Praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo išteisinti omonininkai Boleslovas Makutynovičius ir Vladimiras Razvodovas, kurie 1990–1991 m. terorizavo, grobė žmones, darė neteisėtas kratas, grasino nužudyti mūsų valstybei pradėjusius dirbti muitininkus, pasieniečius, kitus kariškius, atiminėjo jų asmeninius daiktus, degino muitinės ir pasieniečių postus, peršovė ne vieną žmogų.

Šią žinią visuomenė sutiko kaip šaltą dušą. Kas atsitiko, kad Lietuvos valstybei atšventus 25-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines šalies teisėsaugos sistema ~in corpore~ pademonstruoja visuomenei, kad jos teisingumo jausmas neturi nieko bendro su procedūriniu teisingumu? Kas už tai atsakingas?

Abu išteisintieji omonininkai yra gyvi ir gyvena Rusijos Federacijoje, vienas – Sankt Peterburge, kitas – Maskvos srityje. 1991-01-12 SSRS vidaus reikalų ministerijos įsakymu Lietuvos TSR VRM ypatingos paskirties milicijos padalinys buvo perduotas SSRS vidaus kariuomenės 42 divizijai ir veikė jau ne Lietuvos, o tuomet agresorės – Sovietų Sąjungos vardu. Du omonininkai, pasitelkę dar apie 35 asmenų grupę, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupėje, siekdami sutrikdyti Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų veiklą, o kartu – Lietuvos Respublikos laikinuoju pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, B.Makutynovičiui organizavus ir įsakius, o V.Razvodovui asmeniškai vadovaujant SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingos paskirties milicijos būriui, panaudojo bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos Respublikos muitinės departamentą, Pasienio apsaugos tarnybą bei jų pareigūnus ir tokiu būdu siekė susilpninti Lietuvos valstybę. Būdami ginkluoti automatiniais šaunamaisiais ginklais ir pistoletais mušė rankomis, kojomis, automatų buožėmis, naikino pasienio kontrolės postus, degino Lietuvos kariškių, muitinės darbuotojų automobilius, vykdė neteisėtas kratas, pasisavindavo svetimą turtą, bet pagal praėjusią savaitę priimtą Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos nuosprendį yra nekalti. Nors šis teismo sprendimas – dar negalutinis, jis kelia ne tik nuostabą, bet ir pasipiktinimą.

Teisėjų kolegijos, išteisinusios omonininkus, pranešėjas Andrius Cininas yra kvalifikuotas ir patyręs teisėjas. Būtent jo kvalifikuotas darbas padėjo išnarplioti neatsakingų ir pasipelnyti sumaniusių asmenų sukurtą „pedofilijos“ istoriją ir padėti tašką visuomenę audrinusiame skandale, kuriame vieni siekdami turto, kiti – politinės įtakos ar rinkėjų simpatijų kelerius metus audrino visuomenės sąmonę, kurdami Garliavos muilo operą.

Yra ir daugiau puikiai motyvuotų, drąsių šio teisėjo sprendimų. Teisėjas aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, noriai komentuoja savo sprendimus, atsako į oponentų kritiką, nebijo diskutuoti su oponentais tiesioginio eterio laidose. Tai naujo tipo teisėjas, nesislepiantis už teismo sienų. Dėl tokio modernumo jis prieštaringai vertinamas teisėjų korpuso, bet jau yra pergyvenęs Teisėjų tarybos patikrinimą ir dėl savo aktyvios viešos veiklos pripažintas kaip nepažeidęs teisėjo etikos. „Veidas“ jį paskelbė vienu sėkmingiausių lietuvių, įvertindamas jo drąsą ir profesionalumą iki šiol dar labai uždaroje teisėjų profesijoje.

Kodėl šį kartą teisėjo ir jo kolegų nuosprendis prasilenkia su mūsų visų teisingumo jausmu? Priėmęs kontroversišką nuosprendį teisėjas aktyviai komentavo jį viešojoje erdvėje: „Vertinant Lietuvos teisinę padėtį 1991 m., neginčytina, kad 1990-03-11 aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą kaip suverenių galių reiškėją, šiuo aktu pradėjus realizuoti visą valstybės suverenitetą, suformavus Vyriausybę, buvo atkurtas Lietuvos suverenitetas. Taip pat faktinės valstybės valdžios, valdymo ir teisėsaugos funkcijos perėjo pagal 1990-03-11 priimtą LR laikinąjį pagrindinį įstatymą suformuotoms institucijoms. Tačiau aptariamu laikotarpiu, 1990–1991 m., Lietuvoje dar liko dislokuoti SSRS armijos ir VRM daliniai, 1991 m. okupuoti kai kurie Lietuvos infrastruktūros objektai – Radijo ir televizijos centras, Spaudos rūmai, kiti pastatai. Ir nors tokia būklė turi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 str. nurodytos dalinės okupacijos požymių, kuri yra jų taikymo sąlyga, ji kaltinimuose nesuformuluota ir nebuvo įrodinėjama, todėl teismas, laikydamasis kaltinimo ribų (LR BPK 255 str.) nenagrinėja, ar laikotarpis, nurodytas kaltinime, atitiko dalinės okupacijos sąlygas, kaip tai apibrėžiama 1949 m. Ženevos konvencijose.“

Taigi šioje byloje priėmęs išteisinamąjį nuosprendį teisėjas užėmė Poncijaus Piloto poziciją ir pasakė, kad kaltinimą pateikusi prokuratūra tinkamai neatliko savo darbo ir neįrodinėjo tų faktinių dalinės Lietuvos okupacijos aplinkybių, kurios yra būtinos  norint taikyti šioje byloje nusikaltimus žmoniškumui reglamentuojančias Ženevos konvencijas. Teisėjas A.Cininas pats viešojoje erdvėje pabrėžė, kad tai negalutinis sprendimas ir jis bus kitoks apeliacinėje instancijoje, jei prokuratūra tinkamai papildys kaltinimą.

Negalima teisėjo kaltinti tuo, kad jis nepriėmė visuomenės teisingumo lūkesčius atitinkančio nuosprendžio. Tokio nuosprendžio jis nepriėmė ir sukurtos „pedofilijos“ byloje. Visuomenės trokštamas teisingumas gali būti labai apgaulingas, kruopščiai neišsiaiškinus visų nusikaltimo faktinių aplinkybių ir vadovaujantis tik tomis, kurios yra eskaluojamos bulvarinės žiniasklaidos ir pavirtusios „tiesa“, kurią teismas turi tik patvirtinti. Toks teisingumas būtų tik minios teisingumas, tai yra maloni publikai fikcija.

Bet omonininkų nusikaltimai nėra fikcija ar bulvarinės žiniasklaidos sukurta realybė. Todėl omonininkų išteisinimas primena garsiąją evangelinę Poncijaus Piloto istoriją, kai atsakingas asmuo sugeba nusiplauti rankas ir nepriimti teisingo sprendimo, užkraudamas jį kitiems ant pečių. Prokuratūra kaltinama, kad neįrodinėjo ribotos okupacijos ir kitų faktinių aplinkybių, būtinų Ženevos konvencijos taikymui, buvimo. Teisėjas pateikia tai kaip prokuratūros darbo broką. Bet teismas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo (KT) 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu, pats šioje byloje privalėjo būti aktyvus ir papildyti kaltinimą taip, kad priimtas sprendimas būtų ne tik Baudžiamojo proceso kodekso procedūrinis žaismas: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.“

Tai yra pirmiausia baudžiamųjų bylų teisėjams, kurie dažnai aklai naudojasi baudžiamojo proceso priemonėmis pamiršdami reikalo esmę, KT šioje byloje priminė, kad procedūros negali būti priežastis priimti teisingą sprendimą, ir teismo konstitucinė pareiga yra priimti ne bet kokį, bet teisingą sprendimą. Taigi teisėjo A.Cinino paaiškinimas neįtikina. O  prof. Vytautas Landsbergis, nors yra neteisus darydamas teismui politinį spaudimą, dėl kurio ši byla atsidurs Strasbūro teisme ir mes galime patirti pažeminimą, teisus yra sakydamas, jog teismai negali bylose žaisti futbolo, jei mato, kad kaltinimas pateiktas blogai, turi imtis savo iniciatyvos ir šią problemą išspręsti. KT tam atvėrė kelią prieš pusantrų metų.

Teisėjo atsakymas į šį argumentą viešojoje erdvėje yra tipiškas baudžiamųjų bylų teisėjams: Konstitucinio Teismo nutarimas nebuvo įgyvendintas Seimo aktu ir Baudžiamojo proceso kodeksas nėra pakeistas, todėl, jo nuomone, juo negalima vadovautis. Bet tai yra toks atsakymas, už kurį konstitucinės teisės studentas gautų neigiamą pažymį. KT nutarimas yra privalomas visiems, net ir Seimui nesuskubus jo įgyvendinti įstatymuose, nuo paskelbimo, kad įstatymas ar jo nebuvimas prieštarauja Konstitucijai. Netinkamos, tik teisiniu pozityvizmu, etatizmu (siauromis kodeksų glosomis) paremtos žinios ir teisinės pažiūros sutrukdė teismui omonininkų byloje priimti teisingą sprendimą. Galima pagrįstai tvirtinti, kad omonininkus išteisinančiu nuosprendžiu, taip kaip jį surašė teisėjų kolegija, yra pažeista Konstitucija, teismas neatliko pareigos, kurią jam nustato Konstitucija, aukščiausias teisės aktas.

Nors visi lietuviai, nukentėję nuo omonininkų rankų, patyrė skaudų pažeminimą, tai nėra tik teisėjų kaltė. Tai visos Lietuvos teisės mokyklos, pirmiausia kaip teisinio pozityvizmo mokyklos, kaltė. Baudžiamosios teisės specialistai yra išmokyti drąsiai nardyti baudžiamuosiuose įstatymuose, bet turi mažai konstitucinės teisės žinių ir beveik visai neturi teisės ir teisingumo filosofijos žinių, todėl sunkiai išmoksta priimti sprendimus vadovaudamiesi ne tik įstatymu, bet teise plačiąja prasme. Todėl kodeksais pridengta teisininkų arogancija kartais pasitarnauja ne teisingumui, o neteisingumui įgyvendinti.

Jei dar 2013 m. lapkričio 15 d. paskelbtą KT nutarimą Seimas būtų pakeitęs taip, kaip tai numatyta Seimo statute, užpildęs Konstitucijai prieštaraujančią vadinamąją legislatyvinę omisiją (šiuo atveju Konstitucijai prieštaravo tai, kad Seimas nėra priėmęs įstatymo, kuriuo teismas galėtų vadovautis priimdamas teisingą sprendimą, kai savo darbo tinkamai neatlieka prokuratūra) ir būtų Baudžiamojo proceso kodekse  įrašęs teismo pareigą būti aktyviam, šio gėdingo nuosprendžio nebūtų. Bet Seimas tylėjo ir iki šiol tyli, todėl tai jo kaltė. Ir dėl šio omonininkų išteisinimo jis taip pat  yra kaltas. Ir jo kaltė nėra mažesnė nei prokuroro, kuris tinkamai nesurašė kaltinamojo akto, ar teisėjų, kurie neatliko savo Konstitucijoje įtvirtintos pareigos.

Mūsų garsiakalbiai politikai kartu su kitų valstybių, nukentėjusių nuo komunizmo nusikaltimų, taip pat nepasirūpino tuo, kad būtų sukurtas tarptautinis tribunolas komunizmo nusikaltimams tirti. Jei toks būtų buvęs sukurtas, nukentėjusieji nuo komunizmo ir jo nusikaltimų būtų galėję įsitikinti, kad teisingumas gali būti atkuriamas ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir žmonių sielose.

Nukentėjusieji nuo omonininkų pažeminti ir todėl, kad byloje advokatus turėjo tik omonininkai, bet neturėjo nuo jų nukentėję Lietuvos muitininkai, pasieniečiai ir kareiviai. Tai taip pat valstybės gėda, kad tokiose bylose privalomąja tvarka gynėjai paskiriami tik kaltinamiesiems (omonininkams ir kitiems), bet ne nuo jų nukentėjusiems asmenims. Prokurorai pasirodė per silpni ginti pažemintų žmonių teises, o teisėjai ir vėl nematė reikalo parodyti iniciatyvą ir pasiūlyti parūpinti nukentėjusiesiems advokatus.

Daug patogiau taikyti teisę, kai ji surašyta nacionaliniuose teisės aktuose ir kodifikuota, yra sukurta teismų praktika. Deja, Lietuva tokia teisine „prabanga“ pasirūpino gerokai pavėlavusi. Bet jeigu tarptautinė ir nacionalinė teisė būtų taikoma taip, kaip ją pritaikė Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, holokausto vykdytojai niekada nebūtų buvę nuteisti.

Iš klaidų reikia mokytis, kad ir kokios jos būtų skaudžios ir mus visus žeminančios. Ir skaudžiai nuryti mūsų visų nepasitenkinimą, kad ir praėjus 25 metams po skaudžių įvykių, vykdant teisingumą už nusikaltimus prieš mūsų nepriklausomybę, nesugebame patys apsiginti.

Šios bylos tomuose galima rasti ne tik mūsų priešų liudijimus apie praeitį, bet ir jų požiūrį į dabartį. Mūsų prokurorams talkinę Rusijos prokurorai apklausė omonininkų nusikalstamų veiksmų liudytoją žurnalistą Aleksandrą Nevzorovą.

A.Nevzorovas ir šiandien dar tebemano, kad Rygos ir Vilniaus omonininkų veiksmai, kuriuose dalyvavo ir jis, kaip operatorius, režisierius ir žurnalistas, buvo vykdomai griežtai laikantis SSRS konstitucijos ir šalies vadovybės įsakymų. Jo nuomone, neteisėtų muitinės postų likvidavimas, kelių atlaisvinimas nuo separatistų užkardų vyko griežtai laikantis šalies įstatymų normų. Apie milicijos veiksmus jis jokiu būdu nemato galimybės pasakoti asmenims, kuriuos laiko nusikaltėliais, asmenims, LT teritorijoje įvedusiems nusikalstamą, prieš rusus nukreiptą režimą, juo labiau kad milicijos ketinimų, veiksmų metodų viešinimą laiko nusikaltimu.

Taigi mūsų priešai nepasikeitė. Jie gali vėl pradėti veikti ir daryti naujus nusikaltimus prieš mus – prieš ukrainiečius jau daro. O mes savo teismuose jų dar nespėjome nuteisti už prieš ketvirtį amžiaus mūsų žemėje padarytus nusikaltimus. Ar mums lengva gyventi su šia gėda?