BFL

Ilgai lauktu naujuoju Teritorijų planavimo įstatymu neišdrįsta spręsti esminių painios ir sudėtingos sistemos problemų.

Nekilnojamojo turto Ispanijoje įsigyjantys lietuviai nustemba kartu su nuosavybės dokumentais gaudami ir labai aiškias taisykles, ką jie galės su tuo turtu daryti: kokiais atspalviais dažyti išorines namo sienas, kurioje sklypo vietoje kasti duobę ir kuriame taške sodinti medį. Viskas iš anksto aišku, nekeičiama ir galioja visiems vienodai. Tokia pat iš anksto nustatyta aiški tvarka Vakarų Europoje galioja ir įsigyjant žemės sklypus verslo plėtrai.

Visiška priešingybė Lietuvai, nes čia teritorijų planavimo srityje tvyro absoliutus chaosas ir yra taip ištobulinta besidubliuojančių valstybės ir savivaldybių institucijų tikrinimų sistema, kad joje bet kas, kieno vokas su pinigais storesnis, gali tikėtis savaip susitvarkyti savo reikalus ir susiplanuoti, ką tiktai nori. O tiesiog sąžiningai taisyklių norintis laikytis verslininkas yra paskandinamas nesibaigiančių reikalavimų jūroje, ir reikalų vilkinimas tęsiasi metų metus.

Tokia išimčių ir perkamų taisyklių sistema stabdo normalią Lietuvos miestų plėtrą, atbaido investuotojus ir dirbtinai brangina nekilnojamąjį turtą.

Detaliajam planui – treji metai

Paklaustas apie savo patirtį, susijusią su teritorijų planavimu, AB “Grigiškės” generalinis direktorius Gintautas Pangonis, rodos, užverda: “Jei kas kitas pasakotų, sakyčiau – pagražina, prisigalvoja. Tiesiog galvoje netelpa, kokių absurdiškų reikalavimų sugeba prigalvoti Lietuvos žemėtvarkos biurokratai.”

Popieriaus ir medienos perdirbimo gamyklos plėtros istorija išties pritrenkianti: norėdami išplėsti gamybinius pajėgumus ir savo aptvertoje, jiems patiems nuomos teise priklausančioje teritorijoje pasistatyti naujų pastatų, įmonės darbuotojai leidimams tvarkyti sugaišo trejus metus. “Nenešiau jokių kyšių, dėl to tiek ir truko”, – įsitikinęs Vilniaus savivaldybėje savo reikalus tvarkęs verslininkas. Seniai planuotą plėtrą, kuriai turėjo finansinių galimybių, jis galėjo pradėti tik praėjusių metų pabaigoje.

Kaip anekdotas skamba jo pasakojama istorija, kad pradėjus rengti detalųjį planą paaiškėjo, jog gamyklos teritorijoje esama… miško. “Net visas hektaras. Iki tol manėme, kad ten paprasčiausi krūmynai, – ne, pasirodo, valstybinis miškas. Užtruko, kol jį apskaitė”, – ironizuoja “Grigiškių” vadovas.

Jam nesuprantama, kaip galima taip ilgai – po tris keturis mėnesius vilkinti sprendimus dėl detalių patvirtinimo gamyklos teritorijoje, kurioje jokių visuomenės poreikiams tinkamų pastatų juk ir nepastatysi, čia ne Vilniaus senamiestis. “Mokėjome profesionaliems architektams, prie kurių brėžinių niekas negalėjo prikibti, bet vis vien kiekvieno popierėlio laukdavome mėnesiais”, – nesenomis nuoskaudomis dalijasi įmonės vadovas.

Kitas verslininkas, SPA paslaugų centro “Vilnius” Druskininkuose savininkas Valdas Trinkūnas teritorijos dokumentus susitvarkė greitai – jo teigimu, prieš kurį laiką šiame kurortiniame mieste iš tiesų buvo justi parama investuojantiems verslininkams. Tačiau jį papiktino paslaugų įkainiai: už vieno sklypo, kurio detalųjį planą turėjo pasidaryti patys verslininkai, padalijimą teko pakloti 12 tūkst. Lt.

“Suprantu, kodėl Druskininkų žemėtvarkos tarnyboje trys žmonės sėdi puikiame kotedže su miegamaisiais, – gali sau tai leisti, kai tiek nulupa už dviejų eilučių įrašą. O aš tuos tūkstančius uždirbu tik aptarnavęs daugybę savo klientų”, – lygina verslininkas.

Žino, ką daryti, bet nedaro

Ką reikėtų taisyti teritorijų planavimo srityje, ši Vyriausybė, regis, žino: dar 2009 m. vasarį patvirtintoje jos veiklos strategijoje Aplinkos ministerijai pavesta parengti naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymą, kuriame būtų atsisakyta dokumentų tikrinimo kartojimo skirtingose valstybės institucijose ir savivaldybėse bei numatytas supaprastintas detaliojo planavimo procesas, tam tikrais atvejais iš viso atsisakant detaliųjų planų rengimo.

Tačiau žinojimo nepakanka, ir kol kas tebeturime dar 1995 m. priimtą ir 2004 m. iš esmės perredaguotą Teritorijų planavimo įstatymą, kuris per pastaruosius šešerius metus buvo dar 12 kartų palopytas. Su šiuo įstatymu susijusios Žemės įstatymų nuostatos nuo 2004 m. keistos 11 kartų, Statybų įstatymas – septynis kartus, o bendrųjų ir detaliųjų planų rengimo taisyklės – po penkis kartus. Iš viso teritorijų planavimą Lietuvoje reglamentuoja 10 įstatymų ir dar 30 įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų.

Praėjusiais metais teritorijų planavimo sistemos auditą atlikusi Valstybės kontrolė konstatavo, kad tokia teisės aktų painiava ir nuolatinis jų keitimas, kai redaguojamos tik tam tikros nuostatos, bet sistema neperžiūrima ir nesutvarkoma iš esmės, sukuria chaosą bei sudaro puikiausias sąlygas korupcijai.

Daugiausiai problemų valstybės kontrolieriai rado detaliojo planavimo stadijoje – kitaip tariant, tame etape, kai žemės norintys įsigyti verslininkai tiesiogiai susiduria su teritorijas planuojančiais valdininkais ir turi pamiršti savo verslo plėtros planus, kol nesusivokia, kiek ir kam susimokėti po stalu.

Valstybės auditoriai suskaičiavo, kad derindami detaliuosius planus verslininkai Vilniaus rajono savivaldybėje sugaišta 130 dienų, Kauno rajone tam prireikia 145 dienų, o Palangoje – net 229 dienų. Nors teisės aktuose numatytas maksimalus šios procedūros laikas – 55 dienos.

Tikrintojus nustebino ir Lietuvos didmiesčiuose nusistovėjusi praktika: Vilniaus ir Kauno rajonų savivaldybių administracijose detalieji planai derinami ne per atvirus posėdžius, bet individualiai su kiekvienu Statybų komisijos nariu. “Tai ir sukuria sąlygas korupcijai”, – įsitikinusi tyrimui vadovavusi VK 3-iojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Romualda Masiulionienė.

Naujas įstatymas – kosmetinis

Vilniaus meras Artūras Zuokas, viename interviu “Veidui” žadėjęs, kad statybų leidimai investuotojams bus pristatomi teisiai į biurą, apgailestauja, kad kito būdo detaliųjų planų patvirtinimo problemoms operatyviai spręsti nėra. “Esant dabartinei painiai sistemai greitai tvarkyti reikalų neįmanoma”, – tvirtina jis.

Meras vardija tas pačias problemas, kurias nurodo ir verslininkai, ir VK auditoriai: teritorijų planavimo procesas padalytas tarp skirtingų valstybės ir savivaldybių institucijų ir net nebelieka galimybės kažkurios vienos įstaigos pareikalauti reikalus tvarkyti greitai. “Daug vilčių teikė apskričių reforma, planuota, kad po jos miestų teritorijų planavimas atiteks savivaldybėms, deja, žemė paprasčiausiai buvo perduota Valstybiniam žemės fondui – niekas neišsisprendė”, – tvirtina Vilniaus vadovas.

Verslininkai su viltimi žvelgia į naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymą – jo koncepcija jau svarstoma Seime. Pasak Aplinkos apsaugos komiteto nario Algimanto Salamakino, kol kas tebevyksta diskusija dėl esminių įstatymo nuostatų, tad jo projektas šioje pavasario sesijoje dar tikrai nebus pristatytas. “Būtų labai gerai, jei naująją tvarką spėtume patvirtinti rudenį”, – tikisi parlamentaras.

Tačiau Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius sako, jog nepaisant to, kad rengiant naujojo įstatymo projektą dalyvavo ir verslininkai, ir architektai, Seimą pasiekę galutiniai pasiūlymai visų suraizgytos teritorijų planavimo sistemos problemų neišsprendžia: “Įstatymas netaps “kūnu”, nes savivalda nėra tikrasis miesto šeimininkas. Net ir po apskričių reformos žemė ir toliau bus valdoma centralizuotai, o tai reiškia, kad planavimas bus ilgas ir sudėtingas procesas, nuleistas iš viršaus.”

Jam pritaria ir su naujais projektais gerai susipažinęs A.Zuokas. Pasak jo, iš pradžių būta ryžto ir mėginimų sistemą iš esmės supaprastinti, bet derinimų procese ji išliko sudėtinga ir perkrauta detalėmis.