G. Bresadola nuotr.

„Sirenos“ – festivalis, kurį atsargūs tradicinio teatro gerbėjai, mėgstantys raudonus kilimus ir aprangos kodus, verčiau apeina ratu: čia nebūna išpuoselėtų savimi besigėrinčių žvaigždžių, nebūna saugios pramogos, netgi scena būna ne visada. Tačiau „Sirenos“ puikiai tinka bet kokio amžiaus nesupančiotam kodų ir tradicijų žiūrovui, ieškančiam savojo, labiausiai jaudinančio teatro.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Panašūs ieškojimai, žinoma, neišvengiamai susiję su rizika rasti ne tai, ko tikiesi. Todėl į Lietuvą atvykstantiems teatralams pati mieliausia atrodo publika, neturinti jokių išankstinių lūkesčių.

Nepasakosime apie lietuviškąją festivalio programą, kurios spektaklius bus progų išvysti ir vėliau, „Sirenoms“ nutilus. O štai užsieniečių atvežamų spektaklių mūsų krašte daugiau išvysti nebepavyks, todėl apsispręsti, verta ar neverta leistis į teatrines paieškas, reikėtų greitai.

Šeima ekologinės katastrofos veidrodyje

Jau pirmadienį savo dviračius Menų spaustuvėje mins britų režisierės Katie Mitchell spektaklio „Plaučiai“ herojai. Mins ne susikaupusią energiją degindami, o priešingai – ją gamindami: mat šeši dviratininkai čia savo kojomis „išmina“ ekologišką elektros generatorių, aprūpinantį spektaklį šviesa, garsu ir videoprojekcijomis. Tad simuliacija scenoje tampa tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

Demonstruodami asmenine atsakomybe grįstą požiūrį į tvarią viso pasaulio ateitį, pagrindiniai Duncano Macmillano pjesės veikėjai – jauna pora – nejučiomis grimzta į neurotines fobijas, griaunančias jų gyvenimą. Jie gyvena dideliame mieste, yra išsilavinę, turi įdomius darbus ir laiko save padoriais žmonėmis. Todėl perka kavą tik už sąžiningą kainą ir iš principo boikotuoja prekybos centrus. Žiūri nekomercinius filmus originalo kalba su subtitrais ir skaito knygas aktualiomis politinėmis temomis. Taigi puikiai žino, kad pasaulio gyventojų skaičius jau perkopė septynis milijardus, ir kiekvieną sekundę Žemėje gimsta kone trys žmonės. Tokiais tempais žmonija netruks pasiekti dešimties milijardų ribą, maisto ir geriamojo vandens poreikis neišvengiamai išaugs, o gelmių ištekliai – dar sparčiau seks. Galiausiai pritrūks ir deguonies, taigi planetoje taps ankštoka.

Pora ima atsakingai svarstyti, ar, vertinant tokią perspektyvą, verta į tokį pasaulį atvesti dar vieną vaiką. „Galėčiau skraidyti iš Londono į Niujorką kasdien septynerius metus ir vis tiek palikčiau mažesnį anglies pėdsaką, nei susilaukus vaiko. Dešimt tūkstančių tonų CO2: tiek sveria Eifelio bokštas. Aš gimdyčiau Eifelio bokštą“, – gąsdina save šiuolaikinė dėl ekologijos pamišusi miestietė. Ir vis nesiryžta, o laikas negailestingai bėga, santykiai su mylimuoju skyla…

Spektaklį „Plaučiai“ K.Mitchell sukūrė Berlyno „Schaubühne“ teatrui. Šis teatras, vadovaujamas dramaturgo ir režisieriaus Thomo Ostermeierio, garsėja eksperimentinės scenos kalbos paieškomis. Vilniuje jis bus rodomas du kartus – rugsėjo 28–29 dienomis.

Tylūs vyrukai iš šaldytuvo

Spektaklyje „Nekalbame, kad mus suprastų“ priešais žiūrovus stoja visai kitokia pora – du pusamžiai, keisti vyrukai. Vienas jų išlenda iš šaldytuvo, ant kurio spindi pergalingai besišypsančios Hillary Clinton nuotrauka. Dar scenoje regime skrudintuvą, stalą, krėslą, feną ir patefoną, grojantį Antonio Vivaldi „Metų laikus“.

Jų fone iš gestų, judesių ir žvilgsnių kuriamas žaismingas nebylus pasaulis,  balansuojantis tarp primityvaus komizmo ir žiaurios ironijos.

„Kartais geriau patylėti, kad liktum suprastas“, – tvirtina spektaklio kūrėjai iš Belgijos: aktorius, vizualiųjų menų kūrėjas Benjaminas Verdonckas ir šokėjas, choreografas Pieteris Ampe. Tačiau jų kuriama tyla nespengia, tik retkarčiais pribloškia totalios beprotystės gaida. Nors žodžių šiame spektaklyje nėra, pristatomas veiksmas nepalieka erdvės tolimoms interpretacijoms. Intensyvaus ir sveiko humoro kupiname spektaklyje, anot vieno jo kritiko, reikia tiesiog mažiau mąstyti ir daugiau patirti. Belgai norėtų, kad publika, eidama į šį spektaklį, neturėtų jokių lūkesčių, o didžiausias komplimentas jiems – kai žiūrovai tvirtina, kad spektaklis suteikia energijos.

Neseniai šis darbas buvo rodomas dvidešimtmetį švenčiančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Homo Novus“ Rygoje. Menų spaustuvėje Vilniuje jis bus rodomas rugsėjo 30-ąją ir spalio 1-ąją.

Spektaklis mirusiai mamai

Italų režisieriaus Pippo Delbono trupė su spektakliu „Orchidėjos“ Lietuvoje viešės tik vieną dieną – spalio 2-ąją, tačiau vaidins dvigubai daugiau žiūrovų galinčiame priimti Nacionaliniame dramos teatre. „Mano draugas man kartą sakė, kad orchidėjos yra gražiausios ir pavojingiausios gėlės, nes neatskirsi tikros nuo dirbtinės. Taip pat mūsų laikais yra ir su tiesa“, – pabrėžia režisierius, anksčiau vaidinęs Peterio Greenaway’aus, Lucos Guadagnino, Bernardo Bertolucci ir kitų garsių režisierių filmuose.

Spektaklio pradžioje jis pasakoja apie savo mamos mirtį, jos paskutines akimirkas ligoninėje. Su mama jam buvo pavykę iš naujo tapti draugais po ilgų konfliktų ir išsiskyrimo metų. Jam bręstant, kaupiant išmintį, mama sendama pamažu vaikėjo. Ją praradus atsivėrė ertmė: „Aš tapau nieko vaiku. Be meilės.“

Ypač jautriame ir makabriškame P.Delbono spektaklyje „Orchidėjos“ pasitelkiami Williamo Shakespeare‘o, Antono Čechovo, Georgo Büchnerio, Jacko Kerouaco, Peterio Weisso ir kitų autorių tekstai. Spektaklyje vaidina ir ištikimas režisieriaus bendražygis, 45 metus psichiatrijos klinikos palatoje praleidęs sutrikusio vystymosi nebylys Bob?, tapęs jo kūrybos talismanu. Taip pat ir kiti „gyvenimo artistai“ – benamiai, emigrantai, psichikos ligoniai, paženklintieji kitoniškumo žyme.

Visuose savo spektakliuose dalyvauja ir pats P.Delbono – aukštas, stambus, pliktelėjęs vyras ilgomis nepaprastai plastiškomis rankomis. Anksčiau režisierius yra dirbęs Vokietijos Vupertalio šokio teatre kartu su žymia choreografe Pina Baush, tačiau savo spektakliuose italas remiasi ne tobulai nuglaistytu, o naiviu ir natūraliu judesiu.

Seno žmogaus šokis

Šokių netrūks ir muzikiniame spektaklyje „Senasis vienuolis“ (angliškai – „An Old Monk“, su aliuzija į džiazo legendą Thelonious Monką). Kol grupė apšilinėja, Senasis Monkas palieka pianiną, ištiesia surambėjusias galūnes ir imasi šokti, džiaugsmingas ir vienišas.

„Šiame spektaklyje pereiname tris etapus – jaunystę, brandą ir senatvę. Būdami jauni mes šokyje ieškome idealaus kūno, kuris tiktų kaip pirštinė. Vėliau šokti liaujamės, tampame įkalinti savo pačių brandos, gyvenimas pamažu tampa niūrus, o tuomet ateina metas, kai tari sau: gana. Ir pradedi vėl justi norą šokti. Ne dėl suvaikėjimo, tačiau vien dėl to, kad tau tai patinka. Spektaklis „Senasis vienuolis“ ir yra tas šokis. Seno žmogaus šokis apie norą gyventi bet kokia kaina“, – pasakoja vienas spektaklio autorių – belgų teatro ir kino kūrėjas, aktorius ir rašytojas Josse de Pauwasas.

„Senajį vienuolį“ jis kūrė kartu su Europos džiazo scenoje puikiai pažįstamu džiazo kompozitoriumi Krisu Defoortu ir jo vadovaujamu trio. Spektaklis nėra tiesioginis pasakojimas apie Thelonious Monko gyvenimą, tačiau autoriai naudojasi šio žymaus džiazo muzikanto muzika tarsi kelrodžiu. Jo melancholiška muzika aprėpia tiek liūdesį, tiek saviironiją.

Spektaklį prodiusavo LOD muzikinis teatras iš Gento ir Lozanoje įsikūręs dinamiškasis Vidy teatras, kuriame kaip namuose jaučiasi tokie Europos režisieriai, kaip Thomas Ostermeieris, Krystianas Lupa ar Heineris Goebbelsas. Menų spaustuvėje jų bendras kūrinys skambės spalio 3–4 dienomis.

Po antrojo spektaklio finalinis „Sirenų“ festivalio veiksmas persikels į muzikos klubą „Tamsta“, kur gros ne tik lietuvių muzikantai, bet ir spektaklyje grojęs K.Defoorto trio. Įėjimas į klubą bus laisvas, taigi užsukti kviečiami visi norintys susipažinti su festivalio komanda bei kūrėjais.