Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis žadėjo sensaciją.

Politikas Ligitas Kernagis kaip amžinai besitęsiančiame TV šou vakare praneša, kad rytoj paskelbs sensaciją, todėl neišsijunkite televizijos ir interneto, laukite pranešimo, tuoj bus paskelbta, kas kaltas dėl visų mūsų negandų ir kas mus ateityje išmaitins bei aprengs. Visuomenė prigula prie televizorių ir laukia. Jų nebedomina nei tai, kad centrinis šalies bankas sumenkino BVP augimo prognozes ir biudžete atsivėrė 400 mln. Lt papildoma skylė, nei tai, kad Europos Komisija, nustačiusi, kad Lietuva netinkamai naudoja ES paramą, laikinai sustabdė lėšų mokėjimą ir dėl to jau paralyžiuota dalis verslo, nei tai, kad šalies vadovai tuoj pasirašys fiskalinės drausmės sutartį, kuri pažabos politikų populizmą, bet kartu stabdys mūsų ekonominį augimą ir neaišku, ar nepažeis mūsų Konstitucijos.

Taip tuščiaviduriai, realių ir rimtų šalies problemų nesugebantys spręsti politikai atsiduria dėmesio centre ir mėgaujasi savo kylančiais reitingais.

Kaip jau įprasta, jokios sensacijos nebuvo. Bet, kaip dainavo talentingieji „Queen“, „The show must go on“ – šou turi tęstis. Nebus sensacijos nei rytoj, nei poryt. Niekas nekaltas, o užsidirbti duonai ir drabužiams teks patiems. Sensacijos Lietuvoje devalvuotos. Iš televizoriaus ekranų nužengę Seimo nariai (L.Kernagis prieš tapdamas Seimo nariu buvo TV prodiuseris) savo darbą suvokia kaip sensacijų kūrimą ir pateikimą piliečiams. Televizinis žmogus kitaip galvoti ir negali. Bet „sensacijų“ Lietuvoje prikurta tiek, kad nustebinti tikrai sunku. Nustebinti galėtų nebent tai, kad valstybės paslaptį „Lietuvos rytui“ atskleidė ne kuris teisėsaugos pareigūnas, o atskridę ateiviai. O jei tai padarė policininkai, prokurorai ar VSD agentai – nėra jokios sensacijos.

Čia provincijos televizijos prodiuseris ir prašovė. L.Kernagio komisijos išvados nėra aiškesnės nei vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio sprendimas atstatydinti FNTT pareigūnus. Vidaus reikalų ministras, nors yra matematikas ir daro logiškas išvadas apie pareigūnus, neperėjusius patikrinimo poligrafu, neįvertino teisinių ir politinių aplinkybių, kurios sukėlė didelį politinį FNTT pareigūnų gynėjų pasipriešinimą. Gal ministras ir negalėjo pasielgti kitaip, pareigūnams netekus teisės dirbti su slapta informacija, bet jis tikrai suvokdamas savo sprendimo padarinius galėjo šiuos pareigūnus laikinai nušalinti nuo pareigų atlikimo, o atleisti tik po išsamaus tyrimo. Nušalinimui nuo pareigų nepasitikėjimo tikrai pakanka, bet norint valstybinius apdovanojimus pelniusius statutinius pareigūnus atleisti iš darbo reikėtų svaresnių argumentų.

Seimo nario L.Kernagio tampymasis su „sensacija“ yra rimtas simptomas, kuris vertas aptarimo ir gilesnės analizės. Tai, kad likus 10 mėnesių iki rinkimų politikai nori bet kokia kaina susireikšminti ir patraukti dėmesį, Lietuvos politikoje yra normalu, bet ciniška. Ciniška todėl, kad politikams eilinį kartą perėmus rezonansinių bylų tyrimą, savo komisijos darbu įsikišus į „Snoro“ bankroto aplinkybių, informacijos žiniasklaidai nutekinimo tyrimą, keli tuščiaviduriai politikai pasimėgavo žiniasklaidos dėmesiu, susireikšmino, dar kartą pažemino visas Lietuvos teisėsaugos institucijas ir sukėlė visišką chaosą piliečių galvose.

Seimo nariai vėl parodė, kad tik jie vieninteliai pretenduoja į tiesą, tik jie moka ištirti rezonansines bylas. Bet kam tada pati teisėsauga? Policijoje, prokuratūroje ir Saugumo departamente ir taip mažai ambicingų pareigūnų, kurie sugebėtų viešojoje erdvėje savarankiškai ir kietai apginti konstitucines vertybes ir bent savo profesionalioje veikloje turimą iniciatyvą išlaikyti savo rankose. Politikai su teisėsaugininkais nuolat konkuruoja ir perima iniciatyvą.

Taip nuolat pažeidinėjant valdžių stabdžių ir atsvarų principą mindoma Konstitucija, keliamas chaosas, skleidžiama nepasitikėjimo vienų kitais dvasia. Kol teisėsaugininkai nesielgs oriai ir nesugebės išlaikyti savo veiksmų ir viešųjų ryšių iniciatyvos savo rankose, į juos valysis kojas ir jiems vadovaus ne tik prezidentė arba koks nukvakęs žurnalistas ar visuomenininkas, bet ir nusikalstamai veikiantys asmenys. Tačiau „The show must go on“.

Kas atsitiko visuomenininkams, kurie akylai prižiūri politikų sprendimus? Piketai prie Prezidentūros tikrai yra demokratijos išraiška, bet tonas pernelyg isteriškas ir dažnai visiškai neadekvatus problemos turiniui. Pasaulio pabaigą skelbti tikrai anksti. Protestas pereina į isteriją, sunku suvokti protestuojančiųjų reikalavimus ir jų pagrindą. Kyla noras paaiškinti šią isteriją analizuojant kelių visuomenininkų nuotaikų ryšį su mėnulio fazėmis. Netikintiems tokia didele mėnulio įtaka sveikiems žmonėms sunku rasti isterijos priežastis.

Viena iš priežasčių gali būti susijusi su tuo, kad išgyvename ne tik ekonominį, bet ir rimtą bei gilų intelektualinį sunkmetį. Kuriančių daug, bet galinčių sukurti ką nors vertingo ir reikalingo – mažai. Dalis politikų, žurnalistų, visuomenininkų taip ir nesugebėjo rasti sau tinkamos ir vertos, pakankamą įtaką ir savirealizaciją garantuojančios bei adekvačiai jų gabumams apmokamos vietos valstybės gyvenime. Taigi jų nepasitenkinimas ir radikalumas bei isteriškumas yra suprantamas.

Intelektualams ir inteligentams be įtakos ir adekvačios sugebėjimams tarnybos sunku ir nekomfortiška. Išmokti gyventi kapitalizmo sąlygomis ir susirasti tinkamą bei gyvenimo pilnatvę garantuojantį užsiėmimą – rimtas iššūkis, dažnam sunkiai įveikiamas. Toks neįvertintas buvimas bei nesaugumas ir neužtikrintumas dėl ateities sukelia ne tik isteriją, bet ir rimtų sveikatos problemų. Bet demokratija ir rinkos ekonomika tuo ir žavios bei gyvybingos, kad savo efektyvumą ir reikalingumą reikia įrodyti kasdien. Nei ypatinga išmintis, nei praeities nuopelnai čia nėra įvertinami, jei jie naudojami ne pridėtinę vertę visuomenei kuriančiam darbui, o destrukcijai ir isterijai. Taigi, „The show must go on“.