Metų pabaiga – su Jonu Vaitkumi ir Vidu Bareikiu.

Šiuos metus muzikiniai teatrai planuoja užbaigti šventiniais koncertais, dramos teatrai – nuotaikingais spektakliais, tačiau paprotys išlydėti senuosius premjeromis virsta vakarykšte atgyvena. Na, ir išties – kas norėtų kalėdinį laikotarpį, kai aktoriams užsakomųjų spektaklių ir šiaip pelningų darbų per akis, plėšytis repeticijose? Taigi.
Todėl po darbingo lapkričio gruodis Lietuvos teatruose laukia palyginti ramus. Vienintelė išimtis – Šiaulių dramos teatras, metų pabaigai pasilikęs net dvi premjeras. Viena jų – 1974-aisiais šiame teatre savo pirmąjį savarankišką darbą sukūrusio Jono Vaitkaus spektaklis. Režisierius neslepia, kad anuomet, prieš keturis dešimtmečius, po Zorairo Chalapiano „Lopšinės“ iš Šiaulių už kategoriškus darbo metodus buvo grūste išgrūstas. Tiesa, trupėje šiandien belikę vos keli aktoriai, pamenantys šios senos istorijos peripetijas.
Sugrįžimui į Šiaulius J.Vaitkus, ką tik Vilniuje pristatęs Kazio Binkio „Atžalyno“ versiją, vėl rinkosi lietuvišką klasiką – Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį“. Pasak režisieriaus, Vaižganto teksto kalba įdomi ir gyva, kūrybinei komandai net nesinorėjo jos literatūrinti. Pagrindinė užduotis – išversti apysaką į teatrinę kalbą taip, kad ją suprastų šiuolaikinis reklamų ir paviršutiniškų juslių išdraskytas žmogus. O „Nebylio“ siužetas apie nuviltą meilę lydintį kerštą – nesenstantis, universalus.
„Neteisinga iškraipyti kūrinį. Būtina įsigilinti į pasirinkto autoriaus problematiką. Kūrinys liečia tave arba neliečia. Jeigu jis tavęs neliečia, tai geriau ir tu jo neliesk“, – tvirtina J.Vaitkus.
Savaite vėliau režisierius išleis ilgai rengtą premjerą savo vadovaujamame Rusų dramos teatre. Tai bus ką tik Rimo Tumino ir J.Vachtangovo teatro vilniečiams primintas „Eugenijus Oneginas“. J.Vaitkaus siūloma Aleksandro Puškino kūrinio versija žada būti muzikinė, tačiau grįsta ne garsiąja Piotro Čaikovskio opera, o Sergejaus Prokofjevo kūriniu, parašytu poeto mirties šimtmečiui paminėti. Sovietinei cenzūrai užkirtus kelią, S.Prokofjevo „Eugenijus Oneginas“ scenos nepasiekė. Šiemet, minint 60-ąsias S.Prokofjevo mirties metines, ši muzika ir A.Puškino romanas teatro scenoje kartu skambės pirmą kartą Europoje.
Rusų dramos teatro aktoriams, muzikinius gebėjimus jau pademonstravusiems „Eglutėje pas Ivanovus“, spektaklyje patikimos ne tik A.Puškino eilės ar choro partijos, bet ir šokiai su baleto profesionalais – Baltijos baleto grupės šokėjais. Režisierius tik apgailestauja, kad dėl lėšų stokos premjera nebus tokia, kokią anksčiau įsivaizdavo, – su gyvai grojančiu orkestru.

Karikatūrų gaivinimas

O štai Vidas Bareikis, gruodį taip pat prikišiantis nagus prie dviejų teatro premjerų, vienoje jų galės pasidžiaugti gyvu orkestru. Spektaklis „Įstabusis ir graudusis planas B“ Nacionaliniame dramos teatre kuriamas kartu su Oskaro Koršunovo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Pastatymas paremtas danų dailininko Herlufo Bidstrupo (1912–1988) komiksais, kurie tais pačiais 1974-aisiais, kai J.Vaitkus statė savo pirmąjį spektaklį Šiauliuose, Lietuvoje buvo išleisti atskira knyga.
Kokios karikatūristo „iš už geležinės uždangos“ autobiografijos detalės leido įvykti tokiam stebuklui – atskira tema, tačiau visi, kuriems teko vartyti žaliąją knygą su dailininko autografu viršelyje, prisimena storus apsirijusius kapitalistus, darbininkus su grandinėmis ant kojų, vakarietiškas namų šeimininkes, kurių problemos tarybinėms tarnautojoms atrodė ganėtinai tolimos, ir kitus tuomet nepažinto, bet intuityviai geidžiamo vakarietiško pasaulio atributus. Beje, knygoje dailininkas pateikė įspūdžius ir iš savo kelionės po Lietuvą 1970-aisiais: brūkštelėjo Respublikinės dainų šventės bei Palangos paplūdimio vaizdų.
Jaunimas užsimojo vaikystėje matytus nespalvotus piešinėlius prikelti iš užmaršties. Pasak režisieriaus V.Bareikio, pavadinimas „Įstabusis ir graudusis planas B“ akcentuoja antrąjį žmogaus planą, slypintį kiekviename mūsų, tačiau išryškėjantį tik tam tikromis aplinkybėmis, kurias ir pasiūlo karikatūristo vaizduotė. Didžiąją dalį scenovaizdžio ir butaforijos spektaklyje pakeis gyvai piešiama animacija. Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė kuria muzikinį „Planą B“ – garsinius komiksus, kuriuos scenoje gyvai atliks ne tik aktoriai, bet ir studentai muzikantai iš Muzikos ir teatro akademijos. Prie bendros kūrybos proceso prisidės ir joje studijuojantys meno vadybininkai, repeticijas įamžina būsimieji kino režisieriai ir operatoriai.
Paskutinį metų vakarą V.Bareikis žiūrovus pakvies į dar vieną premjerą. Mat tuomet, kai valstybiniuose teatruose apmirė naujametinių premjerų tradicija, ji atgimė Menų spaustuvėje. Šįkart žiūrovai bus pakviesti į spektaklį „Bronson“, gatvės teatro bei cirko kalba atkuriantį žymiausio ir žiauriausio Didžiosios Britanijos kalinio stipruolio Ch.Bronsono biografiją. Jei Ch.Bronsonas būtų gyvenęs akmens amžiuje, jis būtų tapęs genties vadu, jei būtų persikėlęs į senovės Romą – jam būtų buvusi garantuota gladiatoriaus vieta. Bet demokratiškoje nūdienos visuomenėje jis buvo pasmerktas savo gyvenimą leisti už grotų.
Muzikinį spektaklio pagrindą sudaro Modesto Musorgskio fortepijoninės muzikos ciklas „Parodos paveikslėliai“, kurį gyvai atliks pats V.Bareikis. Dvylikos dalių muzikinė partitūra diktuoja tokį patį etiudų skaičių, kuriais bus pasakojama Ch.Bronsono istorija. Įžymųjį kalinį vaidins Rokas Petrauskas, o Ainis Storpirštis ir Indrė Mickevičiūtė taps personažais iš Ch.Bronsono gyvenimo: mama, prižiūrėtojais, psichologais, kalėjimo draugais.