"Veido" archyvas

Jie įvairūs, turintys savitus tikslus ir skirtingą repertuarą. Nors šių teatrų pavadinimų nespėjote įsiminti, žiūrovų stygiumi jie tvirtina nesiskundžiantys.

Tarkime, su draugais turite idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti savo pačių įkurtame teatre. Ar tai įmanoma? Ar galėtumėte iš to pragyventi?

“Iš pradžių į spektaklius daugiau investuodavome, nei uždirbdavome. Tačiau dabar, kai turime sąlygas bent porą kartų per mėnesį spektaklius rodyti Menų spaustuvėje, jau gauname šiokių tokių pajamų. Be to, esame kviečiami į užsienio festivalius, su projektais važinėjame ir po Lietuvą. Ir žmonių, bendradarbiaujančių su mūsų trupe, pamažu pagausėjo nuo dviejų iki septynių”, – pasakoja viena iš Stalo teatro įkūrėjų, aktorė ir trijų vaikų mama Saulė Degutytė.

Ją šiam žingsniui padrąsino kita kūrybinga mama – kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė. Abi moterys nutarė, kad teatras, kuris su mažu vaiku kalba tik pataikūniškai arba moralizuodamas, atgyveno. “Bandome pasiekti, kad po spektaklio mažieji išeitų iš salės susikaupę ir nugrimzdę į savo fantazijas, o ne prisišėlę. Dabartiniai vaikai turi daug prašmatnių žaislų, kurie neugdo jų fantazijos, o atvirkščiai – standartizuoja mąstymą. Berniukams reikia tos pačios serijos robotų, mergaitėms – vienodų princesių. Betgi svarbiausia vaikų žaidimuose yra fantazija. Tai ji, o ne brangūs žaislai vėliau padės suaugusiam žmogui rasti išeitį iš sudėtingos situacijos”, – tvirtina S.Degutytė.

Stalo teatro vaidinimams aktoriai pasitelkia kiekvienuose namuose nesunkiai randamų daiktų – pirštinių, akinių ir t.t. Pasak kūrėjų, iš pradžių tai lemdavo striuki trupės finansai, o vėliau daiktiškumas virto skiriamuoju jų teatro ženklu. “Tiesiog sėsdavau prie stalo su keliais pasirinktais daikteliais ir sekdavau vaikams pasakas. Taip gimė Stalo teatras.

Pradėjau žaisdama, o dabar nebeturiu kur trauktis, – neslepia profesionali aktorė. Geriausiu komplimentu ji vadina draugų liudijimus, kad jų mažieji po Stalo teatro spektaklių patys su draugais namuose imasi žaisti teatrą.

“Lietuvoje nėra daug šeimai skirtų vaidinimų – tarp spektaklių vaikams ir suaugusiems tvyro praraja. Mėginame ją naikinti. Kartais išgirstu iš tėvų, pavyzdžiui, kad mūsų spektaklis “Gandro dovana” geriau suprantamas jiems, negu mažyliams. Taip, mes sąmoningai nesugromuliuojame pasakojimo tiek, kad vaikams teliktų jį “nuryti”. Tegu mąsto žiūrėdami, tegu fantazuoja”, – skatina S.Degutytė.

Trupė be žvaigždžių

Vis drąsiau apie save sostinėje skelbia ir Naujasis teatras, kuriame vaidina įvairių negalių turintys žmonės. Paklausta, kiek trupėje šiuo metu artistų, jo vadovė (ir pati vaidinanti scenoje) Svetlana Laima Zemleckienė prisipažįsta tiksliai nežinanti: “Skaičius visą laiką kinta, nes mūsų kolektyvo nariai dažniau nei įprastų teatrų kontingentas kenčia dėl sveikatos sutrikimų. Esame priversti kiekvienam vaidmeniui parengti mažiausiai po du tris skirtingus atlikėjus. Ir vis tiek neseniai nutiko taip, kad staiga atkritus pagrindiniam aktoriui jo vieton teko stoti režisieriui.”

Beje, režisieriai, kviečiami padirbėti Naujajame teatre, laisvi patys rinktis repertuarą ir aktorius, tinkamus jų spektakliui. Dėl to pasirinkimo neretai trupėje kyla audros, nes aktoriai atsisako būti režisieriaus minkomi kaip minkštas plastilinas. “Statytojams tenka susitaikyti su tuo, kad nesame aktoriai profesionalai. Iki šiol žmonės su negalia netgi galimybės tapti profesionalais neturėjo, nes jų į aktorystės studijas paprasčiausiai nepriimdavo. Tačiau jau rimtai galvojame apie specialų aktorių kursą, skirtą neįgaliųjų teatrui. Jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuotų pagal adaptuotą aktorinio meistriškumo studijų programą”, – pasakoja Naujojo teatro direktorė.

Ji atsisako išskirti ryškiausias trupės žvaigždes, nes vienuose spektakliuose sublizga vieni, kituose – visai kiti atlikėjai. Vis dėlto pripažįsta, kad Naujojo teatro energijos šviesuliukas – tai Inga Filipovič. Ji pirmoji iš neįgaliųjų prieš šešerius metus išdrįso pasirodyti scenoje kartu su profesionaliais aktoriais Sergejumi Ivanovu, Arnoldu Jalianiausku ir Leonardu Pobedonoscevu. Tie, kurie anuomet regėjo Agniaus Jankevičiaus režisuotus “Žiurkiagalvius”, turėtų prisiminti ir šią kuklią merginą invalido vežimėlyje. Spektaklis jau seniai neberodomas, tačiau I.Filipovič scenos nepamiršo ir dabar vaidina Naujajame teatre.

Iš ko gyvena šis teatras? “Iš Kultūros fondo ir gerų žmonių teikiamos paramos. Užsidirbti mūsų kolektyvo nariai nesitiki – už naujo vaidmens sukūrimą tegalime mokėti geriausiu atveju šimtą litų, o po spektaklių dar pasidalijame pajamas, jeigu jų būna. Surenkame pilnas sales žiūrovų, tačiau nemenka dalis ateina su kvietimais. Juk suprantame, kad ne visi šiais laikais išgali susimokėti už bilietą”, – aiškina S.L.Zemleckienė.

Beje, bilietų kainos į Naujojo teatro spektaklius irgi simbolinės – 15, 20 Lt. Ir negalią turinčių žmonių tarp žiūrovų reta: daugiausiai salėje matyti smalsaus jaunimo.

Paskatino keisti profesijas

Galiausiai – apie studentų teatrą, kuris vienoje sostinės Senamiesčio palėpėje jau dvylika metų vaidina apskritai nepardavinėdamas bilietų. Tiesa, ir čia žiūrovai dažnai nesutelpa: užima ne tik kėdes, kurių Palėpės teatre telpa viso labo 35, bet ir kantriai stebi vaidinimus susigūžę ant palangės. “Pats stebiuosi, kaip jie taip ištveria ilgesnius spektaklius. Bet jaunimas sėdi ir niekuo nesiskundžia”, – pasakoja Palėpės teatro įkūrėjas režisierius Olegas Kesminas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentų teatras gyvuoja jau dvylika metų ir prasidėjo, pasak režisieriaus, nuo tos pačios palėpės įrengimo. Laimė, šiame universitete nei architektų, nei statybos inžinierių niekada netrūko… O štai scenoje ketinančių savo jėgas išbandyti studentų srautas vienais metais plūsteli, kitais – nuslūgsta. “Susidomėjimo teatru bangą pajutome tuomet, kai prieš keletą metų VGTU pirmąkart surinko kūrybines industrijas studijuojančiųjų kursą. Tuomet pas mus atėjo daug kūrybingo jaunimo”, – pasakoja O.Kesminas.

Spektaklius kuria profesionali režisieriaus, scenografo ir kompozitoriaus komanda, bet vaidina tik studentai ar užsibuvę trupėje absolventai. Beje, nemažai Palėpės teatro aktorių vėliau pakeitė studijas ir virto profesionaliais aktoriais: tai ir vienas iš “Atviro rato” lyderių Justas Tertelis, ir “Lėlės” teatre dirbanti Asta Stankūnaitė, ir Kauno dramos teatre vaidinanti Gabrielė Aničaitė, ir šiuo metu būsimųjų Rusų dramos teatro aktorių kurse studijuojantis Igoris Abramovičius…

Atlyginimų, savaime suprantama, Palėpės teatro jaunieji artistai negauna, o lėšų spektakliams kurti skiriama iš VGTU biudžeto. “Kadangi standartinis mūsų žiūrovas – jaunas, gyvenimo kelią besirenkantis žmogus, į tai orientuojamės ir rinkdami repertuarą. Tikrai nestatome vaidinimų apie pensininkų problemas”, – aiškina O.Kesminas.

Beje, nors bilietų į Palėpės teatrą pirkti nereikia, užsiregistruoti internetu – patartina. Tik taip būsite tikri, kad į salę išties pavyks patekti. Internetu ir iš lūpų į lūpas perduodama informacija šiais laikais, kai aplinkui daug triukšmingos “smūginės reklamos”, mažiems teatrams yra pati tinkamiausia rinkodaros strategija.