"Veido" archyvas

Norėdami kompensuoti tai, ko patiems trūko vaikystėje, tėvai apgaubia vaiką perdėta globa

Dabartiniai tėvai, norėdami suteikti vaikui viską, kas geriausia, ir tai ko patiems trūko vaikystėje, dažniausiai perlenkia lazdą. Anot psichologų, mama, aprengianti keturmetį ar sudedanti devintokui knygas į kuprinę, trukdo skleistis savo atžalos asmenybei.

Amerikoje ir visoje Europoje pastarąjį dešimtmetį ypač padaugėjo tėvų, kurie beveik viską padaro už vaikus: jau paaugliams pakloja lovas, paruošia pusryčius, sudeda sportinę aprangą, nusprendžia, kokius būrelius jiems reikėtų lankyti, daro kartu pamokas. Suplanuoja visą dieną ir stengiasi iš savo atžalų kelio pašalinti net menkiausias kliūtis.

Danų psichologas Bentas Hougaardas apibūdinti tokiems tėvams sugalvojo kerlingo sindromą. Mat kaip ir žaidžiant akmenslydį (ang. curling) žaidėjas vis valo ledą, kad akmuo greičiau atsidurtų prie taikinio, taip ir tėvai stengiasi, kad vaikų gyvenime nepasitaikytų jokių nesklandumų. Amerikiečiai tokį elgesį vadina helikopterio sindromu, nes tėvai kiaurą parą tarsi skrenda virš savo atžalos. Kai pamato, kad iškilo problema, nusileidžia, išsprendžia ją ir vėl iš aukštai stebi vaiką. Taip norėdami apsaugoti savo brangenybę nuo sunkumų ir leisdami mėgautis nerūpestinga vaikyste, tėvai vaikui padaro meškos paslaugą. Jis neišmoksta spręsti problemų, savarankiškai priimti sprendimų. Dėl to visuomenėje ryškėja naujos tendencijos – jaunuoliai į pokalbį dėl darbo eina kartu su vienu iš tėvų, nepasitarę su mama negali apsispręsti, kuriuos batus pirkti ir neskuba išsikraustyti iš gimdytojų namų. O tėvai yra taip įsijautę, kad toliau gyvena vaikų gyvenimą. Pavyzdžiui, skambina universiteto dėstytojui, kad sužinotų, kokių knygų jam reikėtų nupirkti arba po pokalbio dėl darbo, įmonės vadovo teiraujasi, kodėl jų sūnus nebuvo priimtas. Nuo vaikystės įpratęs, kad tėvai visada už jį numatė kelis žingsnius į priekį, ir suaugęs toks žmogus laukia, kol kiti juo pasirūpins.

Aš ne Pelenė, kad tvarkyčiausi

Vilnietės Gintarės Kairytės puspenktų metų dukra Dorotėja pati labai retai apsirengia, apsiauna batus, susitvarko savo žaislus ar nusiplauna rankas. Į darželį mergaitė eina tik tada, kai pati nori, o tais rytais, kai reikia anksti keltis, mama jai neša pusryčius į lovą. “Kiekvienam iš mūsų patiktų, jeigu jam kas nors atneštų pusryčius į lovą, tik ne kiekvienam taip pasiseka. Dorotėjai pasisekė, taigi džiaugiuosi už ją”, – sako G.Kairytė. Ji supranta, kad dažnai palepina dukrytę, tačiau nemano, kad daro jai meškos paslaugą. Jos nuomone, nebūtina spausti vaiko tvarkytis ar eiti anksti miegoti, jeigu jam tuo metu norisi kitaip, nes anksčiau ar vėliau jis pats susipranta. Štai Dorotėja, būdama trejų metukų, keletą mėnesių guldavosi tik antrą valandą nakties. Tačiau mama kantriai su ja žaisdavo, kol tai savaime baigėsi. Dabar mergaitė nesitvarko, o kai tėvai paragina susidėti savo žaisliukus, atšauna: “Aš ne Pelenė, kad tvarkyčiausi.” Kai ko nors įsigeidžia, o mama ar tėtis neskuba vykdyti jos norų, pareiškia: “Nereikėjo tau manęs gimdyti, jeigu negali su manimi pažaisti, įjungti filmo, duoti saldainio ar pan.”

“Tai, ko man trūko vaikystėje, stengiuosi, kad dukra turėtų su kaupu. Aš labai nemėgau tvarkytis, bet mane priversdavo, todėl Dorotėjai leidžiu patinginiauti. O į darželį vedu tik tada, kai ji nori, nes man pačiai labai ten nepatiko. Žinoma, dėl to prisidarau sau papildomų rūpesčių – kasdien po kelias valandas sugaištu, kol nuvežu ją pas senelius.

Tačiau tikiuosi, kad Dorotėja prisimins savo vaikystę kaip nerūpestingą ir žavų laiką”, – tikisi 31-erių moteris ir priduria, kad nori būti rami, jog nenuskriaudė savo vaiko. Todėl ji su vyru ir vasaros atostogų kelionę suplanavo lėktuvu, nes Dorotėja dar nėra skridusi.

Vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė teigia, kad norėdami kompensuoti tai, ko patiems trūko vaikystėje, tėvai apgaubia vaiką perdėta globa. Tačiau sulaukęs trejų metukų mažylis pradeda tam priešintis, nes viską nori daryti pats. “Jeigu tėvai neleidžia, pavyzdžiui, pačiam rengtis, praustis, plauti grindų, vaikas pyksta, prieštarauja, gali prasidėti isterijos priepuoliai. O vėliau jis nustoja rodyti iniciatyvą, laukia, kol viskas bus padaryta už jį. Kam vaikui tvarkytis, jeigu jis žino, kad ryte atsikėlęs vis tiek ras tvarkingą kambarį? Kodėl turėtų klotis lovą, juk kol nusipraus, tą už jį padarys mama, o kol suvalgys pusryčius, prie durų stovės tvarkingai sukrauta kuprinė”, – vaikų mąstymą atskleidžia psichiatrė.

Nusprendus keistis, rezultatai po dviejų mėnesių

Edukologės Austėjos Landsbergienės nuomone, tėvai, išvaduodami vaiką nuo sunkumų, kurie yra būtini normaliam jo vystymuisi, išlepina savo atžalą. Norėdami nuraminti verkiantį vaiką, tėvai jam viską leidžia, pasiduoda jo reikalavimams, tačiau ateityje toks vaikas verks daug daugiau. “Vaikams skirti dėmesio yra būtina, tačiau tas pats dėmesys gali tapti žalingas, jei jo yra per daug, kai vaikui nesudaromos galimybės pačiam mokytis ir susidoroti su iškilusiais sunkumais. Kai dėmesys suteikiamas tučtuojau, vaikas niekada neišmoks laukti”, – paaiškina A.Landsbergienė.

Moteris prisimena, kad kai jos aštuonmetis sūnus pirmą kartą pamiršo pasiimti plaukimo aprangą, metusi visus darbus pati nuvežė reikalingus daiktus į mokyklą. Kitą dieną berniukas vėl pamiršo, tačiau mama telefonu paaiškino, kad negali atvažiuoti ir į verkšlenimus, kad jis turės vienas sėdėti, kol jo klasės draugai plaukios baseine, nereagavo. “Nuo to karto krepšelį su reikalingais daiktais visada pasiimdavo. Kai abu vyresnėliai (aštuonerių ir dešimties metų) tris kartus namo neparsinešė dėžučių, į kurias jiems sudedu pietus, ketvirtą kartą pietų visai neįdėjau. Buvo neramu, kaip jie visą dieną bus nevalgę, tačiau vaikai turi išmokti atsakomybės”, – įsitikinusi keturių vaikų mama.

VŠĮ “Procoaching” vadovė Rūta Kacucevičiūtė, vedanti seminarus apie auklėjimą, sako, kad tėvai turi patarti, padėti vaikams, o ne viską padaryti už juos. Ji pastebi, kad dažnai tėvai, ruošdami kartu su vaikais namų darbus, ištaiso klaidas ir pasako, kaip reikėtų atlikti užduotis, o ne skatina pačius vaikus ieškoti teisingų atsakymų.

Anot psichiatrės Jolantos Trinkūnienės, pasitikrinti, kaip tėvai elgiasi, labai padeda atsitraukimas ir pasižiūrėjimas į save tarsi iš šalies. “Vaikui reikia leisti daryti pačiam viską, ką jis sugeba pagal amžių. Svarbu labiau pasitikėti vaiku ir paleisti jį”, – pataria J.Trinkūnienė.

“Pradėti keisti požiūrį niekada nevėlu. Svarbiausia apsispręsti taip elgtis ir griežtai laikytis savo sprendimo. Blogiausia, kai tėvai kaitalioja nuomonę, tada vaikas visai sutrinka, jaučiasi nesaugus”, – mano R.Kacucevičiūtė.

A.Landsbergienė pastebi, kad įvedus naujas taisykles, sunkiausios pirmosios šešios savaitės. Jeigu tėvai nepasiduoda vaikų spaudimui, reikalavimams, po dviejų mėnesių įvyksta lūžis. O jeigu ribos jau nubrėžtos, bet mama nusileidžia, pavyzdžiui, po kelių valandų zyzimo ar klykavimo, vaikas kitą kartą tėvų kantrybę bandys tris valandas, nes žinos, kad jie vis tiek pasiduos.

Svarbiausios taisyklės – nediskutuotinos

Pojūčio, kad viskas slysta iš rankų, o vaikas jau užlipo ant galvos, geriausiai padeda išvengti taisyklės. Jeigu jos atitinka vaiko amžių, tai nepakerpa sparnų, atvirkščiai, padeda skleistis vaiko asmenybei, suteikia jam saugumo. “Kai viskas leidžiama ir vaikas nežino aiškių ribų, jis jaučiasi nesaugus, tampa viskuo nepatenkintas. Maži vaikai nelabai žino, ką daryti su turima valdžia, todėl išlepimas neišvengiamas”, – mano A.Landsbergienė.

Anot jos, tėvai turi būti autoritetas vaikams, todėl privalo nubrėžti aiškias taisykles. Svarbiausios jų neturėtų būti diskutuotinos. Pavyzdžiui, kad važiuojant automobiliu reikia sėdėti kėdutėje, negalima mušti kitų vaikų, bėgioti per gatvę ir pan. Tačiau vaikas gali pasirinkti, kokią nori skaityti knygą, kokius žaisliukus pasiimti į vonią ir kt.

R.Kacucevičiūtė sako, kad tėvai neturėtų vaikams nurodinėti, vadovauti ir manipuliuoti, pažadėdami saldainį už tai, kad greičiau apsirengs ar išgers vaistus. “Vaikams būtina paaiškinti, kodėl reikia vaistų, negalima meluoti, kad jie bus skanūs. Jau trejų metukų mažylis supranta, kad ašaros nepadės, jeigu mama nenusileidžia ir nežada dovanų. O susitarimas, jeigu tu padarysi tą, tada aš tau duosiu tą, yra šantažas. Vaikas įpras už viską reikalauti atlygio. Taip elgsis ir suaugęs. Pats nesiims iniciatyvos, lauks pasiūlymų, idėjų iš kitų”, – tvirtina R.Kacucevičiūtė ir priduria, kad vaikas, už kurį viską darė tėvai, visą gyvenimą bus priklausomas nuo kitų, sunkiai įsilies į kolektyvą. Paauglystėje tokie vaikai lengviau pasiduoda bendraamžių įtakai ir pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, suaugę be vadovo nurodymų nesiima jokio darbo.