“Negalima!”, – subara tėtis. “O man mama leidžia!” – atkerta mažasis. Kažkur girdėta? O dar mūsų seneliai mena, kad prie vaikų ginčijamasi nebuvo – paprastai tėvo žodis būdavo pirmas ir paskutinis.

Skirtingi tėvų vaidmenys

Turbūt pažįstama situacija, kai artimieji, pabuvę su vaiku, dažnai stebisi staiga pasikeitusiu jo elgesiu grįžus mamai. Nieko keista – juk su mama siejama saugi aplinka, kurioje mažasis gali patenkinti tiek fizinius, tiek dvasinius poreikius. Ji supranta ir pateisina visus vaiko jausmus ir poelgius. Todėl mamai galima išlieti viską, kas susikaupė, kol jos nebuvo: verkšlenti, zirzti, pykti, rėkti, užsispirti. Taip kiti žmonės tampa ne tokie baisūs ir pavojingi, o pasaulis – pilnas ne tik grėsmingų situacijų.

Aplinkiniai turėtų suprasti ir netrukdyti vaikui ir mamai išsiaiškinti, nepamokslauti vaikui, kad jis blogai elgiasi, ir nepriekaištauti mamai, kad viskas klostėsi gerai, kol jos nebuvo.

Tuo tarpu tėtis vaikui padeda atsiskirti nuo mamos ir pažinti pasaulį, moko, kaip elgtis esant tam tikroms aplinkybėmis, rengia įvairiems išbandymams ir sunkumams. Taip jis padeda formuotis vaiko psichikai ir “pataiso” mamos klaidas.

Tėtis ir mama bendrauja skirtingai

Pasirodo, skiriasi net tėvų kalba su vaiku. Mama linkusi savo kalbą supaprastinti, bandydama kalbėti “vaikiškai”. Tėtis su mažyliu kalbasi kaip su sau lygiu, nors šiam dar tik treji…

O ar prisimenate šėliones net iki… ašarų? Tokios dažniausiai būna tik su tėčiu, nes jis leidžia daugiau rizikuoti žaidžiant aktyvius ir dažnai net agresyvius vyriškus žaidimus, pats taip pats nevengdamas šiurkštumo. Su tėčiu dažniau einama grumtynių ir lenktynių, žaidžiami triukšmingi žaidimai.

Prisipažinkime: kai tėtis leidžia ir net skatina bandyti dar kartą, mesti stipriau ar lipti aukščiau, mes, mamos, prašome lipti žemyn, neskubėti, liautis, vaikščioti “kaip normaliam vaikui”. Tačiau argi tai įdomu? Be to, aktyvūs ir net agresyvoki žaidimai vaikui reikalingi – iš jų išmokstama skirti, iki kokios ribos agresija dar yra smagi, o kada jau reikia sustoti. Patiriamos įvairesnių tarpusavio santykių galimybės.

Tačiau pasirodžius pirmosioms ašaroms būtent mama pirmoji skuba jų nušluostyti, priglausdama mažylį prie savęs. Tėtis paprastai tik kumšteli, paplekšnoja per petį ar mirkteli. Tačiau vaikui reikalingas tiek mamos švelnumas, tiek tėčio šiurkštumas.

Nesilygiuokite ir nekovokite

Dažnai “blogas” tėtis ar “bloga” mama yra ne vaikui, o… kitam iš tėvų. Tai ypač būdinga mamoms, kurios įsivaizduoja darančios “viską”, o jos partneris – “nieko”. Tad kartais konfliktai dėl vaikų auklėjimo yra tik galimybė paslėpti savo tikrąjį nepasitenkinimą partneriu, nepateisintus lūkesčius. Tuomet sau visų pirma reikėtų užduoti paprastutį klausimą: ar aš myliu šį vyrą ar šią moterį? Ar apie tai mes kartu svajojome?

Žinoma, jeigu vienas iš tėvų skriaudžia vaiką, naudoja atvirą fizinę ar emocinę agresiją, kitas turi jį gelbėti, o ne apie tai su partneriu pasikalbėti po to. Priešingu atveju mažasis ims nepasitikėti abiem tėvais, o labiausiai nusivils būtent tuo, kuris leido smurtui tęstis – juk vaikai tikisi, kad tėvai jį saugos ir gelbės.

Ar dera ginčytis prie vaikų

Nieko keista, kad tėvų nuomonės dėl vaiko auklėjimo išsiskiria. Blogai tik tada, kai tiek vienas, tiek kitas savo požiūrį laiko vieninteliu teisingu, o kiekvieną bandymą jo nesilaikyti priima priešiškai. Kartais atrodo, kad tyčia nori vienas kitą supykdyti. Pavyzdžiui, kai vienas liepia susitvarkyti žaislus, kitas gina ujamą vargšiuką ir puola tvarkyti už jį. Dar blogiau, kai tėvai prie mažylio pradeda audringai ir garsiai aiškintis. Tai daugeliui vaikų, deja, neteikia didelio pasitikėjimo suaugusiaisiais.

Visi konfliktai prie vaikų turi turėti aiškias ribas ir, svarbiausia, nesikartoti nuolat. Nepikti ir baigtiniai ginčai mažiesiems būna netgi naudingi. Regėdami tėvų pavyzdį vaikai ima suprasti, kad žmonės turi skirtingas nuomones, kad galima ginčytis ir rasti visiems priimtiną išeitį.

Teks susitarti

• Laikykitės tokių pačių skatinimo ir baudimo principų. Jeigu tėtis griežtai draudžia, mama neturi patyliukais leisti, ir priešingai. Jeigu šios taisyklės nesilaikoma, vaikui sunku susigaudyti, kaip elgtis. Iš čia kyla nerimas, baimė ir net agresija. Galiausiai vaikas išmoksta manipuliuoti artimaisiais.

• Būkite nuoseklūs keldami vaikui reikalavimus. Tie patys dalykai privalo būti leidžiami ar draudžiami visada, nepriklausomai nuo tėvų norų ar nuotaikos.

• Nemenkinkite kito sutuoktinio autoriteto. Jeigu prie vaiko aptarinėsite jo tėčio ar mamos trūkumus, nenustebkite, jeigu mažasis nutars, kad su juo galima nesiskaityti ir jo neklausyti.

• Stenkitės ne kovoti, o išdėstyti argumentus.