Tylusis maištautojas Andrius Mamontovas teliuskuoja nusistovėjusius ir dumbliais apėjusius lietuviškų televizijų vandenis, “Facebook” tinkle paskelbęs iniciatyvinį šūkį “Prijunkite telemetrą prie mano televizoriaus!”

"Veido" archyvas

“Mes kas savaitę matome TV laidų reitingus ir dažnai kyla klausimas: kas tie žmonės, kurių namuose stovi vadinamieji telemetrai, fiksuojantys, ką tie žmonės žiūri”, – teiraujasi A.Mamontovas. Jo nuomone, įrengus telemetrus išsilavinusių žiūrovų namuose, televizijų turinys iš esmės pasikeistų. Keli tūkstančiai bendraminčių socialiniame tinkle pareiškė palaikantys tokią iniciatyvą.

“Veidas” teiravosi keleto kultūros žmonių, ar įmanoma keisti TV vyraujančias tendencijas.

Medis formuojasi miške, o ne parke

Architekto Algirdo Kaušpėdo įsitikinimu, nuosekliausi TV žiūrovai šiandien gyvena provincijoje, kur nėra didelio laisvalaikio formų pasirinkimo. “Miestuose TV nebevaidina tokio didelio vaidmens: žmonės “gyvena” internete, socialiniame tinkle, lankosi kultūriniuose renginiuose, kurių pasiūla išties nemaža. “Teliko” žiūrėti mieste nebemadinga. Tai, kad televiziją dažniau stebi menkesnių galimybių lavintis turintys žmonės, ir atspindi laidų reitingai”, – teigia A.Kaušpėdas.

Komercines televizijas, drastiškai sumažėjus reklamos pajamoms, pasak jo, galima tik užjausti: “Jos kovoja dėl tų vartotojų, kurie dar liko”. Prasto skonio žiūrovą lengviausia papirkti išnaudojant jo primityvias ydas: tinginystę, pyktį, žiaurumą, paleistuvystę.

Vis dėlto kovoti su tokiomis laidomis tegalima vieninteliu būdu – jų nežiūrint. “Nereikia tikėtis, kad demokratiškoje šalyje prastos laidos išnyks savaime. Net ir jaunas žiūrovas turi teisę rinktis, tik sudarykime tam objektyvias sąlygas. Juk žmogus tvirčiausiai formuoja save augdamas tarsi medis miške, o ne dirbtinai sukultūrintame parke”, – primena pašnekovas.

Tačiau LTV, kuri finansuojama tiek biudžeto, tiek reklamos lėšomis ir kurią A.Kaušpėdas prisipažįsta žiūrintis dažniausiai, neturėtų orientuotis vien į reitingus ir laidų populiarumą: “Ne visos nacionalinio transliuotojo laidos privalo šmėžuoti dešimtukuose. Kalbančios galvos, arba pokalbių šou tokiame kanale privalo būti. Jos galbūt nėra labai įdomios, tačiau suteikia visuomenei reikšmingos informacijos”, – vertina vienas iš buvusių LRT vadovų.

Tai, kad nacionalinis transliuotojas kartu sugeba diktuoti madas ir komercinėms televizijoms, nors tai anaiptol nėra jo funkcija, rodo dedamas pastangas dirbti sėkmingai ir išlinkti reklamos užsakovų dėmesio lauke.

Perspektyvūs ir nurašytieji

Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas LTV programose labiausiai pasigenda nuorodų, kurios laidos remiamos iš valstybės biudžeto, o kurios – komercinėmis lėšomis. “Skaitydamas spaudą ar klausydamasis radijo tokias nuorodas gaunu, bet televizijos laidoms jos kažkodėl neprivalomos. O juk tokios nuorodos leistų žmonėms geriau susivokti, kas yra kas”, – teigia rašytojas.

Prastėjantį lietuviškų TV laidų lygį jis sieja ir su emigracijos banga, o kartu – su šalies intelekto silpnėjimu. “Juk emigravo žmonės, kurie sugeba dirbti. Ne vien juodadarbiai, bet ir medikai, mokslininkai, technologijų specialistai”, – vardija J.Liniauskas.

Lietuviškos komercinės televizijos šiandien orientuojasi į 14–18 metų žiūrovų auditoriją, kuri, pripratinta prie pigaus TV produkto, netrukus virs paklusnia vartotojų ir reklamos užsakovų karta. “Tuo tarpu keturiasdešimtmečiai penkiasdešimtmečiai, kurių tokiais muiliukais nepapirksi, mūsų televizijų jau seniai nurašyti kaip beviltiški”, – įsitikinęs pašnekovas.

Reikalaudamas sviesto – liksi be duonos

Kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė prisipažįsta dažniausiai žiūrinti antrąją LTV programą, kurios laidos ją tenkina: “Ten ir menininkų portretai, ir praeities kūrybos legendos. Tikrai yra ką žiūrėti”. Nors klasikinės muzikos koncertams netgi šis specializuotas kanalas nerado tinkamesnio laiko, kaip 23.20 val. darbo dienomis.

Vis dėlto muzikų bendruomenei dar didesnį nerimą kelia visą parą transliavusios radijo stoties “Klasika” uždarymas. “Su kolegomis apie tai dažnai pasišnekame, buvo imtasi netgi šiokių tokių žygių. Tačiau gavome atsakymą, kad pinigų kol kas nėra, o pernelyg aktyviai reikalaudami sviesto rizikuojame likti netgi be duonos”, – prisimena Z.Bružaitė.