"Veido" archyvas

Nekilnojamojo turto plėtotojai sukrėsti išankstinio gyventojų surašymo duomenų: faktas, kad Lietuvoje jau nebėra trijų milijonų gyventojų, butų statytojus verčia pergalvoti, ar dar verta bus statyti butus, jei jie stovės tušti, ar planuoti naujas parduotuves, kuriose nebus kam pirkti. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis taip pat įsitikinęs, kad būtina nedelsiant peržiūrėti senų daugiabučių renovacijos programą: sako abejojąs, ar tikslinga dabar renovuoti tūkstančius namų, jei nemažą dalį jų netolimoje ateityje teks griauti, nes tiesiog nebebus kam juose gyventi.

VEIDAS: Ar iš tikrųjų padėtis tokia dramatiška?

R.D.: Taip. Pasižiūrėkime, tarkim, į Panevėžį. Iš 130 tūkst. gyventojų jame beliko apie 100 tūkst., o iki 2020-ųjų, kaip prognozuojama, liks 80 tūkst. Didžiąją dalį jų sudarys pensininkai ir gyvenantieji iš valstybės pašalpų, kurie kadaise neemigravo. Kokia tuomet mieste ekonomika, nekilnojamojo turto plėtra? Kokia daugybės socialinių objektų – darželių, mokyklų, ligoninių, policijos, savivaldybės administracinių pastatų ateitis?

Valstybė turi gausybę nekilnojamojo turto, dauguma jo pateks į rinką ir mes turėsime perteklių, su kuriuo teks tvarkytis. Bėda ta, kad mes turime neblogai išplėtotus miestus su gana gera infrastruktūra, bet neturime jai vartotojų. Ypač dabar, kai ateina europiniai pinigai. Pavyzdžiui, į kokio Pakruojo vandentiekio, kanalizacijos ir kitų sistemų pertvarkymą investuojama šmtai milijonų, o gyventojų mažėjimas akivaizdus.
VEIDAS: Ka, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

R.D.: Palaukti galutinių gyventojų surašymo duomenų. Tada ir turėtų išaiškėti visos išeitys, ką daryti su nekilnojamuoju turtu Lietuvoje. Kol neturime aiškaus paveikslo, kas darosi visuose miestuose ir miesteliuose, apie kryptis kalbėti anksti. Nes bus miestų, kuriuose gyventojų telikę kokie 60 proc.

Panašiai atsitiko ir Vokietijoje – kai kuriuose miestuose, ypač rytinėje šalies dalyje, irgi beliko iki 70 proc. gyventojų, bet tai lėmė daugiausia vidinė gyventojų migracija. Ir ką Vokietija padarė per pastaruosius keletą metų? Nugriovė 300 tūkst. butų, nes jų niekam nebereikėjo, o laikyti nebebuvo prasmės, kad nevirstų benamių prieglaudomis.

VEIDAS: Ar tokie scenarijai ateinantį dešimtmetį galimi ir Lietuvoje?

R.D.: Anksčiau ar vėliau tai bus būtina daryti. Gali atsitikti taip, kad valstybė turės dalį butų išpirkti, bet tik tam, kad juos nugriautų. Vienus namus reikės nugriauti, iš kitų gyventojus perkelti ir sukomplektuoti gyvybingus namus, kitus paversti socialiniu būstu. Šiandien yra tūkstančiai namų, kurių būklė apverktina, inžinerija supuvusi, o jų išlaikymas, energijos sąnaudos nebeatitinka ekonominės padėties. Tuo labiau kad prognozuojama, jog šios išlaidos tik didės.

Tačiau nepamirškime, kad nekilnojamasis turtas – tai ne vien būstas ir ne tik komercinis plotas, parduotuvės ar biurai, o kalbėdami apie valstybę turėkime omenyje ne tik Vilnių, bet ir Radviliškį, Rokiškį, Jurbarką. Ši problema yra net ir tokiame dideliame mieste kaip Klaipėda, kurios verslas taip susikoncentravęs tik “Akropolyje”, kad kiti vos kvėpuoja. Pavaikščiokite po senamiestį, pasikalbėkite su parduotuvių savininkais.

Mane Klaipėda žiūrint į ateitį tiesiog šiurpina. Būstų ten pristatyta ketveriems penkeriems metams į priekį. Ten statyti nieko nebereikia. O gyvenamųjų teritorijų Klaipėdos rajone pridaryta tiek, kad čia suplanuota apie 300 tūkst. gyventojų. Prikurta masė gyvenviečių, kurių niekam nereikia, šimtai milijonų investuota į tinklus, kelius, o daugiau nėra jokios infrastruktūros: darželiai, mokyklos, parduotuvės, gydymo įstaigos tik Klaipėdoje arba Gargžduose. Tai vėl parodo mūsų nesuvokimą, kas vyksta. Ir tokia tragedija yra ištikusi ne tik Klaipėdą, bet visą Lietuvą.

VEIDAS: Vis dėlto Jūs teigiate, kad naujų ekonominės klasės butų Vilniuje jau šiemet gali pritrūkti.

R.D.: Jau dabar trūksta. Galiu tai skaičiais pagrįsti: per mėnesį Vilniuje parduodama apie šimtą naujų butų. Per metus – apie 1200. O rinkoje šiandien turime apie 1500 butų. Metams lyg ir turi užtekti, bet apie 800 rinkoje esančių būstų pirkėjų nedomina, nes neatitinka jų poreikių. Todėl realus pasirinkimas yra daug mažesnis.

Kita vertus, dvejus metus naujų projektų visai nebuvo. Tik dabar bankai ėmė aktyviau skolinti, atsirado daugiau pirkėjų, bet rinktis nelabai yra iš ko, nes pradėtus naujus statybų projektus Vilniuje suskaičiuotum vienos rankos pirštais. Užtat drįstu teigti, kad metų gale susidarys paradoksali situacija: nebus ką pirkti, o pirkėjų atsiras daugiau, todėl kainos natūraliai pakils iki 10 proc.

2012-ųjų viduryje naujos pasiūlos jau atsiras, didelio pirkėjų gausėjimo nesitikime, todėl ir kainos kažkuriame lygyje sustos. Kad ir kaip būtų, tam tikras judėjimas vyksta, yra žmonių, kuriems prireikia keisti būstą į didesnį ar mažesnį, kiti nebenori seno, nes šildymas beprotiškai brangus.