BFL

Mokytojų profesinės sąjungos streiko tikimybę matuoja šimtu procentų. Jei jis įvyks, bus didžiausias Lietuvos pedagogų streikų istorijoje. Streikuoti turėtų iki pusės šalies mokyklų (45 proc.), o darbo nutraukimą, kaip kraštutinę priemonę, pirmą kartą skelbia visos šešios pedagogus vienijančios profsąjungos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pedagogų profsąjungų atstovai mušasi į krūtinę, jog streiku graso ne tam, kad papildytų savo kišenes, bet siekdami deramo švietimo finansavimo ir kokybės: pirmiausia didesnio mokinio krepšelio, mažesnio mokinių skaičiaus klasėje. Tačiau atlyginimus, nors ir nedaug, kilstelėtų kito reikalavimo – panaikinti atlygio koeficientų žirkles, nustatant viršutinę jų ribą, įgyvendinimas.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apskaičiavo, kad visų reikalavimų patenkinimas vien kitąmet atsieitų per 100 mln. eurų, o tokių pinigų, aišku, nėra iš kur paimti. Tačiau pedagogų atstovai savikritiški. Jie neprašo švietimą šelpti gynybos, saugumo ar ko kito sąskaita ir sutinka, kad sutaupyta būtų nesigviešiant svetimų sričių pinigų, perkračius švietimo biudžeto eilutėje nurodytą sumą. Juk vienur į mokytojo portfelį įsikibę pensininkai susižeria kolegų pamokas, kitur nemažai pinigų išleidžiama neaiškios naudos akcijų lankstinukams, europinius projektus įgyvendinančioms institucijoms.

Panašiu metu ir panašiais tikslais mokytojai sukilo ir Latvijoje – lapkričio 27-ąją įspėjamajame streike dalyvavo apie 24 tūkst. pedagogų, apie 900 švietimo įstaigų. Latvių pedagogai ir jiems atstovaujanti profsąjunga LIZDA reikalavo į švietimo biudžetą sugrąžinti iš jo atimtus 9 mln. eurų ir skirti juos atlyginimams didinti, ypač ikimokyklinėse įstaigose ir mažose mokyklose. Latvijos politinis elitas mokytojus palaiko: prezidentas Raimondas Vėjuonis pareiškė, kad mokytojų streikas yra vyriausybės darbo įvertinimas.

Lietuvoje į mokytojų reikalavimus atsiliepiama įvairiai. Pavyzdžiui, 2008-aisiais tuometis premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad kai kuriems iš streikuojančiųjų sveika ir pabadauti, aukšti politikai siūlė emigruoti, jei nepatinka mokytojo darbas. Tokia dygia retorika vargiai į mokyklas prikviesi dirbti jaunų motyvuotų specialistų, kurių, kaip proveržio variklio, laukia pramonininkai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius rėžia tiesiai: jaunam žmogui, svarstančiam apie mokytojavimą, jis patartų verčiau dirbti prekybos centro kasoje, nes jauno mokytojo atlyginimas nuo pedagoginį laipsnį jau spėjusio įgyti kolegos gali skirtis ir pustrečio karto. Tarkime, mokytojas, turintis mažą krūvį, vos 10 pamokų per savaitę, neuždirbs nė minimalaus atlyginimo.

„Nežinau, ar jaunam žmogui verta basam eiti į džiungles. Mano pamoka yra pusantro karto brangesnė už pradedančio mokytojo, ir tai, jei jis gauna normalų krūvį. Jauni žmonės kviečiami į sistemą, kurioje nėra garantijų turėti krūvį, už kurį galima gauti normalų atlyginimą. Juk mokyklose netrūksta pensininkų, kurie dirbs iki paskutinio sveikatos lašo, nes turi bedarbių vaikų ar anūkų. Tai užburtas ratas: seni mokytojai lieka, tad jauniems neužtenka pamokų“, – kritiškai savo gildiją vertina ir dvi pagrindines mokytojų algų bėdas – krūvio trūkumą ir atlyginimų skirtumą – įvardija A.Jurgelevičius.

Vienas iš pedagogų reikalavimų tiesiogiai susijęs su šia problema. Profsąjungos reikalauja numatyti daugiau pinigų (3,56 mln. eurų) pensinio amžiaus pedagogų, savo noru paliekančių švietimo sistemą, išeitinėms kompensacijoms, kurias gali gauti sukaupusieji 25 metų pedagoginio darbo stažo. Tai galėtų atlaisvinti kėdžių mokykloje, jas užimtų jauni mokytojai ir gautų bent 20 pamokų per savaitę.

Kaip spalį sakė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, šiemet išeitinėmis kompensacijomis (tam skirta 1,7 mln. eurų) preliminariai pasinaudojo beveik tūkstantis pensinio amžiaus mokytojų: „Būtina mažinti mokytojų skaičių, leisti ateiti jauniems pedagogams. Kol mokytojų darbo krūviai bus maži, didelių atlyginimų negalėsime tikėtis.“

Pokyčiai įvyko tik po streikų

Gali pasirodyti, kad mokytojai sukyla vos ne kasmet, tačiau panaršius streikų istoriją nuo 2000-ųjų ar anksčiau matyti, kad visą šalį apimančių masinių streikų būta vos keli. Kitomis priemonėmis – mitingais, piketais, sukėlusiais šiokį tokį triukšmą, juolab gražiais prašymais pasiderėti pedagogai nieko nepešė. O po didesnių pedagogų sukilimų kilo ir jų atlyginimas, keitėsi ir jo mokėjimo tvarka. „Jeigu kas pagerėjo švietime, tai tik po streikų“, – nukerta A.Jurgelevičius, vadovaujantis vienai iš šešių pedagogų profsąjungų.

Kitos organizacijos – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovas Andrius Navickas ramina, kad ir Europoje švietimo darbuotojų nuogąstavimų imama klausytis tik pagrasinus nutraukti darbą: „Vienintelė priemonė pasiekti bent jau derybų yra streikas. Derybos prasideda streiką jau paskelbus, bet ne iki tol.“

Tiesa, šiemet pirmą kartą sudaryta Taikinimo komisija, kaip paskutinė galimybė šalims susitarti taikiai ir streiko išvengti.

Pedagogų atstovams antrina ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys konservatorius Valentinas Stundys. Jis primena, kad ir kelerių metų mokytojų atlyginimų kėlimo programa, kurios net sunkmečiu visai neišsižadėjo, tik apkarpė XV Vyriausybė, buvo streiko pasekmė.

„Valdančiųjų retorika atsakant į pedagogų profsąjungų reikalavimus šiek tiek keičiasi, tačiau veiksmai – ne. Sakyčiau, kad reakcija į teisėtus profsąjungų reikalavimus yra irzli, o įtampa tarp valdžios ir profsąjungų liko. Tarkime, viena iš didesnių konflikto priežasčių yra kolektyvinės sutartys, dėl kurių kariaujama ir nesutariama. Tai rodo, kad valdantieji nelanksčiai reaguoja į profsąjungų reikalavimus“, – komentuoja V.Stundys.

Neteisinga būtų absoliutinti, kad mokytojai skundžiasi tik dėl per mažų atlyginimų. Net ir pirmuosiuose mitinguose nepriklausomybės pradžioje pedagogai reikalavo didinti sistemos finansavimą, ne tik jų algas. Po šių piketų per dvejus metus mokytojų atlyginimai išaugo 7,8 karto. Matematiniai skaičiavimai daro įspūdį, tačiau atlyginimai taip kilo dar tada, kai ant pinigų banknotų buvo vaizduojami žvėreliai, o padidėjusias pajamas iškart surydavo infliacija.

„Atsimenu, kad su žmona, kuri taip pat mokytoja, tada iš tiesų pajutome skirtumą, nes anksčiau pirkdavę šokoladą savaitei, galėjome jo nusipirkti kasdien ir nereikėjo apie pinigus galvoti dieną naktį“, – maždaug 1992-uosius prisimena A.Jurgelevičius.

2015-ųjų pabaiga, po paskutinio didžiojo 2008-ųjų streiko, kuris baigėsi 15 proc. atlyginimų kėlimu, atrodytų, yra pats metas reikalauti daugiau pinigų. Juolab artėjant rinkimams. Tačiau profsąjungų atstovai tikina, kad jų reikalavimai su politiniais sezonais neturi nieko bendra. Derybos Vyriausybės sudarytoje darbo grupėje prasidėjo dar pernai. Kaip pasakoja A.Jurgelevičius, joje tiksliai įvardytos ne tik problemos, bet ir būdai joms spręsti.

„Kai atėjo laikas vykdyti tuos sprendimus, atsirado 100 priežasčių, kodėl valdžiai to negalima daryti. O kai pamatėme kitų metų biudžetą, supratome, kad apie jokias esmines permainas negali būti nė kalbos, nes tam nėra pinigų, – apie metus trunkančias derybas pasakoja pedagogas. – Pasaulinė finansų krizė baigėsi, didžiosios dalies darbuotojų atlyginimai grįžo į ikikrizinį lygį, biudžeto išlaidos įvairioms sritims didinamos – kodėl mokytojai turi likti nuošalyje? Mažėjantis švietimo finansavimas rodo aukščiausios valdžios požiūrį į neva svarbią sritį. Rimti reikalai, žinoma, yra kariuomenė, policija, o mokykla – lyg vaikų darželis.“

Europos Komisija švietimui rekomenduoja skirti apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva švietimui šiemet skyrė 4,7 proc., o kitąmet švietimo finansavimas netgi sumažės iki 4,2 proc. BVP. 2010–2015 m. valstybė išlaidas švietimui sumažino nuo 6,2 iki 4,7 proc. BVP.

„Nesakome, kad mokytojai badauja ar neturi kuo apsirengti, kaip kartais teigiama. Kalbame apie tai, kad švietimas turi gauti tiek, kiek jam turi būti skiriama pagal tarptautines rekomendacijas ir strateginius dokumentus. Jei stojame į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, ši dalis turi siekti 6,2 proc. BVP“, – dėsto A.Navickas.

Su europinėmis tendencijomis ir kokybe profsąjungų atstovai sieja ir reikalavimą sumažinti mokinių skaičių klasėse. Dabartinė tvarka numato daugiau mokinių klasėje nei finansavimo metodika, o dėl išpūstų klasių nukenčia ugdymo kokybė ir suprastėja mokytojų darbo sąlygos.

„Tarkime, Suomijoje, kurią dažnai pateikiame kaip pavyzdį, mokytojai dirba su 15–20 vaikų. Nors mokinių skaičius klasėje tiesiogiai susijęs su rezultatu, mūsų mokytojai dirba su 30, o išimties tvarka – ir su 32 mokiniais“, – skaičiuoja A.Navickas.

Jis priduria, kad toks reikalavimas ypač aktualus, kai sutariama dėl ugdymo proceso individualizavimo poreikio. Pagal šią logiką dėmesio turėtų gauti kiekvienas mokinys, tačiau pučiant klases galimybės pedagogams tokį siekį įgyvendinti yra mažinamos.

Dideli klasių komplektai kamuoja ne visus mokytojus. Šalyje pilna tokių mokyklų, kuriose klasė sudaroma ir penkiems mokiniams. Ypač tokių mokyklų daugėja valdant Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, kuri, norėdama įtikti savo rinkėjams kaimuose, daug kur mokyklas išlaiko ne mokiniams, kurių nėra, o mokytojams, kurie jose dirba.

Ar galima sutaupyti pustuščių įstaigų, kuriose nebėra ko mokyti, sąskaita? A.Navickas neprieštarauja, kad galima kaltinti per didelį mokytojų skaičių, kurių dalį atleidus būtų galima sutaupyti. Tačiau jam artimesnis kitas planas – mažinti klases, kad krūvio užtektų visiems mokytojams. „Jei žiūrėtume tik ekonominės naudos, tai vienas mokytojas teoriškai gali mokyti ir 50 vaikų“, – atkerta pašnekovas.

A.Jurgelevičius paaiškina, kad mokykla gauna pinigų ugdymo planui įgyvendinti, todėl nesvarbu, jei mokytojų joje bus daugiau nei ugdytinių, – ji gaus tokią sumą pinigų, kokia numatyta tam tikram pamokų skaičiui. Vis dėlto ir jis sutinka, kad jei, pavyzdžiui, iš dviejų merdinčių mokyklų vienos būtų atsisakyta, pinigų sutaupyti pavyktų.

„Iš tiesų kyla klausimų dėl kai kurių mokyklų egzistavimo. Tačiau jei valstybei ar savivaldybei tokia mokykla yra reikalinga, jai reikia užtikrinti finansavimą. Jei ji neuždaroma, negali skursti. Vyriausybės programoje įrašytas siekis išsaugoti mažas kaimo mokyklas yra puikus, jei kita ranka užtikrinamas jų finansavimas. O jei paliekama galimybė jų neuždaryti, bet paskui dūsaujama, kad pinigų švietimui nėra dėl mažų mokyklų ir daug mokytojų, taip būti tikrai negali“, – įsitikinęs A.Jurgelevičius.

Tad ir šįkart pedagogų keliami reikalavimai, kaip tikina patys jų autoriai, labiau susiję ne su jų asmeninėmis kišenėmis, bet su ugdymo kokybės gerinimu. V.Stundys sako, jog mokytojai anksčiau yra pareiškę įvairių reikalavimų, bet nepaneigsi, kad jų keliamos problemos yra globalesnės nei vien algos dydis: „Profesinės sąjungos kalba apie ugdymo proceso gerinimą, klasių dydį ir kitus dalykus. Tai yra gerai, nes būtent pedagogų organizacijos visada išdrįsdavo atkreipti dėmesį į didžiausius švietimo skaudulius. Pavyzdžiui, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, apie kurį kalbama jau seniai, irgi liko švietimo politikos paraštėse.“

Alga priklauso nuo mokinių skaičiaus

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mokytojų ir kitų pedagogų atlyginimas „į rankas“ kilo nuo 2013 m. Šiemet vidutinis mokytojų atlyginimas siekia 610 eurų (palyginimui, 670 eurų vidutiniškai uždirba universiteto dėstytojas). Tačiau mokytojai paaiškina, kad realūs atlyginimai sumažėjo dėl mokinių retėjimo, kai sutrumpėjo darbo savaitė.

„Dabar mokytojo darbo savaitė vidutiniškai siekia 24–25 val. Žinoma, mokytojai niekada negaus tokio atlyginimo, kokį panašios kvalifikacijos darbuotojai gauna už 40 val. darbo savaitę. To ir tikėtis negalima. Tačiau mes norime, kad mokytojų atlyginimas taip tiesiogiai nepriklausytų nuo mokinių skaičiaus kitimo. Mano nuomone, tai vienintelė profesija Lietuvoje, kurios paklausa taip priklauso nuo demografijos. Galima ginčytis, kad demografija lemia ir verslo pelną, bet ryšys ten nėra toks tiesioginis“, – svarsto A.Jurgelevičius.

Jei tikėtume naujausia Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“ ataskaita apie mokytojų ir mokyklų direktorių atlyginimus, mažiausiai bendrojo ugdymo mokytojai per metus Lietuvoje uždirba 3,77 tūkst., daugiausiai – 6,96 tūkst. eurų.

Algų skirtumus lemia ne tik skirtingas krūvis – mokytojo turimų pamokų skaičius, bet ir sunkiai suprantama atlygio apskaičiavimo metodika. Pagal dabar galiojančias mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos žirkles mokytojas gali gauti 5 proc. didesnį arba 5 proc. mažesnį atlyginimą.

Kokios žirklės – keliančios ar mažinančios algą, bus pritaikytos, teoriškai turėtų lemti darbo kokybė ir apimtis. Nepaisant to, kad mokytojo darbą pamatuoti apskritai sunku, apatinę ar viršutinę žirklių ribą lemia ir mokyklos situacija: jei mokykla gauna mažiau pinigų, nors turi gerų mokytojų, jų atlyginimui vis tiek nebus pritaikyta maksimali riba. Maža to, tai sprendžiama mokyklos viduje, todėl šį mokytojų įvertinimą gali lemti ir subjektyvios aplinkybės – lojalumas ar draugiški santykiai su mokyklos administracija.

„Formaliai koeficientai turi būti suderinti su profesine sąjunga. Jau nekalbant apie tai, kad jos nėra labai įtakingos, daugelyje mokyklų jų iš viso nėra. O jei ir yra, jų ne visada klausoma“, – teigia A.Jurgelevičius.

Toks skaičiavimas, profsąjungų vertinimu, yra diskriminacinis ir lemia iki dešimtadalio skirtingą mokytojų, atliekančių tą patį darbą, atlyginimą. Jei atlygio koeficientų žirklės būtų panaikintos nustatant viršutinę jų ribą, kaip reikalauja profsąjungos, atlyginimai padidėtų.

Tačiau V.Stundys sako, kad tokio reikalavimo įgyvendinimas būtų selektyvus, nes jau dabar yra mokyklų, kuriose mokami vidurkį atitinkantys atlyginimai, o mažos mokyklos vidurkio nepasieks, nes neišgalės dėl mažo joms tenkančio mokinio krepšelio. „Bet kuriuo atveju šie didinimai yra dekoratyviniai, o ne esminiai. Tai vienkartinė reakcija į tai, kas vyksta, bet ne sisteminis problemos sprendimas“, – apibendrina Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys.