Pulti vienam kuriam į pagalbą, o gal geriau išvis nesikišti?

Tėvas pasako du žodžius, o mama – dvidešimt. Po kivirčo ignoruoja vienas kitą kelis mėnesius… Panašu, kad tėvai stovi ant skyrybų slenksčio, o jus laiko žmogumi, kuris galėtų juos išgelbėti. Kažin, ar turite tokių galių…

Skyrybos po šitiek metų?!
Manėte, kad jūsų tėvų santuoka – tobula. Kiek pamenate, tėvas kiekvieną savaitgalį parnešdavo mamai gėlių, labai vertino jos nuomonę, nuolat girdavo, buvo paslaugus, atidus, supratingas. Mama ne kartą sakė, kad be tėvo neįsivaizduoja savo gyvenimo, labai juo didžiavosi ir rūpinosi. Ir še tau kad nori – po daugiau nei dvidešimt penkerių metų santuokos namie pakvipo skyrybomis…
Pasak psichologų, skirtingais kelias pasuka ne tik išbandymų neatlaikiusios jaunos poros, bet ir brandaus amžiaus sulaukę žmonės. Priežastys – įvairios: neliko meilės, pagarbos, nesutampa požiūris į svarbius dalykus, trūksta kantrybės pakęsti kito žmogaus trūkumus, kilo noras įgyvendinti svajones, kurioms antroji pusė nepritaria, santykiai neteikia pasitenkinimo, nėra noro keistis dėl kito žmogaus ir t.t. Gana dažnai skyrybos įvyksta paaiškėjus, kad pagrindine jungtimi tarp sutuoktinių tebuvo vaikai arba, tarkime, ne vienus metus vykusios namo statybos, bendras verslas ir t.t. Kai atžalos pakelia sparnus ir susuka savo lizdelius, paaiškėja, kad po vienu stogu liko du labai skirtingi, netgi svetimi žmonės, kurie kalbasi nebent apie orą… Žmonės pasuka skirtingais keliais, nes, tarkime, bendros veiklos metu (statė namą) atsiskleidė visos užslėptos ir nepriimtinos jų savybės, vertybės, požiūriai. Jiedu neatlaiko išbandymo ir palūžta…
Gal būtent taip nutiko jūsų tėvams – jie labai aiškiai suprato, kad susvetimėjo, neturi bendrų tikslų, pomėgių, planų,  nesugeba priimti partnerio tokio, koks yra? Juk žmonės būna kartu ne tik todėl, kad jau nugyveno drauge daugiau kaip dvidešimt metų, – jie ir toliau svajoja apie visavertį gyvenimą, meilę, laimę, trokšta saugumo. Santuoka tampa beprasmiška, jeigu nesinori grįžti į savus namus, jei greta esančio žmogaus buvimas kelia tik susierzinimą…

Dukra, palaikyk mane…
Besiskiriantys sutuoktiniai kartais dalijasi ne tik turtą, bet ir vaikus, vos ne visą aplinkinį pasaulį… Jeigu skyrybos palieka daug pykčio, nuoskaudų, visai natūralu, kad jie ieško žmogaus, kuris palaikytų sunkiu laikotarpiu. Paprastai norisi atsiremti į artimą žmogų, todėl nenustebkite, jeigu tėvai (arba tik vienas iš jų) pamėgins į konfliktą įtraukti ir jus, nes juk vienas žmogus lauke – ne karys („Na, pasakyk tu man, ar normalu, kad tėvas nori pasiimti visas vestuvių dovanas, netgi tas, kurias įteikė mano tėvai?“, „Niekada nemaniau, kad šis žmogus sugeba būti toks bjaurus. Dukra, juk tu palaikysi mane, o ne jį, ar ne?“ ir t.t.). Tėvų akimis jūs galite tapti tarpininke, kuri perduos „tam begėdžiui“ arba „tai užsispyrėlei“ visą reikalingą informaciją („Pasakyk mamai, kad jai nepritariu. Man atrodo, kad sulaukus tokio amžiaus reikia ilsėtis, o ne statyti namus, kasti daržus. Jeigu nori, tegul viena pati tuo ir užsiima“, „Jis nuolat man priekaištauja, gal tu gali jam pasakyti, jog mane toks jo elgesys erzina?“). Manote, reikėtų įsikišti (juk nesutaria du artimiausi žmonės, gal pavyktų juos sutaikyti…)? Tačiau ar tokia taktika – teisinga?

Kova, kurioje geriau nedalyvauti
Psichologai sako, kad vaikai (netgi suaugę) neretai pasirenka ginti vieną iš konfliktuojančių tėvų. Arba šeima susiskirsto į dvi priešiškas stovyklas: brolis aktyviai remia tėvą ir pykstasi su mama, o dukra aršiai gina mamą, bando atvesti tėvą į protą… Arba, atvirkščiai, „tėvo dukrelė“ stoja jo pusėn, tampa ištikima jo pagalbininkė – skalbia drabužius, išklauso skundų, palaiko, įrodinėja, kad jis – pats geriausias žmogus pasaulyje. Būna, kad užverda tikras karas: ietis suremia ne tik tėvai ir vaikai, bet ir giminaičiai – seneliai, uošvis, anyta ir kt. Būtų gal ir neblogai, jeigu tokia taktika pasiteisintų, tačiau paprastai konfliktas tik gilėja, o jeigu padėti nepavyksta, pradeda kamuoti kaltės jausmas, nusiviliama savimi…
Tad prieš puldama į pagalbą, pirmiausia gerai pagalvokite, ar verta. Žinoma, būtinai su abiem tėvais pasikalbėkite, pasakykite, kad pastebite, jog jų santykiai prastėja ir t.t. Išklausykite jų abiejų argumentų, pasakykite savo nuomonę – galbūt pavyks rasti visiems priimtiną sprendimą? Svarbiausia, pasakykite, kad mylite juos abu ir nenorite elgtis taip, kad kuris nors vienas iš jų pasijustų atstumtas, nesuprastas, ignoruojamas. Ir nesigraužkite, jeigu pasakysite „Ne“. Tėvai turi gerbti jūsų sprendimą ir patys ieškoti būdų, kaip išspręsti kilusią problemą, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Juk jie – ne maži vaikai…

4 psichologų patarimai

1 Mama arba tėvas bando patraukti jus į savo pusę? Pasiryžkite atviram pokalbiui (net jeigu sunku ir anksčiau to niekada nedarėte), paaiškinkite, kaip jaučiatės (plėšoma į visas puses, ne tokia stipri, kaip jie mano ir t.t.), kodėl atsisakote kištis („Labai tave myliu, tačiau noriu turėti ir tėvą, ir mamą“, „Norėčiau padėti, bet nemoku, nežinau, kaip tai padaryti, kad nesijausčiau kalta“) ir t.t. Stenkitės neįsivelti į tėvų konfliktus. Kuo daugiau žmonių juose dalyvaus, tuo ilgiau barniai tęsis. Būna, kad tėvai susitaiko (arba išsiskiria), o ginčai giminėje dar ilgai netyla…

2 Jeigu sutiksite šeimą gelbėti, turėsite atlikti ne tik tarpininkės, bet ir geriausios draugės, psichologės pareigas, turėsite išklausyti pasakojimų, skundų, negražių epitetų, kurių iš tiesų nenorite girdėti. Beje, psichologai sako, kad patarėjos (gelbėtojos) vaidmuo – labai nedėkingas. Prašydamas pagalbos žmogus paprastai tikisi visai ne konkretaus patarimo, o paprasčiausio pateisinimo. Širdies gilumoje jis puikiai žino, kaip reikia elgtis, tačiau nenori prisiimti atsakomybės ir nežengia pirmojo žingsnio. Vadinasi, jūs galite tapti žmogumi, kuriam tą atsakomybę galima suversti („Aš tai dar būčiau su juo gyvenusi, bet dukra patarė skirtis, išmušė iš vėžių…“).

3 Grąžinkite tėvams atsakomybę už jų gyvenimą („Mama, kalbėk su tėvu, o ne su manimi. Aš galiu išklausyti, tačiau problemos tikrai neišspręsiu“). Žinoma, skaudu, kai tėvai išsiskiria, tačiau kartais skyrybos priverčia žmones augti, plėsti savo galimybių ribas, ir tai yra gerai…

4 Elgsitės labai gerai, jeigu palaikysite ryšius su abiem besiskiriančiais ar išsiskyrusiais tėvais (nors ir turėsite išklausyti priekaištų laviną, atlaikyti nepasitenkinimą ir t.t.) Jūs neprivalote teisti nė vieno iš jų, neturite atsisakyti bendravimo su abiem, juolab kad tikrai jiems esate labai svarbi ir reikalinga. Laikui bėgant emocijos aprims…

Mums rašo
Mama pavydi tėvui…

„Anksčiau visiškai nesutardavau su tėvu. Tačiau mūsų santykiai pasitaisė, kai išsikrausčiau iš namų ir pradėjau gyventi savarankiškai. Nustojome pyktis, tapome geriausiais draugais. Tačiau mama tuo nepatenkinta. Kai paskambinu, ji iškart pareiškia: „Su tėvu nori kalbėtis? Suprantu, aš tau visiškai nerūpiu…“ Kaip paaiškinti mamai, kad labai vertinu draugystę su tėvu?“
Nijolė iš Širvintų

Stenkitės neužgauti mamos jausmų. Psichologai sako, kad vyresni žmonės iš tiesų kartais elgiasi panašiai kaip maži vaikai, kurie pavydi dėmesio jaunesnei sesutei ar broliui. Mama pastebi, kad jūsų santykiai su tėvu šiuo metu yra šiltesni nei su ja, todėl galbūt jaučiasi atstumta, pamiršta. Paaiškinkite mamai, kad labai džiaugiatės atšilusiais santykiais su tėvu (ją juk irgi tai turėtų džiuginti), jums malonu su juo kalbėtis (anksčiau tik pykdavotės), norisi gauti patarimų ir t.t. Tačiau tai juk nereiškia, kad mama tapo nereikalinga ar nesvarbi. Kuo dažniau su ja pasikalbėkite, pasakykite, kad mylite, vertinate, labai pasiilgstate. Na, o tuomet, kai telefono ragelį pakelia mama, pirmiausia su ja ir pasikalbėkite, o tik paskui paprašykite pakviesti tėvą.

Rūta Staučytė

Moters savaitgalis, Nr21