PKN “Orlen” vadovų derybos su rusais, siekiant parduoti “Mažeikių naftą”, Varšuvoje laikomos akivaizdžiu ir jokių abejonių nekeliančiu faktu. Tuo teko įsitikinti praėjusią savaitę pabendravus su aukštus postus užimančiais politikais ir verslininkais, vienas kurių dar neseniai įėjo į PKN “Orlen” vadovybę ir pasitraukė iš jos, nes nepritarė naujosios koncerno valdybos strategijai parduoti Mažeikių įmonę. Nepritariančių ir, svarbiausia, visiškai nesuvokiančių tokių PKN “Orlen” vadovų veiksmų logikos Varšuvoje yra ir daugiau, bet ne jie šiandien priima sprendimus.

Prieš griebiantis už galvos ir šaukiant: “Gelbėkit! Mus vėl parduoda rusams!”, vertėtų pagalvoti, daug ar mažai Lietuvai reiškia “Mažeikių nafta”.

Daug, nes gamykla yra tapusi Lietuvos kovos dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos simboliu. Įmonės pardavimas lenkams labiau aptarinėtas ne kaip strateginė PKN “Orlen” investicija, įsigyjant didžiausią regione naftos perdirbimo gamyklą, o kaip strateginis Rusijos pralaimėjimas Lenkijai ir Lietuvai energetiniame fronte.

Mažai, nes šiandien suvokiama, kad dėl tikrosios energetinės nepriklausomybės reikėjo kovoti visai kituose frontuose. Naftos ir jos produktų visada galima įsivežti per Klaipėdos ir Būtingės naftos terminalus, o štai alternatyvių dujų vamzdynų ar elektros perdavimo linijų nėra.

Formaliai “Orlen Lietuva” užtikrina 3 proc. BVP ir yra didžiausia mokesčių mokėtoja. Bet visas įmonės uždirbtas pelnas išvežamas, o mokesčius, kurių liūto dalį sudaro degalų akcizas, lygiai taip pat mokėtų kiti naftos produktų pardavėjai.
Tikrovė tokia: “Orlen Lietuva” – tai apie 2500 darbo vietų Mažeikiuose ir įmonės mokamas pelno mokestis. Kadangi su pelnu po to, kai Rusija nutraukė naftos tiekimą naftotiekiu, striuka, tai pingų suma nėra didelė. Pridėkime didžiausias regione degalų kainas, ir taps aišku, kodėl ekonomistai sako, kad jeigu gamykla ar dalis jos atitektų rusams, ekonomiškai Lietuva iš to turėtų naudos, nes sutvarkius naftos tiekimą vamzdynais “Mažeikių naftos” pelnas, taigi ir mokesčiai į biudžetą, padidėtų.

Politinės tokio sandėrio pusės ekonomistai neaptaria, bet primena, kad nustatydama privalomųjų naftos atsargų saugojimo tvarką ir valdydama Klaipėdos naftos terminalą Vyriausybė turi visus svertus, kuriais gali reguliuoti “Mažeikių naftos” veiklą nepriklausomai nuo to, kas jos savininkas. Beje, būtent dėl šios priežasties PKN “Orlen” pastangos įsigyti Klaipėdos naftos terminalą nuo pat pradžių buvo pasmerktos.

Akivaizdu, kad tiek Rusijos, tiek PKN “Orlen” atstovai dabar labiausiai norėtų, jog Vilnius garsiai ištartų: “Jei nori, tegul parduoda”. Bet šiems norams veikiausiai nelemta išsipildyti. Simboliai sava valia neparduodami.