Šios Vyriausybės nariai dievažijasi, kad yra atviri, dirba labai skaidriai ir profesionaliai. O dėl to, kad visuomenė jų nesupranta ir labai neigiamai vertina, kalta žiniasklaida, viską nušviečianti labai tendencingai. Taigi kaltininkai ir kenkėjai visiškai aiškūs.

Bet pažvelkime, kaip visas tas atvirumas ir skaidrumas atrodo realybėje. Tikriausiai dauguma sutiks, kad Lietuvos energetikos ūkyje šiemet vyksta dideli virsmai: ir dėl naujos atominės elektrinės, ir dėl Lietuvos elektrinės, ir dėl energetikos tiltų, ir dėl RST bei VST reorganizavimo, ir dėl dujų terminalo Klaipėdoje statybos, ir dėl elektros kainų, tai yra dėl to, ar kitąmet kiekvienas vartotojas už elektrą mokės brangiau, ar ne.

Visą šį ūkį lyg ir kuruoja Energetikos ministerija. Taigi teoriškai ji apie visas minėtas temas ir problemas turėtų turėti daugiausiai informacijos. Tačiau ši institucija savo informaciją, regis, laiko seifuose, kad tik visuomenė ko nors nesužinotų, kad tik ko nors neatsitiktų.

Šių metų birželį “Veido” žurnalistai pradėjo keistą odisėją. Iš pradžių siekėme gauti interviu iš energetikos viceministro Romo Švedo. Šis žurnalistę priėmė, bet į klausimus atsakyti atsisakė. Neva klausimai sudėtingi ir jis tam turėtų ruoštis du mėnesius. Atėjo ir praėjo liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis, o viceministras vis dar ruošiasi. Bet čia dar palyginti trumpas laikotarpis, nes iš “skaidriojo” ministro Arvydo Sekmoko interviu paimti bandome jau dvejus metus. Nesėkmingai.

Iš pradžių kreipėmės į ministro patarėją Kęstutį Jauniškį, šis pažadėjo, kad “Veidui” neturėtų būti sunku gauti interviu. Tada paprašė klausimų, kuriuos nusiuntus mikliai atskriejo žinutė, kad interviu nebus. “Ministras neturi ko pasakyti, o kai turės – surengs spaudos konferenciją”, – paaiškino K.Jauniškis. Taip paprasta dar nebuvo: mes darome, ką norime, o komentuojame – kada norime ir ką norime.

Bet čia svarbu pristatyti visos tokios Energetikos ministerijos viešųjų ryšių politikos pasekmes. Taigi ministerijos vadovybė nieko nekomentuoja, ministerijos tarnautojai visada siūlo kreiptis į nieko nekomentuojančią vadovybę arba apskritai į jokius paklausimus nereaguoja. Vadinasi, Energetikos ministerijos negalima vertinti kaip informacijos šaltinio. Kas žurnalistams belieka? Kalbinti tai, kas liko. O liko visokie senosios energetikų kartos atstovai, kurie neretai būna šališki, arba ekspertai, kurie turi įvairių interesų.

Taip gimsta straipsniai. Tuomet iš Seimo, Vyriausybės, o neretai ir iš pačios Energetikos ministerijos pasigirsta klyksmas, kad straipsniai nupirkti, kyšo “Gazpromo” ausys ar uodegos. Bet iš tikrųjų jokios “Gazpromo” ausys čia nekyšo. Jei ir kyšo, tai tik pačios Energetikos ministerijos vadovų neskaidrumo, neatvirumo ir neprofesionalumo ausys. “Bet tokie jau mes esame, taip jau mes nusprendėme ir tokią viešųjų ryšių politiką pasirinkome. Nes mes bet kokiu atveju gauname per galvą”, – paaiškino K.Jauniškis.

Bet čia derėtų priminti, kad su tokia viešųjų ryšių politika galima toli nusiristi. Taip, beje, atsitiko ir su daugiabučių namų renovavimo programa. Jei Energetikos ministerijos vadovybė ir toliau taip bendraus, toks pat likimas laukia ir dalies energetikos projektų.