė viduje pačius brolius sukiršino?
Kaip tada suprasti Jogailos sprendimą Lenkijos karaliumi tapti? Nenoriu į istorikų daržą lįsti, mane domina vien psichologinė reiškinio pusė. O ji neatrodo tokia patraukli, kaip galbūt tautiečiams norėtųsi. Ar nėra taip, kad du pusbroliai niekaip nepajėgė liautis konkuruoti ir visais būdais siekė vienas kito jėgas sumažinti? O jei taip istorinė būtinybė diktavo, tai kodėl Lietuva pamažu po to iš žemėlapio buvo trinti pradėta, ir vienybė su Lenkija gana greitai lietuvybės naikinimu virto? Prisiminkime, kokia kalba ano meto aukštuomenė kalbėjo ir kaip lietuvių kalbą vadino. Ir kokia gėda tapo lenkiškai nemokėti. O gal ir tautybę keisti, savo lietuviškumo atsižadėti taip pat tada madinga tapo?
Štai ir didybė mūsų… O ką tik aprašytų įvykių šaknys dar anksčiau išleistos buvo: Mindaugo istoriją prisiminkime. Dar vienas garsus karvedys ir vienintelis Lietuvos karalius valstybę kalaviju ir krauju kūrė, kol kartą pats nuo kalavijo krito. Ir kažin ar vardan tautos vienybės jis žemes į valstybę jungė ir nužudytas buvo? Juk ne kas kitas, bet jo paties giminaičiai tą padarė – matyt, auganti galybė labai magėjo. Beje, jau Mindaugas Žemaitija su priešais prekiavo… Tai gal dabar ir turim rezultatą: žemaičiai ir savo tautinę partiją kuria, ir kartais apie nepriklausomybę prabyla. Iš tikrųjų, kaip galima broliu pasitikėti, jei jis kitą brolį gali parduoti, iškeisti, padovanoti?
O ta jogailiškoji “vardan Lietuvos” veidmainystė dar ir šiandien dvi tautas kiršina. Vieni niekaip savo teisių į mūsų žemes pamiršti negali ir vis iš aukšto į antruosius žiūri. Kaip nežiūrės, jei šie pirmuosius ant pjedestalo patys kartais pasodina… Čia ir vėl negaliu nepaminėti jau gerokai išnarstytos Vilniaus savivaldybės koalicijų formavimosi istorijos. O ji, pasirodo, tėra banali “lietuviškos vienybės” istorija. Du broliai niekaip negali apsispręsti, katras stipresnis yra, mat kartu ranka rankon dirbti negali. Tada ir griebiasi svetimųjų viliojimo, kad bet kokia kaina savo stiprybę įrodytų. Bet įdomiausia tai, kad abu savo vertybes pamina: iš pradžių kitą dėl veidmainystės kritikuoja, o paskui patys taip pasielgia.
Taigi labai lietuviška tikrovė. Tikrovė, kurios šaknys tautos istorijoje glūdi. Bet kalbant apie tautos istoriją nevalia ir individualios žmogaus istorijos bei psichologijos pamiršti. Taip jau yra, kad kiekvienas iš šeimos kyla. O ten jau taip nutinka, kad paprastai keli vaikai auga. Auga ir, deja, konkuruoja tarpusavyje. Pirmiausia dėl tėvų meilės ir dėmesio, vėliau – dėl savo jėgos įtvirtinimo. Laimė, jei vyresnis brolis yra tiek protingas, kad nesistengia jaunesniajam savo stiprumo parodyti ir jo nuvertinti, nes priešingu atveju šis vėliau su kaupu už viską atsilygina. O jei ne, tai tėvų išmintis turėtų lygybę atkurti. Tik jie gali brolius išmokyti mylėti vienas kitą ir parodyti, kad tik kartu, o ne po vieną jie yra tikra jėga.
Deja, mano praktika neretai rodo atvirkščią vaizdą. Tėvai patys ateina iš savo šeimų, o ten ne vienas jų jau yra išmokytas kovoti bet kokiom priemonėm. Ir bėda ta, kad dažnai tada vaikai tampa tokių tėvų kovos priemone: jei mama ypatingą meilę rodo vienam iš vaikų, paprastai jaunesniajam, o tai neišvengiama jam gimus, tai tėvas nesibodi “susidraugauti” su vyresniuoju ir taip atgauti prarastą partnerės meilę… Tai ir atveria duris vaikų konkuravimui ir tolesnėms galios kovoms. Ir pamažu tampa nebesvarbu, kur ta kova vyksta: iš šeimos ji pamažu perkeliama į vaikų žaidimo aikšteles, vėliau – į mokyklos suolą ir galiausiai – į profesinius ar net valstybinius sluoksnius.
Gaila, jog tie kovotojai nesuvokia, kad jų kovos tėra vaikiškos bejėgystės išraiška. Ir kuo didesnė ta bejėgystė, tuo aršesnis kovotojas. Kartais panagrinėjęs mūsų karingiausių ir labiausiai manipuliuojančių politikų biografijas nenustembu, kad paprastai jie ir yra tie vis dar alkani vaikai: nuskriausti vaikystėje, augę be tėvo ar motinos, o kartais ir pakliuvę į tėvų kovų verpetus…
O baigti noriu dar vienu keistu mūsų tautos paradoksu. Lietuvių kalboje du visai priešingi žodžiai “vienybė” ir “vienatvė” turi tą pačią šaknį. Gal ir tai lėmė, kad tapome tokia keistai prieštaringa tauta: vietoje vienybės ir bendro siekio imame kovoti, manipuliuoti, veidmainiauti ir galiausiai liekame nuolatinėje vienatvėje. Vienatvėje, kuri tik dar labiau sustiprina bejėgystę, pyktį ir verčia vienybę vėl paversti ta pačia vienatve.