Ji – buvusi daugkartinė Lietuvos čempionė ir šalies rekordininkė trijų tūkstančių metrų distancijoje. Visada kovojusi iki finišo linijos. Prieš trisdešimt metų gebėjusi įveikti didelę konkurenciją ir tapusi Lietuvos rinktinės nare… Ta pati stiprybė, ištvermė ir kantrybė Jurinai Karosaitei-Paslauskienei padeda ir šiandien, ne tik auginant visišką negalią turintį 21-erių metų sūnų Igną, bet ir randant laiko kitoms neįgaliais vaikais besirūpinančioms šeimoms.

Gyvenimas jai buvo dosnus. Sunkumų ir pergalių, nuoskaudų ir meilės… Tėvų namus Jurina paliko sulaukusi vos trylikos, kai išvažiavo mokytis į Panevėžio sporto mokyklą. O ten – nei mamos, nei tėčio, tad teko pasikliauti savimi. Trapios mergaičiukės laukė tūkstančiai kilometrų, kuriuos reikėjo įveikti. Laukė ir daugybė treniruočių bei didelių pastangų reikalaujančių varžybų. Jai teko patirti ir alinantį nuovargį, ir savęs nugalėjimo džiaugsmą. Jurinai sekėsi. Gal todėl, kad niekada nestokojo optimizmo, kad visada mokėjo padėti kitiems, nes taip buvo auklėjama nuo mažens.

Kai tenka įveikti viską

Likimas lėmė sutikti ir savo žmogų – Joną Paslauską, kaip ir ji atsidavusį sportui, nestokojantį stiprybės, mokantį suprasti ir atjausti. Beje, su juo Jurina susipažino Vilniuje, mokydamasi tuomečiame Pedagoginiame institute ir bėgiodama Kalnų parke. Jis taip pat studijavo ir treniruodavosi ten, ruošdamasis biatlono varžyboms.

Trečiame kurse juodu susilaukė dukters Erikos. Kol vyras tarnavo armijoje, didžiausi Jurinos pagalbininkai buvo vyro tėvai. Po studijų abu įsikūrė Ignalinoje, dirbo sporto mokykloje. Šeimoje užteko meilės ir sutarimo. Po kelerių metų gimė sūnus Ignas. Kad jis turi negalią, paaiškėjo ne iškart. Gimęs kūdikis medikams įtarimų nekėlė. Nerimavo tik mamos širdis. Juriną stebino, kodėl berniukas vangiai valgo, kodėl akimis neseka daiktų… Ją ramindavo, kad tai laikina. Bet mamos širdis neklydo: po kelių mėnesių paaiškėjo, kad Ignas turi cerebrinį paralyžių ir yra visiškai aklas.

Atsirado tokių, kurie siūlė atsisakyti sūnaus, nes vaikas turi sunkią negalią. Bet Igno tėvams tokie siūlymai buvo atgrasūs. Juk tai tas pats, kaip nelaimėje išduoti artimą žmogų…

Nuprausti, aprengti, pamaitinti, priglausti…

Kai pirmą kartą pamačiau Igną, jam buvo treji. Paimtas ant rankų jis atrodė panašus į kitus vaikus, bėgiojančius kieme. Bet iš tikrųjų buvo kitaip – lovytėje jį reikėdavo apversti ant kito šono, jis pats nesugebėjo nei sėdėti, nei valgyti, o jo kalba buvo tik pavieniai garsai ir verksmas. Tačiau iki šiol prisimenu smagų jo krykštavimą, kai iš mamos glėbio jį paėmė tėtis: suglebęs vaiko kūnelis tarsi atgijo, priglusdamas prie jo, o veide sušvito šypsena. Taip krykštaujantį girdėjau jį ir dabar, kai kalbėjausi su jo mama.

Prabėgo daug metų. Vaikui augant jėgų jam prižiūrėti reikėjo vis daugiau. Bemiegės naktys ir didelės ištvermės reikalaujančios dienos tapo kasdienybe. Daugelis palūžta, neištveria. Jie nepalūžo. O kasdienių sunkumų našta išmokė nepasiduoti ir dar labiau branginti vienas kitą. Tik Jurina žino, ką teko iškęsti, kai kelerių metų sūnų veždavosi vežimėliu, o už nugaros girdėdavo garsiai stebintis, kad dabar žmonės štai kaip lepina savo vaikus…

Išgyvenimų Paslauskams nestigo. Buvo ne viena akimirka, kai atrodė, kad sūnaus gyvybė užges, bet jie nė karto neuždarė jo kambario durų ir nepasakė sau: tegul bus, kaip būna. Ignas išgyveno net dešimt dienų ištiktas komos. Nubudo per mėnulio užtemimą…

Apie sūnų, kuris niekada neįžeidė

Šių metų gruodžio 27 d. Ignui sukaks dvidešimt dveji. Kas jo gyvenime pasikeitė? “Jo gyvenimas mažai keičiasi ir priklauso nuo mūsų galimybių. Jis didelis, o kartu ir mažas mūsų sūnelis, nes negali pasirūpinti savimi – pats nesėdi, nevalgo, neapsiverčia, nevaikšto, nemato ir nekalba. Bet mums ir dukrai jis pats brangiausias, – sako Jurina. – Kaip gyvename? Visą vasarą Ignas praleidžia sodo namelyje tarp dviejų tvenkinių. Jam ten geriau nei bute, nes būdamas gamtoje geriau jaučiasi. O kai išeiname į darbą (Jurina dirba judesio korekcijos pedagoge, Jonas – Kultūros ir sporto centro Sporto skyriaus vedėju), Ignas lieka namie su nuostabia jį prižiūrinčia Tania. Jis jos laukia, o kai išgirsta balsą, tai jeigu galėtų, išliptų iš lovos… Jie bendrauja, kol mes grįžtame. Kartais bendradarbėms pajuokauju: ar turi kuri mama suaugusį sūnų, kurį gali pamyluoti, pasūpuoti, prisiglausti, kuris visada girdi ir išklauso, kuris niekada nieko blogo niekam nepadarė ir nieko neįžeidė”.

“Turiu ir galiu tai padaryti!”

Jurina neslepia, kad Ignas, pats to nesuvokdamas, daug ko išmokė juos visus. Ji prisimena, kad vieną naktį, neištvėrusi įtampos ir nuovargio, pakėlė ant sūnaus balsą, kad tada, dar būdama vaikas, jos raminti atskubėjo Erika, kad ji pradėjo sakyti, jog ant jo nereikia šaukti, nes jis nieko negali, nemato. Tą akimirką Jurina sako supratusi, kad turi ne išlepintą, o mokančią jausti, gebančią padėti ir brandos nestokojančią dukrą.

Erika jau suaugusi. Jurina džiaugiasi, kad jai sekasi: “Ji dabar gyvena Italijoje, Milane. Baigusi Kūno kultūros akademijoje turizmo ir sporto vadybą, tais pačiais metais įstojo į Florencijos universitetą. Dažnai prisimenu jos žodžius, kai ji Vilniuje, išvykdama mokytis į Florenciją, prieš įlipdama į autobusą verkė apsikabinusi Igną ir dėkojo jam už tai, kad padėjo jai įgyti savarankiškumo, išmokė atkaklumo ir pasakyti sau: aš turiu ir galiu tai padaryti. Jai nebuvo lengva. Bet nors ir patyrusi daug patyčių dėl brolio negalios, ji siekė savo tikslo. Ir įrodė, kad ir kilus iš mažo miestelio, niekam nepadedant, nes mes visą dėmesį skyrėme Ignui, galima įgyvendinti savo svajones”.

Erika mokydamasi dalyvavo įvairiuose konkursuose, o Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare prieš šešerius metus laimėjo konkursą ir pradėjo dirbti Briuselyje, ES Taryboje. Šiuo metu mergina dirba Europos Komisijoje Italijoje – EK atstovybėje. Ji, kaip ir mama, dažnai apsiauna sportinius batelius ir treniruojasi, dalyvauja įvairiose bėgimo varžybose, tik bėga ilgesnius nuotolius.

Jurina sako, kad jie dėkingi dukrai už daugybę malonių staigmenų – Erikos ir jos draugo Giacomo padovanotas keliones po Europą. Jų dėka jie aplankė Paryžių, Briuselį, Amsterdamą, Vieną, Gracą, Turiną, Veneciją, Florenciją, Romą, Liuksemburgą, Monaką. O perlinių vestuvių proga dukra su draugu padovanojo tėvams kelionę į Korsiką. Šiais metais ji pasirūpino, kad jie apsilankytų Elbos saloje. Tėvams išvykus kelionėn Igną prižiūri Jurinos sesuo Birutė ar krikšto dukra Lina.

Erika niekada nepamiršta brolio, kiekvienas jos skambutis ar laiškelis prasideda sakiniu: “Kaip Ignas?” Visada grįžta jo išsiilgusi, apipila jį dovanomis, o jis jos labai laukia. Neseniai Erika atsiuntė broliui reikalingą aparatą, kuriuo galima atsiurbti seiles, kad jis galėtų lengviau kvėpuoti.

Kad tik visiems užtektų jėgų

Jurina gyvena ne tik savais rūpesčiais. Ji yra Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Ignalinos viltis” pirmininkė. Buvo neįgaliųjų integracijos į darželį, mokyklą, sporto būrelius pradininkė. “Šiuo metu jau išspręstas ikimokyklinis ir mokyklinis vaikų lavinimas bei integracija, bet tik iki 21-erių, o paskui neįgaliųjų gyvenimas sukasi tarp artimųjų… O kiek biurokratų reikia įveikti, kad mama galėtų globoti savo sūnų, dukrą, vyresnius nei 18-os metų! Deja, mūsų valdžios pagalba nukreipta į problemines šeimas, bet ne į auginančias neįgalius vaikus”, – apgailestauja ji.

Jurinai skaudu, kad kaime šeimos, turinčios neįgalų vaiką, dažnai lieka įkalintos tarp keturių sienų, kad vyrai, nepakėlę sunkumų, palieka šeimą. Ji pažįsta ir daugeliui nesvetimą nerimą, kas pasirūpins jų vaikais, kai patiems neužteks jėgų.

“Tikiu, kad mums jų pakaks, jeigu Dievas duos sveikatos. Turiu supratingą, atjaučiantį vyrą, mylinčią, rūpestingą dukrą. Smagu, kai mus prisimena, aplanko ir savo pagalbą siūlo buvusios klasės draugės su šeimomis, taip pat man artimi žmonės – brolis, sesuo, jų šeimos ir, žinoma, kolegės”, – pasidžiaugia moteris, pagalbos negailėdama ir kitiems. Daugelis mamų žino, kad prireikus jai galima skambinti net naktį.

Jurina sako, kad neįgalius vaikus auginančios mamos ištveria viską. O gyvenimo išbandymai atseikėja kantrybės, ištvermės ir meilės tiems, kuriems jos reikia. Neseniai lankydama tėvo ir mamos kapus ji buvo užsukusi į Šiaulių kūdikių namus, kuriuose daugiau kaip trisdešimt metų dirba jos sesuo Birutė. “Pamačiusi sveikus, nuostabius vaikučius jos grupėje niekaip negalėjau suprasti, kaip buvo galima juos palikti, kokią širdį turi turėti mama… Todėl galiu tik nusilenkti ir padėkoti visoms mamoms, kurios klūpo, supa, nemiega naktimis prie savo visuomet mažo sūnaus ar dukros”, – sako ji.

Laimė – gyventi

Jurina laiko randa viskam. Ji vis dar bėgioja ir dalyvauja varžybose. Niekada nesustoja ir bėgdama į kalną, nes taip išmokė sportas ir gyvenimas. Neatsisakė ir minties nubėgti maratoną. Pastebi tai, į ką kiti gal nė neatkreiptų dėmesio.

Pavyzdžiui, kad šį rudenį pražydo ievos. Šypsodamasi sako, kad labiausiai laukia pavasario, kai viskas atgyja. Žiema – ne jos laikas, o veikiau jos vyro. Bet ir Jurina tuo metu neužsidaro kambaryje –   išsitraukia slides ir kelis kartus per savaitę bando jas… pamėgti.

O laimė, jos akimis, yra ieškoti, atrasti, tobulėti, mylėti, džiaugtis, pakelti akis į dangų ir pamatyti krintančią žvaigždę, pastebėti nepaprastą paprastame, mintimis klajoti po praeitį ir ateitį, pamatyti pirmą žolę, sniegą, geltoną lapą, pasakyti ir išgirsti, apkabinti tuos, kuriuos myli ir kurie myli tave. O svarbiausia žmogaus gyvenime, jos manymu, – mylėti ir būti mylimai. Duoti, bet ne prašyti. Padėti, bet ne reikalauti, sugebėti atleisti ir turėti svajonę, tikėjimą, viltį bei siekti pačiam lemti savo gyvenimą.