Kanadoje verda politinis erzelis dėl Otavos monumento komunizmo aukoms atminti.
Antanas ŠILEIKA
Ne tik visa Kanada, bet ir daugelis kanadiečių primena mozaiką. Toks tapatybės sudėtingumas veikia ir jų atmintį bei atsiminimus. Kodėl įamžiname vienus įvykius, o kitų – ne? Ir kurių įvykių atminimas turėtų būti išsaugotas?
Prieš keletą metų mokslinės viešnagės Vilniuje metu Kanados ambasados priimamajame lūkuriavau savo sūnaus, kuris tuo metu kaip tik buvo grįžęs atostogų iš Kanados pėstininkų misijos Afganistane.
Štai jums ir mozaikos pavyzdys: prancūziškai kalbantis lietuvių kilmės kanadietis atlieka misiją svetimoje valstybėje.
Belaukdamas jo, šnekučiavausi su Kanados laikinuoju reikalų patikėtiniu, kurį sudomino ne tik mano sūnus, bet ir aš pats. Jam knietėjo sužinoti, ką toks kanadietis, kaip aš, tyrinėja Lietuvoje. Paaiškinau, kad rašau romaną apie antisovietinę pokario rezistenciją Lietuvoje.
Nepasakysi, kad jis supyko, tačiau pajutau subtilų intonacijos pasikeitimą. Savotišką nusivylimą, kad nepasirinkau kitos kančių Lietuvoje istorijos – galbūt holokausto, kurio čia būta ypač brutalaus.
Pažangieji prieš konservatorius
Kad ir kaip ten būtų, negaliu tiksliai pasakyti, kas jam nepatiko, nes mes kalbėjomės mandagiai. Jis tik pasakė, kad, priešingai nei Kanadoje, Lietuvoje ir visoje Europoje yra per daug istorijos.
Dabar atrodo, kad jos gerokai per daug jau ir Kanadoje.
Atsiminimai grumiasi priešpriešoje, kurią įžiebė planai Otavoje pastatyti memorialą komunizmo aukoms. Šį memorialą pliekia kas tik gali, tarp jų „The Globe and Mail“ žurnalistas Roy MacGregoras. Kaip ir kiti komentatoriai, jis iš šio projekto šaiposi dėl keleto priežasčių: kad jis esąs negražus, kad nepritiks jam parinktoje vietoje, kad simbolizuoja vyriausybės pataikavimą tam tikroms tautinėms rinkėjų grupėms ar kad paprasčiausiai jis niekam nereikalingas. Pagaliau – kad tai tiesiog apgailėtinas pavyzdys memorialo, neturinčio nieko bendro su Kanados istorija.
Šis pasipriešinimas dvelkia nenuoširdumu. Sutinku, kad memorialo vaizdas galbūt neįsipiešia į Otavos architektūros ansamblį. Kad galbūt prastas jo dizainas. Bet kodėl oficialiai patvirtintas paminklas užgauna tiek daug žmonių?
Štai kelios prielaidos. Daugelis „pažangių“ pažiūrų kanadiečių (o tai kairioji politikos linija, kurios pavadinimas siejamas su žemdirbių interesus prieš Antrąjį pasaulinį karą gynusia Progresyviąja partija – red. past.) tiesiog neapkenčia visko, ką tik sugalvoja dešinioji konservatyvi Stepheno Harperio vyriausybė. Jiems atrodo, kad jei S.Harperio vadovavimas yra apgailėtinas, vadinasi, apgailėtina viskas, prie ko jis prisiliestų.
Kai S.Harperis prieš paspausdamas ranką Vladimirui Putinui jį atvirai iškoneveikė, daugybė mano draugų – progresyviųjų literatų, jei juos taip galima pavadinti – feisbuke ėmė juodinti S.Harperį tvirtindami, kad jis tik mėgina įtikti etniniams rinkėjams.
Kairiausieji, kuriuos nesuklysiu pavadinęs tikrais Rusijos apologetais, netgi ėmė aiškinti, kad tai hegemoniški Vakarai privertė V.Putiną imtis gynybos. O kai pamėginau užstoti S.Harperį parašydamas, kad kartais teisingai pasielgia net mūsų nemėgstami žmonės, sulaukiau tikro pašaipų gūsio.
Beje, matyt todėl, kad palyginti gerai jaučiu įvykių Rytų Europoje pulsą, kartą man paskambino iš vienos Lietuvoje transliuojamos radijo laidos ir pasiteiravo, iš kur S.Harperis turėjęs tiek drąsos V.Putinui pasakyti tai, ko kiti Vakarų lyderiai neišdrįso. Juk išgirdę S.Harperio žodžius su palengvėjimu atsiduso milijonai lenkų, Baltijos šalių gyventojų ir ukrainiečių, ir nesvarbu, kad „harpiai“ sau Kanadoje šaiposi.
Vienas Lietuvos apžvalgininkas (daugiau tokių bent jau neaptikau) netgi kelia hipotezę, neva S.Harperis, kaip vidutiniškus įgaliojimus turintis lyderis, tapo savotišku Vakarų požiūrio „atstovu spaudai“ ir Kanados vardu išsakė tai, ko pasakyti sau neleistų galingesnės pasaulio valstybės.
Priminsiu, kad dalis monumento opozicijos yra susijusi su S.Harperio puolimu ad hominem. Taigi, taip išeina, kad memorialas yra blogis.
Antra dalykas – šaltojo karo metais komunizmas buvo senosios pokario dešinės Amerikoje ir Kanadoje priešas. O štai mano kairuoliškos kartos ir vyresniems už mane žmonėms labiau rūpėjo apartheidas Pietų Afrikoje, Kalifornijos vynuogių rinkėjų padėtis ir Nikaragvos revoliucija, o antikomunistinės nuotaikos buvo mažų mažiausiai nemadingos. Daugeliui šiuolaikinių „progresyviųjų“ priešiškumas komunizmui iki šiol dvelkia suplėkusiu konservatyvumu.
Iš tiesų „progresyviųjų“ kalbose apie šaltąjį karą didžiausias dėmesys tenka nukentėjusiems nuo makartizmo, palikusio be darbo būrį Holivudo scenaristų, o ne vargusiems koncentracijos stovyklose ar nužudytiems komunistų režimo.
Taigi, dėl iki šių dienų išlikusio kairiųjų šališkumo komunizmo aukų paminklas jiems atrodo kaip senosios dešiniosios politikos tąsa. Vis dėlto „progresyvieji“ yra santykinai nedidelė Kanados gyventojų mažuma. Ir ji ne vienintelė turi savo nuomonę apie siūlomą paminklą.
Jei kalbėsime apie Kanados imigrantus, ši šalis yra tarsi svetinga sala laimingiesiems, sugebėjusiems išgyventi politikos ir karo laivų katastrofas ir išplukdytiems į saugų ir turtingą krantą. Jie ar jų vaikai, prisimindami, kas nutiko, šiuos išgyvenimus ilgainiui įamžina.
Tai ypač pasakytina apie rytų europiečius, tikėjusius, kad buvo išduoti Vakarų ir atiduoti Sovietų Sąjungos tironijai. Kadangi neatrodė, kad dar kas nors žinotų ar rūpintųsi tuo, kas jiems nutiko, rytų europiečiai turėjo patys pasirūpinti įsiamžinimu.
Atsiminimams reikia susigulėti
Kol atmintis įsitvirtina ir būna įamžinta, praeina daugybė laiko. Prireikė dešimtmečių, kol dabar gerai žinomi faktai apie holokaustą prasiskverbė į žiniasklaidą ir naujas istorines knygas.
Nepaisant to, kad įsivaizduojame apie holokaustą girdėję pakankamai, istorikas Timothy Snyderis neabejoja, jog tik dabar pradedama suvokti, kiek daug su tuo susijusių dalykų vis dar nežinoma jau vien dėl to, kad daugelis įvykių nutiko ne Aušvice, o toliau į rytus – žudynių laukuose Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Lygiai taip pat, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sovietų Sąjungos ir dešimtmečiams nuo baisumų Kambodžoje ar žudynių valdant Mao atskleidimo, pasipiktinimas komunizmu vis didėja, o žmonės pradeda tai įamžinti.
Informacijai apie tragediją suvokti ir sureaguoti į ją reikia laiko. Kartais jo reikia labai daug.
Tokio uždelsimo pavyzdys gali būti ir Kanados reakcija į vietinių šalies gyventojų kultūros sunaikinimą. Tik dabar Tiesos ir susitaikymo komisija atskleidžia visą bandymo sunaikinti šią kultūrą siaubą. Tik dabar Aukščiausiasis teismas pradeda pripažinti vietinių teises Kanados platybėse. Mes visuomet žinojome, kad žemė iš vietinių buvo atimta, bet kažkuria prasme ne iki galo suvokėme, ką tai reiškia. Tiesa jau atskleista, bet susitaikymo „projektui“ suprasti prireiks dar ne vieno dešimtmečio, ką jau kalbėti apie tokio susitaikymo įgyvendinimą.
Taigi komunizmo aukų įamžinimui prireikė laiko, tačiau šis konkretus atvejis kelia ir kitų klausimų.
Sovietai – išvaduotojai ar okupantai?
Kai kurie labiausiai jaudulį keliantys memorialai pasaulyje skirti holokausto aukoms atminti. Tiesą sakant, Otavoje irgi statomas Holokausto memorialas, tačiau nei jo išvaizda, nei vieta žiniasklaidoje nesukėlė absoliučiai jokių prieštaravimų.
Naujienų apie holokaustą sėkmė, ko gero, paskatino prabilti ir kitus nukentėjusiuosius, pavyzdžiui, per Ukrainos holodomorą ar armėnų genocidą Turkijoje. Sąvoka „išgyvenusieji“, kažkada vartota tik kalbant apie išgyvenusiuosius holokaustą, dabar vartojama ir kultūrinio genocido, seksualinės prievartos bei kitų nusikaltimų kontekste.
Tas pats ir su terminu „genocidas“, kuris pradinėse derybose dėl genocido konvencijos 1947 m. turėjo apimti ir masines neetninių ar religinių grupių, pavyzdžiui, inteligentijos, žudynes. Tačiau vėliau dėl Sovietų Sąjungos prieštaravimo šis apibrėžimas buvo susiaurintas. Komunistai turėjo prieštarauti – juk antraip jiems galėjo būti pareikšti kaltinimai genocidu dėl, pavyzdžiui, buožių naikinimo.
Be to, jei SSRS nebūtų prieštaravusi, jos mėginimai išnaikinti vietos inteligentiją irgi būtų buvę pavadinti genocidu, kaip ir karo belaisvių lenkų karininkų žudynės Katynėje.
Tai mus atveda prie dar vienos problemos, susijusios su monumentu komunizmo aukoms, bent jau nužudytoms Europoje. Mums patinka suprantami pasakojimai, tačiau istorijoje tokių, deja, nedaug. Žydams, išgyvenusiems holokaustą Rytų Europoje, išgyventi pavyko daugiausia Sovietų armijos dėka. Ji atliko pagrindinį vaidmenį įveikiant nacizmą ir buvo vienintelė tokia Rytuose. Tie patys Sovietų armijos kariai prievartavo ir plėšė Rytų ir Vidurio Europą ir visame regione padėjo įsitvirtinti tironijoms, kaip taikliai knygoje „Geležinė uždanga“ rašo Anne Applebaum.
Tad kas buvo Sovietų armija – išlaisvintoja ar okupantė?
Priklauso, kurių aukų paklausi. Dar svarbu, ar komunizmo aukos nepadėjo žydams, ar, kaip būta kai kuriais atvejais, aktyviai dalyvavo nacių žiaurumuose. Kaip ištraukti į dienos šviesą, kas nukentėjo dėl savo nusikaltimų, o kas tik dėl to, kad pakliuvo tironijos įtakon?
Tai labai aktuali problema Rytų Europoje, kur vis pasitaiko nuomonių, kad mėginimas pagerbti Sovietų Sąjungos aukas iš tiesų yra nacių kolaborantų dangstymas.
Situaciją dar labiau apsunkino 2008-ųjų Prahos deklaracija, kuria siekta pagerbti ir stalinizmo, ir nacizmo aukas. Kai kurie holokausto aiškintojai čia įžvelgė moralinį stalinizmo ir nacizmo sugretinimą ir pareiškė, kad šios dvi tironijos niekada neturėtų būti lyginamos. Bet, kaip pastebėjo kai kurie apžvalgininkai, jei sakai, kad nacizmas ir komunizmas niekada neturėtų būti lyginami, vadinasi, tu ką tik tai padarei.
Trumpai kalbant, komunizmo aukų istorija bent jau Europoje galimai susikerta su holokausto istorija. Ir nėra paprasta šios kolizijos išvengti.
Memorialai ir atmintis istorikams neretai yra tarsi bausmė. Vėlyvuosiuose savo tekstuose britų istorikas Tony Judtas aiškino, kad atmintis negali tapti istorijos pakaitalu. Jo žodžiais, oficialus paminėjimas neprisideda prie didesnio praeities vertinimo ir žinojimo: „Tai substitutas, surogatas. Užuot mokę vaikus nesenos istorijos, mes juos vedžiojame po muziejus ir memorialus.“
Atmintis kaip istorijos pakaitalas
Tačiau daugelis žmonių bodisi istorija. Iš savo patirties žinau, kad kanadiečiai istorijos faktų žino mažai, nors susidaro įspūdis, jog kiekvienas apie ją turi savo nuomonę: blogiausia iš jų ir, beje, populiari – kad istorija buvo gerokai niūresnė nei dabartinis mūsų gyvenimas ir kažkuo primena siaubo filmą.
Be to, daug Kanados rašytojų, ypač jaunesnių, smerkia grožinę istorinę literatūrą už tai, kad ši romantizuoja praeitį. Kaip siūlo Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knygos“ pavadinimas, galbūt ir mums verta pamiršti, kad galėtume pasijuokti, nes priešingu atveju istorija taip ir liks siaubinga vieta.
Jei praktiškai niekas nebeskaito istorijos baigę vidurinę mokyklą, tuomet belieka atmintis ir memorialai.
Neseniai stovėjau prie Aušros vartų Vilniuje – paskutinių išlikusių vartų gynybinėse viduramžių sienose. Pro šiuos vartus buvo įvesdinti vokiečių karo belaisviai, kuriuos norėta parodyti karo nualintiems gyventojams. Miestą buvo išlaisvinę sovietai, bet taip pat ir Lenkijos Armijos Krajovos kariai, tikėjęsi atkovoti Vilnių Lenkijai. Užuot padėkojusi lenkams, po miesto išvadavimo sovietų armija juos nužudė arba ištrėmė.
Kiek anksčiau, vos prasidėjus karui, pro šiuos vartus pakeliui į žudynes Panerių miške praėjo tūkstančiai žydų. O dar anksčiau pro čia žygiavo ką tik atvykusių sovietų varomi vietos gyventojai – pirmieji sovietų tremtiniai, daugelis gyvenimą baigę gulaguose.
Jei tęstume šią kelionę į praeitį, pamatytume, kad pro Aušros vartus prajojo ir Didžiosios Napoleono armijos likučiai, kuriuos netrukus užklupo ir išžudė caro kareiviai.
Jei net tokia maža vieta turi tiek daug sluoksnių ir yra tarsi vis iš naujo perrašomas istorijos pergamentas, kaip nuspręsti, ką mums patiems dera prisiminti, o ką galime pamiršti? Jei grįšime prie M.Kunderos, romane „Gyvenimas yra kitur“ jis sako, kad „būtų nuostabu pamiršti istoriją.“ Tačiau M.Kunderą galima cituoti ir iliustruojant memorialų statymą: „Rašytojas griauna savo paties gyvenimo namą, o plytas panaudoja kitam, tik jau statomam romane.“
Rašytojai – ne vieninteliai taip besielgiantys. Visuomenė griauna istorijos namą ir naudoja plytas naujoms statyboms: ji stato namus atminčiai, kurią įprasmina memorialais.
Kadangi atmintis yra selektyvi, ji tebėra galinga jėga, formuojanti mus kaip individus ir apibrėžianti mūsų veiksmus visuomenės rėmuose.
Kanadoje gyvena daugiau nei milijonas lenkų kilmės piliečių, dar daugiau ukrainiečių, šiek tiek yra žmonių, kilusių iš Baltijos šalių, taip pat dešimtys tūkstančių vietnamiečių. Daugeliui jų komunizmo kančių atmintis tebėra gyva, nesvarbu, ar tos kančios palietė juos pačius, ar jų tėvus. Kodėl turėtume neigti jų kančią ir teisę ją prisiminti? Jei yra kitų įamžinimo vertų įvykių, tegu taip manantieji siekia, kad vyriausybė tai pripažintų oficialiai. Mes galime prieštarauti dizainui, vietos pasirinkimui, galime priešintis, kad tam būtų naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Tačiau neigti patį poreikį prisiminti ir įamžinti reiškia sumenkinti kitų kančias.
O tiems, kurie aiškina, esą turėtume prisiminti tik įvykius, kuriuose dalyvavo Kanada, reikia pasakyti, kad milijonai imigrantų bei jų vaikų ir yra kanadiečiai. Jų prisiminimai yra ir šios šalies prisiminimai. O dėl prisiminimų apie tai, kas vyko ir tebevyksta su vietiniais, mes, nors ir pavėluotai, pradedame suvokti praeitį, kad ir koks tas suvokimas būtų ribotas. Dabar turime atsigriebti už prarastą laiką.