L. Vansevičienės nuotr.

Gruodis Lietuvoje kaip įprasta žėrės operomis ir vaikų eglutėmis, tačiau didžiausia metų pabaigos šventė teatralams – ilgai laukta premjera atnaujintame Klaipėdos dramos teatre.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Paskutinėje šįmet premjerų apžvalgoje maga atsisukus pažvelgti, kurie prabėgusio rudens teatriniai pažadai išsipildė, o kurie taip ir liko tuščiaviduriais kevalais.

Dramos pasaulyje daugiausia išlošė tie, kurie vaikščiojo ne plačiai žiūrovų numintais vieškeliais, o priešingai – rinkosi suaugusiųjų primirštą „Lėlės“ teatrą bei retokai žiūrovams duris atveriančią „Meno forto“ salytę. Rolando Kazlo „Atrask mane“ ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistrą“ pavadinčiau didžiausiais (nors mažose scenose puikiausiai išsitenkančiais) šio rudens atradimais. Žiūri ir mąstai, kiek nedaug tikram spektakliui tereikia: geros idėjos, kelių neabejingų aktorių ir žiupsnelio meistriškumo, leidžiančio visa tai sulipdyti į viena.

O toliau – jau pagal skonį ir poreikius. Švarios vaizdo ir garso estetikos išsiilgusieji galėtų rinktis tvarkingas, bet nuobodokas Jono Vaitkaus „Septynias gražuoles“, pirmenybę teikiantys konceptualiai tradicinius kriterijus sujaukiančiai antiestetikai – Arpado Schillingo „Didį blogį“. Gabrielės Tuminaitės „Bedalis ir labdarys“ – aukso viduriukas, bandantis vienoje scenoje suderinti abi priešybes.

Valterio Silio „Miškinio“ dualizmas: pertekliniuose aiškinimuose beviltiškai skęstantis pirmasis spektaklio veiksmas ir šiek tiek daugiau erdvės žiūrovo vaizduotei suteikiantis antrasis. Tik per anksti neapsidžiaukite, nes Liubomiro Laucevičiaus vaidybos beužauginamus sparnus negailestingai nukapos finalinis pasakotojo monologas.

Evaldo Jaro „Karalius nuogas“ dualizmas: populiarių ir visai negirdėtų aktorių bei jų vaidybos stilistikų kratinys. Nugali solidžiausia patirtis – beveik nepastebimas, beveik nevaidinamas, tarsi iš šono komišką sumaištį rūmuose stebintis Ramučio Rimeikio menininkas Juokdarys, už nereikalingus pastebėjimus dėsningai nušaunamas.

Eglutės vaikams ir suaugusiems

O štai Kalėdų Senelio nušauti niekaip nepavyks: užplūsta jie gruodį teatrus tarsi šventinis maras. „Vaikams be dovanėlės – 3 eurai, vaikams su saldžia dovanėle – 5 eurai“, – skelbia bilietų kasos. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre laukiantys dovanėlių vaikai turės atspėti, kas anksčiau buvo trys šeimininko išardyti ir bet kaip surinkti žaislai („Kalėdų žaislai“). Keistuolių teatre – leistis į kelionę su Donaldo Haroldo G.Bisseto pasakų herojais – žąsinėliu Viliu, skruzde Marta ir buldozeriu Baču („Pyp pyp!“). O Valstybiniame jaunimo teatre pratęs smagią pažintį su Linos Žutautės knygelių veikėja Kake Make („Kakė Makė ir pavogtas laikas“). Pirmasis aktorės Virginijos Kuklytės režisuotas spektaklis „Kakė Makė“ jau spėjo tapti žiūrovų geidžiamiausiu reginiu šio teatro repertuare.

Klounu vaikų išvadintas Kalėdų Senelis veikiausiai ilgam užrištų savo maišą. Tačiau klounados žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja tarptautinės „Raudonų nosių“ organizacijos pastangomis. Profesionalios gydytojų klounų komandos narė aktorė Indrė Lencevičiūtė Menų spaustuvėje pristatys savo debiutinį monospektaklį suaugusiems „Klai da“, kuriame klounados priemonėmis pasakos vienos emigrantės istoriją.

„Eglute didelėms mergaitėms“ galima pavadinti „Domino“ teatro premjerą pagal amerikietės Lauros Cunningham pjesę „Žavios ir pavojingos“, iš pradžių užkariavusią Brodvėjų, o vėliau – komercinius Rytų Europos teatrus. Tai ilgai lauktas „Domino“ trupės moterų atsakas tokiems spektakliams, kaip „Vyrų laiškai“, „Testosteronas“ ir „Apie ką kalba vyrai“.

Šventinį žiemos vakarą jaukiuose namuose susitinka šešios jaunystės draugės, tačiau ne visos juose – laukiamos viešnios. Todėl santykių aiškinimasis bei praeities nuoskaudų išliejimas prie vyno taurių tiesiog neišvengiamas. Nuoskaudos, aišku, kyla dėl tarpusavyje nepasidalytų vyrų. Nustebsite, koks negailestingas ir beatodairiškas gali būti iš pirmo žvilgsnio padorių ir išauklėtų damų kerštas dėl sužlugdytos santuokos.

„Užsėdimu“ savo spektaklį apie patirtas ir nepatirtas santuokas pavadino trupė „Stage Strangers“. Po šiuo pseudonimu slepiasi sėkmingą parodijų spektaklį „Contemporary?“ anksčiau sukūrę šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė bei prie šios trijulės prisidėjęs aktorius ir muzikantas Dominykas Vaitiekūnas.

Pasak jų, vestuvės „užsėda“ tiek tuos, kurie kartą (ar ne kartą) tą košmarą išgyveno, tiek tuos, kuriems jo neteko patirti. Dar labiau „užsėsti“ jaučiasi tie, kuriems vestuvės su šabloniškais balandžių ir limuzinų ritualais, grafomaniškais linkėjimais, girtomis vaišėmis ir aplietomis nuotakų suknelėmis tampa įprasta darbo kasdienybe. Spektaklis kuriamas iš individualių patirčių, prisiminimų, įsivaizdavimų, asmeniškumų ir visuomeniškumų. Kaip ir „Contemporary?“ atveju – tai aktorių pasakojimai pirmuoju asmeniu.

Nedarykime iš savęs produktų

Šventinės repertuaro linksmybės tuo ir baigiasi. Visa kita – tiems, kurie prieš Kalėdas atras dvasinių jėgų daugiau susikaupimo ir mąstymo reikalaujantiems reginiams.

Be to sunku suvokti šiuolaikinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesių pastatymus, o panevėžiečių gruodį laukia „Baseino (be vandens)“ premjera. Ją rengia po studijų Londono karališkojoje oratorystės ir dramos mokykloje bei stažuotės Linkolno centriniame teatre Niujorke į Lietuvą grįžtanti režisierė Monika Klimaitė.

Kodėl savo debiutui pasirinko „Baseiną (be vandens)“? „Šitą pjesę aptikau dar studijuodama Anglijoje. Patraukė netradicinė dramaturgijos forma, kurioje nėra išskirtų veikėjų, tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma. Nors kūrinys skirtas judesio teatro trupei, mano spektaklyje didesnis dėmesys skiriamas draminei formai – tekstui ir žodiniam bendravimui su publika. Vis dėlto svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – meno ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žmogaus instinktą bet kokia kaina patenkinti savo ego. Kūrinyje keliamas klausimas, kaip toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus. Mano nuomone, šiandien tai aktuali tema. Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi žūtbūt atkreipti dėmesį į save ir tapti žinomas“, – svarsto jaunoji režisierė, kuriai talkina jauni aktoriai Eglė Ancevičiūtė, Justina Nemanytė, Anupras Jucius ir Povilas Adomaitis.

Dar giliau žada nerti jau išsikovojęs vietą po gimtinės teatro saule Vidas Bareikis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre ėmęsis kiekvienam režisieriui etapinio veikalo – Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir pagrindinį vaidmenį skyręs savo bendraamžiui ir bendramoksliui Vainiui Sodeikai. Tačiau Hamletas jų interpretacijoje – anaiptol ne romantiškas herojus ir net ne naivus idealistas, o jaunas žmogus, pasiryžęs pasaulyje atrasti bent trupinėlį nesumeluotos tikrovės.

„Hamletas“ žada tapti dar viena V.Bareikio pamėgto „teatro teatre“ metodo aikštele. Teatras čia vaizduojamas kaip paskutinė tiesos instancija, kaip veidrodis, atskleidžiantis tai, kas dažniausiai amžiams pasilieka šešėlyje. Teatras – vienintelė vieta, kurioje užsidėjęs bepročio kaukę gali su humoru bei elegantiška ironija parodyti nuogą ir begėdišką pasaulio realybę. Hamletas klaus, kodėl pasiduodame aplinkai, ar mūsų gyvenimas gali tapti mažiau primityvus ir kodėl tik retas drįstame peržengti savo paties ribotumą. Kiti vaidmenys W.Shakespeare’o tragedijoje atiteko Dainiui Svobonui, L.Lauce­vičiui, Sauliui Čiučeliui, Eglei Grigaliūnaitei, Tomui Erbrėderiui.

Ne ką lengvesnės užduoties Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ėmėsi kitas jaunosios kartos režisierius Paulius Ignatavičius, pasirinkęs Eugene’o O’Neillo pjesę „Meilė po guobomis“. Pirmąkart pastatyta 1924-aisiais, ji tuometės Amerikos visuomenės buvo pasmerkta dėl vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos motyvų, o pats spektaklis apšauktas amoraliu. Klasikinį meilės trikampį dramaturgas pasiskolino iš graikų mito apie Dzeuso žmoną Fedrą, bandžiusią suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą. Atstumta Fedra iš keršto nusižudė, palikusi laišką, esą Ipolitas bandė ją suvilioti. Pasipiktinęs Dzeusas paprašė Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos.

Pasak P.Ignatavičiaus, pjesė – apie tragediją jaunuolio, nesugebėjusio įsiklausyti į giluminį sielos riksmą ir pasielgti visiškai priešingai, nei iš jo tikėjosi tėvai. Jaunuolio, bandžiusio gyventi ne savo, o kitų primestą gyvenimą.

„Iš jauno žmogaus daug ko nori motina, daug ko nori tėvas, daug ko nori visuomenė. Dažnai net nesusimąstome, kad darome tam tikrus darbus vien dėl to, kad norėtume kažką įrodyti kitiems arba pačiam sau. Bet mes niekam nieko neturime įrodyti, niekam nesame skolingi – nei tėvams, nei visuomenei, nei religijai. Neleiskim aplinkai daryti iš mūsų sau patogių produktų. Išdrįskim gyventi iš esmės pagal tai, kaip šaukia mūsų vidinis balsas“, – ragina P.Ignatavičius.

Beje, „Meilė po guobomis“ Lietuvoje vienintelį kartą anksčiau buvo pastatyta 1979-aisiais būtent Šiaulių dramos teatre. E. O’Neillo drama sugrįžta į Šiaulius po 36 metų pertraukos. Spektaklyje vaidina įvairių kartų komanda: Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis, Dalius Jančiauskas, Jūratė Bud­riūnaitė, Anicetas Gendvilas, Aidas Matutis.

Operų premjeros – su kviestinėmis žvaigždėmis

Claude’o Debussy operai „Pelėjas ir Melisanda“ taip ilgai laukti sugrįžimo neteko: po 2009-ųjų Gyčio Padegimo pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre veikalas atgimsta Vilniuje, kur jo ėmėsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

C.Debussy ilgai dairėsi tinkamos istorijos savo svajonių operai, o po ilgų paieškų pasirinko simbolisto Maurice’o Maeterlincko pjesę „Pelėjas ir Melisanda“. Tiesa, dramaturgas tuo nebuvo sužavėtas: po konflikto dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos (Melisandos partija premjeroje tuomet galiausiai atiteko Mary Garder) jis ilgai ignoravo savo amžininko sukurtą operą ir atlyžo tik praėjus porai metų po kompozitoriaus mirties. Tuomet pagaliau išklausęs C.Debussy veikalą M.Maeterlickas pripažino: „Aš klydau, o jis buvo tūkstantį kartų teisus.“

Veikalo centre – jauna moteris, iš pradžių pritrenkianti savo grožiu, nekaltumu, elegancija ir šviesa. Tačiau netrukus išryškėja jos polinkis kurti chaosą ir destrukciją visur, kur tik pasirodo. Veikalo finale nelieka nė vieno veikėjo vyro, kuris nebūtų vienaip ar kitaip išpažinęs meilės Melisandai.

D.Ibelhauptaitė šį vaidmenį skyrė Italijoje įsikūrusiam mecosopranui Jurgitai Adamonytei, kuri po sėkmingo pasirodymo Velso nacionalinėje operoje buvo tituluojama dešimtmečio Melisanda. Jos vyro Pelėjo vaidmenyje išvysime italų tenorą Giuseppe Fillianoti, jaunesnįjį Pelėjo brolį Golą dainuos rusų baritonas Jevgenijus Ulanovas. Scenoje taip pat matysime lietuvių solistus Jovitą Vaškevičiūtę, Tadą Girininką, Liudą Norvaišą ir Liną Dam­brauskaitę.

Naujuosius metus Nacionaliniame operos ir baleto teatre sutiksime su populiaria Giacomo Puccini opera „Bohema“, kuri bus bendras šio teatro ir Ravenos festivalio pastatymas. Jį režisuos Ravenos festivalio meno vadovė Cristina Mazza­villani Muti, garsiojo dirigento Riccardo Muti žmona.

Italijoje naujosios „Bohemos“ pristatymas įvyks šiek tiek anksčiau nei Lietuvoje. Pirmuosius du premjerinius spektaklius Vilniuje irgi dainuos svečiai – sopranai Benedetta Torre ir Maria Mudryak, tenoras Alessandro Scotto Di Luzio, baritonai Matias Tosi ir Danielis Giulianini, bosas Luca Dall’ Amico. Vėlesniuose „Bohe­mos“ spektakliuose juos keis lietuvių solistai: Mimi dainuos Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek, Miuzetę – Viktorija Miškūnaitė ir Julija Karaliūnaitė, Rudolfą – Tomas Pavilionis ir Kasparas Damulis, Marselį – Dainius Stumbras ir Eugenijus Chrebtovas, Šonarą – Šarūnas Šapalas ir Tomas Tuskenis, Koleną – Egidijus Dauskurdis ir Tadas Girininkas.

Planuokite kelionę prie jūros

Pabaigai pasilikau šventę, su kalendoriniais blizgučiais nesusijusią. Tačiau ar verta stebėtis, kad aštuonerius metus rekonstruoto dramos teatro atidarymo laukę klaipėdiečiai šluote iššlavė bilietus į visus premjerinius „Karalienės Luizės“ spektaklius?

Pastatyti Arvydo Juozaičio „Karalienę Luizę“ atnaujintoje scenoje buvo pavasarį mirusio ilgamečio teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė, ir kolegos, pasitelkę režisierių Gytį Padegimą, įvykdė jo valią. Pjesės veiksmas rutuliojasi 1807–1808 m., kai uostamiestis buvo tapęs laikinąja Prūsijos sostine. Tuomet bėgdama nuo Napoleono Bonaparto karališkoji šeima – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize ir vaikais – apsigyveno anuometiniame Mėmelyje. Būtent Luizė, o ne jos vyras Vilhelmas Fryd­richas, subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Napoleonas Luize žavėjosi ir sykiu jos neapkentė. Amžininkai vadino ją šviesiausiuoju angelu, žvaigžde audrų debesyse, Prūsijos madona.

Kviestinių žvaigždžių premjeroje nebus, nebent tokiomis laikysime už klaipėdiečio ištekėjusią Ingą Jankauskaitę, kuriai po ilgų aktorės paieškų atiteko pagrindinis Luizės vaidmuo, ir į savo gimtąjį miestą sugrįžtantį Dovydą Stončių, kuris vaidins Prūsijos karalienei simpatizavusį Rusijos imperatorių Aleksandrą.

Tačiau žiūrovams ne mažiau smalsu bus išvysti ir garsiuosius Klaipėdos teatro senbuvius Darių Meškauską bei Vytautą Paukštę, dėl premjeros repeticijų netgi atidėjusį savo reabilitaciją sanatorijoje. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka ir naujutėlė moderni teatro įranga: kone kiekvienai spektaklio scenai parinkta vis kitokia grindų konfigūracija. Todėl kitų šalies miestų žiūrovai gali nesitikėti sulaukti „Karalienės Luizės“ gastrolių: dėl techninės specifikos rodyti spektaklį kituose teatruose paprasčiausiai nebus įmanoma. Teks patiems važiuoti į Klaipėdą.