Kasdien nuobodžiai ir įkyriai taukšdami apie aukštąsias technologijas, kurios ir vėl pakviestos piršliauti šalies gelbėjimo vakarėliui, nesąmoningai sutapatiname du iš esmės skirtingus dalykus – mokslą ir technologijas.

Samprotavimo pamatas, atrodytų, stiprus: jei technologija itin dažnai yra teisėtas ir net planuotas mokslo kūdikis, tai ją savaime nušviečia iš tėvų paveldėta logikos ir racionalumo šviesa. Bet ar būtinai obuolys rieda taip arti obels?

Suplakant mokslą ir technologijas proto pergalė matoma ne žvelgiant į mokslinę idėją, mintį, o techniką. Esminį klausimą “kas tai?” keičia gerokai paprastesnis “kaip”. Kalbama, kad būsimi paaugliai turės ilgesnį ir judresnį nykštį, mat trumposiomis žinutėmis nuolat komunikuojant su visu pasauliu šis anatominis pokytis esą neišvengiamas. Dabar auganti visuomenės dalis tiesiog gyvena technologijomis ir neįsivaizduoja pasaulio, kuriame asmeninės erdvės kiekvieną sekundę nepraplėstų kompiuteris ar bent telefonas.

Vis dėlto toks glaudus ryšys su mokslu greičiau reta išimtis nei taisyklė. Viešoji nuomonė (ne be žiniasklaidos pagalbos) mokslu linkusi laikyti visa tai, kas susiję su technologijomis, ir kartais nė neįtaria, kad technologijos – tik mokslo priedėlis, tik jo padarinys, bet jokiu būdu ne pirminė erdvė.

Technologija – tai, kas pasirodo čia, dabar ir iš karto. Ji gimdo iliuziją, kad nėra negalimų dalykų, jog gali turėti, tereikia panorėti. Ji kuria greičio pasaulį, tad ima atrodyti, kad beveik paros trukmės kelionė į kitą Žemės rutulio pusę tėra kažkoks aviacijos bendrovių sąmokslas, ir jei ne jos, Australijoje būtum vos panorėjęs. Ir tikra nelaime tampa lėtai atsiveriantis interneto puslapis.

O va mokslas – lėtas. Jis visada eina žingsnis po žingsnio. Neretai – du žingsniai į priekį, vienas atgal, o po to dar keli į šoną. Mokslas neturi tos magijos šviesos, kuria visada nušviestos technologijos. Priešingai nei technologijos, mokslas negali nuo noro peršokti į rezultatą, todėl tenka nuobodžiai ir ilgai slinkti per visus įmanomus tarpinius punktus.

Magijos grožį atskleidžia sparta, proceso nesuvokiamumas. Va ištariau magišką formulę – ir liga pabėgo. Išgėriau raganos sumaišyto žolių mišinio – ir mylės iki grabo lentos (jei neišsipildys, kalti bus ne sunkiai valdomi žmonių jausmai, o senstelėjusios arba ne tos žolės, tiesa?). Technologijos – tai tikroji mūsų dienų magija, tai paslėpta ilga priežasčių ir padarinių seka, tai nematoma daugybė eksperimentų, galų gale atvedančių prie norų išsipildymo. Technologija geba kurti iliuziją, kad priežasčių nėra ir visa vyksta savaime, stebuklingai, man panorėjus, lydekai paliepus.

Keistokas esą ekonomikos mokslo (o išties maginės ekonomikos technologijos) dėsnis sako, kad jei yra paklausa – bus ir pasiūla. Taigi lydekos atplaukia.

Prieš keletą dienų žurnalistės pakviesta turėjau dalyvauti radijo laidoje apie mūsų ūkio ateitį. Ir tą ateitį reikėjo nusakyti per laidai skirtas bene penkiolika minučių. Ir reikėjo nusakyti taip, kad suprastų kiekviena virėja (čia virėja yra masinio klausytojo sinonimas). Dar baisiau – tą ateitį būtinai reikėjo nusakyti “pozityviai”, suprask, per ketvirtį valandos reikalauta panaikinti visas įmanomas ekonomikos mokslo tiesas ir visą jo tegul, palyginti su kokia matematika, ir trumpą, bet vis dėlto kelių tūkstantmečių istoriją. Užduotis neįmanoma be magijos.

Ir magija buvo. Ji atėjo tokio nediduko vilčių ir norų karaliaus (mago!) pavidalu. Jis už nemenką pinigų sumą iliuzijų grožio pasiilgusiems žmonėms veda šalyje gerai žinomas paskaitas apie asmeninę sėkmę. Na, suprantate, pabundate ryte, pasakote sau: “Esu gražus(-i), protingas(-a), man turi sektis. Aš nenuleidžiu rankų, aš dirbu, aš kovoju ir tampu turtingas(-a). Matau save milijonieriumi. Jau einu tuo keliu. Dar šiek tiek – ir milijonas štai jau sąskaitoje. Po to dar šiek tiek – ir jau du milijonai. Aš laimingas(-i), mane lydi sėkmė…” Na, ir taip toliau. Žinoma, jei kartais rankos netekote kokioje ankstesnėje avarijoje, tai vietoje rankos sakykit: “Aš nenuleidžiu pečių”. Arba prisiminkite kokį kitą organą, kurį dar turite. Svarbu – tikėkite. Būkite pozityvūs. Visada galvokite tik apie save. Tik apie save. Save, save, save…

Lėkiau – lėkiau – lėkiau – lė – kiau – lė – kiau – lė – kiaulė – kiaulė….*

Minėta laida nepavyko. Buvau netaktiška ir šiurkšti. Priminiau tam pozityvios magijos karaliui, kad būna vaikų invalidų, kurie negali kalbėti, taigi jiems sunku taukšti tuos užkalbėjimus, ir reikia specialių brangiai kainuojančių mokyklų, etc. Na, suprantate, modernus ekonomikos mokslas mano, kad socialinė sauga labai apsimoka, nors žmonių milijonieriais ir nepaverčia ir t.t. ir t.t. Magijos guru laidą paliko anksčiau laiko. Taigi tą kartą sunaikinau gimstančias bukas technologijas. Bet išties jos labai gajos.

Pavasarį Lazdijuose ekonomikos mokytojų (!?) konferencijoje klausiausi vienos mokytojos pranešimo apie tai, ko ir kaip ji moko vaikus. Mokslas jos pamokose yra džiugus ir patrauklus. Jis vyksta pagal knygutę “Kaip tapti milijonieriumi”. Vaikai sužino apie investicijas. Išmoksta valdyti pinigus. Ir todėl (?) jų ateitis bus šviesi ir skaidri kaip tyra milijonieriaus ašara. Mano, manyčiau, teisėtas klausimas, o ar tikrai jos mokykloje dešimtokai mokosi stochastinių tikimybinių modelių, taigi gali realiai vertinti būsimų investicijų tikėtinas grąžas ir galimus nuokrypius, buvo sutiktas tikromis ašaromis. Antro klausimo (iš kur tiek altruizmo, kad ji mokytoja milijonierė – juk pritaikyti tuos milijonų žarstymo patarimus taip lengva, bet ji pati vis dar dirba ekonomikos mokytoja mažame miestelyje) nebeuždaviau.

Šalies premjeras irgi jau dešimtmetį aiškina, kaip tuoj tuoj Lietuvą atnaujins naujausios technologijos. Tada pasikviečia kokį skambučių centrą iš pačios (įsivaizduojate?..) Didžiosios Britanijos – ir jau va. Technologijos už lango. Ar pavyks magijos seansas?

Abejoju. Nuobodus ir lėtas ekonomikos mokslas sako, kad viskas turi kainą. Ji vadinasi alternatyviosios sąnaudos. Jei kažką gauni, kažką prarandi. Nemokamų pietų nebūna. Greit gimsta tik chimeros. Norint kažką turėti, reikia investuoti. Norint po kelių dešimtmečių turėti aukštąsias technologijas, būtina bent jau prastus mokytojus iš mokyklų šalinti. O magus palikti popiečio arbatėlėms su draugėmis.

*Už šitą eilutę dėkinga Šarūnui Saukai, nuo kurio nukopijavau. Manau, genialiai paaiškinta visa buko pozityvumo logika.