Puiki reputacija tarptautinėse teisės institucijose ir vis menkstantis pasitikėjimas savoje šalyje – tokia šiandien lietuviškų Temidės tarnų kasdienybė. Kodėl žmonės netiki teismais ir kaip keisti šią padėtį, klausiame Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekano, 1996–2005 m. Konstitucinio Teismo teisėjo prof. dr. Egidijaus Jarašiūno, siūlomo atstovauti Lietuvai Europos Sąjungos Teisingumo Teisme.

E.J.: Teismo sprendimas gali būti teisingas, bet jeigu juo netikima, jo reikšmė nedidelė. Teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Tačiau niekas nepasiūlo modelio, kuris padėtų stiprinti pasitikėjimą teismais. Anksčiau skeptiškai vertinau prisiekusiųjų instituciją, bet dabar manau, kad apie tai verta diskutuoti. Tiesa, tuomet susidurtume su papildomų lėšų poreikiu, be abejo, ir prisiekusiųjų parinkimu. Tačiau teisingumas nėra pigus dalykas ir tam tikri sprendimai turi būti padaryti.

VEIDAS: Bet ko dabar reikėtų imtis, kai dėl vadinamosios kediados žmonės tokie įsiaudrinę, kad ne tik imasi patys spręsti, kas kaltas, o kas ne, bet net ir vykdyti bausmes?

E.J.: Jei visuomenė civilizuota, ginčas turi būti sprendžiamas teisiškai. Kad ir kokie būtų blogi teismai, jie už linčo teismą tūkstantį kartų geresni, nes šis neklauso argumentų. Beje, žmonės turėtų pripažinti, kad jeigu kas rimtai pažeistų jų teises, jie patys eitų į teismą ir bylinėtųsi.

VEIDAS: Tačiau teisėjai, net jei jų verdiktas teisingas, save užsikėlę ant pjedestalo – savo sprendimų viešai neaiškina, net kalba taip, kad norint suprasti paprastam žmogui reikia vertėjo.

E.J.: Teisėjai turi būti šiek tiek pakylėti, nes jie vykdo teisingumą. Kita vertus, šiame teisingume neturi būti jokių paslapčių. Teisėjo sprendimo motyvacija turi būti aiški, laiku išdėstyta ir, jei skiriama tiesiogiai žmonėms, jie turi aiškiai ją suprasti. Tai viena teisės aksiomų. Kitas dalykas, kai sprendimas skiriamas valstybės institucijoms, be to, būna bylų, kur be specialių terminų sunku apsieiti.

VEIDAS: Teisingumo ministerija siūlo atsisakyti nesudėtingų ginčų sprendimo teismuose, supaprastinti teismų procesus, kad sumažintų dabar tikrai didžiulį teismų darbo krūvį, o teisėjai galėtų geriau įsigilinti į rimtesnes bylas. Tačiau ar tai dar nesumažins teisingumo?

E.J.: Išeitys mažinti teismų krūvį yra trys: pertvarkyti teisminį procesą, didinti finansavimą, didinti technines galimybes. Tačiau dvi pastarosios reikalauja daug lėšų. Žinoma, nesudėtingus ginčus galima išspręsti ir “greituoju būdu”, bet jei kiltų ginčas, vis tiek bus galimybė jį spręsti teisme. Tad siūlymai neapkrauti teismų smulkiais darbais pagirtini, tik, žinoma, reikia atsirinkti smulkius neperžengiant proto ribų.

VEIDAS: Grįžkime prie didelį rezonansą visuomenėje sukėlusios bylos dėl Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukters globos. Net dalis teisininkų atkreipė dėmesį, kad Kėdainių teismas laikėsi įstatymo raidės, bet ne esmės. Ar Jūs pripažįstate teisėje egzistuojant šias dvi kategorijas – įstatymo raidę ir įstatymo dvasią?

E.J.: Yra ir įstatymo raidė, ir dvasia – jų supriešinti negalima. Blogai, kai sprendimo aiškinimas lyg iš dangaus nuleistas – jis turi atsiremti į įstatymo tekstą, bet aiškindamas sprendimą visuomet eini giliau, nei užrašyta įstatymo tekste. Jei būtų nepaisoma įstatymo dvasios, užtektų suvesti bylos duomenis ir gauti atsakymą. Tačiau gyvenime viskas sudėtingiau. Geras teisėjas yra tas, kuris jaučia niuansus tarp įstatymo raidžių, kurie ir reiškia tikrą teisingumą. Teisėjas turi pakankamai teisinių priemonių pasverti, koks tu esi žmogus ir ką padarei. Pats sovietmečiu dešimt metų dirbau advokatu. Mačiau teisėjų, kurie, buvau įsitikinęs, sąžiningai išnagrinės bylą, nesvarbu, koks būtų sprendimas. Tačiau šimtais tokių teisėjų nesimėto, o profesija juk gana masinė.

VEIDAS: Pats rengiate teisininkus, tad teisėjų kvalifikacija – ir Jūsų darbo rezultatas.

E.J.: Norint būti geru teisininku vien žinių neužtenka – dar turi būti ne “judošius”, nes toks žmogus, dar ir turintis teisės žinių, gali padaryti daug bloga. Teisės taisykles išmokti galima, bet teisingumui vykdyti to neužtenka. Jei teisininko dvasinės savybės ir žinios sutampa, galima tikėtis gero rezultato.

VEIDAS: Jūsų kadencijos Konstituciniam Teismui ne kartą buvo priekaištauta, kad jis aiškina daug plačiau, nei jam suformuluotas klausimas. Ar tai ir reiškė įžvelgti ne tik įstatymo raidę, bet ir dvasią?

E.J.: Kad Konstitucinis Teismas atsakytų į vieną klausimą, dažnai reikia atsakyti ir į kitus. Europinės konstitucinės jurisdikcijos praktikoje tai plačiai naudojama ir už tai giriama, o mes buvome kritikuojami. Europos kontekste Lietuvos Konstitucinis Teismas traktuojamas gerai. Beje, net keturi jo sprendimai (dėl prezidento apkaltos, parlamento narių teisių, Konstitucinio Teismo, kaip teismo, mirties bausmės) šalia Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžių įtraukti į knygą “Didieji Europos konstitucinių teismų sprendimai”. O Teisingumo Teismas pagal kūrybinį ES teisės aktų aiškinimą yra lyderių lyderis, jam sprendžiant klausimus suformuluota doktrina, kad ES sutartys nėra vien implicitinis, t.y. tiesioginis tekstas, bet ir eksplicitinis, paaiškinantis visumą.

VEIDAS: O kaip ES Teisingumo Teismas sprendžia koliziją, kas turi pirmenybę – nacionalinė ar europinė teisė?

E.J.: ES teisė lyg ir dviejų aukštų: vieną taiko nacionaliniai teismai, kitą – ES Teisingumo Teismas, ir amžinas ginčas, kuri turi pirmenybę. Teoriškai šią problemą siūloma spręsti teismų dialogu. Teisingumo Teismas, interpretuodamas ES teisę, stengiasi neperžengti ribų, kurios kliudytų nacionalinėms konstitucijoms, o nacionaliniai konstituciniai teismai aiškina konstitucijas ES teisės kontekste. Lietuvos Konstitucija 2004 m. papildyta konstituciniu aktu dėl Lietuvos narystės ES, kuriame nustatyta taisyklė, kad ES teisės normos turi pirmenybę prieš įstatymus ir kitus teisės aktus, bet ne prieš pačią Konstituciją.

Diskusijos tęsiasi nuo 1964 metų, tačiau Europoje vystosi ir ES, ir nacionalinės teisės, yra nusistovėjęs praktinis sugyvenimo būdas, nes tiek nacionaliniai teismai, tiek Teisingumo Teismas veikia racionaliai.

VEIDAS: Jeigu Jūsų kandidatūrą patvirtins ir Lietuvos, ir ES institucijos, nuo spalio pakeisite atsistatydinti nusprendusį dabartinį Lietuvos atstovą Teisingumo Teisme Praną Kūrį. Kokia šio teismo specifika?

E.J.: ES Teisingumo Teismas šiek tiek panašus ir į tarptautinį, ir į konstitucinį, ir į bendrą. Visų pirma jo paskirtis – tikrinti ES institucijose priimtų aktų teisėtumą, panašiai kaip šalyse konstituciniai teismai tikrina teisės aktų atitikimą konstitucijoms. Antra, jis sprendžia ginčus, ar valstybės laikosi ES sutarčių. O pagal statistiką daugiau kaip pusė darbų – ES šalių teismų kreipimaisi išaiškinti tam tikras ES sutarčių ar išvestinių ES teisinių aktų nuostatas. Daugiausia tai ginčai, susiję su ūkio, asmenų, prekių, kapitalo laisvuoju judėjimu. Per metus išnagrinėjama apie 680 bylų. Lietuva nėra iš tų, kurios šiam teismui duoda daug darbo, nors teismai yra kreipęsi. Štai Konstitucinis Teismas yra kreipęsis, kai nagrinėjo bylą dėl elektros energetikos įstatymo.

VEIDAS: Buvote vienas aktyviausių Sąjūdžio žmonių Panevėžyje, esate Kovo 11-osios Akto signataras. Ar netraukia atgal į politiką?

E.J.: Ne. Kodėl? Tiesiog viskam savas laikas. Ir politikoje buvau daugiau teisininkas nei politikas.

VEIDAS: Vis dėlto ką šiandien siūlytumėte, jei būtumėte Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar teisingumo ministras?

E.J.: Nesu. Mano darbas – ugdyti jaunus teisininkus, rašyti mokslo darbus teisės klausimais, organizuoti teisės veikalų leidimą. Pirmiausia stengiuosi atlikti tai, kas man priklauso. Ne taip, kaip sakydavo sovietiniais metais, kad geriausia rūpintis indėnais Amerikoje, o ne dirbti tai, už ką esi atsakingas.

Aišku viena: 1990-aisiais manėme, kad užtenka parengti gerą įstatymą, ir viskas išsispręs. Deja. Gerą įstatymą parengti paprasčiau, nors irgi nelengva, nes nustatome taisykles, tačiau jas užrašome žodžiais, kuriuos kai kas traktuoja kitaip ir taip atsiranda “landų”. Tačiau gero įstatymo teksto priėmimas yra tik darbo pradžia. Visa bėda – teisės akto taikymas. Reikalinga visuomenė, kuri supranta kitoniško gyvenimo taisykles.

Viena, ką galima padaryti, – lavinti jaunus žmones. Keičiantis kartoms, žinoma, atsiras naujų problemų, bet gal tų, kurias turime, nebus. Tą jau matau: jauni žmonės daugelį dalykų supranta pagal konstitucinės demokratijos standartus kaip savaime suprantamą, nors vyresnės kartos žmonėms tai reikia aiškinti. O teismai – civilizacijos išradimas, padedantis visuomenei sugyventi. Kad jų veikla problemiška, reikia suprasti, nes teisėjai – gyvos visuomenės gyvi žmonės.