Premjeros. Kovą teatrų žiūrovai turės iš ko rinktis: į premjeras pakvies Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Paulius Ignatavičius ir svečias iš Lenkijos Krystianas Lupa.

Kam reikia, tas žino: virš mieguisto Gedimino prospekto, pranašaudamas sąmyšį lietuvių protuose, brėkšta Thomo Bernhardo mėnuo. Brėkšta, ir tiek: jokių kompromisų. Nebesulaikysi jo, kylančio, įsikabinęs lietpaltin.

Klausimas: kodėl būtent čia, būtent dabar? Kas bendra tarp savo tėvynę su tuberkuliozininko aistra beatodairiškai smerkusio austro ir mūsų, vaikštančių trispalvėmis nukabinėtu prospektu? Nes pasiteisinimai Vilniaus mažojo teatro jubiliejumi ar įtempta lenkų režisieriaus Krystiano Lupos darbotvarke nėra jokie pasiteisinimai.

„Iš tiesų ši šalis dabar pasiekė absoliučią krizę, pasakė Rėgeris, ir greitai ji išleis savo paskutinę dvasią, praras prasmę ir tikslą. Ir visur šie pasibjaurėjimą keliantys demokratijos tauškalai! Jūs einate į gatvę, kalbėjo jis, ir nuolat turit užsidengti akis, ausis ir net nosį, kad išgyventumėt šioje šalyje, kuri galiausiai tapo labai pavojinga visuomenei valstybė, pasakė Rėgeris. Kiekvieną dieną jūs netikite savo akimis ir savo ausimis, pasakė jis, kiekvieną dieną su augančiu siaubu jūs patiriate šitos sugriautos šalies ir šitos korumpuotos valstybės, ir šitos sukvailėjusios tautos smukimą. O žmonės šioje šalyje ir šioje valstybėje nieko nesiima, pasakė Rėgeris, būtent tai be perstojo ir kamuoja tokį žmogų kaip aš.“ (Ištrauka iš Th.Bernhardo „Senųjų meistrų“, vertė Jurgita Mikutytė.)

O gal mums, dabar demonstratyviai susirūpinusiems laužomais vaikų likimais ir jų ateitimi, aiškinant rašytojo neapykantos savo valstybei ir jos kultūrai fenomeną labiau tiktų prisiminti daug metų eksploatuotą psichoanalitinę reikalo versiją: vargšelis Thomas – nelauktas, tėvo atstumtas ir motinos nemylėtas nesantuokinis vaikas, dar paauglystėje susirgęs visą gyvenimą jį persekiojusiomis širdies ir plaučių ligomis. Štai kodėl išgarsėjęs ir praturtėjęs jis gyvendavo rūpestingai aptvertose provincijos pilyse, prie kurių vartų budėdavo dėmesio ištroškę žurnalistai. Kaimynai juos įsileisdavo, pardavinėdami savo sočias kaimiškas gėrybes, o Th.Bernhardas įsileisdavo tik ypatingais atvejais, nusiteikęs sustiprinti savąją legendą. Maža to – tose pilyse rašytojo dažnai net nebūdavo, nes kurti jam labiau patikdavo viešbučiuose.

Sudėlioti daugmaž patikimą šio atsiskyrėlio biografiją – iki šiol nepavykusi užduotis: pats rašytojas tikrovę taip meistriškai mistifikavo prasimanymais, kad jos nebeįmanoma atskirti nuo hiperbolizuotų jo fantazijos vaizdinių.

„Th.Bernhardui būdingas nuolatinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas tuo, ką daro jis pats, ir tuo, kas vyksta aplinkui. Aš taip pat esu kupinas nevilties. Nevilties, kurią turiu nugalėti per žaidybos meną ir vėl pakilti į tikėjimą. Kad ir kur būčiau – Lietuvoje, Anglijoje, Izraelyje ar Rusijoje, visuomet pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį“, – teigia režisierius Rimas Tuminas.

Pagrindinį „Minečio“ personažą, seną aktorių, statantį savo svajonių „Karalių Lyrą“, pirmuose kovo premjeriniuose spektakliuose vaidins Arvydas Dapšys, vėliau scenoje išvysime ir Vladą Bagdoną. Klausydamiesi prieš tris dešimtmečius iš teatro išvaryto Minečio liejamų nuoskaudų, žiūrovai pamažu supranta, kad tai ne šiaip sau vaidinimas: šis Lyras puikiausiai žino, kad aplodismentams jis nebeprisikels…

Manoma, kad Th.Bernhardui (1931–1989) Minečio prototipu pasitarnavo vokiečių aktorius Werneris Kraussas (1884–1959), pasirodydavęs Berlyno „Deutsches Theater“ spektakliuose, tačiau tikrojo populiarumo sulaukęs tuomet, kai suvaidino pagrindinį vaidmenį nebylioje siaubo juostoje „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920). Filmas po filmo, ir W.Kraussas tapo „žmogumi su tūkstančiu veidų“ – tokią pravardę kritikai jam prilipdė už gebėjimą persikūnyti.

Tačiau aktoriaus karjera sutapo su Trečiojo reicho iškilimo laikotarpiu. W.Kraussas palaikė nacionalsocialistų idėjas ir paties Adolfo Hitlerio buvo vertinamas kaip nacistinės Vokietijos kultūros ambasadorius. Aktoriui už palankumą atsidėkota premijomis, svarbiais postais ir atleidimu nuo karinės tarnybos, tačiau visa tai truko neilgai: po karo W.Kraussui uždrausta vaidinti tiek teatre, tiek kine, o jo ankstesni filmai Vokietijoje kurį laiką nebuvo demonstruojami. Gyvenimo pabaigoje jį retkarčiais vėl prisimindavo pakviesdami dalyvauti vokiško kino festivaliuose, aktorius netgi pelnė juose kelis apdovanojimus. W.Kraussas spėjo išleisti ir savo autobiografiją, kurią pavadino „Mano gyvenimo pjesė“ (1958).

Minetis nusižudo pjesės pabaigoje, o paskutinės Th.Bernhardo pjesės „Didvyrių aikštė“ veikėjas profesorius Jozefas Šusteris tą padaro dar pasakojimo pradžioje. Žydų kilmės filosofas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Oksfordo universitetą, Vienos burmistro kvietimu po daugelio metų sugrįžta gyventi tėvynėn, tačiau ši jam tebeatrodo priešiška: pro šalia Didvyrių aikštės esančio buto langus aidi tie patys nacistiniai sveikinimo šūksniai. Pasak režisieriaus K.Lupos: „Visuomenė, kurioje įvyko nusikaltimas, mutavo, čia negalima grįžti, įleisti šaknų, rasti savo gyvenimo prasmę, savo tėvynę. Pagedimo čia niekas neištaisė, visuomeniniuose procesuose ir žmonių sielose jis sukėlė paslaptingas permainas – mirtis yra kaip lakmuso popierėlis, atskleidžiantis pabaisos veidą.“

„Didvyrių aikštė“ pirmąkart buvo parodyta Vienoje 1988-ųjų lapkritį, likus vos trims mėnesiams iki Th.Bernhardo mirties. Tais metais garsus Vienos teatras „Burgtheater“, kuriame kadaise vaidino ir W.Kraussas, minėjo šimtmečio jubiliejų, o visa Austrija – prieš pusę amžiaus, 1938-aisiais, įvykusį „anšliusą“ – Austrijos prijungimą prie nacistinės Vokietijos, apie kurį A.Hitleris, džiūgaujant miestiečiams, skelbė būtent Vienos Didvyrių aikštėje.

Vis dėlto režisierius K.Lupa, repetuojantis šią pjesę Nacionaliniame dramos teatre, užsimena, kad lietuviškame „Didvyrių aikštės“ pastatyme galbūt regėsime visai ne Vieną: „Vilniuje ieškosime konkrečių peizažų, kurie tiktų spektaklio projekcijai. Th.Bernhardas visuomet yra truputį kontroversiškas, tačiau mano kurti jo pastatymai Lenkijoje buvo priimti palankiai, jie vertinami kaip vieni geriausių. O kaip „Didvyrių aikštę“ sutiks Lietuvos publika – didelė mįslė.“

Lenkų režisierius taip pat negailėjo komplimentų mišriai lietuvių aktorių komandai, surinktai šiam spektakliui: Valentinui Masalskiui, Eglei Gabrėnaitei, Vytautui Rumšui, Arūnui Sakalauskui, Vytautui Anužiui, Viktorijai Kuodytei, Eglei Mikulionytei, Doloresai Kazragytei, Rasa Samuolytei.

Dvylikos metų Th.Bernhardas, karui įpusėjus, buvo atiduotas į nacionalsocialistinį valstybinį internatą ir mokyklą. Ten jautėsi vienišas, silpnas, nevisavertis. Po karo mokykla pervadinta katalikiškąja, uniformuotus kareivas joje pakeitė sutanoti kunigai, tačiau auklėjimo metodai išliko labai panašūs… Nenuostabu, kad rašytojo požiūris į Katalikų bažnyčios veikėjus vėliau buvo panašus kaip ir į valstybės veikėjus (1972 m. Th.Bernhardas išstojo iš Katalikų bažnyčios).

O kaip tikėjimo klausimus sprendžia nūdienos paaugliai? Tai bandys parodyti kita Nacionalinio dramos teatro premjera, režisuota Oskaro Koršunovo. Vokiečių dramaturgas bei režisierius Marius von Mayenburgas pjesę „Kankinys“ parašė 2012-aisiais ir tais pačiais metais ją pastatė Berlyno „Schaubühne“ teatre.

Pjesės centre – paauglys Benjaminas, kurį augina vieniša motina. Pradėjęs skaityti Bibliją, moksleivis Šventąjį Raštą paverčia aplinkinių kankinimo priemone, nes manosi vienintelis žinąs, kas gerai, o kas blogai. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš Evangelijų, netgi mokyklos pastorius nebesugeba atsikirsti į jo citatų tiradas. Benjaminui iššūkį meta tik pati į Bibliją pradėjusi gilintis biologijos mokytoja. Tuomet užverda žiauri mokytojos ir mokinio dvikova.

„Vakarietiškos vertybės yra savotiška migla, savotiška šizofreniška situacija. Vertybės tarsi aprėpia labai didelį spektrą, bet to spektro spalvos tarpusavyje labai disonuoja. Tai buvo puikiai parodyta mano statytame M.von Mayenburgo „Ugnies veide“. Visuomenė nekonfliktiška, nes ji tiesiog per silpna realiai pripažinti savo ligą – šį nesuderinamumą. Būtent abejotinas vakarietiškos visuomenės vertybes, jos silpnus pamatus ir atskleidžia naujoji M.von Mayenburgo pjesė „Kankinys“.Nustebau, kad atsirado nauja pjesė, kuri taip aiškiai, ryškiai tai parodys. Visuomenė, kuri save laiko krikščioniška, iš esmės meluoja. Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardiji šiuos reiškinius, viskas griūva. Visi gyvena stengdamiesi neįvardyti reiškinių jų tikraisiais vardais“, – samprotauja O.Koršunovas.

Iš 27 trumpų ir konkrečių scenų sudėliotas „Kankinys“ primena kino scenarijų: vyksta idėjų kova, svarstoma apie ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Benjamino vaidmenį O.Koršunovas patikėjo savo studentui Kęstučiui Cicėnui, motiną pasikeisdamos vaidins Nelė Savičenko ir Jolanta Dapkūnaitė, o įsisiautėjusį paauglį bandančią sutramdyti mokytoją – Monika Vaičiulytė. Taip pat spektaklyje išvysime Algirdą Dainavičių, Marių Repšį, Džiugą Siaurusaitį, Remigijų Bučių.

Dar viena kovą laukianti bernhardiškos tematikos premjera – „Hefecas, arba visi nori gyventi“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Ir nesvarbu, kad pjesės autorius šiuo atveju – Izraelio dramaturgas ir režisierius Hanochas Levinas (1943–1999): jis, kaip ir Th.Bernhardas, nuolat kritikavo savo šalies visuomenę ir jos konformistines ideologijas, jo, kaip ir Th.Bernhardo, dramaturgija persmelkta juodojo humoro ir nihilistinių nuotaikų. Po H.Levino kūrybiniu „skalpeliu“ taip pat paprastai gula tamsiosios, nuvertinamos bei nepastebimos žmogaus sielos pusės. Jo pjesėse justi ciniškas, ironiškas požiūris į žmogaus savižudybę, mat mirtį H.Levinas dažnai traktuoja kaip būtinybę kitų kartų gerovei.

Ne išimtis ir pjesė „Hefecas“, kurioje pagrindinio personažo mirtis tampa ką tik ištekėjusios merginos būsimos šeimos  gerovės pagrindu ir kartu visų personažų geidžiamu spektakliu.

„Patyčios ir savižudybė – dvi didelės temos Lietuvoje: abi jos susijungia juodojo absurdo komedijoje „Hefecas, arba visi nori gyventi“, atskleidžiančioje nemalonią tiesą: žmogaus savižudybė globaliame kontekste nieko nereiškia ir tėra jo paties egocentrizmo ir susireikšminimo rezultatas. Ankstesniame savo spektaklyje „Žaidimo pabaiga“ mėginau parodyti, kad gyventi – reiškia žaisti suvokiant, jog žaidimas neturi prasmės. Šiame spektaklyje klausiu savęs, kas yra mūsų taip siekiama laimė, vardan kurios tampame pernelyg reikšmingi patys sau ir pamirštame apie tą kitą, artimą, kuris yra šalia ir laukia trupučio mūsų dėmesio. Visi nori būti centre, ir dėl to yra labai nelaimingi, visi nori gyventi – ir tie, kurie tyčiojasi, manydami, kad jų laimės pagrindas yra kito nelaimė, ir tie, kurie žudosi. Jie gal net labiausiai iš visų nori gyventi“, – svarsto spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius, vaidinti Panevėžyje, šalia šio miesto teatro aktorių, pakvietęs ir savo studijų laikų bendramokslį Tadą Gryną.

Tačiau ne visos kovo mėnesio premjeros bus tokios „sunkiasvorės“. Nes, kaip vėlgi rašė kovo teatriniam paradui vadovaujantis Th.Bernhardas: „Nesijuokiama iš juokdario, kuris visiškai normalus. Ne, jis turi būti šlubas arba vienakis, arba kas trečiame žingsnyje griuvinėti, arba kad jo subinė sprogtų ir iš jos iššautų žvakė, arba dar kas nors. Iš to žmonės juokiasi – visad iš trūkumų ir baisiausių ydų.“

Ką lietuviams tai primena? Visų pirma populiarųjį „Domino“ teatrą. O jame dabar statoma lenkų dramaturgo Andrzejaus Saramonovicziaus pjesė „Testosteronas“ – pasak anonsų, nejuokinga komedija apie juokingus vyrus, arba juokinga komedija apie nejuokingus vyrus.

Prabangiame restorane kelneris rūpinasi paskutinėmis iškilmingos šventės detalėmis, laukdamas bet kurią akimirką užgriūsiančių vestuvininkų. Tačiau į restoraną įsiveržia tik įsiutęs jaunikio tėvas, lydimas jaunikio draugų. Maža to – su savimi jie atsitempia vargšą sumuštą vyrą, neleisdami pratarti jam pasigailėti maldaujančio žodžio… Po kelių burnelių emocijoms nuraminti pradeda aiškėti, kad vestuvės neįvyko nuotakai pabėgus nuo altoriaus. Paliktas ir šoko ištiktas jaunikis, guodžiamas šešių artimiausių bičiulių, bando išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tačiau jo pastangos netrukus išvirsta į karštakošiškas muštynes, kurias pertraukia vis girtesni tostai ir diskusijos, atskleidžiančios daugybę praeities paslapčių…

Po palyginti subtilių ir nekaltų „Vyrų laiškų“ šįkart režisierius Olegas Šapošnikovas žada „atleisti vadžias“ ir įspėja, kad vyriškos diskusijos be cenzūros intymiausiomis temomis scenoje tikrai bus vertos indekso N-18. Vaidins rinktinis, iš įvairių teatrų ir ne teatrų suburtas vyriškas ansamblis: Algis Ramanauskas, Andrius Bialobžeskis, Andrius Žiurauskas, Algirdas Gradauskas, Julius Žalakevičius, Gytis Ivanauskas, Eimutis Kvoščiauskas, Nerijus Gadliauskas, Dalius Skamarakas ir Jokūbas Bareikis. Kadangi „Domino“ pastatymai ištisai keliauja po Lietuvą ir visur sulaukia dosnaus  publikos dėmesio, nebeverta stebėtis, kad visus šiuos vyrus premjerai ir vėl aprengs Juozas Statkevičius.

Kažką panašaus (tik be griežtų indeksų) turėtų išvysti ir Kosto Smorigino režisuojamos Sigito Parulskio komedijos „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“ žiūrovai. Pagrindinius vaidmenis kuriantys „Humoro klubo“ vyrukai Mantas Stonkus ir Justinas Jankevičius ragina palikti istorijos vadovėliams ir bibliotekų pelėms viską, ką iki šiol buvote skaitę apie Lietuvos didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Mat legendiniai didvyriai taip pat buvo žmonės, veikiami gyvenimiškų kuriozų ir moteriškų kerų (juos tarp pilotų uniformomis aprengtų vyrukų skleis aktorė Rasa Marazaitė). Publikos laukia sąmojų dangoraižiai ir kvatojimas, prilygstantis pasivažinėjimui per duobėtas Kauno gatves.

Į panašią publikos juokinimo pusę vis dažniau krypsta ir Keistuolių teatro jaunimas. Šįkart jauna režisierė, Aido Giniočio kurso auklėtinė Giedrė Kriaučionytė Keistuolių scenoje, pakeitusi keletą aktorių, pristatys savo diplominį darbą „Moteris“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“. Šis vienaveiksmis veikalas apie pirmąją meilę, visai netinkamą dieną po poros dešimtmečių ryžtingai pastuksenančią į duris, gali būti vienodai sėkmingai paverstas tiek meilės trikampio drama, tiek iš tos pačios situacijos išplaukiančia banalia komedija. Tačiau turbūt geriausiai nuskamba tuomet, kai tragiški ir komiški momentai jautriai sustyguojami tarpusavyje.

Prieš devynerius metus ją interpretuodamas „Menų spaustuvėje“ panašiu keliu suko tada dar pradedantis režisierius Agnius Jankevičius – gaila, jo bandymas taip ir nevirto repertuariniu spektakliu. Tačiau žiūrovai iki šiol prisimena žaviąją ano spektaklio Romi – aktorę Severiją Janušauskaitę. Keistuolių teatre savo praeities meilę nusprendusią susigrąžinti gražuolę Romi vaidins Aldona Vilutytė.

Baleto gerbėjų dėmesys kovo mėnesį bus sutelktas į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame savo pirmąjį savarankišką pastatymą profesionalioje scenoje rengia dabar San Diege (Kalifornijoje) įsikūrusi žinoma balerina Eglė Špokaitė. Ji neslepia, kad kurti „Žydrojo Dunojaus“ choreografiją irgi padėjusi Ramiojo vandenyno pakrantė: ja kasdien vaikštinėdama vienoje bangoje aiškiai išvydo Anos ir Franco dueto suktukus.

„Pati spektaklio idėja buvo nepaprastai populiarų, bet saldoką, naivių štampų persotintą baletą bandyti pastatyti šiuolaikiškai. Ne moderniai, bet šiuolaikiškai, nes nūdienos balete daugiau simbolizmo, daugiau perkeltinių prasmių. Tikrai nebandome iš melodramos padaryti gilaus filosofinio veikalo – ne, tik šiuolaikine šokio kalba pasakojame apie menininko savęs ieškojimus ir meilę“, – teigia spektaklio statytoja.

E.Špokaitė prikišo ranką ir prie muzikinės spektaklio kompozicijos, nes „Žydrasis Dunojus“ nėra paties Johanno Strausso sukurtas baletas: kompozitoriaus kūriniai baleto spektakliui buvo atrinkti ir pritaikyti vėliau. Kiekvienas baletmeisteris tą „komplektą“ savaip perskirstydavo, įtraukdavo arba išbraukdavo atskiras muzikines dalis. E.Špokaitė stengėsi J.Strausso polkų ir valsų rinkiniui suteikti daugiau siužetinio pasakojimo bruožų. Mat „Žydrojo dunojaus“, kaip ir „Moters iš praeities“, libretas koncentruojasi į meilės trikampį, o pagal susitarimą su teatro vadovais spektaklis neturėjo kardinaliai nutolti nuo įprastos versijos. Vienam pagrindinių vaidmenų choreografė pakvietė klaipėdietę baleriną Beatą Molytę.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks Sigito Mickio operos vaikams „Zuikis Puikis“ premjera. Spektaklis garsios Eduardo Mieželaičio poemos motyvais bus rodomas teatro Kamerinėje salėje, kurioje vaikai drauge su operos veikėjais dainuos, žais ir mokysis zuikių mokyklos pamokose. Zuikį Puikį vaidins aktoriai Tomas Dapšauskas ir Tomas Pukys, o dainuos jaunieji teatro solistai: Šarūnas Šapalas, Rokas Šveisteris, Aistė Miknytė ir Vilija Mikštaitė. Režisierės Jūratės Sodytės statomame spektaklyje taip pat dalyvaus būrys šokėjų ir Vaikų operos studijos choristai (vadovė Samanta Bielskytė). Iš teatro orkestro muzikantų suburtam instrumentiniam ansambliui diriguos Juozas Mantas Jauniškis.

Vaikams skirtų premjerų kovą laukiama ir dramos teatruose. Štai Vilniaus kameriniame teatre Vidas Fijalkauskas stato spektaklį „Princesė ant žirnio, arba laimė ir triufeliai“ Hanso Christiano Anderseno pasakų motyvais. Režisierius neketina jų „restauruoti“, o bando pažvelgti į pasakas šiuolaikinio vaiko akimis. Princo svajonės apie tikrą princesę, jos pasirodymas audros metu, minkščiausi žąsų pūkų patalai, įsiliepsnojusi karšta princo meilė ir net mažutis žirnis – viskas alsuoja poezija ir subtilia ironija… Be to, visiems žinoma istorija spektaklyje įgyja netikėtą tęsinį.

O Valstybiniame Šiaulių dramos teatre Arvydas Lebeliūnas stato Daivos Čepauskaitės pjesę „Kaštonė“ pagal to paties pavadinimo Antono Čechovo apsakymą. Pasak režisieriaus, tai spektaklis apie grįžimą namo, net jei dėl to tenka atsisakyti brangios draugystės, atkakliu darbu pasiekto populiarumo ir tikėtinos šlovės.

Veiksmas A.Čechovo apsakyme buvo perteiktas kalytės Kaštonės akimis. Benamę ją priglaudžia cirko artistų šeima. Kaštonei puikiai sekasi triukai, ji susiranda naujų draugų: žąsiną Ivaną, katiną Fiodorą ir kiaulę Chavronją. Jaudinantį debiuto vakarą lyg tyčia cirko pasirodymo ateina žiūrėti buvę kalytės šeimininkai. Kaštonei tenka rinktis: likti cirke ar grįžti pas išsiilgtą šeimą…

Spektaklio inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė išsaugojo tik A.Čechovo apsakymo veikėjų vardus ir charakterius. Todėl kalaitė Kaštonė, žąsinas Ivanas, katinas Fiodoras ir kiaulė Chavronja spektaklyje – tai vaikai, dėl kokių nors priežasčių praradę savo namus, pamesti, pabėgę ar paklydę, o galiausiai priglausti cirke. Tačiau progai pasitaikius visi jie tikisi sugrįžti į savo namus, apie kuriuos niekada nesiliovė svajoti.

Ir kaipgi čia vėl neprisiminsi Th.Bernhardo bei Lietuvoje rengiamų vaikų globos įstaigų reformų… „Dar prieš penkiasdešimt metų Europa buvo išvien pasaka, o visas pasaulis – pasakų pasaulis. Šiandien dar daug žmonių gyvena šiame pasakų pasaulyje, bet tai miręs pasaulis ir viskas sukasi jame apie mirtį. Tas, kas dar nemirė, gyvena, bet ne pasakoje; ir jis pats nėra pasaka.“ (Ištrauka Th.Bernhardto teksto „Aiškumas tik stiprina šaltį“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.)

Renata Baltrušaitytė

Vienuolika kovo mėnesio premjerų

5, 6 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Moteris“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

5, 6, 17 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“, 27 d. 18 val. „Compensa“ koncertų salėje – „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“. Rež. Kostas Smoriginas

5, 6, 27, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Minetis“. Rež. Rimas Tuminas

6, 7, 8, 13 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Žydrasis Dunojus“. Rež. Eglė Špokaitė

6, 17, 24 d. 19 val., 7 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kankinys“. Rež. Oskaras Koršunovas

11, 15 d. 13 val. Vilniaus kameriniame teatre – „Princesė ant žirnio, arba laisvė ir triufeliai“. Rež. Vidas Fijalkauskas

13, 14, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hefecas, arba visi nori gyventi“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15 d. 15, 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 28 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Testosteronas“. Rež. Olegas Šapošnikovas

14, 28 d. 12 val., 15 d. 16 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Zuikis Puikis“. Rež. Jūratė Sodytė

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Kaštonė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

27, 28 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Didvyrių aikštė“. Rež. Krystianas Lupa