Nors susirgimų vėžiu Lietuvoje nustatoma vis daugiau, mirštamumas nuo šios ligos yra stabilus. Viena svarbiausių priežasčių – mokslinė pažanga diagnozuojant ir gydant piktybinius navikus.

Pagal mirštamumą vėžys išlieka viena pirmaujančių ligų pasaulyje. Prognozės taip pat nekokios – skaičiuojama, kad 2020 m. sergančiųjų vėžiu pasaulyje gali padaugėti iki 27 mln. Pasak Lietuvos onkologų draugijos pirmininkės doc. dr. Simonos Rūtos Letautienės, susirgimų vėžiu didėjimo tendencija Lietuvoje taip pat akivaizdi. „1992-aisiais Lietuvoje buvo diagnozuoti 10 398 nauji vėžio atvejai, o 2006 m. – jau daugiau nei 17 tūkstančių“, – lygina ji.
Sergamumo tendencijos ir šiandien išlieka panašios: naujausiais Vilniaus universiteto Onkologijos instituto duomenimis, 2011 m. nustatyti 17 862 vėžio atvejai. „Priešinės liaukos navikai tebėra dažniausi piktybiniai navikai ir sudaro apie 15 proc. visų naujų vėžio atvejų. Toliau eina odos (14 proc., neskaitant melanomos) ir storosios žarnos (9 proc.) vėžys, o ketvirtą ir penktą vietą užima krūties ir plaučių piktybiniai navikai“, – vardija S.R.Letautienė.
Nors kiti piktybiniai navikai diagnozuojami dažniau, lietuviai dažniausiai miršta nuo plaučių vėžio – 2011 m. mirė 1399 žmonės, arba 17 proc. visų mirusiųjų nuo vėžio šalyje. „Rūkymas yra neabejotina bėda. Tai pagrindinė ne tik plaučių, bet ir stemplės, burnos, gerklų vėžio, kai kurių kitų vėžio lokalizacijų priežastis. Negana to, plaučių vėžys yra vienas sunkiausiai gydomų – pasiseka išgydyti tik apie 10 proc. sergančiųjų“, – pabrėžia profesorė Liudvika Laima Griciūtė.

Su liga gyvenama ilgiau ir kokybiškiau

Sergamumas didėja, tačiau vis daugiau pacientų pavyksta išgydyti arba bent pailginti jų amžių bei pagerinti gyvenimo kokybę. Teigiama, kad XX a. pradžioje buvo pagydoma tik apie 5 proc. visų piktybinių navikų, o dabar išgydoma ir 20 ar net 50 proc. kai kurių tipų navikų. O štai odos vėžio gydymo sėkmė priartėjo beveik prie 100 proc. „Vis daugiau žmonių su vėžiu gyvena kaip su lėtine liga“, – pastebi prof. dr. Dainius Characiejus.
Tai pagrindžia ir statistika: 2011 m. pabaigos duomenimis, iš 88,5 tūkst. vėžiu sergančių asmenų 18,5 tūkst. jau buvo išgyvenę daugiau nei 10 metų, skaičiuojant nuo dienos, kai išgirdo vėžio diagnozę.
Geriausi išgyvenamumo rodikliai matomi tarp susirgusiųjų skydliaukės, lūpos ir priešinės liaukos vėžiu, taip pat Hodžkino limfoma – jie viršija 80 proc. O štai pesimistiškiausios prognozės tenka susirgusiems smegenų, tulžies pūslės ir ekstrahepatinių latakų, stemplės, kepenų, kasos ir vėlgi plaučių vėžiu. „Vis dėlto Onkologijos instituto analizė parodė džiugią tendenciją – susirgusiųjų daugumos lokalizacijų piktybiniais navikais išgyvenamumas gerėja. Ryškiausias pagerėjimas nustatytas tarp susirgusiųjų prostatos vėžiu“, – tvirtina S.R.Letautienė.
Prie to daug prisidėjo mokslo pažanga bei taikomi modernūs diagnostikos bei gydymo metodai. VU Onkologijos institute įkurtame Mokslinių tyrimų centre vykdomi tarptautinio lygio moksliniai tyrimai molekulinės onkologijos, genomikos, proteomikos, transkriptomikos, visuminio tyrimo, nanomedicinos ir kitose srityse. Tam sukaupta nemažai modernios mokslinių tyrimų aparatūros: galima paminėti dviejų dimensijų nanoskyrų chromatografą, mikrogardelių spausdinimo aparatą, titano-safyro lazerį ar molekulinės skyros mikroskopą su skenuojamuoju zondu.
Taip pat daug dirbama biomedicininės fizikos srityje, kur koncentruojamasi į lazerinės spinduliuotės sąveikos su biologiniais objektais, navikinių darinių ankstyvosios diagnostikos ir vaizdinimo tyrimus. „Įdiegėme optinės biopsijos metodą, kuriuo vertinami apgamų pakitimai, piktybiškumo laipsnis. O, pavyzdžiui, naujas intraarterinės fotodiagnostikos metodas padeda nustatyti burnos ertmės navikų lokalų išplitimą ir tai, kiek radikalus spindulinis gydymas ar chemoterapija padėjo jį sunaikinti“, – naujovių pavyzdžių pateikia S.R.Letautienė.
Taigi daug prie mirštamumo stabilizavimosi prisideda ne tik gydymas, bet ir naujos ankstyvosiosios diagnostikos galimybės. Ankstyvoji vėžio bei ikinavikinių ligų diagnostika ne tik palengvina navikų gydymą, bet ir gali apskritai užkirsti ligai kelią. Kaip pabrėžia L.L.Griciūtė, vėžys niekada neatsiranda sveikame organe, o formuojasi ikinavikiniame fone, kada jau galima pamatyti įvairių ląstelių pakitimų. Beje, laikantis tokio požiūrio Lietuvoje pradėtos vykdyti gimdos kaklelio vėžio prevencijos, krūties, prostatos bei storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos.